Kas blogai su tuo piešiniu?  

Psichologai dažnai naudoja garsųjį Rorschach rašalo dėmių testą ir kitas susijusias priemones, siekdami įvertinti asmens būklė ir psichinę ligą. Tačiau tyrinėtojai tvirtina, kad tai dažnai nėra efektyvu.

Kas, jei paprašyti pasakyti, ką matote rašalo dėmėje, pasakysite, kad vidutinio amžiaus vyrą, nusukantį akis
Warhol inverse print

„Tai panašu į du dinozaurus su didelėmis galvomis ir smulkiais kūnais. Jie tolsta vienas nuo kito, tačiau žvalgosi atgal. Juoda dėmelė viduryje man primena erdvėlaivį“ – taip gali būti apibūdintas inversinis Andy Warhol atspaudo variantas.

Kadaise laikytas „rentgenu mąstymui“, Rorschach rašalo dėmių testas vis dar išlieka vienu iš žinomiausių projektyviniu psichologo instrumentu. Pacientui po vieną parodoma 10-mt simetrinių rašalo dėmių, paprašius pasakyti, ką jis jose mato. 5-ios yra spalvotos, o kitose penkiose tėra juoda ir pilka spalvos. Stengiamasi pateikti niekur nepublikuotus vaizdus. Pacientui leidžiama sukioti vaizdus.

Manoma, kad atsakymai gali atskleisti tiriamojo charakterį bei psichinę būseną. Pvz., manoma, kad judančių gyvūnų paminėjimas (kaip dinozaurų citatoje) dažnai rodo impulsyvumą, o aliuzijos įdėmės „tamsumus“ (tarsi erdvėlaivį) – neretai žymi depresiją.

Hermann Rorschach'o testą greičiausiai nusižiūrėjo iš saloninio žaidimo; jis debiutavo 1921-ais ir populiarumo viršūnė pasiekė 1945-ais. Tačiau 6-me dešimtm. pastebėta, kad vienodus atsakymus psichologai aiškina skirtingai, o atskiri atsakymai nepakankamai koreliuoja su konkrečiais psichikos sutrikimais ar charakterio bruožais. Tad testas buvo pakoreguotas (Integratyvioji sistema), tačiau jo pagrindas liko tas pats.

 
nuo moters, kuri jį ima už rankos? Jūs remiatės savo emocijomis, patirtimi, atmintimi bei vaizduote. Trumpai sakant, save tarsi projektuojate į vaizdą. O tada daugelis praktikuojančių psichologų gali daryti išvadas apie jūsų charakterio bruožus, pasąmonės troškimus bei bendrą psichinę būklę.

Tačiau kiek teisūs jie bus? Tai svarbu įvertinti, nes jų sprendimai gali labai paveikti pacientų gyvenimą. Jie gali būti panaudoti psichikos sutrikimo diagnozei, vertinant tėvų psichiką po šeimyninių barnių ar nustatant, ar vaikai nebuvo seksualiai išnaudojami.

Drugelis ar karvė?

Rašalo dėmių testą, kurio metu reikia pasakyti, kas matoma 10-yje rašalo dėmių, 3-me dešimtm. pasiūlė šveicarų psichiatras Hermann Rorcshach'as*). Jis buvo stipriai kritikuojamas 6-7-me dešimtm., iš dalies todėl, kad nebuvo standartizuotos procedūros ir normų (vidutinių įverčių). Standartizacija yra svarbi, nes, atrodytų, net nežymūs skirtumai jį naudojant gali paveikti žmonių atsakymus. O normos leidžia nustatyti, ar atsakymai patenka į leistiną intervalą. Todėl 8-me dešimtm. John E. Exner, Jr. tariamai patobulino testą (ir pavadino Integratyviąja sistema, Comprehensive System) įtraukdamas taisykles, aprašančias testo atlikimą ir rezultatų įvertinimą, o taip pat nurodydamas normas vaikams ir suaugusiems.

Paaiškinsime, kaip įvertinami testo rezultatai. Visų pirma, testuotojas įvertina reakciją į daugiau nei 100 charakteristikų (kintamųjų), užsirašydamas, ar asmuo žiūri į visą piešinį ar tik jo dalis, ar atsakymai buvo unikalūs ar bendri daugeliui, kuris dėmės elementas (išlinkimas ar spalva) labiausiai apsprendė atsakymo pasirinkimą. Tada gauti įverčiai kompiliuojami į asmens psichologinį atvaizdą. Aiškindamasis psichologas turi gali nuspręsti, kad dėmesio sutelkimas į smulkias detales (atsitiktinės dėmelės) rodo pacientą kamuojančias įkyrias mintis, o vaizdų įžvelgimas baltose dėmių vietose rašalo dėmės viduje atskleidžia neigiamą charakterio bruožą.

