Spiritualizmo apžvalga: Somnabulizmas Vokietijoje. Vartiklis

Vokietijoje gyvuliškojo magnetizmo vystymasis buvo painesnis nei Prancūzijoje (žr. Mesmeras ir mesmerizmas). Dauguma vokiečių magnetizuotojų gamtos mokslų atstovais ir jų medicinos pažinimas buvo gilesnis. Daugeliui jų (Gmelin'ui, Wienholt'ui, Fischer'iui, Kluge, Kieser'iui ir pačiam Ž.-F.-F. Deleuze¹⁾) gyvuliškasis magnetizmas buvo gydymo meno papildymas. Ir vis tik buvo nagrinėjami tie patys reiškiniai, T. de Montravel'io bandymai buvo kartojami, patvirtinami ir tobulinami. Buvo pastebimas šviesos srautas iš operatoriaus pirštų, magneto polių, gyvos varlės širdies ar ką tik papjauto jaučio nugaros smegenų. Toji šviesa galėjo įkrauti vandens stiklinę ir ją galėjo atspindėti ar išsklaidyti įvairios medžiagos. Buvo fiksuojamas metalų per atstumą poveikis somnambulams. Kiek vėliau baronas fon Reichenbach‘as sudėjo visa tai į stambų veikalą.

To laiko knygose skaitome, kad aiškiaregiui paciento kūnas skaidrus ir matomas kiekvienas organas, kad jis gali skaityti mintis, kad operatorius gali pajungti savo valiai pacientus. Minčių perdavimo ir aiškiaregystės (beje, Vokietijoje rečiau minimos nei Prancūzijoje) stebėjimai išsamiai aprašyti Van Ghert'o „Archyve“ (Archiv fur den thierischen Magnetismus). Van Ghert'o pacientė buvo jauna 28 m. amžiaus moteris. Pateikiami liudijimai, kaip aiškiaregė iš toli atvykusiems žmonėms gana tiksliai apibūdino jų namus, baldus, šeimos narių apibūdinimai, charakterio ypatybės ir net ligos bei jiems reikalingas gydymas. Diusendorfo kelių inspektoriaus H.M. Wesermann'o knygoje pateikiami jo paties minčių perdavimo bandymai. Jis sakė, kad minčių poveikis per atstumą projektuojant magnetinio fluidų srautą. Taigi, pastebimi bandymai reiškinius aiškinti fizikinėmis priežastimis. Van Ghert'o pacientė niekada nebendravo su angelais. Kluge laikė, kad vaiduokliai tėra vien iliuzija. Kieser nepripažino Meier tvirtinimo, kad ekstazės būsenoje siela gali palikti kūną ir pati viena patirti jutimus. Kieser sakė, kad siela, būdama nemateriali, gali tapti matoma tik kūne. Tačiau jis, kaip ir kiti, neneigė, kad siela transo būsenoje gali išsilaisvinti iš laiko ir erdvės pančių. Tačiau neabejotinai tikėjusiems aiškiaregyste per atstumą buvo nelengva visa tai paaiškinti fizikiniais terminais.

Tačiau šalia jų buvo nemažai ir kitų, transo būseną siejusių su bendravimu su dvasiniu pasauliu. Šios krypties pradininku gali būti laikomas J.H. Jungas²⁾ (labiau žinomas kaip Jung-Stilling'as, 1740-1817), tačiau nemažai tokių minčių jau pas Svedenborgą ir šiaip, tai buvo bendra visų laikų mistikams. Tik Jungo ypatybė ta, kad jis psichinio kūno doktriną kūrė panaudojęs naują, švytinčio eterio pagrindą ir, antra, visa tai aiškino remdamasis somnambulizmo pavyzdžiais.

Jungo, gimusio 1740 m., gyvenimo pradžia buvo kukli. Tačiau jis gavo medicininį išsilavinimą ir kelis metus dirbo gydytoju, ir netgi tapo Marburgo ir Heidelbergo universitetų politinės ekonomikos profesoriumi. „Theorie der Geister-Kunde“ išleido paskutiniais gyvenimo metais. Tris ketvirčius jos sudaro pasakojimai apie vaiduoklius, pranašystes ir pan. Dauguma jų pateikiama nekritiškai ir be jokių pastangų patikrinti jų teisingumą – pasakė draugas, kuriam pasakė patikimas šaltinis ir t.t. Jis savo nuostatas apibendrino taip:

„Gyvuliškasis magnetizmas neabejotinai parodo, kad turime vidinį žmogų, sielą, sudarytą iš dieviškosios kibirkšties, nemirtingos dvasios turinčios protą ir valią ir švytinčio kūno (Lichtshulle), neatskiriamo nuo jos.

Šviesa, elektra, magnetizmas, galvaninė materija ir eteris yra vienos ir tos pačios prigimties tik skirtingų modifikacijų. Ta šviesos substancija arba eteris yra elementas, jungiantis kūną ir sielą, dvasinį ir materialųjį pasaulius.

