Kinų kambarys

Filosofas John Searle sukūrė garsųjį ir, kai kuriuose sluoksniuose, gerai žinomą protinį eksperimentą, pavadintą "Kinų kambariu" – skirtą suprasti mąstymo ir kompiuterinių teorijų specifiką. Įsivaizduokime užrakintą kambarį, į kurį kažkas gali paduoti klausimus kinų kalba ir paimti atsakymus (ta pačia kalba). Remiantis atsakymais, turime nuspręsti, ar yra kažkas kambaryje suprantantis kinų kalbą. Tai Alano Tiuringo testo, naudojamo "dirbtinio intelekto" patikrinimui, atmaina [jei po ilgo pokalbio su kompiuteriu gali pamanyti, kad kalbiesi su gyvu žmogumi, tada turi priimti, kad kompiuteris turi intelektą ].

Searle pasiūlė tokį scenarijų: asmuo, nemokantis kinų kalbos, pagal gautą klausimą ir turėdamas išsamias instrukcijas, suranda atsakymą sudėtingoje katalogų sistemoje ir jį pateikia.

Kai kurie filosofai teigė, kad kompiuteriai ir netgi paprasti kišeniniai kalkuliatoriai gali mąstyti. Tad Searle jų ir klausia: jei kompiuteris teisingai atsako į klausimus kinų kalba, ar reiškia, kad jis moka kinų kalbą? Jei ne – tai kodėl? Jei taip, tai kas iš tikro "moka: kinų kalbą? Ne tas asmuo jame. Gal pats kambarys? Ar sistema, kaip visuma?

Bob Murphy (A Refutation of Jouhn Searle's "Chinese Room Argument") Sako, kad Searle argumentas neteisingas. Tačiau atmeskime proto žaidimus ir prisiminkime tikrą nutikimą (daugiau žr. >>>> ):
Amžių sandūroje... Vokietijoje... arklys vardu Protingasis Hansas glumino tiek mokslininkus, tiek publiką, atseit, savo protiniais sugebėjimais, tame tarpe matematiniais, muzikinių intervalų nustatymu ir vokiečių kalbos žinojimu. Jei kas paklausdavo, kam lygi kvadratinė šaknis iš 16, Hansas paklusniai pabelsdavo kanopa 4 kartus. Mokslininkai buvo pakankamai skeptiški, todėl buvo sudaryta speciali tyrimo komanda, susidedanti iš dviejų zoologų, psichologo, žirgų instruktoriaus ir cirko vadovo. Tačiau net jie negalėjo nustatyti žirgo talento klastotės. Ir jau atrodė, kad Protingasis Hansas sujauks visos mokslo bendruomenės protus, kai jaunas psichologas pabandė nustatyti, kaip Hansas atsakinės kažkam, kuris nežino tikslių atsakymų. Pasirodė, kad arklio rezultatai nukrito beveik iki nulio. Taip paaiškėjo, kad Protingasis Hansas visai nemoka matematikos, muzikos ir vokiečių kalbos, tačiau buvo išsiugdęs sugebėjimą skaityti žmonių mintis ir pokyčių jų pozoje, kvėpavime ir veido išraiškoje.

Tačiau ar galime sakyti, kad jaunasis psichologas įrodė, kad žirgas tikrai nemoka matematikos? Pabandykime pažiūrėti, kokį empirinį bandymą galime atlikti, kai susiduriame su tokio tipo klausimais: Ar Y turi X savybę? Tačiau neįmanoma empiriškai patikrinti X buvimo neturint X apibrėžimo. B. Merfis sako, kad mūsų atvejis su intelektu nelabai skiriasi nuo atvejo su baldais: žinome, kad kai kurie daiktai yra baldai ir įtartinais atvejais sprendžiame pagal tai, kiek įtartini daiktai yra panašūs į kitus daiktus, kuriuos tikrai laikome baldais.

Bet ar tikrai nereikia turėti baldų apibrėžimo, kad galėtume spręsti apie daikto "baldiškumą"? Juk kitaip galima tarti, kad pagaminimas iš medžio, odos ar audinio yra svarbiausia baldo charakteristika – ir tada baldais virstų pjuvenos, batai ar palaidinukė. O galiu tarti, kad svarbiausia charakteristika yra kojos – ir bus galima ožį laikyti baldu. Tokie pavyzdžiai atrodo absurdiškai, tačiau tik todėl, kad niekas nebandė apibrėžti kas yra ir kas nėra baldai. Kaip Vitgenšteinas (aptardamas, ką reiškia "mąstymas") nurodė: "Tai tarsi, nežinant kaip žaidžiama šachmatais [kitaip, nežinant šachmatų taisyklių], bandyti paaiškinti, ką reiškia 'matuoti' atidžiai stebint paskutinį kai kurių partijų ėjimą".

