Kalimas – išmokimo motina. Vartiklis

Prancūzų mokslininkas G-G. de Kariolis^*), išvedęs kinetinės energijos formulę E=mv²/2, taip skubėjo į paskaitą, kad galva trenkėsi į koloną ir neteko sąmonės. Subėgę studentai jį atgaivino. Atgavęs sąmonę, jis kartojo vieną frazę: „gerai, kad pusiau..“ Studentai bandė jį užtikrinti, kad ir galva, ir kolona sveikos. „Ne apie tai kalba. Gerai, kad mano kinetinės energijos formulėje mv² dalosi pusiau. Jei nedalintum, kaip siūlo Hiugensas, tada mano galva būtų skilusi... pusiau“.

Maždaug prieš šimtmetį astronomijos žinovas K. Flamarionas pasikvietė krosnininką – židinio remontui. Tasai, įėjęs į mokslininko kabinetą, sustingo iš nuostabos pamatęs gaublį. Flamarionas susidomėjęs visa tai stebėjo. Po ilgų apmąstymų krosnininkas paklausė, ar tikrai Žemė sukasi ant geležinės ašies, kaip tasai gaublys. Tada Flamarionas ėmė aiškinti, kad mūsų planeta skrenda kosmosu, sukdamasi aplink savo ašį, kuri gaublyje pakeista į geležinę. Ir matydamas, kad krosnininkas nepatikliai žiūri į jo aiškinimą, nukabino gaublį nuo ašies ir ėmė vaizdžiai demonstruoti – mestelėjo gaublį į viršų kartu jį pasukdamas. Tačiau demonstracija nenusisekė, pagauti gaublio nepavyko, ir tasai, atsitrenkęs į grindis, sudužo į dalis. Krosnininkas iškart padarė atitinkamą išvadą: „Gal aš ir neteisingai suprantu, bet geriau jau Žemė būtų ant geležinės ašies“. Tačiau astronomas nusiminęs replikavo: „O man būtų geriau, kad mano gaublys būtų buvęs toks tvirtas, kaip tavo užsispyrusi galva“.

Kartais akmuo padeda „krimsti mokslus“. Štai, apie 12-tomės „Rusų cerkvės istorijos“ autorių Maskvos metropolitą Makarijų¹⁾ (pasaulietiškai – Michailas Bulgakovas, 1816-1882) amžininkai atsiliepdavo kaip protingą ir sąžiningą žmogų. Tačiau jisai vaikystėje buvo buku ir ligotu, o mokslai jam sekėsi prastai. Kartą vienas jo draugų-seminaristų stipriai taukštelėjo akmeniu į galvą – ir šventiko protiniai sugebėjimai iškart pagerėjo, o kartu dingo ir sveikatos problemos. Dovydas ir Golemas

Prancūzų istorikas, diplomatijos ir paleografijos pradininkas Žanas Mabiljonas²⁾ (1632-1707), rašęs apie vienuolių istoriją, vaikystėje buvo laikomas silpnapročiu. Tačiau kartą jis gavo rimtą galvos traumą, - ir laiko, kad nuo to laiko jo protiniai sugebėjimai žymiai pagerėjo.

Džambatista Viko (1668-1744) vaikystėje laikytas protiškai neišsivysčiusiu, tačiau, nukritus nuo aukštų kopėčių (kai skilo dešinys kaukolės pakaušyje kaulas), reikalai pasitaisė ir jis tapo filosofu, profesoriumi, vienu istorizmo pradininkų, parašęs traktatą „Naujo mokslo apie bendrąją tautų prigimtį pagrindai“.

Anri Pito³⁾ (Pito vamzdelio autorius) iki paauglystės laikytas silpnapročiu, o vėliau tapo žinomu mokslininku. Neatmestina, kad apsiėjo be „akmens terapijos“. Tik pats velnias žino, kodėl taip nutinka. Psichiatrai tuo klausimu turi tūkstančius „gali būti‘. E. Marioti⁴⁾ traktate „Apie kūnų susidūrimą“ apie tai nerasite nė žodžio. Tik gal Niutono skyrius „Judėjimo aksiomos arba dėsniai“ nors kažką paaiškina: „Pagal Vreno ir Hiugenso teoriją, absoliučiai kieti kūnai atšoka vienas nuo kito greičiu, lygiu susidūrimo greičiui... Ne visiškai tamprių kūnų atveju išsiskyrimo greitis gali sumažėti atsižvelgiant į tamprumo laipsnį“. O kaip čia su dėl „kalimo“ įgautu protu?

