Laplasas: asmenybė ir veikla

Apie Laplasą skaitykite >>>>>    
o taip pat: Amžininkai apie Laplasą    

F. Arago sakė: matematikoje, kaip ir kituose moksluose, asmenybė ir įvairovė neišvengiami. Tuo ne kartą įsitikiname, pvz., nagrinėdami d‘Alambero ar F. Bekono veiklą. Matematikoje, vis tik, sunkiau pastebėti rasės, tautybės ar individualumo požymius, tačiau jie nebejotinai joje irgi yra. Mokslininkų „gildija“ – tai ne vienas vienuolynas su vienu statutu. Ši bendruomenė sudaryta iš asmenybių, kurioms bendra tik susidomėjimas mokslu bei nepaprasti gabumai.

Laplaso atveju tą ryšį lengviau nustatyti, nes jis gyveno beveik išimtinį mokslininko gyvenimą, tik retkarčiais įsipainiodamas į politiką (žr. >>>>>). Jo gyvenimas iki smulkmenų buvo paskirtas mokslo pasiekimams, o jo draugiški santykiai su K. Bertolė ir A. Lavuazjė, kaip ir kitais, buvo nulemti bendrų mokslinių tikslų siekiu. Toks jo santykis buvo ir su jaunaisiais mokslininkais – kaip matome iš Bio prisiminimų. „Žmogumi“ Laplasas pasireiškia ypač retai.

O Laplaso vardas girdėtas tiek išsilavinusiems asmenims, tiek „kabinetiniams“ mokslininkams. Mat astronominiai Laplaso atradimai buvo susiję su visus dominančiais klausimais, o jo pateikimas pasižymėjo paprastumu ir aiškumu. „Pasaulio sistemą“ galėjo perskaityti bet kuris prasilavinęs asmuo.

Mokslinis-literatūrinis profilis

I. Niutonas, atskleidęs visuotinės traukos dėsnį, vis tik neaprėpė visos atsivėrusių reiškinių gausos - jis laikė, kad Saulės sistemoje daugybė nekorektiškumų, galinčių sugriauti jos tvarką, ir spėjo, kad laikas nuo laiko Visagalio ranka privalo atstatyti joje pusiausvyrą.
Laplace
Gedano Leibcige padarytas
Laplaso portretas

Nuo seno pastebėta, kad Mėnulio ir Jupiterio judėjimai nuolat greitėja, o Saturno – lėtėja. Iš čia galima spėti, kad greitėjantys kūnai artėja prie Saulės, o lėtėjantys – tolsta. Ir jei tai truktų nevaržomai, tai Saulės sistema turėtų prarasti Saturną, Jupiteris įkristi į Saulės glėbį, o Mėnulis – rėžtis į Žemę. Tokias pasekmes daugelis ir prognozavo – tai atrodė įtikinama. Saulės sistemos suirimas atrodė neišvengiamu – tai tik laiko, kurio tiksliai nustatyti niekas negalėjo, klausimas. Žmonės manė, kad tai įvyks negreitai, ir nesiliovė valgyti, gerti bei linksmintis.

Tai taikoma, aišku, tiems, kurių požiūris – po mūsų kad ir tvanas. Mokslininkai buvo susirūpinę. Paryžiaus mokslų akademija laikė savo pareiga į problemos sprendimą įtraukti viso pasaulio mokslininkus. Daugelis jų atsiliepė, praturtino mokslą daugeliu atradimų, tačiau nepateikė tiesaus atsakymo apie Saulės sistemos likimą.

Iš aprašytos problemos aišku, kad reikėjo išsiaiškinti minėtų dangaus šviesulių pagreitėjimo ar sulėtėjimo priežastis. Žemė aplink Saulę brėžia elipsę, kurios pavidalas periodiškai kinta: Žemės kelias tai priartėja prie apskritimo, tai atitolsta (arba susispaudžia). Kelių šimtmečių stebėjimai mus įtikina, kad Žemės orbita spaudžiasi, tačiau tasai procesas turi ribą, t.y. ateis momentas, kai ji vėl ims plėstis iki atitinkamos ribos. Laplasas įrodė, kad vidutinis Mėnulio sukimosi aplink Žemę greitis priklauso nuo Žemės orbitos formos: labiau suplota elipsė didina Mėnulio greitį, o artimesnė apskritimui – lėtina. Taigi, stebimas Mėnulio judėjimo pagreitėjimas tampa visai suprantamas.

O jo priežastis ilgą laiką buvo neaiški. Ją įžvelgė eterio, kuriame juda dangaus kūnai, poveikyje. Tačiau tada tas poveikis veiktų vienodai visoje Visatoje – ir visos planetos galiausiai sukristų į Saulę. 1787 m. kovo 19 d. tasai klausimas buvo oficialiai išspręstas - Laplasas Mokslo akademijai pateikė netikėtą ir aiškų sprendimą – visa tai yra visuotinio traukos dėsnio būtina pasekmė.

Tasai atradimas paaiškino ir daug kitų dalykų. Pirma, kad terpė, kurioje juda dangaus šviesuliai, sukelia visai nežymų poveikį. Antra, kad Žemės sukimasis aplink ašį nesikeičia – paros trukmė per du tūkstančius metų pakito mažiau nei viena šimtąja sekundės. O taip pat, kad Žemės ašies susikirtimo su paviršiumi taškai nekinta. Laplasas nustatė ir tai, kokią įtaką suplota Jupiterio forma turi jo palydovų judėjimui, nustatė jų judėjimo kryptį bei atstumus nuo planetos.

Jupiterio pagreitėjimą bei Saturno sulėtėjimą nustatė Dž. Kasini, Dž. Maraldi ir Dž. Horoksas. Bet tik Laplasas rado paaiškinimą. Jis nustatė, kad tarp tų dviejų reiškinių yra priklausomybė, kurios priežastis visuotinis traukos dėsnis, ir kad tai periodinis reiškinys su maždaug 929,5 m. periodu. Taigi, ateis akimirka, kai Jupiteris ims lėtėti, o Saturnas greitėti.

