Struktūrinė lingvistika

Iki F. Sosiūro (Saussure) lingvistika buvo filologijos („mokymosi meilės") dalis. Ji rėmėsi klasikinėmis kalbomis ir kanoniniais tekstais ir buvo dažnai aprašomoji, t.y. siekė nustatyti, susisteminti ir primesti kalbos standartą, t.y. kalbos variantą, kuriuo visi turėtų kalbėti. Tarmės laikytos nukrypimais. Aprašomojoje lingvistikoje kalba buvo kaip simbolių sistema, kuria žmonės bendrauja. Sosiūras atsisakė ir istorinio požiūrio į kalbą - kaip ir kur atsirado, kaip susiję kalbos). Jis akcentavo „sinchronizaciją", tai yra kalbų vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

Kalba ir kalbėjimas

Sosiūras lenkia, kad lingvistikos objektas būtų kalba (langue), o ne sakymas (parole). Kalba – tai sistema simbolių, kurių pagalba bendraujame. Sakymas – tai konkretus kalbos panaudojimas. Pasisakyti galima daugybę kartų – bet už to yra sistema.

Tai aiškinama analogija su šachmatais, turinčių taisykles, figūras ir lentą. Visa tai apibrėžia žaidimą. Konkrečios partijos įdomios tik jų dalyviams. Taip ir lingvistikoje – galime rinkti duomenis iš konkrečių kalbos panaudojimų, tačiau tikslas turi būti taisyklių ir žodžių visuma.

Šachmatų žymenys yra figūros, kalbos žymenys yra ženklai. Ženklas yra esybė atstovaujanti kažką kitokios prigimties.Tad ženklas yra sudarytas iš dviejų dalių: išreiškimo ir išreikštojo. Žodžių atveju išreiškimas yra konkretus garsas, o išreikštasis – perteikiama sąvoka.

Sosiūras ypač pabrėždavo, kad žodžiai nenurodo realaus pasaulio dalykų, o tik idėjas apie pasaulį. Žodis „medis" nenurodo jokio objekto pasaulyje, o tik medžio koncepciją mūsų galvose. Kalba susieja tas koncepcijas su realiu pasauliu (kai kas tai žymi kaip „šis" ir „tas"). Sosiūras taipogi pabrėžia, kad sąryšis tarp išreiškimo ir išreikštojo nėra privalomas ir remiasi socialiniu susitarimu.

„Tikriausiai sakysite, kad supratimas yra [psichinė] būsena".
Witgenšteinas nori, kad manytume, kad supratimas ir žinojimas yra priklausomi esant tam tikroms kalbos-žaidimo aplinkybėms. Psichinės būsenos turi dvi išskirtines savybes: trunka tam tikrą [ribotą] laiko tarpą ir gali būti individo atpažintos jų atsiradimo momentu. Juk sakome, kad kažkas „nuolat sielvartauja", „yra depresijoje", „džiūgauja" ir t.t.

Bet beprasmiška klausti, kada sužinojome šachmatų taisyklių visumą; mes nenustatėme to suvokimo momento, kai suvokėme visas tas taisykles, nors ir pajudinome kurią nors šachmatų figūrą.

Sosiūras ir Witgenšteinas apie žaidimą ir, konkrečiu atveju, šachmatus
Language, Saussure and Wittgenstein: How to play games with words, by Roy Harris, 1988

„Jei dramblio kaulo figūras pakeistume žodžių figūromis, sistema mažai pasikeistų. Tačiau sumažinus ar padidinus figūrų skaičių, tai nemažai paveiktų žaidimo „gramatiką"", p.43

„Atrodo, kad Witgenšteinas žaidimų analogiją perėmė iš ankstesnių matematikos filosofijoje vykusių aptarimų, tačiau ją panaudojo daugeliu originalių būdų... Taip ir Sosiūras neapsiribojo tik viena kalbos ir šachmatų sąryšio interpretacija", p.25-26

Sosiūras teigė, kad žodžio prasmė nusakoma taisyklėmis, - kaip sąvokos „žirgas" prasmė apibrėžiama šachmatų žaidimo taisyklėmis.

Ferdinand de Saussure buvo Z. Froido ir Durkheim amžininkas. Jis neigė du tuo metu vyravusius požiūrius į kalbą:
a) Kalba yra kaip mąstymo veidrodis ir remiasi visuotine logika. Ji savo esme yra racionali.
b) Atskiros kalbos istorija siekia paaiškinti dabartinę kalbos būseną. Taip seniausia kalba laikomas sanskritas yra rišančioji grandis tarp kalbų.

