Spiritualizmo apžvalga: Anglų mesmeristai. Vartiklis

I. Niutono šalyje tikslus mokslas buvo gerbiamas ir mesmerizmo mistika nebuvo žavimasi. Vis tik laikas nuo laiko tos idėjos pasiekdavo ūkanotos Anglijos krantus. Taigi, pradžioje, kaip minėta (žr. ankstyvasis spiritualizmas Anglijoje), Anglijoje gyvūniškasis magnetizmas nesukėlė didelio susidomėjimo, nors kažkiek apie tai buvo žinoma. Pvz., dr. Džonas Bell'as, 1782 m. Paryžiuje įsteigtos Filosofinės harmoniškosios draugijos narys, 1785 m., išklausęs Bergasse ir Duval Despremenil'io paskaitas ir gavęs sertifikatą, grįžo į tėvynę, kur skaitė paskaitas ir organizavimo seansus pagrindiniuose Anglijos miestuose. Dž. Belas buvo vienas pirmųjų iš keliaujančių su komercinėmis paskaitomis. Savo knygoje aprašė perteikė Mesmero mokymo esmę. Pradėjęs apie pagrindinius judesio principus, pereina prie magnetizmo plačiąja prasme aptarimo bei, atskiru atveju, jo poveikio žmogaus kūnui. Jis aprašo didelę ąžuolinę statinę, kurią naudojo kaip baquet, ir mini skirtumas tarp jo įrenginio ir naudojamo Paryžiuje. Gydymo metu buvo atidus paciento nugarą nukreipdamas į šiaurę ir naudojo gamtinius magnetus bei įmagnetintą vandenį. Pateikia instrukcijas apie magnetizavimą, - ne tik ligonių, bet ir monetų, upių, medžių ir kitų negyvų daiktų su nuoroda į poveikį, kurį stebėjo pas markizą de Puysegur'ą ir Tissard'ą. Įdomu, kad jis sakosi pastebėjęs somnambulizmą dar 1784 m. ir aprašo tokius reiškinius, kaip regėjimą tamsoje, pasakymą, kas vyksta kitame kambaryje, ir savo negalavimų diagnozavimą bei gydymo nustatymą bei kt. Pacientams sukeldavo „somnambulizmo“ būseną, kurioje jie galėjo „valgyti, gerti, vaikščioti, dainuoti, groti muzikos instrumentais...“ Vienas dalykas jį skyrė nuo prancūzų magnetizuotojų – jis nerekomendavo mokiniams gydyti nuo skrofuliozės (karaliaus blogis, odos liga), odos bėrimo ir džiovos (nes paskutiniu atveju gali sergančiajam perduoti per daug savosios gyvybinės galios). Aurą apibūdino kaip iš magnetizuojančio tekantį srautą, kurį kaip silpną spindėjimą gali matyti jautrūs pacientai.

18 a. paskutinį dešimtmetį Londone ir provincijoje darbavosi keletas mesmeristų ir, matyt, ši veikla buvo pakankamai pelninga: banko klerkas Holloway, panelė Prescott, Loutherbourg'as ir kt. Minima, kad paskutiniojo seansų Hammersmith'e metu (1790) per vakarą susirinkdavo iki 3 tūkst. žmonių. Susidomėjimas šiais dalykais per kitus metus atslūgo nepalikęs žymių pėdsakų ir net be poveikio mokslinei minčiai. 1798 m. pasirodė Perkinso „Metaliniai traktoriai“, o vėliau dėmesys magnetizmui tarytum ir visai dingo.

Taip Dž. Belą pasekė d‘Eslono mokinys J. Boniot de Mainauduc‘as, kelis metus sudaręs Belui konkurenciją. Jo technika rėmėsi akių fiksacija ties pacientu: „Dažnai vieno žvilgsnio pakanka ... savo atomus nukreipus į pacientą ... [ir taip] pašalinant bet kurią išgydomą ligą be jokios medicinos paramos“. Taigi, medicina nustumiama į šalį ir gydymas atiduodamas į diletantų rankas: „Kiekvieno žmogaus galioje yra tapti puikiu meistru šiame mene“. Jis savo gydomąją galią kaip madingą Ruso „grįžimą prie gamtos“ ir gyvenimą gamtos prieglobstyje. Kūno gydymas per emocijų atnaujinimą. Ir jis gyvūniškąjį magnetizmą lygino su elektra, tačiau pats, skirtingai nuo kitų, elektrinių įtaisų nenaudojo (o tiksliau, kaip įtaisą jis panaudojo patį kūną, laidų tiek magnetizmui, tiek elektrai).