Laplaso mintis buvo labai skvarbi. Jis pastebėjo, kad Žemė, taip sakant, valdo Mėnulį. Žemė suplota ties poliais, tad Žemės forma privalo atsiliepti Mėnulio judėjimui. Stebėdamas Mėnulio nekorektiškumus kertant meridianą, mokslininkas, neišeidamas iš kabineto, nustatė, kad Žemės suspaudimas arba ekvatorinio ir poliarinio diametrų santykis išreiškiamas trupmena 1/316.

Tuo metu Prancūzijoje netgi nemokėjo gaminti astronominių prietaisų. Toje srityje pirmavo anglai. V. Heršelio atradimų Prancūzijoje niekas net negalėjo patikrinti. Tačiau Laplasas vien matematinės analizės pagalba nuspėdavo tai, ką Vindzoro astronomas išvysdavo savo puikiais teleskopais. Pvz., savo 1789 m. žinutėje Laplasas paskelbė, kad Saturnas dėl sukimosi aplink ašį privalo būti suplotas poliuose; tais pačiais metais Heršelis stebėjimais įsitikino, kad Saturnas sukasi. Neveltui Arago tvirtino: „Proto akys gali pakeisti galingus teleskopus ir atskleisti svarbius astronomijos atradimus“.

Visur Laplasas siekė įrodyti stebimos tvarkos Visatoje visuotinumą. Taip buvo ir dėmesį iš dangaus nukreipus į Žemę. Jis puikiai suprato, kad potvyniai ir atoslūgiai turi ryšį su Mėnulio trauka. Po vandenyno lygio svyravimo stebėjimų Breste Laplasas nustatė, kad Žemė sveria tiek pat kiek 75-i Mėnuliai. Kartu jis išsprendė klausimą dėl jūrų pusiausvyros. Jei bangos būtų nepastovioje pusiausvyroje, tai vėjai ir žemės drebėjimai galėtų jas iškelti iki aukščiausių kalnų ir ateityje mums grėstų baisūs apsėmimai. Laplasas įrodė, kad vandenyno pusiausvyra pastovi tuo atveju, kai skystos masės tankis mažesnis už Žemės tankį.

O pagal Ž. Biufono ir Ž. Balji teoriją, kuri tuo metu buvo labai populiari, Žemė privalėjo sušalti, beje, netgi gana greitai. Laplasas šį klausimą ėmė spręsti savaip – jis siekė rasti skaitinę Žemės rutulio vėsimo išraišką. Jis mąstė taip: nuo šalčio kūnai traukiasi, o esant mažesnei kūno apimčiai jis sukasi sparčiau. Žemės apsisukimas vadinamas para. Jei Žemė iš tikro vėsta, tai para privalo trumpėti. Mes tai galime nustatyti iš lankų, kuriuos Mėnulis padaro skirtinguose šimtmečiuose. Graikų, arabų ir Laplaso laikų matavimai rodo, kad per 2000 m. Žemės temperatūra nepakito nė laipsniu.

Skirtingų mokslininkų darbo maniera skyrėsi. Arago rašė: „Oileris, d'Alamberas ir Lagranžas buvo vienodo lygio matematikos genijai; tačiau darbavosi ir rašė visiškai skirtingai. Oileris skaičiavo neįtikėtinai lengvai; skaičiavimai buvo jo stichija, bet kokį fizikos klausimą, kurį sprendė, skubėjo suvesti į skaičiavimą“. Arago jį lygino su ereliu, nuolat besiveržiantį į aukštybes.

D‘Alamberas rašė Lagranžui: „ne mano būdui ilgai užsiimti vienu dalyku. Užmetu jį ir vėl jo imuosi mano fantazijos valia. Ir toks užsiėmimų pobūdis nė kiek nekenkia mano pasiekimams“. Tuo tarpu Lagranžas galėjo ilgai neatsitraukti nuo vieno klausimo. Jis apie save sakė: „Matematika užsiimu ramiai ir tyloje. Ir kai manęs niekas neskubina, tai daugiau dirbu savo malonumui, o ne iš pareigos; aš panašus į turčius, mėgėjus statyti: aš statau, laužau, perstatinėju tol, kol nesigaus kažkas, kuo būsiu nors kiek patenkintas“.

O Laplasas buvo gimęs viską tobulinti, plėsti pažinimo ribas, galutinai išspręsti problemas. Furjė sakė: „Jei astromiją būtų galima užbaigti, Laplasas ją būtų užbaigęs“.

Laplasas visad stengėsi, kad žmonėms priklausytų tik jo mokslinės veiklos rezultatai; apie save, apie vidinį savo gyvenimą, jis nutylėdavo. Kaip ir moksle, taip ir gyvenime pasireiškė jo išskirtinis bruožas – retai išsako spėjimus, kalba tik apie patikrintus faktus. Ir viską dėsto pavyzdinga kalba.

Štai nedidelė ištrauka iš Laplaso „Pasaulio sistemos pateikimo“:

Astronomija savo tyrimų iškilumu ir teorijų tobulumu yra geriausias žmogaus proto paminklas ir kilniausia jo dvasinių galių apraiška. Žmogus ilgą laiką jausmų ir savimylos iliuzijų įtakoje save laikė Visatos centru; jis manė, kad aplink Žemę, kurioje jis gyvena, sukasi visi dangaus šviesuliai, ir buvo už savo tuščią garbėtrošką nubaustas jų baime. Pagaliau ilgamečiai žmonijos darbai nubraukė užsklandą nuo pasaulio sistemos, ir visa Visata tikru savo vaizdu atsivėrė žmogui. Žmogus apsidairė ir pamatė save planetoje, esančioje smiltele lyginant su visa Visata. Iškilūs toki atradimo rezultatai gali, vienok, nuraminti žmogų dėl jo nusivylimo; kokia bebūtų maža Žemė, vis tik, būdamas tokioje niekingoje savo dydžiu planetoje, jis atskleidė didžiąsias Visatos paslaptis. Tad kruopščiai saugosime žmonių žinių lobius, bandysime pagausinti tai, kas sudaro pakylėtą mąstančių būtybių pasitenkinimą. Tos žinios, be to, padarė didelę paslaugą jūreivystei bei geografijai; tačiau didžiausia jų nauda žmonijai ta, kad išsklaidė žmogaus baimę prieš dangaus stebuklus ir išnaikino suklydimus, kylančius iš tikrojo žmogaus santykio su gamta; tie suklydimai ir toji baimė atsistatytų iškart, jei staiga dėl kažko užgestų mokslo žiburys.
[...]
Mokslo pasiekimus padaro tik tie tikrieji filosofai, kuriuose surandame laimingą vaizduotės sąjungą su dideliu mąstymo griežtumu ir kruopštumu darant bandymus bei stebint; kiekvieno tokio filosofo sielą pakaitomis jaudina tai karštas troškimas įspėti reiškinių priežastis, tai baimė suklysti būtent dėl to troškimo.