Neuropsichologai, tirdami įvairių religijų žmones, panyrančius į transo būsenas, linkę manyti, kad transo metu dešinio smilkinio pusės smegenų veikla sumažėja. Ar tai reiškia, kad vaikystėje per smilkinį gauti nikstai (bent teoriškai) suteikia perspektyvią viltį. Ar kai kažkuo susirūpinę ar ieškote sunkios problemos sprendimo ir ranka kasote galvą (pakaušį, smilkinius) – nėra požymiu, kad norėtumėte aktyvesnės tos smegenų dalies veikimo?

Prof. B. Džonstonas⁵⁾ pasiūlė, kad žmonės su pažeista dešine smilkinio smegenų puse lengviau patenka į transo būseną. 19 a. italų rašytojas Nikolo (Ugo) Foskolo⁶⁾, atsakydamas į netikusią savo mylimosios pokštą, pažadėjo prasiskelti galvą į židinį. Kad patvirtintų savo žodžius, jis puolė bėgti prie židinio, tačiau aplinkiniai spėjo jį sučiupti anksčiau. O gal jei būtų nesučiupę, jis būtų tapęs genialiu rašytoju? O štai neurologas F. Rošė⁷⁾ tvirtino, kad pakaušiu trankytis į sieną yra per daug, atminties ir supratingumo pagerinimui užtenka pakankamai dažnai klausytis Mocarto Sonatos dviems fortepijonams re-mažor.

O juokais, tai A. Puškinas tikrai kažką žinojo apie „kalimus“ į galvą. Vienoje jo pasakų popas paniškai bijojo smūgio į kaktą nuo savo darbininko.

Beje, galvos daužymas į sieną gali padėti sulieknėti. Apskaičiuota, kad per valandą taip sudeginsite 150 kalorijų. Na, nekreipsime dėmesio į kitus tokio „sporto“ aspektus...

Kam reikalinga galva?

Žmogui galva duota tam, kad neprilytų į vidų, Kuzma Prutkovas

Prof. Č. Richteris¹²⁾, pasiūlęs žemės drebėjimų stiprumo skalę, vairuodamas automobilį pasijuto blogai. Sustojęs išgėrė vaistus. Išlipdamas iš mašinos prarado sąmonę. Į ligoninę jį nuvežė policijos patrulis. Išsisuko tik smegenų sukrėtimu. Po to kolegos jo juokais paklausė: „Keliais balais savo skalėje įvertintumėte savo smegenų sukrėtimą?“. Jis atsakė: „Laikas peržiūrėti tą skalę, nes mano atveju prietaisai užškalintų“.

Kartą prancūzų matematikas Ž. Dalamberas ilgai ir beviltiškai bandė išaiškinti vienos teoremos įrodymą mokiniui iš aristokratų šeimos. Galiausiai, netekęs vilties, jis pareiškė: „Duodu garbės žodį, ši teorema teisinga!“. Suprakaitavęs nuo pastangų aristokratas akimirksniu atšovė: „O pone, to visiškai pakanka! Tu garbingas žmogus, ir aš garbingas žmogus, ir jūsų patikinimas yra geriausias įrodymas“.

Žiūrėk, kur meti...

Prancūzų vienuolio-mokslininko M. Marseno namai kurį laiką buvo populiaria išsilavinusių žmonių (tarp besilankiusiųjų – Paskalis, Nidoronas, Robervalis, Le-Paljė, ...) susirinkimo vieta. Kartą susirinkimo metu Marsenas pradėjo šaudyti iš muškietos tiksliai vertikaliai aukštyn – ir kadangi nė viena kulka nenukrito Marseno kieme, išsakė nuomonę, kad kulkos „įstrigo“ danguje. Tačiau jo nauda buvo ta, kad jis įvedė terminą „balistika‘ (iš graikų – „metu“).