Kaip ir Mesmeras, de Mainauduc‘as tikėjo, kad toji jėga veikia per materialų tarpininką. Visus kūnus supa „atmosfera“, susidedanti iš atomų. Magnetizuotojo atomai sklinda per jo pirštus į ir iš pacientų kūnų, kuris, iš esmės, yra „tarsi kempinė“. Tai valdoma valios dėka.

Kaip ir Mesmeras, de Mainauduc‘as priartėdavo labai arti moterų, kas vertė sunerimti britus. Dėl to net buvo 1790-ais užsipultas Dž. Pirsono. Ir nors nemažai de Mainauduc‘as pacientų buvo gerbiami kvakeriai, jie, tiek vyrai, tiek moterys, laikėsi atstumo nuo jo. Artumas, kaip ir seksas, baugino konservatyvius žmones.

Po kelių metų apsireiškė net keli vietiniai „profesoriai“, tarp kurių žinomiausias Philippe Jacques de Loutherbourg'as – buvo skelbiama, kad į jo paskaitas Hammersmith‘e rinkosi iki 3000 klausytojų. Mainauduc‘as už lekcijų ciklą ėmė į ginėjas, o Loutherbourg'as – už kiekvieną paskaitą po ginėją (ginėja - auksinė moneta, Anglijoje cirkuliavusi 1663-1813 m.)

1828 m. Richard Chenevix, kelis metus praleidęs žemyne, grįžo ir Londone, Dubline ir kitur organizavo seansus dideliam žmonių skaičiui. Tarp stebėjusių jo pasirodymus buvo Faradėjus, seras B. Brodie, Henry Holland, Prout ir daug medikų. Susidomėjimas pakilo tik trumpam ir po 5 m. J.C. Colquhoun'as „Isis Revelata“ skundėsi, kad medikai visai nesidomi šia sritimi. Baron du Potet

1837 m. į Londoną praktikuoti mesmerizmo atvyko „baronas" du Potet. Jis buvo pristatytas Elliotson'as, kuris leido išbandyti mesmerizmą keliems Universiteto koledžo ligoninės pacientams. Netrukus pats ėmėsi naudoti mesmerizmą ir sugebėjo sukelti pacientams somnambulinę būseną ir kitus su tuo susijusius reiškinius. Ypač išsiskyrė seserys, vadintos Okay. Tai sukėlė tam tikrą pagyvėjimą ir daug žmonių, tame tarpe iš mokslo sluoksnio bei karališkos giminės, ateidavo į ligoninę pasižiūrėti stebuklų. Dėl susidomėjusių gausos Elliotson paprašė seansus leisti atlikti viename koledžo teatrų. Prašymas nebuvo patenkintas, o jam liepta nutraukti savo praktiką ligoninėje. Jis 1838 m. rudenį nutraukė ryšius su ligonine.

Elliiotson'as neapsiribojo vien mesmeriškojo miego sukėlimu. Jis teigė galįs pademonstruoti daug kitų reiškinių, ypač nepaprastą metalų ir kitų medžiagų poveikį. Auksas, sidabras, nikelis, platina, vanduo ir prakaitas stiprino poveikį; varis, cinkas, alavas neturėjo įtakos.

1841 m. prancūzas La Fontaine atvyko su paskaitų turu ir turėjo nemažą pasisekimą, ypač provincijoje. Tai buvo akstinas tyrinėjimams ir sukėlė nemažą srautą tam skirtos literatūros. 1843 m. atsirado ir du šiai temai skirti periodiniai leidiniai: "Zoist", prižiūrimas Elliotson ir Engledue ir leistas iki 1856 m., bei „Phreno-Magnet", redaguojamas Spencer T. Hall ir perteikęs populiariąją pusę.

Visi rašantieji, išskyrus, galbūt, tik J. Braid'ą, perėmė fizinio srauto, pereinančio iš operatoriaus asmeniui, koncepciją. Tačiau jis nebuvo laikomas tapatus hipotetiniam magnetiniam fluidui nors analogijos tarp mesmerizmo ir elektros bei magnetizmo buvo pripažįstamos. Mesmeriškasis fluidas buvo tapatinamas su hipotetine nerviniu ar gyvybiniu fluidu. Mesmerizmu buvo laikomas srautu iš aktyvesnio į pasyvesnį. Tas fluido srautas buvo valios valdomas. Paciento vokai apsunkdavo, jis jausdavo dilgčiojimą, šaltuką ir kitus pojūčius. Apie žmogaus kūną susidarydavo nervinė aplinka arba aura.

