Filosofų zigzagai  

Šiame puslapyje pristatysime kelis nestandartinius filosofų gyvenimo faktus.

Likimo posūkiai

Volteras laikėsi ciniškų-anarchistinių pažiūrų apie gyvenimą ir visuomenę, neišskirdamas ir religijos. Jei jo draugas Ž. Ruso, rašęs laiškus Dievui ir negavęs atsakymų, sukūrė savo religiją, tai Volteras triuškino Bibliją.

Laikydamas, kad Biblijos nereikia traktuoti rimtai, rašė traktatus, būdamas įsitikinęs, kad galutinai ją pribaigia. Ir tikėjo, kad baigiamuosius smūgius suduos jo mokinys Žanas Fransua Laharpas**), - ir po šimtmečio krikščionybės neliks.

Po didelės tragedijos „Vorikas“ sėkmės jis parašė laišką Volterui, sužavėjusį Volterą savo drąsa, jiedu susidraugavo ir draugavo iki pat Voltero mirties. Iki Prancūzų revoliucijos Laharpas parašė dar kelias pjeses, tarp kurių buvo ir drama „Mélanie“, nukreipta prieš bažnyčią ir dvasininkiją, todėl ją uždraudė statyti. Tuo metu Laharbas buvo ateistas ir karštai tikėjo, kad revoliucija – tai gėris. Tačiau Revoliucijos metu jis savo kailiu patyrė jos „gėrį“ – buvo įkištas į kalėjimą, kuriame daug dienų laukė bausmės. Ten jam į rankas pateko Biblija, jis ją perskaitė, taip sakant, persipildė šventa dvasia, ir išleistas į laisvę tapo reakcionieriumi, aršiu kataliku, pasisakančiu prieš švietėjus – tokius, kaip jo mokytojas. Ach, pavedė...

Popiežiaus nuncijus, aplankęs Volterą, ilgai domėjosi jo biblioteka, vartė filosofo veikalus ir galiausiai pareiškė:
- Susidariau įspūdį, kad čia kalamos strėlės popiežiui ir šventajai Romai.
- Ne, dvasiškasis tėve, tai tik taikiniai, - ramiai atsakė Volteras.

Ir kam tai?

Torpedą tradiciškai palydi „Eina!“, o toliau tedomina, pataikys į tikslą ar ne. Ir gerai, kad niekas sunerimęs nepasakys: „O jei ji grįš?!“ O paukščiai, išskridę į šiltus kraštus, būtinai grįžta. Ir gerai, kad maršrutiniai autobusai apsisuka greičiau nei paukščiai. O jei jau pavėlavai, tai nenukabink nosies palydėdamas nuvažiuojantį liūdnu žvilgsniu. Belaukdamas kito, prisimink Blezą Paskalį, išsakiusį apibrėžimą: „Žmogus – mąstanti nendrė“. Juk jam priklauso idėja įrengti pirmąją visuomeninio transporto idėją. 1662 m. kovo 18 d. miesto valdžia paleido pirmąjį maršrutą Nuo Sent-Antuano iki Liuksemburgo rūmų. Bet kadangi kiekvienas veiksmas lygus atoveiksmiui, tai „karietos po 5 sū“ į sustojimą atvykdavo perpildytos ir į jas įlipti praktiškai nebuvo įmanoma – ir daugelis laukiančiųjų bevelijo eiti pėsčiomis.

Kartą, kai Paskalis sirgo, jo sesuo Žilberta nesugebėjo įsėsti nė į vieną iš perpildytų „maršrutkių“ ir pas ligonį buvo priversta eiti pėsčiomis, jo adresu murmėdama: „Kam taip ilgai užsiimti mokslais, kad sugalvotum tai, kuo negali pasinaudoti“. Jean-Jacques Rousseau

Sąsajos

Žanas Žakas Ruso paprastai pateikiamas kaip prancūzų humanistas, švietėjas, pedagogas, o taip pat Prancūzijos revoliucijos ideologas. Traktatas „Emilis ir apie auklėjimą“ aiškina, kaip išauklėti idealios visuomenės narį – tai iš esmės TSRS pionierių įstatai. Kitur aptariama visuomenė, grindžiama privačia nuosavybe, prievarta, nelygybe. Ir ištisai šūkiai: „atgal į gamtą“, prie „gamtos žmogaus“ ir „natūralios laisvės“. Taigi, komunizmo ir anarchijos kokteilis. Jakobinų ideologine platforma tapo „Visuomeninė sutartis“.