Kai vidinis žmogus, žmogaus siela, palieka vidinę sferą, kurioje veikia jausmai, ir ir išlaiko gyvybines funkcijas, kūnas patenka į transo būseną, gilų miegą, kurio metu siela veikia laisviau, stipriau ir aktyviau. Visos jos galimybės išauga.

Beribis eteris užpildantis Saulės sistemą yra terpė, kurioje gyvena ir juda dvasios. Žemę supantis oras (Dunstkreis) iki pat jos centro ir ypač naktimis yra buveinė puolusių angelų ir sielų tokių žmonių, kurie mirė neaiškioje būsenoje“.

Lieka tik pridurti, kad Jungas transo būseną laikė liga ir todėl bandymai bendrauti su dvasiomis ar spėti ateitį yra labai pavojingi ir nuodėmingi. Tačiau Jungo pasekėjai nelabai paisė jo perspėjimų – ir per vėlesnius 30 m. buvo aprašyta daug somnambulų seansų.

Viena pirmųjų, kuri atkreipė dėmesį, buvo Meier aprašyta Auguste Muller iš Carlsruhe, jauna moteris, transo būsenoje galėjusi nustatyti ligą ir paskirti gydymą. Ji sakėsi, galinti ne tik suprasti žmonių kūnus, bet ir jų mintis. Be to, ji, atseit, bendravo su savo mirusia motina. Ji tvirtino, galinti aplankyti brolį Vienoje, tačiau atmetė pasiūlymą kalbėti, nes tai, atseit, jį išgąsdintų. Užrašyta, kad užmerktomis akimis gali skaityti teatro bilietus ir dainas iš knygos. Tačiau apie tai nepateikta daugiau detalių.

Romeris aprašo atvejį, kai jo paties 15 m. amžiaus dukterį 1813 m. lapkričio mėn. ištiko konvulsijos perėjusios į katalepsiją. To pasėkoje ji tapo somnambule ir sau, tėvui bei kitiems skirdavo medicininius gydymus. Romeris tvirtina, kad transo metu ji pademonstruodavo tokias žinias, kurių negalima gauti iš įprastinių šaltinių. Viena įdomi detalė – aritmetikos simbolizmas, pateikiant visą puslapį aritmetinių skaičiavimų, kurių prasmė neaiški. Matyt, tai padarė didelį įspūdį stebėtojams. Be to, panelė Romer laisvai šnekučiavosi su mirusiais giminaičiais. Ir Su Justinus Kerner sode

netgi, lydima – kartais mirusio, tačiau dažniausiai gyvo – giminaičio sielos, keliavo į Mėnulį. Ten ji stebėjo Saulės patekėjimą virš Mėnulio kalnų, visą dieną šildėsi jos spinduliuose ir grįžo į Žemę vakarienei.

Žinomas poetas ir gydytojas Justinus Kerner'is³⁾ domėjosi transo būsena ir jos nauda gydymui. 1826 m. jis aprašė du „įsimintinus“ somnambulus, kuriuos gydė magnetizmu. Tų pačių metų pabaigoje jam teko gydyti Frederiką Hauffe iš Prevorst. Nuo pat vaikystės ji buvo labai opi, kentėjo nuo konvulsijų, krisdavo į transo būseną ir regėjo vizijas. Iki atėjimo pas Kerner'į Weinsbergo mieste, ji jau kelis kartus buvo „magnetizuota“. Iš pradžių Kerneris pasiūlė gydyti įprastinėmis priemonėmis, tačiau po kelių savaičių, pamatęs, kad niekas nepadeda, tiksliai sekė jos transo metu nurodytu gydymu. Nuo tada iki jos mirties 1829 m. didesnę dalį gyvenimo praleido transo būsenoje, kuris vienąkart truko apie metus.

Ji skirtingai reagavo į akmenis, metalus, augalus ar medikamentus. Ją ištikdavo katalepsija palikus ant smiltainio suolo, tačiau stiklas ar krištolas ją pažadindavo iš transo. Ji atskirdavo įmagnetintą vandenį ir net galėjo pasakyti, kiek kartų tai buvo atlikta. Vandenyje jos apatinė kūno dalis iškildavo iš vandens – kas priminė viduramžių bandymus dėl raganavimo. Ji „matė“ vidinę kūno sandarą ir nervų sistemos išsišakojimus. Žmonėse, netekusiuose galūnių, ji vis dar matė jas.