Toliau, įvairios medžiagos galėjo paveikti jautrius asmenis. Magneto šiaurės polius traukė, o pietų polius stūmė. Deimantai ir opalai kėlė malonius pojūčius, o smaragdas nemalonius; safyras buvo teigiamai skausmingas. 1845 m. išleisti Reichenbach'o tyrinėjimai kitais metais buvo pristatyti šalyje prof. Gregory. Baronas Reichenbach'as buvo chemikas ir metalurgas, kurio temų ratas buvo labai platus. Jis nustatė, kad jautrūs tam tikru laipsniu yra trečdalis žmonių. Antroje knygos pusėje jis išvardija apie 60 žmonių, kurie jautė poveikį – magnetų, kristalų ir visų kitų medžiagų (ne išimtis ir žvaigždės bei planetos). Tam poveikio srautui jis pasiūlė pavadinimą odile jėga. Jutimai buvo, iš esmės, dviejų tipų – neaiškus (malonus arba nemalonus) temperatūros pojūtis ir aiškus šviesos bei spalvų suvokimas (šis antrasis reikalavo didesnio jautrumo). Odilinės šviesos reiškiniai buvo įspūdingi: pirštai, kaip ir magneto poliai (šiaurinis rausvai gelsvą, o pietinis melsvai žalsvą) skleidė šviesą. Panašus poliariškumas buvo pastebimas ir kristaluose. Kiekviena medžiaga turėjo savo spalvą ir ypač išsiskyrė metalai. Varis, geležis, bismutas, nikelis, gyvsidabris, osmis, rodis, telūras ir kt. turėjo vis kitokį rausvą atspalvį, švinas, kobaltas, paladis ir kt. "liepsnojo" mėlynai, sidabras, auksas, kadmis, deimantas švietė baltai ir t.t. Jautrūs asmenys matė odilinį švytėjimą net virš sergančiųjų kūnų bei švytintį rūką virš naujų kapų. Tas odilinis švytėjimas neveikė termometro, tačiau jį galėjo koncentruoti linzės, atspindėti veidrodis bei sugerti akiniai.

Elliotson'as buvo entuziastingas frenologas. 1824 m. jis Londone įkūrė Frenologinę bendriją ir 1843 m. buvo jos ir Frenologijos asociacijos tarybos prezidentas. Mesmerizmas davė naujų jėgų frenologijai – netrukus buvo pastebėta, kad somnambulinėje būsenoje palietus paciento galvą, kiekvienas pagal F. Gall'ą ir J. Spurzheim'ą atitinkantis organas reaguoja. Tai davė papildomą akstiną materializmui – visus psichinius reiškinius sukelia smegenys ir nelieka vietos Sielai bei jos nemirtingumui. Toks tų sričių derinimas buvo priimtas skirtingai.

Taipogi dauguma mesmeristų, išskyrus vėl gi nebent tik Braid'ą, tikėjo „jutimų bendrumu“, t.y. kai kurių somnambulų sugebėjimu dalintis jutimais – ypač jutimo, skonio ir skausmo, o taip pat aiškiaregyste, kuri, pagal to meto autorius, apėmė dvi reiškinių grupes:
a) objektų, esančių netoli asmens taip, kad jų nematytų (už nugaros ar dėžėje), suvokimą;
b) keliaujantį regėjimą, tai yra toli esančių vietų matymą.

Medikų pasipriešinimas mesmeristams skausmo pašalinimui chirurginių operacijų metu buvo išsiskiriantis epizodas. James Esdaile, škotų chirurgas dirbęs Kalkutoje, 1845 m. susidomėjęs tuo klausimu, pamatė, kad indai gana jautrūs mesmeristų įtakai ir atliko nemažai operacijų pacientams esant tranzo būsenoje. Indijos medikai jį apkaltino, kad nuskausminimas yra simuliuojamas. Tuo tarpu J. Esdaile 1846 m. sausio mėnesį Kalkutos Medikų tarybai pristatė 75 operacijų rezultatus - šalinant auglius, amputuojant galūnes ir pan. – atliktas nuskausminant mesmerizmo priemonėmis. Pamatęs, kad jo rezultatai ignoruojami, vėliau kreipėsi tiesiai į Indijos vyriausybę. Buvo sukurtas nedidelis komitetas, kuris, po 10 atvejų stebėjimo, padarė išvadą, kad „mesmeriniu metodu miegas gali būti toks gilus, kad leistų atlikti sunkias operacijas be skausmo jutimo, pacientų teigimu“. Toliau komitetas nėjo ir išreiškė abejones dėl šio metodo naudojimo. Gubernatorius skyrė J. Esdaile mažą ligoninę. Tačiau chloroformo ir kitų anestetikų paplitimas po metų ar dviejų panaikino susidomėjimą mesmerizmo naudojimu.

