Spiritualizmo apžvalga / Mesmeras ir mesmerizmas. Somnabulizmas Vokietijoje. Vartiklis

Vieną 1774 m. vasaros dieną pas Vienos astrologą Helą apsilankė nepažįstamas vyriškis, iš išvaizdos atrodęs kilmingu užsieniečiu. Kuo paprastas jėzuitų tėvas gali būti naudingas tokiam aukštam svečiui? Ogi, reikia pagaminti didelį magnetą! O kodėl gi ne, vieni niekai!? Taip-taip, tokios būtent formos, kad jį būtų patogu pasidėti ant pilvo. Ponas tikisi, kad tokiu būdu galima išgydyti staiga sunegalavusią sutuoktinę nuo skausmų pilve? Oi ne, (sutikite) tuo visai netrėtų domėtis kuklus Jėzaus ordino tarnas – juk Maksimilianas Helas¹⁾ viso labo tik žvaigždikis, o ne eskulapas. Jo reikalas – pagaminti magnetą ir užsakovas liks patenkintas, būkite tuo ramūs!

Tėvas Helas buvo žodžio vyras ir užsakymas buvo atliktas laiku. Tačiau kuklusis jėzuitas nesusilaikė nepapasakojęs savo draugui Francui apie neįprastą atvykėlio užgaidą. Tasai mokslininkas, gavęs daktaro laipsnį už disertaciją „Apie planetų poveikį“ išklausė pasakojimą su Helui nesuprantamu susidomėjimu. Maža to, Francas dar ir aplankė minėtą pacientę – ir joks padoriai išauklėtas vokietis to vizito nepalaikytų vizitu iš mandagumo. Tiesa, Francas buvo gydytojas, ... tačiau užversti nepažįstamą ponią klausimais, gilinantis į pačias pikantiškiausias smulkmenas...

Tačiau Helo draugą vedė ne vien smalsumas. Sužinojęs, kad ligonei pagerėjo, Francas nieko nelaukdamas pavedė Helui pagaminti kelis tokius magnetus, kad galėtų pats išbandyti jų gydomąją galią. Ir keistas dalykas: nuo pat pradžių magnetizuotoją lydėjo sėkmė – jis išgydė kažkokią Esterliną, matematikos profesorių Vilhelmą Bauerą (1743-1825) ir daugelį kitų.

Taip prasidėjo Franco Antono Mesmero sensacingi eksperimentai.

Il existe une influence mutuelle entre les corps celestes, la terre et les corps animes.

Francas Mesmeras (Franz Antoine Mesmer) gimė apie 1734 m. Jis studijavo mediciną ir 1766 m. Vienoje gavo daktaro laipsnį apgynęs tezes pavadinimu „De planetarum influxu“ (vėliau paties išverstu į prancūzų kalbą kaip „Planetų įtaka žmogaus kūnui“. Nuo šio darbo publikacijos skaičiuojamas gyvuliškojo magnetizmo atradimas. Tačiau iš tikro, šio aspekto idėjos buvo perimtos iš įvairių ankstesnių laikų mistikų.

Daugelį metų jis praleido tikrindamas savo idėjas - stebėdamas ir gydydamas įvairias ligas - ir tik 1773 m. pateikė savo metodų detales. Pirmuoju pacientu buvo jauna moteris, kenčianti, kaip atrodė, nuo periodiškų epilepsijos priepuolių. Jis gydymui panaudojo prie galūnių pritvirtintus magnetus ir ji greitai pasveiko. Tačiau jėzuitas Hell'as, tiekęs magnetines plokšteles Mesmerui, sakėsi, kad jis atrado šio gydymo principus. Tai sukėlė jųdviejų nesutarimus. Kelis metus Mesmeras bandė apginti savo metodo pirmumą ir beldėsi į įvairių mokslo draugijų duris. Tad 1778 m. jis atvyko į Paryžių ir čia rado užuovėją. Vienas iš „atverstųjų“ buvo Š. d'Eslon'as (1750-1786), grafo d'Artois patarėjas medicinos klausimais, 1780 m. rugsėjo mėn. suorganizavęs susirinkimą Medicinos fakultete. Jo metu buvo pasiūlyta ištirti metodą su 24 pacientais. Tačiau fakultetas atmetė pasiūlymą. Mesmer and hypnosis