Istorinis požiūris (kaip ir racionalusis) į kalbą laiko, kad kalba yra įvardijimo procesas – žodžių priskyrimas daiktams (realiems arba įsivaizduojamiems) ir todėl tarp daikto ir jo pavadinimo yra ryšis. Kodėl tas žodis yra naudojamas daiktui ar idėjai įvardyti galima paaiškinti analizuojant istoriją (ar net priešistorę), Kuo tolimesnis laikmetis pasiekiamas, tuo arčiai ryšio tarp daikto ir pavadinimo priartėjama. Tad kalba, iš principo, yra nomenklatūra.

Pirmiausia, Sosiūras nuo istorinio požiūrio pasuka prie dabartinių kalbų (kaip anglų ar prancūzų) nagrinėjimo. Kalbos istorija tampa kalbų istorija be išankstinio ryšio tarp jų.

Dėmesys sutelkiamas kalbos elementų sąryšiams, o ne jų vidinėms prasmėms. Kalba visada sutvarkyta tam tikru būdu – tai sistema ar struktūra, kurios elementai ne joje yra beprasmiai.

"Kalboje tėra skirtybės". Prasmė (arba svarba) ne tik nustatoma per terminų sąryšius kalboje, bet ir patys terminai yra skirtybių produktai. Tad kalba arba egzistuoja kaip visuma, arba iš viso neegzistuoja.

Kalbos skirtybių paaiškinimui Sosiūras naudoja šachmatus. Ne tik figūrų padėtis lentoje yra svarbi naujai prisijungusiam žaidimo stebėtojui (nedaug jam įžvalgos duos sužinojimas, kaip toji padėtis susidarė – tai yra, kaip iki tol vyko partija), bet ir daiktai panaudoti vietoje figūrų (pvz., saga vietoje pėstininko). Padėtis įvertinama pagal figūrų sąryšius, o ne pagal jų vidines reikšmes.

Signifier – žodis, garsas;
Signified – koncepcija.

Kalbos struktūros negali perteikti vien etimologija ir filologija. Reikia paaiškinti, kaip (nuolat) keičiasi kalbos būsenos. "Nomenklatūrinė pozicija"daugiau nėra lingvistikos pagrindas.


Ludwig Wittgenstein "Filosofiniai nagrinėjimai" (PI, 1953) aptaria ryšį tarp prasmės ir praktinio kalbos naudojimo, o taipogi nagrinėja ir sąryšį tarp prasmės ir kalbos taisyklių. Witgenšteinas parodo, kad miglotas kalbos panaudojimas gali būti filosofinių problemų šaltinis, o filosofija gali išspręsti tas problemas aiškiai apibūdindama kalbos panaudojimą.

Pasak Witgenšteino, žodžiai yra tarsi įrankiai šaltkalvio dėžėje, - ir juos galima įvairiai panaudoti. Ta naudojimo įvairovė gali padėti perteikti realybės koncepcijas.

Kalba, dalinai, yra vardų suteikimas objektams. Tačiau tai tik ėjimo paruošimas "kalbos žaidime". Kalbos ėjimai padaromi sudarant sakinius – aprašant daiktus, klausiant, pasakojant nutikimus, vertinant įvykius, reikalaujant, įsakinėjant, spėliojant ir kitais bendravimo atvejais.

Žodžiams gali būti suteikiamos įvairios prasmės pagal kalbos žaidimo taisykles. Tačiau tos taisyklės gali keistis ir skirtinguose žaidimuose laikomasi vis kitokių taisyklių. Nėra bendros taisyklės visiems žaidimams. Tuo labiau, kad žodžių taisyklės gali būti aiškios ar miglotos (bet ir šiuo atveju jos gali būti pakankamai suprantamos, kad būtų galima žaisti). Kartais taisyklės nustatinėjamos jau žaidžiant.

Žodžio prasmė gali nepriklausyti nuo to, ar žodis nurodo kažką iš realaus pasaulio, pvz., "skausmas" turi prasmę, nors šiuo metu ir nėra jaučiamas. Tas pats žodis gali būti naudojamas keliuose žaidimuose (pvz., "pergalė") ir todėl gali sudaryti prasmių šeimą. Bet žodžiai gali ir neturėti prasmės. Viskas priklauso nuo to, kaip jie naudojami mintims ir jutimams išreikšti.

Pagal Witgenšteiną, žodžio prasmė nėra tai, ką jis išreiškia, bet tik apibrėžimas, kaip jis panaudojamas kalboje, ką Witgenšteinas lygina su šachmatų žaidimu. Kituose žaidimuose (tenisas, kriketas ir t.t.) taisyklės kitokios ir jų žaidėjai gali vieni kitų nesuprasti.