Tiesa, kartais empiriniai duomenys verčia pakeisti apibrėžimą. Pvz., atradus ančiasnapį iš žinduolio apibrėžimo pašalino reikalavimą "yra gyvavedis". Šiuo atveju biologai nusprendė, kad geriau nežymiai pakeisti apibrėžimą nei įvesti naują kategoriją. Nebuvo nustatyta, kad platipas iš tikro yra žinduolis, o buvo nuspręsta, kad žinduolio termino apibūdinamą sritį reikia išplėsti (žr. Eco).

Toliau Vitgenšteinas pastebėjo: "Negali nuspėti, kaip žodis funkcionuoja. Reikia žiūrėti, kaip jis naudojamas ir iš to mokytis". Tad pažvelkime! Kodėl labiau linkę sakyti, kad "Protingasis Hansas nemokėjo matematikos", ne "Protingasis Hansas tik tada mokėjo matematiką, kai klausiantysis ją mokėjo"? O kodėl negalime pasakyti, kad "Žmonės, mokantys matematiką, žino, kaip paleisti Hanso 'matematikos programą? Visa tai dera su situacija – o nedera tik mūsų įprastas žodžio "moka" ("žino") naudojimas. Tai susiję su mūsų įsivaizdavimu, kad mokėjimas kažkaip susijęs su sąmoninga veikla. Kai vaikas instinktyviai atitraukia ranką nuo karštos krosnies, mes nemanome, kad jis žino, kad karštis pakenks jo odai, nors jis pasielgė būtent taip, tarsi tai žinotų. Taip yra todėl, kad mums neatrodo įtikėtina, kad tokia mintis kiltų vaikui.

Analogiškai tariame, kad tai, ką Hansas moka, yra jo nuovoka, o ne matematikos žinojimas, - ir tai kyla iš mūsų ankstesniojo nuostatų apie pažinimą. Kai sakome, kad kažką žinome, gali pasirodyti, kad yra nepaprastai sunku tą žinojimą perduoti kitiems žmonėms. Taip, jei žavi moterį pasirodo man ypatingai patraukli, galiu, būdamas šalia jos, neprisiminti keturių Aristotelio kategorijų apie priežastingumą. Tačiau šią savo nesėkmę galiu paaiškinti psichinės būsenos kategorijomis, tokiomis, kaip "patrauklumas". Negalim priimti minties, kad Hansas, kai prieš jį yra visiškai nemokantis matematikos, staiga irgi pamiršta matematiką, tad laikomės labiau tikėtinos idėjos, kad jis "skaito" jį klausinėjančių žmonių mintis. Tačiau tokios prielaidos yra išankstinės bet kokių empirinių testų atžvilgiu.

Tad ką turime omenyje, kai kažką vadiname "protingu" ar sakome, kad jis demonstruoja "mokėjimą"? Kokį tų dalykų įrodymą galime pateikti? Merfis rašo:
"Taigi problema yra tame, kaip žinome, kad ir kitos būtybės pasižymi tuo. Iš tikro net nežinau, kad jūs turite sąmonę; tiesiog manau, kad tai tėra tinkamiausias paaiškinimas. Jei robotas elgtųsi pakankamai panašiai kaip žmogus (nebūtinai tiksliai taip pat) būčiau linkęs sakyti, kas jis turi sąmonę".

Tačiau tai ne visai tikslu. Sakyti, kad tikrai žinau, kad turiu sąmonę, yra klaidinimas. Ką tai reiškia "žinau, kad turiu sąmonę"? ir kuo tai skiriasi nuo to, kad "aš turiu sąmonę"? [panašiai nurodė ir Vitgenšteinas, kad sakymas "žinau, kad man skauda" nereiškia nieko kita nei kad "man skauda"]. Jei pasaulyje tebūčiau vienas, sąvoka "turiu sąmonę" niekada nekiltų – tai tebūtų mano buvimo būdas, kaip kad žuvis niekada nemąsto apie vandenį. Iš tikro aš žinau, kad kiti turi sąmonę, nes tik dėl jų buvimo naudoju tokį žodį ir tik bendraudamas su kitais sužinojau, kaip jį galiu panaudoti (pvz., kartais juos palaikydamas tokiais, tarsi jie neturėtų sąmonės, arba kitaip, būtų kvaili). Tai, kad kiti turi sąmonę, yra ne jų elgsenos paaiškinimas, o tik žodžio prasmės suteikimas.

