Atradimų keliai

Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas  

Brandtas, alchemikas iš Hamburgo, 1669 m. atrado baltąjį fosforą; ir nuo tada prasideda žmonių lengvesnio ugnies išgavimo keliai. 1680 m. ugniai įžiebti plačiai naudotas baltojo fosforo ir sieros mišinys. Nuo 18 a. vidurio labai populiarios buvo „Turino ugnelės“, išrastos italo Peilo. Tai vaško žvakė, kurios dagties galą įmirkydavo baltojo fosforo, sieros ir alyvos mišiniu. Kad žvakė savaime neužsidegtų, ją talpino stikliniame vamzdelyje, kai reikdavo, jį sudaužydavo ir žvakę uždegdavo dagtimi brūkštelėję į ką nors.

1786 m. prancūzų chemikas Bartolė atrado bertoleto druską – oksidatorių degiems mišiniams. Šiek tiek originalius degtukus 1812 m. sumąstė prancūzas Šanselis. Degtukų galvutes jis gamino iš sieros ir gumiarabiko mišinio, tačiau prie šių degtukų teko nešiotis ir koncentruotos sieros rūgšties buteliuką, į kurį reikėjo pamerkti degtuką. Degtukai dėžutėje „Sieros rūgštis? Puiku! Ir nereikia jokių degtukų!“ – nusprendė vokiečių chemikas I.V. Debereineris ir išrado ... žiebtuvėlį. Tai buvo labai originali konstrukcija, naudojanti katalizatoriaus procesą. Tai gryna chemija. Įsivaizduokite stiklinę taurelę, iki pusės pripildytą praskiestos sieros rūgšties, o viduje, apatinėje taurelės dalyje prilituotas stiklinis varpelis. Taurelė uždengta dangteliu, į kurį įtaisytas kranelis, o prie kranelio nosies pritvirtintas porėtos platinos gabalėlis. Norint gauti ugnį: nuimdavo dangtelį, įmesdavo metalo gabalėlį (geriausia, cinko) ir vėl uždengdavo; iš sieros rūgšties imdavo išsiskirti vandenilis. Tada, po kurio laiko, atsukdavo kranelį, ir jo gale įsižiebdavo žydra ugnelė. Mat porėta platina aktyviai absorbuoja vandenilį ir taip įkaista, kad jį uždega. Tokie žiebtuvėliai gaminti 1823-1880 m.

Paprastas anglų vaistininkas D. Vokeris 1827 m. degtukų galvutes pagamino iš bertoleto druskos ir trisierio stibio mišinio. Tokį degtuką įvyniodavo į šiurkštų popierių ir staigiai ištraukdavo – ir degtukas užsidegdavo. Nemažo naujų degių mišinių ir saugesnių būdų paieškos. 1833 m. J. Kamereras išbandė tokį mišinį: degtukus pamerkdavo į išlydytą sierą, o tada padengdavo baltojo fosforo, bertoleto druskos ir gumos mišiniu. Jų trūkumas buvo rimtas – galėjo sprogti ir buvo nuodingi. 1844 m. austras Šroteris atrado amorfinį baltą fosforą. 1855 m. Švedijoje broliai Lundstremai pradėjo leisti degtukus dėžutėse su užteptu šonu (vokiečio R. Betero atradimas).

Degtukus, panašius į šiuolaikinius, pagamino švedų prof. G. Pašas. Jis fosforą maišė ne į galvutę, o šoninį dėžutės užtepimą (anksčiau jį sudarė stiklo milteliai). Tokie degtukai ir imti vadinti „švediškais“. Tada baltąjį fosforą pakeitė nenuodingu raudonuoju fosforu. O 20 a. pradžioje baltojo fosforo naudojimas daugelyje šalių buvo uždraustas.

Jei reikia...

Amerikiečių fiziką R. Vudą kartą pakvietė skaityti paskaitą tema „Liepsna“. Jis pasakojo, o asistentai rodė, kaip veikia prietaisai. Salėje liepsnojo įvairiaspalvės liepsnos, acelino liepsna buvo pjaustomi metalai, kibirkštys lakstė į visas puses ir garsiai spragsėjo. Gaisrininkas visą paskaitos laiką pašiurpęs stebėjo ugnies siautėjimą, įsitempęs laikydamas gesintuvą. Baigęs paskaitą, Vudas prijo prie lango, išsitraukė pypkę ir degtukus. Gaisrininkas, pamatęs, kad Vudas uždegė degtuką, išėjo iš sąstingio ir suriko: „Ei, ten katedroje! Degtuką – to jau per daug!” Ir Vudas paklusniai užgesino degtuką – jei pasakyta, kad negalima, vadinasi, negalima.

Užsispyrę asilai

Vokiečių istorikas, Nobelio premijos laureatas, Teodoras Momzenas, buityje labai konservatyvus žmogus, buvo prieš bet kokias pertvarkas bute. Pvz., jis ryžtingai priešinosi bet kokioms žmonos pastangoms įvesti elektrą. Bet kartą, jam ilgokai išvykus, elektra vis tik buvo įvesta. Supykęs jis šaukė, kad namuose su juo niekas nesiskaito ir kad toliau naudosis žibaline lempa. Siekdama jį nuraminti išsigandusi žmona pasakė: „Gerai, gerai, naudokis savo žibaline lempa. Bet pažiūrėk, kaip tau patogiau. Juk tamsoje ilgai ieškai degtukų. O dabar pakaks paspausti jungiklį, užsidegs lemputė, ir rasi degtukus. Ir tada galėsi užsidegti savo mėgiamą žibalinę lempą“. Profesoriui tai patiko, o atėjęs į apšviestą kambarį, išjungdavo šviesą ir būdavo žibalinės lempos šviesoje.

Amžini degtukai

8-as dešimtm. Pskovo inžinierius V. Solodovas padarė įdomų išradimą (patentas SU 393256). Plastmasinėje dėžutėje yra du skyreliai. Vienae – įsižiebiančio ir užsiliepsnojančio mišinio rutuliukai, į kuriuos primaišyta ketaus dulkių. Antrame skyrelyje laisvai slankioja metalinis strypelis magnetiniu antgaliu. Tai ir yra degtukas. Dėžutėje yra mygtukas, kurį paspaudus magnetas ritraukia artimiausią rutuliuką. Belieka ištraukti strypelį su prilipusiu rutuliuku ir brūkštelėti į dėžutės šoną.

Amžinaisiais degtulais buvo susidomėję pramonininkai, jų bandomąją seriją ketino pagaminti Naugardo degtukų fabrikas.

Stikliniai laidai
Robotų iškilimas
Garo tramdytojas
Akiniai nuo saules
Kaip veikia daiktai?
Kodėl dangus žydras?
Laikrodžiai mūsų kūne
Langų stiklas Lietuvoje
Atsiradimai ir paaiškinimai
Galvaninės teorijos pradžia
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Kur viešpatauja chaosas?
Kvantinio pasaulio katinai
Žygiuojam į Saulės amžių
Šaltoji branduolių sintezė
Metalinis vandenilis
Kvantinis chaosas
Ateities žmogus
Vartiklis