Tačiau nesulaukęs pritarimo akademiniuose sluoksniuose, šiltesnį ir pelningesnį pripažinimą pelnė visuomenėje. Jis susilaukė tokio dėmesio, kad 1781 m. kovo mėnesį karalius liepė ministrui Maurepas skirti 20 tūkst. livrų pensiją ir dar po 10 tūkst. livrų kasmet, kad galėtų išlaikyti padorų namą, jei įsteigs mokyklą ir atskleis savo gydymo paslaptis. Mesmeras atmetė sąlygas. Ir po 2 m. mokiniai jam mokėjo po 100 luidorų (2400 livrų) – už kursą. Kartu jie turėjo pasirašyti, kad metodo nenaudos savo vardu ir neatskleis kitiems jo paslapčių. Kartu jis skatino steigti gydymo magnetizmu centrus kiekviename svarbesniame Prancūzijos mieste ir mokėti jam pusę iš jų gautų pajamų. Jo mokiniai, dauguma turintys padėtį visuomenėje ir neketinę verstis mokama praktika, įsteigė „Societe de l'harmonie“ ir bandė užginčyti tą kontrakto dalį.

Kitais metais vyriausybė pavedė ištirti gyvuliškąjį magnetizmą. „Faculte de Medecine“ komisija 1784 m. rugpjūčio 11 d. pristatė ataskaitą. Jame aprašyta, kaip d'Eslon naudojo gydymui magnetizmą. Erdvaus kambario viduryje buvo pastatyta nemažo dydžio apvali talpa, vadinama baquet, kurioje "tam tikra tvarka" sudėti buteliai, iki tam tikro lygio pripilti vandens. Baquet dangtyje buvo kelios angos, į kurias įstatyti metaliniai virbalai, išlenkti taip, kad pacientai, sėdintys aplink talpą galėjo jo galą nukreipti į bet kurią kūno dalį. Pacientai buvo surišti virve, apjuosiančia visą talpą. Kartais būdavo sudaroma ir kita grandinė, pacientams susikabinus rankomis. Kampe buvo skambinama fortepijonu, o kartais ir dainuojama. Operatorius nešiojo metalinį virbą – 10-12 colių ilgio. Toliau ataskaitoje aprašoma, kaip vykdavo seansas – su staigiais judesiais, gausiu prakaitavimu, seilėjimusi, dažnai kraujavimu, vėmimu, lydimi aštrių šūksnių, žagsėjimo, nevaldomo juoko protrūkių ir ilgalaikių konvulsijų. Tai buvo vadinama krize ir laikoma sėkmingo poveikio požymiu. Komisija padarė išvadą, kad būtų sunku ištirti gydomąjį poveikį. Laikyta, kad efektas gali būti tik paciento vaizduotėje. Taip pat buvo tarta, kad magnetinio fluido negali priimti joks jutimas ir jos buvimo negalima įrodyti jokiu poveikiu. Kartu pabrėžta, kad tokie seansai gali sukelti pavojingas pasekmes ir rekomenduota juos uždrausti.