Aiškinantis naudojamų žodžių prasmę, svarbu, kaip nurodė Vitgenšteinas, skirti kriterijus nuo simptomų. Tarkim, galime sakyti, kad "barometro parodymų kritimas rodo, kad lyja, tačiau, keista, taip nėra". Šiuo atveju lietaus simptomai egzistuoja, o paties lietaus – ne. Tačiau ką manome sakydami "Iš debesies krentantys vandens lašai rodo, kad lyja, tačiau, keista, taip nėra"? Šis pasakymas atrodo toks keistas, kadangi iš debesų krintantys lašai yra lietaus kriterijus.

Tiuringo testas patikrina supratimo simptomus. Tačiau jų yra toli gražu ne viena grupė ir tai nėra kriterijus, kaip mes paprastai tą terminą naudojam. Tarkim vieną rytą stovite išsiblaškęs gatvėje. Pro šalį praeidamas pažįstamas taria: "Labas rytas!" Jūs atsakote: "Labas rytas!". Po akimirkos iš parduotuvės išeina žmona ir klausia: "Ką Petras sakė?" Atsiliepiate: "Petras sakė? Neturiu supratimo..." Atsakėte prasmingai, tačiau ar galima sakyti, kad mąstėte? O galite tarti: "Jam atsakiau negalvodamas". Jei "teisingi atsakymai" būtų mąstymo kriterijai, o ne mąstymo simptomai, antrasis atsakymas beveik neturėtų prasmės.

O dabar įsivaizduokite, kad išmokėte šimpanzę suploti reikiamą skaičių kartų, atitinkantį bet kurią skaičių nuo 1 iki 5 sudėtį – tačiau, išskyrus skaičius 3 ir 4. Ar galime sakyti, kad ji moka sudėtį, išskyrus skaičiams 3 ir 4? Ar turime sakyti, kad jis automatiškai reaguoja į įsimintas kombinacijas? O kaip dėl kalkuliatoriaus, užprogramuoto daryti klaidas, kai įvedama 3 ar 4? Ir jei nusipirkau brokuotą kalkuliatorių, 5+5 parodantį 11, ar galima sakyti, kad kalkuliatorius klaidingai priėmė mano pateiktus skaičius? O jeigu vaiką mokau aritmetikos, ir jis padaro tokią klaidą, ar turiu jam aiškinti, kur jis padarė klaidą? Ar turėčiau panašiai "aiškinti" savo kalkuliatoriui?

Arba tarkime, kad spendžiate spąstus kiškiams ir naktį į juos pakliūna kiškis. Ar negalėtume tada sakyti, kad spąstai "žinojo", kad kiškis pasirodė ir "suprato", kad turi jį pagauti. Jei ne, tai kodėl? Spąstų veiksmas taigi buvo "teisingas".

Kadaise žiūrėjau "Žvaigždžių karus". Pamąstykim, kaip C3PO robotas atrodė protingas ir kaip, žiūrėdami filmą, jį tokiu laikėme. Dabar tarkime, kad C3PO sutikome gatvėje. Pasikalbame su juo (mažytis Tiuringo testas) ir viskas vyksta sklandžiai. Nusprendžiam, kad jis protingas. Tada sužinome, kad kažkas tupėjo už krūmų ir (už robotą) kalbėjo į mikrofoną. Ar vis dar robotą laikysim protingu?

Taip yra, nes yra ne vienas protingumo simptomas. Vitgenšteinas aprašo situaciją "Tarkim, [žmogus] kuria įrenginį iš daugybės detalių naudodamas tam tikrą įrankių rinkinį. Kiekvienąkart kyla klausimas 'ar turiu naudoti šią detalę?' – Viena detalė atmetama ir bandoma kita. Detalės yra bandymo metu yra surenkamos, o vėliau išardomos; jis ieškos vis naujos, kuri tinka ir t.t. Tikėtina, kad darbuotojas šūkčioja maždaug taip 'aha!', 'hm!' priklausomai ar tai nusivylimo, netikėto atradimo, sprendimo, pasitenkinimo, nepasitenkinimo atvejai. Tačiau daugiau netaria nė žodelio... Argi nematėme tvarinių, ritmiškai dirbančių, išsireiškiančių ir pan, kaip mūsų [atveju[, tačiau nekalbančių..."

Ar kada sakysime, kad šachmatų kompiuteris "Deep Blue" norėjo žaisti prieš Kasparovą? Ar "Deep Blue" kada atsisakė žaisti, kai jo buvo "prašoma"? Ar bus kada, kad vieną dieną "Deep Blue" žais "pakiliai", o kitą – "blankiai"? Vienas būdas, kaip "dirbtinio intelekto" specialistai galėtų apeiti tas problemas, kai teisingi ėjimai tėra tik simptomas, rodantis, kad "Deep Blue" gali suprasti šachmatus, tai laikyti, kad jie yra lemiami simptomai – nes mes negalime įsivaizduoti, kaip dar "Deep Blue" galėtų daryti savo tikslius ėjimus. Tačiau juk mes galime tiksliai įvardinti, kaip jis tai darė – tą mechaniškai darė kompiuterinė programa.