Kad įvertinimai būtų patikimi, jei pagal tuos pačius atsakymus du nepriklausomi ekspertai pateiktų artimus įvertinimus. Tačiau tyrimai rodo, kad įvertinimai gali labai skirtis. Kartu nustatyta, kad testas ne visada leidžia nustatyti depresiją, nerimą ar antisocialumą. Dar daugiau, tyrimai rodo, kad testas neleidžia nustatyti ir polinkio į agresyvumą, žiaurumą bei nusikalstamumą, o taip pat ir vaikų seksualinį išnaudojimą. Be to paaiškėjo, kad nurodytos normos netikslios ir gali klaidingai daugelį suaugusių bei vaikų priskinti „psichams“. Dar netikslesnis testas, kai taikomas mažumoms – kurioms testų rezultatai gerokai nukrypsta nuo „normų“. Todėl kyla didelės abejonės dėl Rorcshach testo naudojamumo psichoterapijai bei teismų praktikoje.

Kitas projektyvinis testas, TAT (teminis apercepcijos testas), irgi kelia abejones. Jo metu prašoma tiriamojo sugalvoti pasakojimą parodant korteles su daugiaprasmiais piešiniais. Tarp 31 piešinio yra vaizduojantis berniuką, susimąsčiusį su smuiku, pamišusią moterį, įsitvėrusią į atidarytas duris, vyrą, nusukantį akis nuo moters, kuri jį laiko už rankos?

TAT vadintas „klinikiniu pasigėrėjimu ir statistiniu košmaru“ – daugiausia todėl, kad jis nebuvo standartizuotas: skirtingi praktikai pacientams rodė skirtingą skaičių skirtingų vaizdų, o atsakymus traktavo intuityviai. Yra nemažai TAT skirtų standartizuotų įverčių sistemų, kačiau kai kurios jų neišlaiko „pertestavimo“ išbandymo.
TAT situation card  

TAT 4-me dešimtm. sukūrė Henry A. Murray su studente Christiana Morgan. Tiriamajam pateikiamas kortelių (dažniausiai 5-12 iš 31-os) rinkinys su piešiniais, vaizduojančiais daugiaprasmiškas situacijas. Reikia kiekvienam piešiniui sukurti atitinkamą pasakojimą – koks nutikimas vaizduojamas, kas buvo prieš, ką jaučia ar mąsto veikėjai ir kas nutiks vėliau. Yra kelios TAT atmainos – pvz., vaikams (su gyvūnais) ar „Juodasis testas“ (juodojo šuns ir jo šeimos nuotykiai).

Psichologai turi kelis būdus atsakymų aiškinimuisi. Vienas jų, Drew Westen‘o, remiasi tuo, kaip suprantami kiti. Pvz., jei kažkas surezgė istoriją apie vyresnė moterį, bandančią suvilioti jaunesnį vyrą, tai gali būti suprantama kaip bloga linkėjimas kitam (bet tik tada, jei panašiai kalbama ir apie kitus piešinius).

Trečiame projektyviniame teste prašoma nupiešti piešinį, pvz., dažnai naudojamas „Nupiešk žmogų“ testas, kituose reikia piešti žirgus ar medžius. Psichologai piešinius aiškinasi pagal tam tikrus „ženklus“ – kūno ypatybes ar drabužius. Jie gali sieti didelis akis su paranoja, ilgą kaklą su seksualine agresija, veido bruožų nebuvimą su depresija ir pan. Tačiau nėra patikimų įrodymų, kad tam tikri „ženklai“ sietųsi su tam tikrais charakterio bruožais ar psichinėmis ypatybėmis. Nustatytas tik vienas nuolat pasikartojantis rezultatas – tie, kurie prastai piešia žmonių figūras turi tam tikrų psichologinių sutrikimų. Iš kitos pusės, matosi, kad psichologai neretai priskiria tam tikrus psichikos sutrikimo požymius žmonėms, kurie tiesiog neturi meninių sugebėjimų.