Po 5 d. keturių narių pasirašyta "Societe royale de Medecine" ataskaita buvo panaši, tik ne tokia literatūriškai grakšti. Vienok, vienas narys pateikė Mažumos ataskaitą: A. de Jussieu (1748-1836) manė, kad komisija klausimą nagrinėjo pernelyg siaurai. Anot jo, reikėjo pabandyti fiziologiškai įrodyti pateiktus faktus, nustatyti jų priežastis ir stebėto gydymo panaudojimo galimybes. Tačiau svarbiausiu veiksniu A. de Jussieu laikė poveikį per atstumą ir neveikiant paciento vaizduotės. Jis sakėsi kartais galėjęs išprovokuoti arba valdyti krizę tiesiog, pacientui to nematant, parodant jį pirštu ar metaliniu virbu. Tiesa, jis laikė, kad didelė salė ir minia pacientų nėra tinkama aplinka stebėjimui ir tyrimui. Vienok jis manė, kad tai neneigia galimybės, kad egzistuoja fluidas ar agentas, paveikiantis žmogų per atstumą. Jį tapatino su "gyvuliškąja šiluma", ją laikydamas pačios gyvybės principu, modifikacija visuotinės energijos, kurią materialiojoje plotmėje tapatino su elektra ir kuri, anot jo, veikia pagal tuos pačius dėsnius, nuolat siekia pusiausvyros ir sklinda ir taškų (pirštas, virbas, baguette). Adresatui tai sukelia šilumos pojūtį, o atiduodančiajam – šalčio. Ši gyvybinė galia valdoma žmogaus valios pastangomis.

M. de Jussieu "gyvuliška šiluma" mažai skiriasi nuo Mesmero visuotinio magnetinio fluido. Tačiau jam planetos nebuvo pagrindinė ašis, nors jų ir nepaliko nuošalėje. Vienok, jo svarbiausia naujovė buvo žmogiškojo veiksnio, žmogaus valios įvedimas. Vėlesnieji "magnetikai" pasekė A. de Jussieu išsilaikę net po to, kai Bertranas suformulavo šiuolaikinę Įtaigos teoriją.

Netruko pasirodyti mesmerizmo šalininkų atsakymai į tas ataskaitas, iš kurių pažymėtini paties d'Eslon, o taip pat Bonnefoy ir Bergasse. Tais pačiais metais Busancy mieste (netoli Soissons) praktiką pradėjo Puysegur ir plito jo patirties aprašymas. Jis "įmagnetino" medį ir visus kvietė ligonius jungtis prie jo. "Kiekvienas lapas skleidžia sveikatą", sakė jis. Ir valstiečiai plūdo pas jį iš visur. Kai jis 1807 m. išleido "Du magnetisme animal" mesmerizmas vis dar klestėjo, "Harmonijos" draugijos steigėsi.

Iš seansų metu minimų reiškinių išskirtini tokie, kurie priskiriami hipnozės sričiai – miegas, vaikščiojimas ir kiti veiksmai (vėliau jų neprisimenant), pacientai negirdėdavo kito balso, o tik operatoriaus, nejautė prisilietimų ir pan. Jie apibendrintai buvo įvardinti rapport terminu. Pasirodė, kad kartais somnambulai savo ligą diagnozuodavo netgi tiksliau, nei gydytojas.

Artūras Konanas-Doilis (1859-1930) vienu metu buvo susižavėjęs spiritizmu – tikėjimu galimybe bendrauti su „anuo pasauliu“. Susitikęs Bernardą Šo, pabandė ir jį atsivilioti – ėmė karštai pasakoti apie savo sėkmingus bandymus su „savaime judančiu“ staliuku.

- Tik įsivaizduokite, - aiškino A. Konanas-Doilis,- man pakanka uždėti ant jo rankas, ir staliukas iškart atsitraukia.
- Nieko nuostabaus, - atšovė Šo. – Protingesnis visad pirmas pasitraukia.