Įprasta laikyti, kad skirtumas tarp to, kai kažkas daroma mechaniškai ir daroma apgalvota yra tas, kad apgalvotai darant įnešamos naujovės. Searle norėjo parodyti, kad supratimas, pragmatiškai taikomas kasdieninėje veikloje, nėra vien tam tikro algoritmo vykdymas. Norint ir toliau laikyti, kad Tiuringo testas yra pakankamas testas supratimui nustatyti, reikia pakeisti įprastą "supratimo" prasmę. Nes supratimas jau nežymi kažko, ką sugebą mąstančios būtybės, o tampa tam tikra fizikinio proceso išeiga. Tačiau neturėdami išankstinio išmąstyto sprendimo. Negalime net apibūdinti, koks išeigos tipas turėt būti laikomas 'supratimu".

Vienas argumentų, dažnai išsakomas prieš Searle, kad nei asmuo, nei popieriaus lapas "nemoka" kiniškai, tačiau sistema, "kaip visuma", moka. Ar tie kritikai tikrai tai supranta "kaip visumą"? Tada, taip! Žmonės, parašę instrukcijas, tikrai moka kinų kalbą – ir jie turėtų būti laikomi sistemos, "kaip visumos", dalimi. Protingojo Hanso ir jo dresuotojo sistema, "kaip visuma", turėtų mokėti matematiką. "Deep Blue" su programuotojų ir didmeistrių komanda, "kaip visuma", supranta šachmatus.

Visas "dirbtinio intelekto" klausimas filosofiniu aspektu remiasi siekiu tokius dalykus, kaip "mąstymas", "valios aktas", "pasirinkimas" ir "supratimas" supaprastinti iki mechaninių operacijų. Tarkim, Merfis teigia: "Kad net jei mes jaučiam, kad renkamės, sakau, kad tikrovėje gali būti, kad mūsų veiksmai yra 'determinuoti' Visatos ankstesnės būsenos, kvantinių neapibrėžtumo principų". Tačiau tada Merfis turėtų sutikti, kad jos teiginys nėra kažkas, kuo "jis tiki", o tik tai, ką ankstesnė Visatos būsena leido jam "pateikti".

Reikia pripažinti, kad teoretikai, sakantys, kad mąstymas tėra algoritmų vykdymas, turėtų sutikti, kad jų išvedžiojimai yra ne kas kita, kaip algoritmo vykdymas, ir kas "tiki" ne daugiau, nei logaritminė liniuotė kad tiki, kad log 10 = 1.

Searle laikosi supratimo apibrėžimo, kad jis apima kažką, ką sąmoningai daro panašiso į mus būtybės. Jo tikslas yra parodyti, kad Tiuringo testas nėra supratimo pagal tą apibrėžimą įrodymas. Dirbtinio intelekto entuziastai irgi pateikia savus supratimo apibrėžimus, padedančius pasiekti siekiamo rezultato. Pagal jų apibrėžimą, Tiuringo testas įrodo supratimo buvimą.

Aišku, galime visa tai apeiti tardami: "Gerai, tiesiog laikome, kad žmonės yra protingi ir tenorime atsakymų, sutampančių su mūsiškiais". Tačiau tokia prielaida tik sukelia šūsnį naujų klausimų. Kuriuos žmones laikome protingais? kKompiuteris niekada neapgavo manęs taip, kad palaikyčiau jį žmogumi, tačiau kai kurie žmonės vertė mane stebėtis, ar tik jie nėra robotai! O jei skirtingų žmonių atsakymai į tą patį klausimą skiriasi – kaip nuspręsime, kuris jų teisingas? Ir t.t. ir pan.

Vitgenšteinas pasakė: "Tačiau mašina tikrai negali mąstyti! – Ar tai empirinis teiginys? Ne. Tegalime pasakyti tik apie žmogiškąsias būtybes ir į ką panašu yra tai, kai mąstoma."

Papildoma literatūra:

  1. U. Eco. Kant and Platypus: essay on Language and Cognition, 2000
  2. A. Kenny (ed.) The Wittgenstein Reader, 1994

Papildomi skaitiniai:
Protingi šunys
Egzistencializmas
Tylos kalba
Čuan-czi (ištraukos)
S. Lemas. Robotų psichologija
Kalba: Kieta ar minkšta?
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Karlas Jungas ir mandala
Mikės Pūkuotuko dao
Svetimų minčių problema
Ferdinandas de Sosiūras
T. Adornas. Nihilizmas
Aš nekuriu hipotezių...
Erichas Fromas
Filosofijos atsiradimo istorija
Filosofijos puslapis
Judafobija