O ką apie Ruso rašė jo amžininkai? Prancūzijos revoliucijos ideologas rašė laiškus Dievui ir juos dėjo po katedros altoriumi. Negavęs atsakymo nusprendė, kad Dievo nėra – ir atsimetė nuo bažnyčios ir sukūrė savo tikėjimą, „filosofų religiją“, tačiau netrukus ir ją metė. Taip pat ne kartą buvo paskelbtas išprotėjusiu. Dėl persekiojimo manijos nusprendė, kad pasaulis serga ir jį reikia išgydyti revoliucija. „Išpažintyje“ prisipažįsta esąs gėjus, mazochistas, o toji pusprotė, su kuria gyveno, gimdė prašalaičių, o ne jo vaikus. Kentėjo nuo spermoterėjos. Ir buvo ekshibicionistas – stovėdamas prie lango rodė savo narį pro šalį einantiems vaikams, už ką ne kartą gavo į kailį nuo jų tėvų. Buvo kleptomanas, vogė ir melavo, už ką irgi neretai jam kliuvo.

Ir ši pilna sarkazmo, pusprotė asmenybė susirašinėjo su kai kuriais Europos monarchais. Tarp jų ir Prūsijos karaliumi Fridrichu II. Šio tėvas garsėjo savo bukumu, o motina, pagimdžiusi tris vaikus, išprotėjo. O pats Fridrichas II išgarsėjo kaip fleita grojantis karalius. Jo laikais įstatymai veikė tarsi laikrodžio mechanizmas. Jam netgi pavyko tai, kas nebuvo pavykę niekam – privertė čigonus dirbti žemę. Jis irgi buvo homoseksualas, nepaliko palikuonių. Turėjo įgimtą fimozę*), tad buvo apipjaustytas (apipjaustytas monarchas Europoje buvo retenybė). Ir iš šių žodžių suprasite, kodėl po jo suiro prūsų armija: „Kareivius reikia rinkti iš padugnių; ir tik griežtos prievartos pagalba juos galima išlaikyti rikiuotėje“.

Ar nebūtų geriau?

Mokslininko ir politiko, žaibolaidžio išradėjo, Pensilvanijos universiteto įkūrėjo Bendžamino Franklino (1706-1790) tėvas buvo labai pamaldus. Prieš kiekvieną valgymą jis ilgai skaitydavo maldas; ir Bendžaminui, tada dar paaugliui, amžinai užimtam ir išalkusiam, tai buvo kančia. Tad kartą, kai žiemai sūdė mėsą, jis pasiūlė:
- Tėti, ar nebūtų galima dabar sukalbėti maldą virš viso lašinių kubilo ir vienu ypu už viską padėkoti Dievui? Taip sutaupytumėm daug laiko...

R. Dekartas, analitinės geometrijos pirmtakas, nerodė didelės pagarbos matematikai. „Taisyklėse protui“ rašė: „nieko nėra tuštesnio nei užsiimti nenaudingais skaičiais ir įsivaizduojamomis figūromis“. Su tuo sutiko jo brolis, daręs politinę karjerą, pareikšdamas „parlamento patarėjo broliui nepadoru žemintis iki buvimo matematiku“.

Ogiustas Koši, parašęs per 700 klasikiniais tapusių darbų, pasižymėjo originaliu požiūriu į daugelį svarbių mokslo problemų. Pvz., jis įrodinėjo natūrinių skaičių sekos baigtinumą, baigtinį žvaigždžių skaičių ir aplamai pasaulio baigtinumą laike.


*) Fimozė – odos krašto susiaurėjimas prie penio galvutės taip, kad galvutė negali apsinuoginti. Sutrikimas šalinamas apipjaustant arba specialiais tepaliukais, didinančiais odos elastingumą.

**) Žanas Fransua Laharpas (Jean-Fran?ois de La Harpe , 1739-1803) – prancūzų dramaturgas, rašytojas, kritikas; nuoseklus klasicizmo pasekėjas. Didžiulės sėkmės sulaukė tragedijas „Warwick“ (1763), po kurios prasidėjo draugystė su Volteru. Jo kritika buvo labai aštri – jis nesigailėjo net draugų, kai reikalai lietė meninį skonį. Tačiau jo dramos buvo silpnos ir mirus Volterui nebuvo kam jo užstoti. Prestižas grįžo tik po 1786 m., kai tapo naujai įkurto licėjaus profesoriumi, kaip iš jo paskaitų ypač puikiomis buvo apie Rasiną. Prancūzijos revoliucija privertė jį pakeisti požiūrį: buvęs aršiu revoliucingu respublikonu, patekęs į kalėjimą teroro metu, iš jo išėjo „atsivertusiu“ krikščioniu.

Minties virusai
Didysis terminatorius
Svetimų minčių problema
V. Nalimovas ir anarchizmas
Bergsoniška juoko teorija
Ar mašina kada nors mąstys?
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Zaratustros karalystė, arba Azsakra niekam
Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Aš nekuriu hipotezių... Niutonas ir Dekartas
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
A. Puankarė. Mokslas ir hipotezė
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Ferdinandas de Sosiūras
Piterio principas
Kinų kambarys
Filosofijos skiltis
Vartiklis