1808 m. J.H. Desire Petetin'as (1744–1808), Liono gydytojas, išleido knygą "Electricite Animale", kurioje aprašė kelis katalepsijos atvejus. Tai gana reta liga ir įdomu, kad provincialus gydytojas susidūrė su ja ne mažiau kaip 8 kartus. Katalepsijos būsenoje pacientas dažniausiai būna nejudrus, kartais nerodantis jokių gyvybės ženklų – net pulsas ir kvėpavimas būna sunkiai pastebimi. Petetin pastebėjo, kad pacientai, net nerodydami jokio suvokimo ženklų, galėjo atsakyti balsu ar gestais, jei kalbantysis klausimą koncentruodavo į pilvo duobutę, rankų ar kojų pirštus. Atrodė, kad jie ne tik girdi, bet ir jaučia skonį, regi ar uodžia tomis kūno dalimis. Jis padarė išbadą, kad tų reiškinių prigimtis elektrinė.

Dar vienas svarbus asmuo buvo J.P.F. Deleuze, nuo 1795 m. dirbęs Paryžiaus Botanikos sode, o 1828 m. paskirtas Gamtos istorijos muziejaus bibliotekininku. Pirmąkart gydymą magnetizmu stebėjo dar 1795 m., tačiau knygą ta tema išleido tik 1813 m. Jis įtikėjo magnetinio fluido buvimu apklausdamas somnambulus, kurie regėjo spindulius, sklindančius iš operatoriaus pirštų, o kai kurie net jautė jų kvapą ar kitaip pajusdavo jų poveikį. Tačiau jis tai nelaikė elektra, nors abi rūšys galėjo būti universalios energijos atmainos. Ji apgaubia mus, tačiau jos pastoviai nejaučiame. Poveikis sustiprėja ligos atveju.

Kaip matome, visose aukščiau pateiktose teorijose nebuvo ieškoma antgamtinių priežasčių, o reiškinius buvo paaiškinti fizikiniais dalykais. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva ir tekdavo įvesti nežinomas jėgas. Taip Tardy de Montravel linko priskirti aiškiaregystę, ateities pranašavimą šeštajam jutimui, kuris būtų visų kitų šaltinis ir suma. Vėliau tai tapatino su gyvūnų instinktais, su kitų rašytojų energetiniu ar psichiniu kūnu – tarpiniu tarp dvasinės žmogaus prigimties ir fizinio kūno.

Japonų firmos pardavinėjo milijonus magnetinių apyrankių ir tvirtino, kad jos palankiai veikia sveikatą.
Tačiau amerikiečių specialistai skeptiškai vertina magnetinių papuošalų terapinį poveikį.
Bet juk tikrai žinoma, kad įmagnetinus vandenį jame ištirpinama daugiau druskų! Būtent taip galima išsivaduoti nuo užkalkėjimų vamzdžiuose. O argi kalcio druskos ant kraujagyslių sienelių arteriosklerozės atveju argi ne užkalkėjimas?!
Magnetinio lauko poveikis gyviems organizmams dar gana mažai ištirtas. Be to, yra įtarimų, kad jis blogai paveikia sveikatą. Juk žinoma, kad magnetinių audrų metu padažnėja širdies priepuolių, ligonių tarpe padidėja mirtingumas.
Net tai, greičiausia, atsitiktiniai sutapimai. Ryšis tarp magnetinių audrų ir ligų paaštrėjimo įtikinamai neįrodyta.
Tačiau, jei magnetiniai laukai veikia gyvus organizmus, tai kodėl tik teigiamai? O dabar, kai dirbtinės magnetinės bangos kasmet vis stiprėja, šio klausimo jau neišvengsi...

Mokslininkai žengia į naują sritį – elektromagnetinę biologiją. Kokia jos problematika? Kokie sunkumui ir kokios viltys? Ką ji atneš žmogui?

Mesmerizmo (nepripažinimo) istorija

Vienas stebuklas po kito įvyksta Austrijos sostinės Užmiesčio gatvės name nr. 261. Dar tik metai bepraėjo nuo to svetimšalio apsilankymo, o jau netyla gandai visoje Europoje apie iki tol nežinotą mediką kaip „Dunojaus magą“. Ir čia jis padaro esminį suklydimą: nepaprastą poveikį žmonėms daro ne pasagos formos negyvas geležies gabalas, o jis pats, gyvas žmogus, manipuliuojantis juo. Deja, Mesmerui ir į galvą nešauna, kad tai susiję su hipnoze, įtaiga – tie terminai medicinoje pasirodys tik po daugelio dešimtmečių.