Poetas V.A. Žukovskis dažnai draugams pasakodavo su balistika susijusią istoriją. Hercogas Koburgas Gotietis pasiuntė Žanui-Poliui Richteriui kvietimą pasisvečiuoti kelias dienas. Richterį priėmė su pagarba; po gausių pietų svečias patraukė į miegamąjį. Tačiau jį netrukus prispaudė gamtos reikalai ir jis veltui kambaryje ieškojo naktinio puodo. Tada Richteriui „nušvito“, jis iš kvietimo pasidarė voką ir nusilengvino į jį. Išmetęs užpildytą voką pro langą, Richteris užmigo.

Kitą dieną hercogas pasikvietė svečią pusryčiams. Vaikštinėjant terasa šeimininkas didžiuodamasis aprodė svečiui iš Romos atvežtas statulas. Prieinant Venerą, hercogas sustingo iš siaubo. Veneros galvą dengė prikakotas kvietimas, iš kurio per deivės veidą sruvo nekvapūs geltoni dryžiai. Kol šeimininkas bandė atsigauti, sumišęs Richteris aiškino, kas nutiko.

1717 m. Petras I pribloškė Paryžiaus akademijos mokslininkus sensacija: Amu-darja neįteka į Kaspijos jūrą, ji įteka į Aralo jūrą (tiesa, dabar jau baigiančią išdžiūti). Jau 1734 m. buvo išleistas I.K. Kirilovo „Visos Rusijos atlasas“ – pirmasis topografinių nuotraukų pagrindu. O Paryžiuje caras susitiko su astronomu Ž. Kasiniu, matematiku P. Varinjonu⁸⁾, kartografu Ž. Deliliu⁹⁾. Jam buvo surengtas parodomasis Akademijos susirinkimas, išradimų paroda ir chemijos bandymo demonstracija. Svečias parodė tokį mokslinį supratimą, kad Paryžiaus akademija 1717 m. gruodžio 22 d. jį išrinko savo nariu. Petras I jautė garbę būti jos nariu. Jis parašė: „Mes nieko daugiau netrokštam, tik per priklausomybę mokslui daugiau šviesos suteikti“. Ir įsteigė Peterburgo Mokslo akademiją, kuriai vadovauti ėmė leib-medikas L.L. Bliumensrostas¹⁰⁾ (1725-1733). Taipogi caras nupirko judantį Koperniko sistemos modelį bei olando Ch. Hiuigenso traktatą apie Koperniko sistemą „Kosmoreoros“ (1688). Jį išversti ir parengti spaudai buvo pavesta Peterburgo tipografijos direktoriui M. Abramovui, kurį apėmė siaubas nuo traktate esančio „šėtoniško“ turinio – tad jis ryžosi išleisti tik 30 egzempliorių (vietoje nurodytų 1200). Gudrybė iškilo į šviesą ir traktatas pavadinimu „Pasaulio sandaros knyga arba Nuomonė apie dangaus žemių gaublius ir jų papuošimus“ buvo pakartotinai išleistas.

O šiaip – tai įdomus Paryžiaus akademijos įkūrimas. Ją steigdamas kardinolas Rišeljė, kad kas neįžeistų jos reputacijos atsisakymu tapti nariu, nusprendė, kad “40-čia nemirtingųjų“ (akademikų) gali tapti tik iškėlę save. Tad pirmieji ir suskubo „šūstriausi“, o ne labiausiai nusipelnę. Visos Europos mokslo pasaulis juokėsi iš Rišeljė sprendimo. To meto poetas A. Pironas¹¹⁾ sakė taip: „Tų keturiasdešimties proto užtenka tik keturiems“, o ant savo antkapio liepė užrašyti tokią epigramą: „Čia palaidotas Pironas: jis buvo niekas, netgi ne akademikas“.