Tai atspindi paties Laplaso požiūrį į mokslą. Laplasui peržengus mokslo slenkstį, Niutonas jau buvo atradęs visuotinės traukos dėsnį, o Dekartas, Niutonas ir Leibnicas matematikoje įvedę naujus metodus. Laplasui beliko tik pratęsti jų darbus, užkariauti pirmtakų atskleistas sritis. Tai reikalauja išmintingo valdymo. Ir Laplasas turėjo tokio valdytojo savybes: jis netuščiažodžiauja, atsargus poelgiuose, atkaklus ir tvirtas, tačiau jo garbės troškimas nepasotinamas ir didis. Jis gimė vargingoje šeimoje ir anksti ėmė užsiminėti mokslu. Tai ką matė aplink, žeidė jį – jis nusisuko nuo pasaulio ir neatitraukė akių nuo knygų. Toks jo gyvenimo antspaudas.

Trumpos biografijos

Dominikas Fransua Žabas Arago (Dominique Francois Jean Arago, 1786-1853) – prancūzų matematikas, fizikas ir astronomas, mokslo populializatorius, masonas ir valstybės veikėjas; jo vardas yra mokslininkų sąraše Eifelio bokšte.

Mokėsi Politechninėje mokykloje, o 1806 m,. su Laplaso pagalba, užėmė sekretoriaus postą „Ilgumų biure“. Jam teko matuoti Paryžiaus meridianą (Žako Kasini nustatytą 1718 m.) nuo Barselonos iki Formenteros salos. Tuo metu Ispanijoje prasidėjo sukilimas prieš Napoleonąir Arago, tuo metu buvęs Majorkoje, buvo suimtas. Po kelių mėnesių paleistas bandė pasiekti Alžyrą šios šalies laivu, kurį vėl užgrobė ispanų kreiseris. Kai vėl buvo paleistas, prie pat Marselio laivas pateko į audrą ir buvo nublokštas prie Sardinijos, iš kur jam vėl pavyko pasiekti Alžyrą, kurio naujas valdytojas jį pavertė savo vergu-vertėju. Tik 1809 m. jis pasiekė Marselį, vos išvengęs anglų fregatos persekiojimo. Nepaisant visų nuotykių, jis išsaugojo savo stebėjimus. Buvo išrinktas į Akademiją ir Napoleono paskirtas Politechnikumo profesoriumi, kur iki 1831 m. dėstė matematinę analizę geodezijoje. Vėliau daugiausia užsiėmėm astronomija, fizika (ypač šviesos, galvanizmo ir magnetizmo populiarinimu), meteorologoja ir fizikine geografija.

Ypač vaisingas buvo 1811-24 m. laikotarpis, kai atrado išsisklaidžiuios dangaus šviesos populializaciją, pirmas pastebėjo, kad geležies drožles traukia elektros laidininkas, pirmas praleido elektros srovę spirale su joje patalpinta strėlele, pastebėjo vadinamąjį sukimosi magnetizmą ir kita. Iki gyvenimo pabaigos nesiliovė daręs naudingus išradimus - sukūrė poliariskopą, fotometrą, cianometrą ir kt. Pasiūlė, kaip išmatuoti šviesos greitį, tačiau dėl susilpnėjusio regėjimo neįstengė pats to atlikti.

Jo vardu pavadintas asteroidas bei krateriai Mėnulyje bei Marse, Neptūno žiedas.

D-Alamberas Žanas Leronas d'Alamberas (Jean Le Rond D'Alembert, 1717-1783) prancūzų mokslininkas- enciklopedistas, filosofas, matematikas ir mechanikas, Paryžiaus ir Prancūzijos Mokslų akademijų narys (nuo 1740 ir 1754 m.)

Buvo nesantuokiniu markizės de Tansen ir artileristo Detušo sūnumi, motinos „pamestas“ ant Šv. Jono Apvaliosios bažnyčios (Église Saint-Jean-le-Rond) laiptų. Jį išaugino stiklininkų Ruso šeima. Jį dažnai lankė tėvas ir padėjo auginti. Šiioje šeimoje jis gyveno iki pat 1765 m., t. y. 48 m. amžiaus.

Jo talentas atsiskleidė anksti. Jis baigė Teisės akademiją, tačiau advokato darbas jam nebuvo mielas, tas jis ėmė studijuoti matematiką. Jau 22 m. amžiaus jis ėmė Paryžiaus Mokslų akademijai pristatinėti savo darbus. 1743 m. „Traktate apie dinamiką“ jis suformulavo „d'Alambero principą“, kurio pagalba nelaisvos sistemos dinamika suvedama į statinę. Čia pirmąkart suformuotos bendros diferencialinių judėjimo lygčių sudarymo taisyklės bet kokiems kūnams. 1748 m. puikiai išspręstas stygos virpėimo uždavinys.

Nuo 1748 m su D. Didro įsijungė į „Enciklopedijos“ kūrimą ir tame darbe dalyvavo iki 1757 m.

1764 m. straipsnyje „Matuojamumas“ pirmąkart išsakyti mintis, kad laiką galima laikyti 4-uoju matavimu.

Mirė po ilgos ligos, o bažnyčia atsisakė „tą užkietėjusį ateistą“ laidoti kapinėse, - ir jis buvo palaidotas bendrame, niekaip nepažymėtame kape.