Ryšis tarp žodžio ir jo prasmės laisvai nustatomas, pvz., "vėsus" gali būti panaudotas nurodyti kažkam, kas yra šiltas ir atvirkščiai. O kartais žodžio naudojimas gali būti neapibrėžiamas jokiomis taisyklėmis. Suprasti, ką žodis reiškia, kartais galima iš ankstesnio jo panaudojimo, pvz., "skausmas' suprantamas tik tada, jei teko patirti skausmą.

Žmonėms bendraujant gali būti naudojama privati ar bendroji kalba (kurią reiktų naudoji dalijantis informacija) – ir jų taisyklės gali skirtis.

Filosofijos uždavinys yra paaiškinti kalbos naudojimą ir apibendrinti "panaudojimo atvejus".

Žodžių prasmės suvokimas taipogi priklauso nuo to, kokia prasmė priskiriama sąvokai "suvokimas". Prasmė gali būti suvokiama, suvokimas (kaip pažinimo aktas) pats gali turėti prasmę.


Matematinių ženklų prasmė neturi sąryšio su tuo, kaip tie ženklai naudojami.

2 / x žymi, kas 2 dalijamas iš skaičiaus, kuris įrašomas vietoje x. Bet jei įrašomas '0', žymuo neturi prasmės, nes "dalyba iš nulio negalima". Kai ir sakymas, kad iš A * C = B * C seka, kad A = B (bet tik tada, kai C nelygu nuliui).

Skaičiai nėra realių objektų vardai (kaip ir elfas), nes nėra tokių objektų. Apie juos žinome vien tik per jų ženklų (pvz., '0', '2') naudojimo taisykles.

Auditas nekreipia dėmesio į verslą, o tik įrašus finansiniuose dokumentuose.

Yra skirtumas tarp skaičių ir skaitmenų (šie tėra žymenys, simboliai), pvz., kai tas pats skaičius užrašytas romėniškais ir arabiškais skaitmenimis.

Kas tada yra skaičius? Žodis. Kas tada jiems suteikia prasmę?

Jei "du" yra žodis, tai žodis yra ir "2". Tad "2" yra matematinis skaičiaus kaip žodžio žymuo, tad yra kalbos dalis (palyg. "du plius du yra keturi"). Tad matematika irgi yra kalba.

Mums aiškino, kad matematikai dirba intuicija, ... kad nesielgia mechaniškai kaip šachmatininkas (PG, p.295). Prieš šachmatininką lenta, visos figūros ir žaidimo taisyklės. Kai jis sako "matas 7 ėjimais", jis turi ėjimas po ėjimo parodyti, kaip tai pasiekiama. Ar tai mąstymo proceso atspindys?

"Galiu žaisti su šachmatininku pagal nustatytas taisykles. Tačiau galiu susikurti žaidimą, kuriame žaisiu su pačiomis taisyklėmis" (Wittgenstein and the Vienna Circle, tr. Schulte, 1979, p.119-121)

Tarkim, kad mokome vaiką žaisti šachmatais ir jam pasakome taisyklę – rikis eina tik įstrižaine. Tada vaikas perkelia rikį įstrižaine ir nuima nuo lentos, kad priešininko figūros jo neužpultų. Tada mes patiksliname taisyklę – "rikis turi likti lentoje".

Šachmatų taisyklių pakeitimai:
a) rikis piligrimas (kai jo negalima kirsti). Tada jis vilki baltą kepurę. Kariu tapti gali tik po ėjimo.
b) besimeldžiantis karalius. Lai jis šachuojamas, vieną ėjimą jo negalima kirsti. Melstis gali tik vieną kartą per partiją.

Matematika nekalba apie jokius realius faktus.

Ką žinome apie skaičius, tėra taisyklės (skaičiai pasaulyje neegzistuoja).

Kartais taisyklės nustatinėjamos jau žaidžiant.

Filosofijos uždavinys yra paaiškinti kalbos naudojimą ir apibendrinti "panaudojimo atvejus".

Žmonėms bendraujant gali būti naudojama privati ar bendrinė kalba – ir jų taisyklės gali skirtis.

Ryšis tarp žodžio ir prasmės nustatomas laisvai, pvz., "vėsus" gali būti panaudotas kažkam, kas yra šiltas apibūdinti ir atvirkščiai.

Ir kartais žodžių naudojimas gali būti neapibrėžtas jokiomis taisyklėmis.

Tylos kalba
Apie ontologiją
Ferdinandas de Sosiūras
Kalba: Kieta ar minkšta?
Postmodernistas Žakas Derida
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Alef paslaptis: begalybės paieškos
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Kalba: Šiurpu vyrams ir moterims...
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
T. Adornas. Nihilizmas
Graikų matematikai - filosofai
K. Jungas apie sapnus
Arabų filosofija: Ibn Sina
Svetimų minčių problema
Krišnamurti ir ezoterizmas
Aš nekuriu hipotezių...
Kinų kambarys
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis