Draugas ar priešas?  

A.L. Austinas iš Naujosios Zelandijos 1877 m. laiške Č. Darvinui parašė, kad pastebėjo, kad dviejų veidų kompozicija nepaprastai patraukli. Jis du skirtingus portretus įdėjo į stereoskopą ir pamatė, kad jie susilieja į vieną. Jis rašė: „Veidai susilieja neįprasčiausiu būdu, kartais pagražindami ponių atvaizdus“. Darvinas perdavė laišką giminaičiui F. Galtonui, kuris patvirtino efektą.
Psichologai buvo sudominti šio reiškinio ir 20 a. pabaigoje pradėjo formalius veidų poveikio tyrinėjimus. Veido patrauklumo determinančių nustatymas tapo svarbiausia tema evoliucinėje psichologijoje. Patrauklumas gali rodyti tam tikrą biologinį polinkį išgyvenimui („geruosius genus“). Adolfas Hitleris Simetrija gali rodyti bestresį brendimą, o artimumas vidurkiui – genetinę įvairovę, leidžiančią geriau pasipriešinti ligoms. Tai gali pasitarnauti ir populiacijos stabilumo užtikrinimui. Kita vertus, išsiskiriančius veidus lengviau prisiminti, tačiau tipiniai veidai, tačiau jie mažiau koreliuoja su patrauklumu. Ir iš čia galima paaiškinti, kodėl „sudėtiniai“ veidai labiau patrauklūs – kadangi jų formos labiau „suvidurkintos“, arba labiau simetrinės, arba kad turi glotnesnę odos struktūrą (nors suvidurkinimas yra patrauklesnis net ir tais atvejais kai brėžiami veidų kontūrai be odos tekstūros pavaizdavimo). Daug dėmesio buvo skiriama simetrijos įtakos tyrimams kol nustatyta, kad vien ji nėra pakankama patrauklumui sudaryti. Matyt, patrauklumas susidaro iš daugiau veiksnių...

Įeinate į traukinio vagoną, restoraną, nedidelę parduotuvę. Įeidami – apžvelgiate ten esančiuosius. Nepažįstate nė vieno jų, tačiau akimirksniu juos įvertinate. Tasai atrodo draugiškai, toji atrodo esanti sukta, paauglys bauginantis. Iš karto nusprendžiate, su kuriais esate linkęs bendrauti, o kurių privengsite.

Tai, kad mūsų smegenys gali taip greitai padaryti tokias išvadas, tiesiog stebina. Bet kartu tai gali sukelti ir nesusipratimų: dėl menkos informacijos, turimos pirmosiomis akimirkomis, mūsų susikurtas įvaizdis gali trukdyti vėlesniam bendravimui su juo.

Tokie įverčiai remiasi mūsų per gyvenimą sukauptais stereotipais. Pavyzdžiui, išvydus asmenį, vairuojantį prabangų automobilį, ką mes pirmiausia pamanome: turtingas pasipūtėlis ar doras verslininkas? Kai matome jaunutę merginą, kuri nesusitvarko su rėkiančiu kūdikiu, ką pamanome: nepasiruošusi motinystei ar vaikų auklė? Iš galvos traukiame tuntus etikečių ir jas klijuojam žmonėms.

Mūsų vertinimas nuolat įjungtas, negalime jo išjungti. Ir jam skiriame didelę reikšmę – jis apsprendžia viską – nuo to, ką įsimylėti, iki to, kurioje kasoje susimokėti už pirkinius. Bet kodėl mes taip skirtingai įvertiname žmones?

Grožis palenkia.
Prieš gerus 20 m. S.M. Kalick'as iš Masačusetso un-to parodė, kad mums mielesni į mus panašūs veidai, kūno formos ir aprangos stiliai. Ir nors tai skamba paviršutiniškai, mus gerokai veikia grožis. Vertinant priešingą lytį, bent jau, mūsų širdis linksta prie tų, kurių lygesnė oda, banguoti plaukai, tiesūs dantys ir proporcinga figūra. Matyt evoliuciškai įpratome priimti signalus: „Aš sveikas, mano stiprūs genai!“ Likimo ironija, kad mūsų smegenims vertinant kritiškai, pernelyg didelis tobulumas gali sukelti nepasitikėjimą ar pavydą. Neretai susiėjimuose labai patrauklūs dalyviai susilaukia užgaulesnių replikų, jei pasirodo, kad išvaizda viskas ir baigiasi.