Taigi minėti testai (kaip ir kiti projektyviniai), kaip minima ir mokslinėse publikacijose, gali būti naudingi tik tam tikromis aplinkybėmis.

Kitos projektyvinės priemonės

Psichologai turi dar gerą tuziną projektyvinių metodų – vieni geresni, kiti ne tokie.

Rankų testas. Teigiama, kad prasmę turi rankos, atvaizduotos įvairiose padėtyse. Šis testas skirtas agresijos, nerimo ir kitų savybių nustatymui, tačiau nėra pakankamai ištirtas.
Rašysenos nagrinėjimas (grafologija). Nustatomi tam tikri „ženklai“, kurie, atseit, rodo psichines ypatybes. Nors nenaudingas, tačiau tebenaudojamas.
Luscher spalvų testas. Žmonės turi išdėlioti spalvotas korteles patinkančia tvarka. Kai kurie tyrimai rodo, kad tai nieko neduoda.
Žaidimas su anatomiškai tiksliomis lėlėmis. Tyrimai nustatė, kad seksualiai išnaudoti vaikai dažnai žaidžia su lėlių genitalijomis, tačiau ir nemažai to nepatyrusių vaikų daro tą patį.
Rosenzweig testas. Piešinyje vienas veikėjas užduoda provokuojantį klausimą kitam, o testuojamasis turi pasiūlyti, kaip antrasis turėtų atsakyti. Šis testas sėkmingai įvertina vaikų agresiją.
Sakinio užbaigimo testas. Reikia užbaigti sakinį, pvz., „Jei aš galėčiau...“. Daugelis atvejų mažai tyrinėta, tačiau Jane Loevinger sukurtas testas teisingai nustato ego vystymąsi (tokias sritis, kaip moralę ir empatiją).
Szondi testas. Iš pateiktų pacientų su įvairiais psichikos sutrikimais testuojamasis turi išrinkti labiausiai patinkančią ir labiausiai nepatinkančią. Tyrimai rodo, kad testas nieko ypatinga neduoda.

Tai ką daryti? Kai kurie specialistai nesutinka su tokiomis išvadomis, aiškindami, kad projektyviniai metodai turi ilgą veiksmingo naudojimo istoriją ir, teisingai naudojami, gali praskleisti asmenybės skraistę. Kartu nereikia užmiršti, kad dažniau rašoma apie sėkmes, nei nesėkmes (ir todėl neatskleidžiamas pilnas vaizdas).


*) Hermanas Roršachas (Hermann Rorschach, 1884-1922) – šveicarų psichiatras ir psichoanalitikas, žinomas Roršacho dėmių testu. Įvedė terminą „psichodiagnostika“. Jaunystėje ketino tapti dailininku., tačiau Ciuriche pradėjo studijuoti mediciną. Prisiminęs vaikystės rašalo dėmes, susidomėjo, kodėl skirtingi žmonės jose įžvelgia skirtingus daiktus. Jo sisertacijoje buvo rašalo dėmių testo užuomazgos. Vėliau dirbo keliose Šveicarijos psichiatrinėse. Ilgą laiką domėjosi psichoanalize ir 1921 m. išleido „Psichodiagnostiką“, esančią pagrindu diagnostikai pagal rašalo dėmes. Mirė jaunas nuo peritonito, kilusio, matyt, dėl trūkusio apendicito.

Papildomai:

  1. S.O. Lilienfeld et al. The Scientific Status of Projective Techniques// Psychological Science in the Public Interest, vol.1, no.2, 2000
  2. Science and Pseudoscience in Clinical Psychology, ed. S.O. Lilienfeld et al., 2003
  3. A.M. Paul, The Cult of Personality, 2004

Pakeisti draugai
Lietimo iliuzijos
Draugas ar priešas?
Vadovauk savo smegenims
Kas sukelia šizofreniją?
Stomatologijos istorija
Autizmas: iškilūs ir keisti
Socialinės tvarkos problema
Tingios akies įdarbinimas
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Smegenys ir sprendimų priėmimas
Mazochizmas - antropologinė paslaptis
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Thomas Huxley – anglų savamokslis
Taip, aš mirštu iš bado
Faktas ar frenologija
Narcisizmas psichoanalizėje
Saulė sukelia čiaudulį
Smegenys yra tampomi
Mikrobiotechnologija
Tik pusė pasaulio
Kelio suradimas
Froidas grįžta
Vartiklio naujienos