Tačiau lankytojams neskauda galvos dėl jų kumyro abejonių – juos visiškai patenkina efektyvios procedūros, suteikiančios nors kiek peno jų snaudžiantiems protams ir niežtintiems liežuviams, jiems priimtini visokie paslaptingumai, sudirginantys nervus aštriu mistikos kvapu. Būriais veržiasi pasiturintys klientai pas Mesmerą, tačiau jo tai netenkina – ar Mesmerizmo seansas ką reiškia lengvatikių profanų choras lyginant bent su vienu palankiu atsiliepimu iš akademinių sluoksnių?! Penkis kartus kreipiasi Mesmeras, siekdamas pripažinimo, į autoritetingiausias mokslo įstaigas visame pasaulyje, tačiau veltui. Oficialus mokslas šalinasi spekuliacijų ir šarlatanizmo kvapo. Mesmerui belieka apeliuoti į visuomenės nuomonę – ir jis publikuoja „Traktatą apie gyvūniškojo magnetizmo atradimą“ (1779). Mesmerizmo manijos epidemija įsiplieskia su nauja jėga.

Vis tik pastatyti priešais visuotinio pamišimo dėl mesmerizmo faktą, mokslo vyrai turėjo nutraukti ignoravimo sąmokslą. Tokios autoritetingos komisijos, kokia buvo surinkta Liudviko XVI valia, dar nėra buvę visko mačiusioje Europoje: elektros reiškinių tyrinėtojas B. Franklinas, naujosios chemijos pradininkas A. Lavuazjė, astronomas F. Bailis, botanikas A. Žiusjenas, gydytojas Giljotenas (kuriam netrukus teks išbandyti jo paties išradimą - giljotiną) ir pan. Ir ji 1784 m. rugpjūčio 11 d. paskelbė ataskaitą, kuri ne tik nematė Mesmero metode teigiamo poveikio, bet ir įžvelgė galimą žalą.

D. Mendelejevas knygoje „Medžiaga spiritizmo vertinimui“ (1876) irgi aptarė komisijos rezultatus: savo laiku žinomas šveicarų gydytojas Paracelsas ir jo pasekėjai van Helmontas⁵⁾ ir Fliudas teigė, kad vienas žmogus gali daryti poveikį kito žmogaus organizmui ir psichikai paslaptingos „gyvybinės jėgos“, tariamai sklindančiai iš rankų, akių ir kitų kūno dalių, dėka. Toji spėjama jėga arba emanacija pradžioje vadinosi fluidu. Vėliau pradėjo tvirtinti, kad fluidas gyvoms būtybėms daro poveikį panašų į magneto, kuriam tais laikais priskyrė gydomąsias savybes. Todėl fluidas buvo pervadintas į „gyvūniškąjį magnetizmą“, o asmenis, turinčiais meną savo pacientas perduoti gydantįjį magnetizmą – magnetizuotojais. Antroje 18 a. pusėje tas tolimas tiesai mokymas buvo aiškiai suformuluotas ir išplatintas Vienos gydytojo Mesmero. [ ... ] Komisija kruopščiai išnagrinėjo Mesmero ir jo pasekėjo Š. Deslono⁶⁾ gydymo veiklą, o klausimo apie „gyvąjį-magnetinį skystį“ surengė eilę gudriai sumąstytų bandymų, kurie galutinai paneigė tokio skysčio egzistavimą, tačiau kartu atvedė prie svarbaus atradimo parodant kokį stiprų fiziologinį poveikį gali padaryti sužadinta vaizduotė [vėliau tai imta vadinti „įtaiga“, „saviįtaiga“].