Anglijoje medikų antagonizmas mesmerizmui buvo panašus. Okeys buvo vadinamos apsišaukėlėmis, „Lancet“ žurnalas išsireiškė, kad mesmerizmas visada klestės, „kol bus protingų merginų, filosofiškai nusiteikusios bohemos, silpnų moterų ir dar silpnesnių vyrų“. Poniai Plantin mirus po to, kai prieš kelias dienas mesmerinio seanso metu buvo pašalinta krūtis dėl vėžio, anglų chirurgai be skrupulų pareiškė, kad tai pagreitino jos mirtį.

Ar Makintošą įkvėpė okultizmas?

Tyrimai atskleidė, kad Charles Rennie Mackintosh‘as (1868-1928) dizaine panaudoti slaptieji okultiniai simboliai bei užuominos į mistines religijas. Makintošas, vienas labiausiai vertinamų škotų menininkų, buvo susipažinęs su daugeliu dvasinių tikėjimų ir juos panaudojo savo meno kūriniuose bei architektūroje. Manoma, kad jį ezoterika užkrėtė jo žmona Margaret MacDonald, žinių gaudavo iš Fra Newbery, Glazgovo Meno mokyklos direktoriaus. The Wassail, 1900

Misticizmo įtaką Makintošo darbams ilgus metus tyrinėjo dizaineris Dai Vaughan – atkreipęs dėmesį į pasikartojančius simbolius – pvz., medį ir rožę... Jo kūrinyje „Puota“ panaudojamas skarabėjo, egiptiečių laikyto atgimimo simboliu, vaizdinys, o Arbatinės Buchanan‘o gatvėje sienų apdailoje randame „gyvybės medį“, kuris remiasi Rytų dvasinėmis diagramomis, vaizduojančiose „čakras“ arba energijos ratus.

Ties 20 a. riba daug menininkų dalis buvo susižavėjusi Rytų religijomis, okultiniais mokymais ir „slaptąsias“ bendrijomis, tokiomis kaip teosofija, „Aukso aušros“ bei spiritualizmu. Beje, ir Artūras Konanas Doilas, sukūręs Šerloko Holmso personažą, buvo labai susidomėjęs dvasiniais klausimais. Jam bei Makintošo žmonai didelę įtaką darė belgų mistikas Maurice Maeterlinck‘as^*) ir Max Muller‘is, paskaitas apie spiritualizmą skaitęs Glazgove.

Pats Makintošas dažnai citavo WR Lethaby ezoterinį kūrinį „Architektūra, misticizmas ir mitas“, kuriame buvo pateikiama kosminio simbolizmo sistema: kaip sudėtinius blokus panaudojant medžius, kvadratus ir apskritimus. Be to Makintošai artimai draugavo su Anna ir Patriku Geddes, užsiėmusiais „Keltų kultūros atgaivinimu“ Škotijoje ir buvusiais susijusiais su teosofų mokymais.

Kadangi pats Makintošas rašinėjo mažai, sunku pasakyti, ką tie simboliai reiškė jam. Labai daug apie juos pasakytų kontekstas, tačiau jo jau neliko.

Mistiniai simboliai:

Rožė buvo Veneros o taip pat Izidės simbolis. Rožė tapo rozenkreicerių simboliu.
Skarabėjus Egipte buvo atsinaujinimo simbolis;
Gyvybės medis irgi simbolis iš Egipto, o jis Makintošo darbuose dažnai persipynęs su rožėmis;
Akis siejama su Horu, Egipto dangaus dievu. Verkianti akis dažna jo žmonos Margaritos paveiksluose;
Makintošo darbuose dažni kvadratai ir apskritimai.

^*) Morisas Meterlinkas (Maurice Polydore Marie Bernard Maeterlinck, 1862-1949) - belgų poetas, mistikas, bitininkas. Už dramos kūrinius gavo Nobelio premiją (1911).
1889 m. M. Meterlinkas išleido simbolistinių eilėraščių rinkinį „Šiltnamiai“, vėliau dar dvi poezijos knygas: „12 dainų“ (1896) ir „15 dainų“ (1900). Jo simbolistinėse pjesėse „Kunigaikštytė Melena“ (1889), „Nekviestoji viešnia“ ir „Aklieji“ (abi 1890), „Pelėjas ir Melisandra“ (1892) jaučiamas pesimizmas, nerimo atmosfera. Taip pat parašė nemažai esė, iš kurių paminėtinos gamtamokslinės: Bičių gyvenimas“ (1901), „Gėlių išmintis (1907), „Termitų gyvenimas“ (1926), „Skruzdžių gyvenimas (1930).