^*) Gasparas-Gustavas de Koriolis (Gaspard-Gustave de Coriolis, 1792-1843) – prancūzų matematikas, mechanikas ir inžinierius, geriausiai žinomas Koriolo efekto tyrinėjimu bei Koriolio teorema apie pagreitį. Užsiiėmė besisukančiųsistemų tyrimu. 1835 m. paskelbė darbą „Biliardo matematinė teorija“ apie ruturių susidūrimus, laikomą klasikiniu šioje srityje.

¹⁾ Metropolitas Makarijus (tikr. vardas Michailas Bulgakovas, 1816–1882) – stačiatikių vyskupas, teologas, bažnyčios istorikas, Maskvos ir Kolomnos metropolitas (nuo 1879 m.), MA akademikas (nuo 1854 m.).
Nuo 1868 m. buvo Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupu.

1866 m. pradėjo leisti „Rusijos cerkvės istoriją“ (12 t.). Taip pat žinomas jo dvitomis „Stačiatikių dogmatinė teologija“ bei „Įvadas į stačiatikybę“.

²⁾ Žanas Mabiljonas (Dom Jean Mabillon, 1632-1707) – prancūzų vienuolis benediktinas, istorijas, paleografijos ir diplomatijos mokslų pradininkas. Nuo 1664 m. dirbo Sen-Žermeno-de-Prė abatijso bikliotekoje, kur sudarė 9-tomę benediktinų ordino istoriją su komentarais ir pastabomis (Acta Ordinis S. Benedicti, 1668-1701).

„De Re Diplomatica“ (1681) tiria įvairius Viduramžių dokumentus ir rankraščius analizuodamas raštininkų kruopštumą, stilių, parašus, patikimumų ir kitus veiksnius. Darbas patraukė Jean-Baptiste Colbert‘o (pasiūliusio pensiją, kurios atsisakė) ir karaliaus Liudviko XIV dėmesį. Po jo Žanas pradėjo keliauti po Europą – Flandriją, Šveicariją, Vokietiją, Italiją – karaliaus bibliotekai ieškodamas Viduramžių rankraščių ir knygų.

³⁾ Anri Pitas (Henri Pitot, 1695-1771) – prancūzų hidraulikas ir išradėjas (Pito vamzdžio, 1732 m.), Prancūzijos MA narys (nuo 1724 m.). Išgarsėjo de Saint-Clément akveduko netoli Montpellier statyba ir Pont du Gard Nimo mieste išplėtimu.

⁴⁾ Edmė Mariotis (Edme Mariotte, 1620-1684) - prancūzų šv. Martino vienuolyno (netoli Dižono) abatas ir fizikas. Vienas iš Paryžiaus akademijos (1684) steigėjų ir pirmųjų narių. Svarbiausi jo darbai surinkti į 4-is „Essais de physique“ (1676-81) rinkinius, kurių žinomiausias 2-asis „De la nature de l’air“ (1679), išdėstantis dujų stangrumo ir tūrio priklausomybę. Kiti rinkiniai yra apie skysčių prigimtį ir judėjimą, kūnų kritimą ir kt.; ketvirtasis įdomiai aprašo spalvas ir dažus iš fizinės ir fiziologinės pusių. Tarp jo atradimų paminėtina „aklos“ dėmės akyje atradimas (1666), spalvotų ratų aplink Saulę ir Mėnulį nustatymas. Tyrė difrakciją, vaivorykštę, spinduliavimo šilumą, parodė skirtumą tarp šiluminių ir šviesos spindulių... Sukūrė įvairių fizikinių prietaisų.

⁵⁾ Brikas Džonstonas (Brick Johnstone) – amerikiečių neurologas, Misūrio un-to prof. Tyrimų sritys: dvasinių patirčių (transcendencija, atlaidumas,... užuojauta, altruizmas) neuropsichologija; religija, dvasingumas ir sveikata; asmenų su smegenų pažeidimu įdarbinimo klausimai. Domėjimosi sritys: Alzheimerio liga, smegenų pažeidimai, cerebroveskuliarinis sutrikimas, demencija, epilepsija, moralinės tapatybės klausimai...
Jo tyrimai rodo, kad dvasinė transcendencija (budistų, induistų, musulmonų ir krikščionių) yra susijusi su sumažėjusia „savi-orientacija“, siejama su sumažėjusiu dešinio smilkinio smegenų dalies funkcionavimu, o žmogiškosios dorybės – su „kita-orientacija“, siejama su kairiojo smegenų pusrutulio veikla.