Jo garbei nematomoje Mėnulio vietoje pavadintas krateris, o matomoje pusėje – kalnagūbris.

Eilučių teorijoje jo vardu pavadintas pakankamas konvergavimo požymis. Tačiau pagrindine tyrinėjimų sritimi buvo dif. lygčių teorija. Šie darbai kartu su juos išvysčiusiais Oilerio ir D. Bernuli darbais sudarė matematinės fizikos pagrindą. Prisidėjo ir prie dangaus mechanikos tyrimų – pirmasis griežtai pagrindė lygiadienių ir nutacijų numatymus.

D'Alamberui priklauso ir darbai iš muzikinės teorijos bei muzikinės estetikos - „Apie muzikos laisvę“ aptaria vadinamąją bufonų kovą – t.y. Ginčius dėl operos meno ir pan.

Pažinimo teorijoje d'Alamberas, kaip ir Dž. Likas, laikėsi sensualizmo principų. Jis linko link skepticizmo, laikęs, kad negalima ką nors tikra sužinoti apie Dievą, jo ryšį su materija, amžinybe, materijos sukūrimu ir pan. Bet skirtingai nuo materialistų, laikė, kad egzistuoja amžini, nuo visuomeninės aplinkos nepriklausantys moralės dėsniai. Tuos jo požiūrius kritikavo Didro („D'Alambero sapnas“, 1769, ir kt.). Taip pat d'Alamberas pateikė pirmąjį (nors nepakankamai griežtą) pagrindinės algebros teoremos įrodymą.

Francis Bekonas (Francis Bacon, 1561-1626) – anglų filosofas, istorikas, valstybės veikėjas, empirizmo pradininkas, mokslinės revoliucijos šalininkas, pagrindęs indukcinę mokslinio tyrimo metodą („Pažinimas-jėga“). Sukūrė dviraidį (Bekono) šiftą.

Nuo 18 m. mokėsi Kembridžo koledže, 3 m. dirbo pas Anglijos pasiuntinį Prancūzijoje. Grįžęs į Angliją įstojo į advokatūrą (1582 m.), o 1584 m. kaip opozicijos kandidatas buvo išrinktas į parlamentą. Globotas karalienės Elžbietos meilužio grafo Essexo, tačiau šiam suorganizavus sąmokslą prieš karalienę, 1601 m. Bekonas jį kaltino kaip valstybės kaltintojas bei išleido manifestą Essex‘o mirties bausmei pateisinti.

Sostą užėmus Jokūbui I (1603) ir remiamas lordo Buckingemo, ėmė sparčiai kilti karjeros laiptais: 1607 m. tapo vyriausiuoju advokatu, 1615 m. vyriausiuoju įgaliotiniu, 1616 m. slaptosios tarybos nariu, muo 1617 m. lordas-antspaudo saugotojas, 1618 m. lordas-kancleris, Verulamo baronas, nuo 1621 m. Sent-Olbano vikontas. Tais pačiais metais parlamento patrauktas į teismą kaltinant kyšininkavimu, nuteistas kalėjimu ir turto atėmimu ir pašalintas iš visų pareigų. Karalius nuo bausmės jį atleido, tačiau į valstybės tarnybą jis nebegrįžo.

1597 m. išleido „Doroviniai ir politiniai svarstymai“, kurie išgarsino jį kaip rašytoją.

Jo darbai yra mokslinio tyrimo induktyvumo (dažnai vadinamu Bekono principu) pagrindu. Indukcijas žinias apie pasaulį gauna iš eksperimento, stebėjimo bei hipotezių patikrinimo. Jis ieškojo ne tik hipotezes patvirtinančių, bet ir paneigiančių faktų (išvardijimas ir atmetimas). Savo laiku tokie metodai vadinti alchemija. Savo požiūrį Bekonas išdėstė „Naujajame organone“ (1620), kuriame paskelbė, kad mokslo tikslas yra žmogaus valdžios gamtai (bedvasiai medžiagai, skirtai būti panaudota) padidinimas. Tai išreiškė garsiu posakiu: „Pažinimas – jėga“ (Scientia potentia est)

Jis priėjo išvados, kad Dievas nedraudžia gamtos pažinimo. Jis žmogui davė protą, siekantį pažinti Visatą. Žmonėms tereikia suprasti du pažinimo tipus: 1) gėrio ir blogio pažinimas; 2) Dievo sutvertų dalykų pažinimas. Pirmasis žmonėms draudžiamas (jį mums duoda Dievas per Bibliją), antrasis – leidžiamas. Pažinti sutvertus daiktus žmogus privalo savo proto pagalba. Mokslinio pažinimo pagrindas yra indukcija ir eksperimentas.

Žmonių suklydimus Bekonas suskirstė į 4 grupes:
„Rūšies šmėklos“, kylančios iš pačios žmogaus prigimties ir nepriklauso nei nuo kultūros, nei žmogaus individualumo;
„Olos šmėklos“ - individualios suvokimo klaidos, tiek įgimtos, tiek įgytos;
„Vietos šmėklos“ - bendravimas ir kalbos naudojimas;
„Teatro šmėklos“ - iš kitų žmonių gaunami klaidingi įsitikinimai.

Klodas Liuisas Bertolė (Claude Louis Berthollet, 1748-1822) – prancūzų chemikas, paskelbęs apie cheminę pusiausvyrą. Buvo ateistu.

Gimė Talloires, tuo metu priklaususiam Savoy kunigaikštystei. 1770 m. baigė Turino un-tą ir gavo medicinos daktaro laipsnį. 1770-83 m. dirbo gydytoju ir vaistininku. Kartu užsiėmė gamtos mokslais ir chemija, chemijos ir metalurgijos gamybos klausimais. Nuo 1780 m. Paryžiaus akademijos narys. Nuo 1784 m. dirbo dažymo fabrikų inspektoriumi, 1792 m. paskirtas vyriausiu monetų gamybos prižiūrėtoju. 1794 m. tapo Paryžiaus Normalinės mokyklos ir Politechnikumo profesoriumi. Per Revoliuciją užsiėmė nacionalinės gynybos klausimais. 1798-99 m. kaip mokslinis patarėjas dalyvavo Napoleono Egipto žygyje. 1804 m. gavo grafo titulą. 1807 m. paliko valstybinę tarnybą ir Paryžiaus priemiestyje organizavo savotišką mokslinę draugiją, gyvavusią 10 m., kurioje dalyvavo daug iškilių mokslininkų (P. Laplasas, A. Gumboldtas ir kt.), aptardami įvairius klausimus. Paskutiniais metais pasitraukė nuo mokslinės veiklos dėl sunkios ligos.