Tuo tarpu S. Cveigas, atidžiai archyviniuose dokumentuose atsekęs visą mesmerizmo epopėją, biografinėje apysakoje „Francas Antonas Mesmeras“ (1932) laikosi kiek kitokios nuomonės – atseit komisijos išvada pristabdė hipnozės atradimą jis jos pagrindimą:
„Po tokio Akademijos nuosprendžio ir tokio neigiamo ir nepriimtino medicinos kolegijos atsiliepimo klausimas apie psichoterapinius metodus, apie gydymą asmeninio poveikio keliu kartą r visiems laikams pašalintas iš mokslo pasaulio... Didžiai mokytai Paryžiaus akademijai, po to, kai ji kartą 18-me amžiuje raštiškai išdėstė savo nuomonę, neegzistuoja, beveik iki pat 20 a., jokių hipnotinių, viršjuslinių reiškinių. Kai 1830 m. vienas prancūzų gydytojas pasiūlė jai pateikti naują įrodymą, ji atmetė jį. Ji viską atmetė net ir 1840-ais, kai Breidas⁷⁾ savo ‚Neurogionelogija‘ iš hipnozės padarė visiems suprantamą mokslo įrankį. Kiekviename Prancūzijos, Europos ir Amerikos kaime, kiekviename mieste magnetizuotojai-mėgėjai jau nuo 1820-ųjų perpildytose salėse demonstruoja labiausiai sukrečiantį poveikį žmonėms; joks pusiau išsilavinęs ar net ketvirčiu išsilavinęs žmogus nebando jį neigti. Tačiau Paryžiaus akademija, ta pati, kuri atmetė B. Franklino perkūnsargį ir Dženerio⁸⁾ skiepus prieš raupus, kuri Fultono⁹⁾ garlaivį pavadino utopija.
Ir taip trunka lygiai šimtą metų, kol, pagaliau, prancūzų gydytojas Šarko¹⁰⁾ 1882 m. nepasiekia, kad spindinčioji Akademija susimylėjo oficialiai susipažinti su hipnoze: taip ilgai – ištisus 100 m. – klaidingas Akademijos nuosprendis Francui Antonui Mesmerui stabdė atradimą, kuris, jei akademikai būtų labiau teisingi ir įsigilinantys, galėjo jau 1784 m. praturtinti mokslą“.

¹⁾ Maksimilianas Helas (Maximilian Hell, vengr. Maximilian Hell, 1720-1792) – iš Vengrijos kilęs jėzuitas, astronomas, Vienos observatorijos direktorius (nuo 1756 m.). Paskelbė astronomines lenteles; 1769 m. vyko toli į Norvegijos šiaurę stebėti Veneros tranzito. Taip pat domėjosi magnetine terapija ir daugelį sėkmingų gydymų atvejų aprašė „Introductio ad utilem usum Magnetis ex chalybe“ (1762). Šioje srityje didelę įtaką padarė F. Mesmerui. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

²⁾ Frensis Beilis (Francis Baily, 1774-1844) – anglų astronomas, pagarsėjęs „Beilio karoliukų“ (optinio efekto, stebimo visiško Saulės užtemimo metu, kai aplink Mėnulio nimbą susidaro ryškių dėmių virtinė) pastebėjimu ir aprašymu (1836). Vienas Karališkos astronomų draugijos įkūrėjų, 4 kartus rinktas jos prezidentu. Tačiau pradžioje užsitarnavo reputaciją rašydamas apie finansines paskolas. Tik nuo 1825 m. pasišventė astronomijai. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

³⁾ Antuanas Lorenas Žiusjenas (Antoine Laurent de Jussieu, 1748-1836) – prancūzų botanikas, pirmasis suklasifikavęs žydinčius augalus (1773-77), įvedė šeimos sąvoką. Augalus jis išdėstė kylančiais laiptais, pradėdamas dumbliais ir grybais ir baigdamas žydinčiais augalais. Tačiau laikė augalų rūšis nekintančiomis. Priklausė masonų ložei.