Ši „pranašė“ iš kitų išsiskyrė trim aspektais:
1) pasižymėjo neįprasta aiškiaregystės galia – tiek per atstumą, tiek į ateitį;
2) fizikinių trikdžių atsiradimas jai esant. Tvirtinta, kad kartais vaiduokliai buvo matomi ir kitiems, o Kerner'io name buvo girdimi stuksenimai, krebždėjimai ir kitokie garsai. Ypač tada, kai frau Hauffe būdavo viena arba su savo seserimi. Taip pat minimi ir kiti reiškiniai, palieptas vaiduoklis „atvertė“ knygą, skraidė mezgimo virbalas, mesta knyga, perstumti baldai ir pan.
3) ypatingi dvasinių dalykų atskleidimai. Ji nuolatos kalbėjosi su mirusiųjų dvasiomis, vaiduokliais. Pavyzdžiui, varganai gyvenančią šeimą nuolat trikdė vaiduoklis. „Pranašei“ jis pasakė, kad gyveno tame name apie 1700-uosius, prižiūrėjo du našlaičius, mirė būdamas 79 m. amžiaus ir jo pavardė Belon. Paieška miesto knygose parodė, kad tokią pavardę turėjo burmistras, iš tikro gyvenęs tame name, miręs 1740 m., būdamas 79 m. amžiaus ir globojęs du našlaičius.

Dar trumpai stabtelėsime ties žmogaus ir dvasių pasaulio sandaros. Tasai požiūris buvo daugiau ar mažiau bendras visiems mistikams. Tų mokymų centre yra koncepcija, kad žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios – paskutiniosios dvi pergyvena kūno mirtį sudarydamos dvasinį žmogų. Tačiau pati siela yra bent laikinai „aprengta“ eterinio kūno (Nervengeist), labiau primenančio kūną nei sielą, ir kuris, kai kurių somnambulų teigimu, palaipsniui yra ir galiausiai siela tampa laisva. Matyt tasai Nervengeist palaiko gyvybinius procesus po to, kai su dvasia išeina iš kūno. Būtent tasai Nervengeist pritraukia grubesnes daleles ir gali tapti matomu.

Tos trys dalys viena nuo kitos tesiskyrė tik sudarančių dalelių grubumu. Taip yra vienintelė nemateriali Būtybė – tai Dievas. Žemiau jo yra nesuskaičiuojama serafimų grandinė iki pat smiltelės, nuo turinčių aukščiausią savimonę iki neturinčių sąmonės. Žmogaus siela toje virtinėje užima kažkurią tarpinę padėtį. Juk būtų kvaila manyti, kad nuo kūno atsiskyrusi siela taptų tokia pat nemateriali kaip Dievas?!

¹⁾ Žozefas-Filipas-Fransua Deleuzė (Joseph-Philippe-Francois Deleuze, 1753-1835) – Paryžiaus botanikos sodo prancūzų gamtininkas, nagrinėjęs gyvuliškąjį magnetizmą, būdamas markizo de Puysegur’o (1751-1825) pasekėju. Paskelbė „Gyvuliškojo magnetizmo kritinę istoriją“ (1813) ir kitus kūrinius. Jis laikė, kad hipnozės seansų metu labai svarbi yra rami aplinka, t.y. išorinių dirgiklių nebuvimas. Jis pabrėžė ir hipnotizuotojo užtikrintumo, kuris perina pacientui, svarbą.

²⁾ Johanas Jungas (Johann Heinrich Jung-Stilling, 1740-1817) – vokiečių gydytojas, rašytojas, mistikas, vokiečių dvasinės kosmologijos mokyklos įkūrėjas. Pasirašinėjo Henrichu Štilingu. Jis buvo politinės ekonomikos, valstybės valdymo ir žemės ūkio profesoriumi keliuose un-tuose. Jo „Theorie der Geister-Kunde“ (1808) pateikia daug pavyzdžių apie dvasių pasirodymus ir panašius reiškinius. Jis taip pat išdėstė teoriją apie psichinį kūną, paremtą eteriu. Anot jo, gyvuliškasis magnetizmas įrodo, kad mes turime „vidinį žmogų“, sielą iš dieviškos kibirkšties. Sielai palikus kūną, ji jaučiasi laisviau ir stipriau, jos sugebėjimai padidėja. Tad kūnas jai daugiau kliuvinys, tačiau jo jai reikia, kad galėtų gyvuoti. Dvasios gyvena eteryje, kuris užpildo kosmosą. Atmosfera ir žemė iki pat jos centro yra puolusių angelų buveinė.

³⁾ Justinas Kerneris (Justinus Andreas Christian Kerner, 1786-1862) – vokiečių poetas, gydytojas, medicinos knygų autorius, išradęs kleksografiją (piešinius iš rašalo dėmių), įkvėpusią Roršacho testui. Pirmasis aprašė botulizmą. Buvo mesmerizmo šalininku. Didesnę gyvenimo dalį praleido Vainsberge. Rašė apie gyvūnų magnetizmą, taip pat apie sebacino rūgšties poveikį organizmui. Labai populiaria knyga buvo „Aiškiaregė iš Preforsto“ (2 t., 1909), kurios veikėja – Frederika Haufė (1801–1829). Parengė pirmąją F. Mesmero biografiją (1856).