Pagrindinė mokslinė veikla susijusi su neorganine chemija, tirpalais ir lydiniais. Jis nustatė amoniako (1785), pelkių dujų (1786), sieros vandenilio (1788) ir kt. sudėtį. Atrado kalio chloratą („bertoleto druską“) ir kitas chloro druskas, sidabro nitridą („bertoleto griaudžiantį sidabrą“). Užsiėmė ir taikomąja chemija (pvz., audinių dažymu), pirmas panaudojo chlorą popieriaus ir audinių balinimui.

Pradžioje laikėsi flogistono teorijos, tačiau po 1785 m. pripažino deguonies teoriją. 1786-87 m. kartu su A.L. Lavuazjė, L.B. Gitonu de Morvo ir A.F. Furkrua sukūrė naują chemijos nomenklatūrą ir kūnų klasifikaciją. Kartu su Lavuazjė ir kt. 1789 m. įsteigė žurnalą „Annales de chimie“.

Jo garbei pavadinta Pietų Amerikos augalų giminė (Bertholletia), kuriems priklauso ir Braziliškas riešutas (Bertholletia excelsa).

Lavuzjė Antuanas-Loranas de Lavuazjė (Antoine-Laurent de Lavoisier, 1743-1794) - prancūzų mokslininkas, MA narys, pasižymėjęs chemijos, biologijos ir ekonomikos srityse. Jis suformulavo masės tvermės dėsnį, išskyrė ir pavadino deguonį, paneigė flogistono teoriją bei padėjo sukurti naują chemijos nomenklatūrą. Per Prancūzijos revoliuciją, dėl dalyvavimo mokesčių rinkime, jam nukrista galva, nes „respublikai nereikia nei mokslininkų, nei chemikų“.

Gimė pasiturinčioje šeimoje. Tėvo valia studijavo teisę, tačiau kartu užsiėmė ir gamtos bei tiksliaisiais mokslais, vadovaujant geriausiems Paryžiaus profesoriams: matematiką ir astronomiją - abatui La-Caille; botaniką – B. de Žiuzjė, mineralogiją ir geologiją – Getarui, o chemiją – Rueliui.

1766 m. gavo Paryžiaus akademijos aukso medalį už darbą apie Paryžiaus miesto apšvietimo pagerinimą. 1768 m. išrinktas į Akademiją chemijos adjunktu. Tais pat metais tapo mokesčių rinkėju. Nemažą dalį pajamų skyrė mokslo tyrimams. 1775 m. skiriamas vienu iš 4 vadovų parako gamybos pertvarkymui. Jis daug dirbo (iki 1791 m.) ieškodamas salietros telkinių, tirdamas jos valymo ir analizės metodus.

1778 m. tapęs dvaro savininku, susidomėjo agronomija. Jo dėka imta steigi verpimo ir audimo mokyklas. Iki tol linas ir vilna kaip žaliava buvo išvežama į užsienį, o iš ten atsivežami audiniai. Lavuazjė propaguoja audinių balinimą chloru.

Revoliucijos metu buvo „Nacionalinio iždo“ nariu. Buvo Matų ir svorių komisijos sekretoriumi bei iždininku. Nuo 1791 m. dalyvavo „Menų ir amatų biuro“, patarinėjusio valstybei apie naudingiausius išradimus ir pristačiusio apdovanojimams, veikloje. 1791 m. mokesčių rinkliava buvo panaikinta, tačiau Konventas nutarė, kad reikia suimti visus buvusius mokesčių rinkėjus. Suimtas buvo ir Lavuazjė, apkaltintas „sąmokslu prieš prancūzų tautą“ ir nuteistas mirties bausme.

Lavuazjė vardas įrašytas į iškiliausių Prancūzijos mokslininkų sąrašą, esantį pirmame Eifelio bokšto aukšte. Vienas svarbesnių jo darbų buvo klausimo, ar galima vandenį paversti „žeme“ išsprendimas (1770). Jis taip pat nustatė cheminę deimanto sudėtį (1772). Jis nustato, kad metalų virtimas „rūdimis“ , kurių svoris padidėja, yra dėl oro dalies, o ne šilumos (kaip manė Boilis, kurio nuomonė buvo visuotinai palaikoma), prisijungimo. Jis nustatė, kad rūdijimo metu ore išnyksta degimą palaikanti dalis (1773-74). Vėliau dėstė oksidavimosi teoriją, visiškai priešingą vyravusiai flogistono teorijai (Bechero įvestą 17 a. pabaigoje – kad degimo metu iš kūno išsiskiria specialus degus pradas „flagistonas“, palikdamas „rūdis“, pelenus) – kad degimo metu iš jo ne kažkas išsiskiria, o prisijungia.

Nuo 1774 m. Lavuazjė tyrė vandenilio, „degaus oro“, degimą. Tik 1783 m. su Laplasu jie surado, kad rezultatas yra tiesiog vanduo. Tuo nepasitenkindamas, jis, leisdamas vandenį per įkaitinto geležinį šautuvo vamzdį, iš vandens išskirdavo vandenilį. Mokymas apie deguonį, kaip svarbiausią degimo veiksnį, buvo sutiktas labai priešiškai – Berlyne jis netgi in effigie buvo sudegintas kaip mokslo eretikas. Lavuazjė nepuolė į polemiką, o rinko faktus, o tada atvirai sukritikavo flogistono teoriją („Réflexions sur le phlogistique“, 1783). Galutinę pergalę pasiekė su „Traité élémentaire de chimie“ (1789). Kartu jis įrodė, kad organinės medžiagos sudarytos iš anglies, vandenilio ir deguonies. Su Laplasu bei Segenu daryti tyrimai parodė, kad gyvūnų kvėpavimas yra lėtas degimas.