Emocijos ima viršų
Be jokių abejonių, kiekvienas mūsų turi slogių prisiminimų dėl patrauklių žmonių. Tai atskleidžia pagrindinį socialinio įvertinimo silpnąją vietą – paskubomis padaromi klaidingi sprendimai. Kai žmogui rodomi skirtingi veidai, vieni jų nedelsiant sukelia pavojaus signalus migdole (amygdale), migdolo formos struktūroje

Grožis yra subjektyvus dalykas. Ir vis tik psichologai nustatė, kad žmonės palankiau priima kai kuriuos pirmąkart matomų žmonių bruožus. Tarkim, labai nesimetriški veidai turi tendenciją atstumti. Bet, iš kitos pusės, pernelyg tiksli simetrija veidą daro nuobodų – tad traukia ir veidą pagyvina nedideli nukrypimai. Ir vis tik patraukliais pripažįstami tokie bruo-ai kaip aukšti skruostikauliai, maža nosis ir ausys, tam tikros proporcijos atstumuose tarp akių, nosies ir burnos... Tvirtas smakras geidžiamas vyrams, o moterys žavesnės su didelėmis akimis ir putniomis lūpomis.

Vaikiško veido hipotezė: atseit, vyrus labiau traukia moterys (kaip Klaudija Šifer) su maža nosimi ir aukšta kakta – vaikiškumo bruožai, skatinantis apgynimo instinktus.

Beje, tyrinėtojai 2001 m. nustatė sąryšį (koreliaciją) tarp veido skirtumų ir (dabartinės) moterų sveikatos bei tarp veido skirtumų ir sveikatos vaikystėje (vyrams). Kai veidai žymiai skiriasi nuo vidutinio, atsiranda poveikis sveikatai.

Beauty Child Girl
Claudia Schiffer
arti smegenų centro, kuri laikoma emocijų centru, parodant, kad tie „nekelia pasitikėjimo“. Ir net kai vėliau papasakojama apie tų žmonių puikias savybes, tik nedaugelis pakeičia savo nuomonę.

Socialinė neurologija yra jaunas mokslas, tačiau ji gali padėti nustatyti, kas nusprendžia mus vertinti kitą asmenį kaip draugą ar priešą. Pvz., signalai iš akies optinio nervo keliauja į dvi smegenų sritis: kaktos sritį, kurioje kyla mintys ir migdolą. Abu regionai įvertina, ką matome, tačiau visai skirtingais būdais. Migdolas pirmiausia nusprendžia, tai draugas ar priešas – per milisekundes, automatiškai ir nepriklausomai. Kaktos sritis įsijungia tik po šio nuosprendžio ir remiasi sąmoningu vizualios informacijos įvertinimu. Šį dvilypį procesą patikrino W.A. Cunningham'as*) su kolegomis. Buvo pastebėta, kad emocinis vertinimas ima viršų prieš mąstymą.

Be kitų pareigų, migdolas veikia kaip galimo pavojaus nustatytojas. Jo staigi reakcija nulemia, reikia kautis ar sprukti. 10-ojo dešimtm. J. LeDoux parodė, kad pikti žmonių veidai sukelia stipresnes reakcijas migdole, nei patys realūs pavojai (pvz., gyvatės). Panašius rezultatus prieš 5 m. gavo ir A.R. Hariri (piktų ar išsigandusių veidų nuotraukos sukėlė didesnę reakciją nei nuotraukos su gyvatėmis, rykliais ar ginklais).