⁶⁾ Nikolo Ugo Foskolo (Niccolo Ugo Foscolo, 1778-1827) – italų poetas, filologas ir revoliucionierius. Labiausiai žinomas poezijos knyga „Dei sepolcri“ (1807), kurioje šlovina praeitį priešpastatydamas varganai dabarčiai ir tamsiai ateičiai. Baigė Padujos un-tą. Aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, išprovokavusiose Venecijos respublikos žlugimą. Tada persikėlė į Milaną, kur paskelbė 12 sonetų.
Jis yra garsios „La fuga di Foscolo“ (1986, Lorenzo Ferrero) herojus.

⁷⁾ Frances Rauscher (g. 1957 m.) yra prof. Viskonsino Oškošo un-tas. Pagrindinė jos domėjimosi sritis yra muzikos suvokimas, tačiau taip pat domisi rankų gestų vaidmeniu, aplinkos poveikiu gyvūnų suvokimui ir laiko samprata. Nuo 1997 m. ėmė tirti neįgalių vaikų muzikos suvokimą. Žinomu Muziko įtakos tyrimu (1993) – nustatant, kad pagerinantis poveikis tik laikinas, maždaug 15 min. (žr. apie Mocarto muzikos įtaką).
Su vyru, kuris yra neurologas, mėgsta turistauti, plaukioti valtimis ir stebėti gamtą.

⁸⁾ Pjeras Varinjonas (Pierre Varignon , 1654-1722) – prancūzų matematikas, jėzuitas. Pagrindinis indėlis į statiką ir mechaniką; taip pat užsiėmė be galo mažų dydžių analize, geometrija, hidromechanika. Jis išvystė jėgų momento sąvoką, įrodė teoremą, pavadintą jo vardu (1731).

⁹⁾ Žozefas Delilis (Joseph-Nicolas Delisle, 1688-1768) – prancūzų astronomas ir kartografas. 1725-47 m. dirbo Peterburgo MA; 1726 m. organizavo meteorologinius stebėjimus, 1735 m. iškėlė idėją apie laiko tarnybą. Jo pasiūlymu Rusijoje buvo įsteigtas Geografinis departamentas kartografijos koordinavimui. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas (12742).
Astronominiai darbai skirti astronominiams stebėjimas, astrometrijai, dangaus mechanikai; stebėjo saulės ir mėnulio užtemimus, Saulės dėmes, matavo Saulės, Mėnulio ir planetų diametrus. Organizavo 1761 m. Veneros tranzito Saulės disku stebėjimų koordinavimą.

¹⁰⁾ Laurencijus Bliumensrostas (1692-1755) – asmeninis Rusijos caro (Petro I) gydytojas, Peterburgo MA įkūrėjas ir pirmasis prezidentas. Dauguma MA narių buvo kviečiamasi iš užsienio. Mirus Petrui II (1730) jo padėtis krito, išsiųstas iš Peterburgo.

¹¹⁾ Aleksis Pironas (Alexis Piron, 1689-1773) – prancūzų dramaturgas, poetas ir juristas. 1718 m. už „Priapo odes“ buvo pašalintas už advokatų ir užsitraukė Bažnyčios nemalonę. 1753 m. bando tapti Prancūzų akademijos nariu, tačiau jo prašymą vetuoja Liudvikas XV.
Didžiausia sėkmė - eiliuota komedija „Metromanija“ (1738). Be lyrikos ir komedijų dar rašė labai piktas epigramas, nuo kurių kliuvo daugeliui. Vėlesniuose kūriniuose daugiausia vietos užima religinė lyrika.

¹²⁾ Čarlzas Richteris (Charles Francis Richter, 1900-1985) - amerikiečių seismologas ir fizikas. Jis 1935 m. pasiūlė žemės drebėjimo skalę, kurią 1941-45 m. pagrindė kartu su B. Gutenbergu. Ne mokslo srityje mėgo važinėti dviračiu, žvejoti, ir keliauti su miegojimu palapinėse.