Jis sukūrė ir cheminę kūnų klasifikaciją, kurios pagrindu buvo oksidai (junginys su deguonimi), rūgštys („radikalų“ junginiai su deguonimi) ir druskos (rūgščių junginiai su medžiagomis). Tačiau netrukus pasirodė, kad ji siaura ir neteisinga – tačiau tai vis tik buvo pirmoji klasifikacija, leidusi paprastai aprėpti daugelį to meto medžiagų.

Gegužės 7 d. jis parašė atsisveikinimo laišką pusseserei Ože de Viler:
„Nugyvenau gana ilgą ir, svarbiausia, laimingą gyvenimą ir manau, kad prisiminimai apie mane kels tam tikrą užuojautą, o galbūt susilies su tam tikra šlove. Ko dar norėti? Mane ištikęs likimas, bent jau, išvaduoja mane nuo senatvės. Mirsiu sveikas – o tai vienas iš gerų dalykų, tekusių mano daliai...“

Kitądien jis buvo giljotinuotas kartu su kitais mokesčių rinkėjais. Tai išgirdęs, garsus matematikas Ž.L. Lagranžas pasakė: „Užteko sekundės šios galvos nukirtimui, bet vargu ar užteks šimto metų, kad užaugintume antrą tokią“.
Šią dažną citatą savo „Lagranžo pagyroje“ pateikė astronomas Ž.B. Delambras.

Džiovani Domeniko Kasini (Giovanni Domenico Cassini, 1625-1712) – italų ir prancūzų astronomas, matematikas, inžinierius ir astrologas. Pasižymėjo kaip talentingas stebėtojas. Senatvėje apako.

Gimė Perinalde (netoli Nicos), išsilavinimą gavo Genujos jėzuitų kolegijoje. 1644-50 m. dirbo Pancane buvusioje markizo Malvazijo observatorijoje. 1650-69 m. Bolonijos un-to profesorius. Daug stebėjo Saulę ir 1662 m. paskelbė Saulės lenteles. Pirmąkart stebėjo Jupiterio Raudonąją dėmę (nuopelnas priskiriamas kartu su Robert Hooke).

1669 m. persikėlė į Prancūziją. Buvo Liudviko XIV astrologu. 1671 m. tapo neseniai įkurtos (1667) Paryžiaus observatorijos direktoriumi. Observatorija turėjo tam metui gerą 150 k. artinantį teleskopą. Atrado 4-is Saturno palydovus, karaliaus garbei juos pavadinęs „Liudviko žvaigždėmis“. 1671 m. stebėjo baltą debesį virš Mėnulio paviršiaus. Mėnulį stebėjo iki 1679 m. ir sudarė detalų Mėnulio žemėlapį. 1675 m. pastebėjo [vėliau jo vardu pavadintą] plyšį Saturno žieduose. Įrodė esant ašinį Jupiterio ir Saturno sukimąsi, atkreipęs dėmesį į netolygų Jupiterio atmosferos sukimąsi skirtingose platumose.

1672 m. kartu su Ž. Rišė Prancūzų Guanoje stebėjo Marsą ir pagal paralaksą nustatė atstumą iki jo. Iš tų duomenų gana tiksliai paskaičiavo atstumą iki Saulės. Kasini stebėjo ir paskelbė apie darinius Marso paviršiuje, anksčiau stebėtus, tačiau nepaskelbtus Hiugenso. 1683 m. pateikė Zodiako švytėjimo paaiškinimą – Saulės šviesos išsisklaidymą dėl linzinių dulkių sankaupų ekliptikoje.

1672 m. pastebėjo, kad jo numatyti Jupiterio palydovo Jo užtemimai nuo stebimų skiriasi 22 min. Priežastį atskleidė jo kolega O. Riomeris, pastebėjęs, kad didžiausi nuokrypiai yra kai Žemė ir Jupiteris yra skirtingose Saulės pusėse. Taigi, šviesos greitis yra baigtinis (paskaičiuota 220 tūkst. km/sek. reikšmė dar nebuvo labai tiksli). Tačiau Kasini neparėmė Riomerio hipotezės – o ir šiaip jis laikėsi pasenusių nuostatų: buvo visuotinės traukos principo priešininkas, Koperniko teoriją priėmė ribotai, klydo dėl kometų prigimties ir kt. Dalyvavo Prancūzijos topografiniuose matavimuose, tačiau padarė klaidingą išvadą, kad Žemė į ties ašigaliais ištęstas sferoidas.

Jo vardu pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse, tamsi sritis Japete, asteroidas, Saturną tyręs zondas, matematinė kreivė (Kasini ovalas), dėsniai.

Jaunystėje susidomėjo astrologija, daug skaitė apie ją. Astrologija domėjęsis markizas K. Malvasija 1645 m. pakvietė Kasini į savo statytą Panzano observatoriją. Ten daugumą laiko buvo praleista naujais astronominiais metodais skaičiuojant efemerides – astrologiniais tikslais. Vėliau, Prancūzijoje, Kasini tapo karaliaus Liudviko XIV „Saulės“ astrologu.

Kaip inžinierių, jį samdė popiežius Klemensas IX fortifikacijos, upių valdymo ir Po upės potvynių klausimams spręsti. Jis paskelbė kelis darbus apie Po upės potvynius ir jų išvengimą. Tačiau jis atliko ir bandymus taikomosios hidraulikos srityje.

Džiovani Domeniko Maraldi (Giovanni Domenico Maraldi, 1709-1788) – italų kilmės prancūzų astronomas ir matematikas, Prancūzijos Mokslų akademijos narys (nuo 1731 m.).

1746 m., kartu su Žaku Kasini stebėdamas De Chéseaux kometą, atrado dvi „ūkuotas“ žvaigždes , vėliau paaiškėjus, kad tai žvaigždžių spiečiai M15 ir M2. Stebėjo kelias kometas, taip pat Merkurijaus ir Veneros tranzitą Saulės disku. Prisidėjo prie Prancūzijos žemėlapio sudarymo. Išleido pietų pusutulio žvaigždžių katalogą.

Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

Džeremi Horoksas (Jeremiah Horrocks, 1618-1641) – anglų astronomas, numatęs Veneros praslinkimą Saulės disku 1639 m. ir įvertinti jos dydį bei nustatyti apytikslį, nors ir gana netikslų Žemės atstumą nuo Saulės.

Gimė Toxteth'o parke netoli Liverpulio. Tėvas ir dėdės buvo laikrodininkai. Praktiškai visą gyvenimą Horoksas buvo vargšu.
Mokėsi Imanuaelo Koledže, o vėliau Kembridžo un-te, kurį 1635 m. paliko, spėjama, dėl lėšų trūkumo. Manoma, kad gyveno pasiturinčių ūkininkų Stounų šeimoje, kur mokė jų vaikus.

Kembridže susipažino su I. Keplerio, T. Tragės ir kitų astronomų darbais. Jis astronominiuose traktatuose aptiko silpnas vietas ir numatė tyrinėjimų kryptis, matematikos pagalba ėmėsi tirti traukos jėgą. 1638 m. nusipirko geriausią, kokį galėjo rasti, teleskopą. Giminaičiai-laikrodininkai padėjo pasigaminti kitus reikalingus instrumentus. Jis pirmasis parodė, kad Mėnulis aplink Žemę sukasi elipsine orbita [jo vardu Mėnulyje pavadintas krateris]. n 1662 m. išleistame traktate „Venus in sub sole visa“, skirtame Veneros slinkimo Saulės disku stebėjimui, po 20 m. sukėlusiame Londono karališkos draugijos susižavėjimą, buvo daug Horokso romantiškumo apraiškų, šmaikščių pastabų ir eilių.

Prestono Moor'o parke 1927 m. pastatytai observatorijai suteiktas jo vardas. Jo vardą turi ir Lankasšyro un-to Matematikos, fizikos ir astronomijos institutas.

Heršelio teleskopas Fridrichas Vilhelmas Heršelis (Friedrich Wilhelm Herschel, 1738-1822) - vokiečių kilmės anglų astronomas, žvaigždžių astronomijos pradininkas, Urano ir jo palydovų atradėjas, Londono Karališkosios draugijos narys (nuo 1781 m.), o taip pat kompozitorius.

Gimė neturtingo žydų muzikanto šeimoje. Obojistu įstojo į karinį orkestrą. Karinę tarnybą paliko vardan muzikos – dirbo vargonininku ir muzikos mokytoju, o vėliau viešų koncertų organizatoriumi. 24 simfonijų ir kitų muzikos kūrinių autorius. Domėjimasis muzikos teorija atvedė prie matematikos, o vėliau optikos, o galiausiai astronomijos. Neturėdamas lėšų teleskopui, 1766 m. pradėjo pats šlifuoti teleskopų metalinius veidrodžius, pagamino jų virš 400; jo didžiausias teleskopas buvo 1,22 m skersmens ir 11,9 m židinio nuotolio (1789).

1781 m. kovo 13 d. savo teleskopu atrado 7-ąją Saulės sistemos planetą - Uraną, 2 Urano palydovus (1787), 2 Saturno palydovus (1789), išmatavo Saturno ir jo žiedų sukimosi periodą (1790). Astronomas atrado Marso poliarinių kepurių sezoninius dydžių pasikeitimus. 1783 m. jis palyginęs 13 žvaigždžių savuosius judėjimus, nustatė, kad Saulė su planetomis kosmoso erdvėje juda Heraklio žvaigždyno link.

1784 m. pirmasis nustatė plokščią (disko formos) mūsų Galaktikos formą. Jis netgi Galaktikos formą palygino su girnų akmeniu. Padarė išvadą, kad galaktika yra viena žvaigždžių „salų“ Visatoje, bet vis dėl Heršelis Saulę laikė esant Galaktikos centre. Šiais darbais jis pradėjo žvaigždžių statistiką.

1791 Heršelis sukūrė žvaigždžių ir jų spiečių sutankėjimo iš difuzinės medžiagos, veikiant gravitacijai, hipotezę. Astronomas atrado virš 2500 naujų galaktikų (tada buvo vadinami ūkais) ir žvaigždžių spiečiais, ir sudarė jų katalogus. Atrado planetiškuosius ūkus (1791). Jis nustatė, kad galaktikos telkiasi į milžiniškas sistemas, tarp kurių išskyrė superspiečių Berenikės Garbanų žvaigždyne. 1803 m. jis manė, kad daugelis optinių dvinarių žvaigždžių yra fizikinės sistemos, ir sudarė tris fizikinių dvinarių žvaigždžių (virš 800) katalogus. Heršelis tirdamas Saulės spektrą, 1800 m. atrado infraraudonuosius spindulius. Įvedė „asteroido“ terminą,sugalvotą kompozitoriaus Č. Berni (per teleskopą planetos atrodė diskais, o asteroidai buvo panašūs į žvaigždes).

Tačiau Heršelis laikėsi ir gana keistų nuostatų – manė, kad visos planetos yra gyvenamos, kad po Saulės atmosfera yra tankus debesų sluoksnis, o žemiau – tvirtas paviršius ir pan.

Heršelio garbei pavadinti krateriai Mėnulyje, Marse ir Veneroje, keletas projektų, daug kitų objektų.

Žoržas-Liudvikas Leklerkas de Biufonas (Georges-Louis Leclerc, Comte de Buffon, 1707- 1788) – pramcūzų natūralistas, biologas, gamtotyrininkas, matematikas ir rašytojas. Išsakė idėją apie augalų ir gyvūnų pasaulių vienybę.

Kilęs iš aukštuomenės, gavo gerą išsilavinimą, nemažai keliavo, tarp jų į Angliją, kur išvertė Niutono „Fliuksijų metodą“ bei Geilso „Augalų statistiką“, už ką 1733 m. buvo paskirtas Mokslų akademijos nariu. Kai Linėjus bandė susisteminti rūšis, Biufonas buvo prieš griežtą gamtos aprašą. Jo nuopelnas tame, kad užbaigė teologijos derinimą su mokslu.