Socializuoti smegenys

Moterys dažnai geriau nei vyrai sprendžia apie kitų žmonių charakterį, o taip pat parodo jiems empatiją. Mat, aiškina S. Baron-Cohen'as**), mergaitės nuo vaikystės mokomos būti jautrioms kitiems ir paguosti juos, kai reikia. Tai paaštrina pajautą, intuiciją ir pastabumą. Be to, moterys labiau naudojasi savo kalbos centrais, tad jos neretai yra šnekesnės ir taip lengviau pajaučia emocinę kitų žmonių būseną. Tad spėjama, kad kairysis smegenų pusrutulis iš tikro turi „socialinius centrus“, leidžiančius neblogai perprasti kitus žmones. Moteriškos lyties embrionų bei kūdikių kairysis pusrutulis vystosi greičiau ir taip sudaro pagrindą kalbiniam ir socialinio bendravimo pranašumui.

Manoma, kad lyginant su vyrais, moterys, spręsdamos apie kitus, kvapų pojūčiu remiasi labiau. 2002-ais Pamela Dalton parodė, kad moterų nosis gerokai jautresnė. Ir vėlgi, migdolas turi lemiamą vaidmenį įvertinant kvapus. Tad uoslė glaudžiai susijusi su emocine reakcija. N. Sobe nustatė, kad migdolas stipriai reaguoja ne tik į dvoką, bet ir į malonius kvapus.

Taigi, gamta sukūrė sistemą, leidžiančia greitai nustatyti ar asmuo draugiškas, ar priešiškas. Ir toji sistema nereikalauja proto įsikišimo. Trūkumas tik tas, kad mes negalime jos išjungti.


*) Viljamas Kaningemas (William A. Cunningham) – psichologijos profesorius Toronto ir Ohajo un-tuose. Jo domėjimosi sritys: neuromokslai, dėmesys ir įvertinimas, socialinis pripažinimas. Bando suprasti, kokie motyvaciniai procesai slypi emocinėse žmonių reakcijose, visų pirma, įvertinant žmones ir daiktus, paveikiančius mintis ir elgesį.

**) Simonas Baronas-Kohenas (Simon Baron-Cohen, g. 1958 m.) – anglų psichologas, psichopatologijos prof. Kembridžo un-te, universito Autizmo tyrimų centro direktorius. 1985 m. paskelbė minčių aklumo autizmo teoriją (kai negali „įlįsti į kito kailį“). Taip pat prisidėjo tyrimais lyčių skirtumų ir sinestezija srityse. Jo teorijos gali būti apibūdinamos kaip „neuroseksizmas“.

Literatūra:

  1. F. Galton. Composite portraits// J. of the Anthropological Institute of Great Britain & Ireland, 8, 1878
  2. W. Cunningham et al. Neural Components of Social Evaluation// J. of Personality and Social Psychology, vol.85, no 4, 2003
  3. M. Gladwell. Blink: The Power of Thinking without Thinking, 2005
  4. T. Valentine, S. Darling, M. Donnelly. Why are average faces attractive? The effect of view and averageness on the attractiveness of female faces// Psychonomic Bulletin & Review, 11(3), 2004, pp. 482-487
  5. R. Thornhill, S. W.Gangestad. Facial attractiveness// Trends in Cognitive Science, 3, 1999

Pakeisti draugai
Tik pusė pasaulio
Saulė sukelia čiaudulį
Kalimas – mokytumo motina
Tingios akies įdarbinimas
Tamsioji vunderkindų pusė
Stomatologijos istorija
Hitleris: gyvas ar miręs?
Žmonių rasės tyrinėjimas
Nanomedicina nusitaiko į vėžį
Smegenys ir sprendimų priėmimas
Akis-smegenys: Užsipildanti spraga
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Naujausias kreacionizmo veidas
Ar vasaros laikas taupo?
Mozarto muzikos galia
Senasis mano kūnas
Šokio neurologija
Lietimo iliuzijos
Žudantys smegenys
Kelio suradimas
Protingi šunys
Skurdo kultūra
Froidas grįžta
Minčių schema
Vartiklis