⁴⁾ Žozefas Ignas Giljotenas (Joseph-Ignace Guillotin, 1738-1814) – prancūzų gydytojas, politikas, masonas, pasiūlęs naudoti giljotiną mirties bausmėms vykdyti (kaip „humaniškesnį“ būdą) – tai įteisinta 1791 m. Palaikė vakcinaciją. Paplitę gandai, kad jis ir buvo giljotinuotas, tačiau iš tikro mirė namuose natūralia mirtimi.

⁵⁾ Janas Baptistas van Helmontas (Jan Baptist van Helmont, 1580-1644) – belgų-olandų chemikas, fiziologas, gydytojas ir mistikas, vienas žymesnių jatrochemijos (racionaliosios alchemijos) atstovų. Chemijoje padarė daug atradimų, įvedė terminą gas („dujos“) ir aplamai laikė chemiją daugelio reiškinių pagrindu, bandė cheminiu būdu rasti priemonę nuo visų ligų. Daug dėmesio skyrė virškinimui. Studijavo kabalą.

⁶⁾ Šarlis Deslonas (Charles Nicolas Deslon, 1738-1786) – prancūzų gydytojas, Paryžiaus Medicinos fakulteto profesorius, grafo Artua asmeninis gydytojas. Nuo 1778 m. tapo karštu mesmerizmo šalininku, apie tai paskelbė kelis darbus. 1784 m. komisija išvadas apie mesmerizmą grindė stebėdami Delono „gydymo“ procesą.

⁷⁾ Džeimsas Breidas (James Braid, 1795-1860) – škotų chirurgas, filosofas, mokslo džentelmenas, hipnozės ir hipnoterapijos pradininkas. Taikė hipnotinę ir cheminę anesteziją. Turėjo gero chirurgo reputaciją, inovatyviai gydęs šleivapėdystę, stuburo iškrypimus, genu valgum (X formos) ir genu varum (O formos) kojų iškrypimus, ypač pasižymėjo šalinant žvairumą, vėliau pagarsėjo kaip nervinių susirgimų gydytojas. Iš jo daugelio veikalų apie hipnozę svarbiausiu laikomas „Neuryphnology“ (1843).

⁸⁾ Edvardas Dženeris (Edward Jenner, 1749-1823) – britų gydytojas, vakcinavimo (nuo raupų) pradininkas (1796 m. gegužės 14 d.). Užsiėmė gamtos istorija ir paskutiniais savo gyvenimo metais Karališkajai draugijai pateikė „Paukščių migracijos stebėjimus“ (1823). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulio nematomoje pusėje.

⁹⁾ Robertas Fultonas (Robert Fulton, 1765-1815) – amerikiečių inžinierius, išradėjas, kuram priskiriamas pirmojo komercinio garlaivio (1807) pastatymas. Napoleono užsakymu sukūrė pirmąjį povandeninį laivą (1800). Jam priskiria ir pirmųjų jūrinių torpedų Anglijai sukūrimą.

¹⁰⁾ Žanas Martenas Šarko (Jean-Martin Charcot, 1825-1893) – prancūzų neurologas, psichiatras, Z. Froido mokytojas. Pradžioje užsiėmė vidaus ligų tyrimais, vėliau ėmėsi nagrinėti smegenų sandarą, juose lokalizuodamas funkcijas ir ligas, susijusias su smegenų struktūros sutrikimais. 1870 m. pradėjo domėtis nervų sistemos ligomis. Pradėjo isteriją traktuoti kaip psichogeninį susirgimą. Atliko daug klinikinių tyrimų naudodamas hipnozę, kaip instrumentą savo hipotezių įrodymui.
Plačiau žr. >>>>>