„Žemės teorijoje“ (1749) iškėlė hipotezę, kad Žemės rutulys susidarė iš nuo kometos atskeltos Saulės skeveldros, palaipsniui atvėstančios. Jis pervertino vandenynų įtaką ir nepakankamai įvertino vulkaninę veiklą ir tektoninius judėjimus formuojantis Žemei. Jam priklauso žemės rutulio ir jo paviršiaus formavimosi hipotezė.

Kartu su J. Blumenbachu buvo monogenizmo, t. y., kad rasių kiltis yra bendra, šalininku. Jie tikėjo rasių „degeneracija“. Anot jų, Adomas su Ieva buvo iš Kaukazo, o kitos rasės degeneravo veikiant aplinkos sąlygoms, tokioms kaip saulė ir maistas. Anot jo, odos spalva gali pakisti net per vieno gyvenimo trukmę.

Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

Žanas Silvenas Baijis (Jean Sylvain Bailly;, 1736-1793) – prancūzų astronomas ir matematikas, Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, masonas („9 seserų“ ložės), konstitucionistas, Steigiamojo susirinkimo pirmasis prezidentas ir Paryžiaus meras.

Tėvas buvo dailininas ir dramaturgas, Luvro direktorius. Žanas jau 16 m. amžiaus parašė dvi tradegijas, bet vėliau pasišventė astronomijai. Jis paskaičiavo Halio kometos orbitą. Jo „:Astronomijos istorija“ (1775-87) sulaukė visuotinio dėmesio, kuris padidėjo dėl ginčo su Voltero, paskutinusio šį paašyti „Laiškus apie mokslų kilmę“ ir „Laiškus apie Platono Atlantidą“.

Tiesioginis jo dalyvavimas suaudant antimonarchinę demonstraciją jį padarė labai nepopuliariu tarp paryžiečių. Jis pasitraukė iš Paryžiaus ir nuo visuomeninės veiklos ir rašė memuarus. Buvo suimtas į valdžią atėjus jakobinams ir nuteistas mirties bausme.

Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

Leonardas Oileris (Leonhard Euler, 1707-1783) – šveicarų, vokiečių ir rusų matematikas ir mechanikas, pirmasis pavartojęs terminą „funkcija“. Paskutinius 17 m. buvo visiškai aklas, bet vis tiek per tą laiką parengė apie pusę veikalų (viso 75 tomai, apie 850 darbų). Svarbus indėlis matematinės analizės, diferencialinės geometrijos, skaičių teorijos, dangaus mechanikos, matematoinės fizikos, optikos, balistikos, laivų statybos, muzikos teorijos ir kt. srityse. Jo žinios buvo enciklopedinės – jis studijavo ir botaniką, mediciną, chemiją, mokėjo daugelį Europos bei senųjų kalbų.
Atskiras aspektas: Ryškus Oilerio pėdsakas Rusijoje
Indėlis topologijai: apie Kioningsbergo tiltus

Žozefas Liudvikas Lagranžas (Giuseppe Lodovico Lagrangia, 1736-1813) – italų kilmės prancūzų matematikas, astronomas ir mechanikas, kartu su Oileriu vienas iškiliausių 18 a. matematikų. „Analitinė mechanika“ užbaigė mechanikos matematizaciją, kūnų judėjimą aprašančia tikslia matematine kalba.. Ypač didelis indėlis į matematinės analizės, skaičių ir tikimybių teorijas, skaičiavimo metodus, sukūrė variacinį skaičiavimą. Jo vardas tarp iškiliausių mokslininkų Eifelio bokšto 1-me aukšte.
Su Lagranžu filosofinius klausimus aptarti mėgo Napoleonas.

1755 m. pasiuntė Oileriui savo darbą apie izometrines savybes, vėliau tapusias variacinio skaičiavimo pagrindu (1963 m. pateikė bendrą variacinio skaičiavimo uždavimio sprendimą), - jame išsprendė eilė uždavinių, kurių Oileris nebuvo įveikęs.

Berlyno periodas (1766—1787), pakvietus Fridrichui II, buvo vaisingiausias. Jis išsprendė svarbius uždavinius algebros ir skaičių teorijos srityse, tame tarpe kelis Ferma suformuluotus uždavinius bei Vilsono teoremą (p) yra pirminiu tada ir tik tada, kai (p-1)!+1 dalosi iš p). Iš iškėlė teiginį, kad ne visos 4-o laipsnio lygtys išsprendžiamos radikalų pagalba (tai 1824-26 įrodė ir pavyzdžius pateikė Abelis). 18 amžiaus pabaigoje paskelbė garsiąją interpoliacinę formulę daugianariams.

Žanas-Batistas Žozefas Delambras (Jean Baptiste Joseph Delambre, 1749-1822) – prancūzų matematikas ir astronomas, Paryžiaus observatorijos direktorius. Parašė žinomas knygas apie astronomijos istoriją (1817, 2 t.; 1819; 1821, 2 t.). Dėmesį atkreipė paskaičiavęs atrastos Urano planetos orbitą, Revoliucijos metais matavo Paryžiaus meridianą ir dirbo Matų ir svorių komisijoje.
Jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje.

Apie Laplasą
Visatos modeliai
Algebros istorija
Laplasas. Dėl tikimybių
Matematikai: Pjeras Ferma
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Laisva valia ir determinizmas
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
A. Puankarė. Mokslas ir hipotezė
Hipatija – pirmoji matematikė
Matematikai: Davidas Hilbertas
VU Matematikos fakultetas pokariu
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Kvantinļ chemija - ateities mokslas?
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Evaristas Galua – matematikos genijus ir revoliucionierius
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Klasikinės „neišsprendžiamos“ geometrinės konstrukcijos
Džordžas Birkhofas: matematikas ir meno matuotojas
Matematikos šlovė ir garbė
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Skaičiai – apžvalga/ pradmenys
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Šių laikų iškilūs matematikai
Revoliucija mazgų teorijoje
Nepaprasti Visatos skaičiai
Pasikėsinimas į multivisatas
Borchesas ir matematika
Galileo Galilėjus
Vartiklis