Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Jurgita NoreikienėSakoma, jog kiekvienas didis filosofas duoda pradžią filosofijoje naujai krypčiai. Tačiau tik L. Wittgensteinui (1889-1951) pavyko tą padaryti du kartus", - šie žodžiai priklauso vienos L. Wittgensteino biografijos leidėjui W. Kaufmanui4). Jie dar kartą paliudija tai, ko jau seniai nebereikia įrodinėti, - kad L. Wittgensteinas neabejotinai yra viena didžiausių figūrų šiuolaikinės filosofijos istorijoje. Nors per visą savo gyvenimą jis parašė tik du nedidelės apimties veikalus - Tractatus logico-philosophicus ir Filosofiniai tyrinėjimai, abu šie kūriniai žymi dviejų naujų įtakingų filosofijos krypčių - loginio pozityvizmo ir lingvistinės filosofijos -pradžią.
Ludwigas Wittgensteinas gimė 1889 m. balandžio 26 d. Vienoje, turtingo žydų kilmės plieno pramonės magnato Karlo Wittgensteino šeimoje. Jis buvo jauniausias tarp penkių brolių ir trijų seserų. Pirmojo pasaulinio karo metais sumaniai administruojamas Wittgensteinų šeimos turtas, skirtingai nei daugelis kitų, dar labiau padidėjo, ir Wittgensteinai tapo viena pačių turtingiausių šeimų visoje Austrijoje. Visi šeimos nariai buvo itin gabūs, ypač muzikai, artimai bendravo su daugeliu to meto kultūros veikėjų. Ludwigo brolis Paulis tapo žymiu pianistu, kuris savo aistros neatsisakė netgi po to, kai karo metais neteko dešinės rankos, ir stebino pasaulį, grodamas viena ranka. Kita vertus, šią šeimą, kaip retą kurią nors kitą, persekiojo savižudybės: net trys L. Wittgensteino broliai būtent taip baigė savo gyvenimą.
Ludwigas, kaip ir kiti jo šeimos nariai, taip pat buvo gabus muzikai ir netgi rimtai ketino tapti dirigentu. Be to, jis grojo klarnetu ir turėjo išskirtinį švilpavimo talentą - galėdavo nesustodamas atlikti ištisus koncertus. Kita vertus, nuo pat mažens L. Wittgensteiną domino technika: jis sugebėdavo pataisyti netgi pačius sudėtingiausius aparatus. Būdamas 19 metų L. Wittgensteinas ėmėsi studijuoti inžineriją, susidomėjo aviacija, propelerių konstravimu ir modeliavimu. Per techninius mokslus L. Wittgensteinas susidomėjo matematika, ypač jos loginiais ir filosofiniais pagrindais. Atsakymų į rūpimus klausimus jaunasis Wittgensteinas ieškojo B. Russello ir G. Frege's darbuose, kurie tapo jo vartais į filosofiją".
L. Wittgensteiną pažinoję žmonės teigė jį buvus spalvingą ir netgi ekscentrišką asmenybę. Sakoma, kad savo gyvenimą jis nugyveno balansuodamas ant pamišimo ir savižudybės ribos, savyje suderindamas, regis, nesuderinamus kraštutinumus. Jis sugebėdavo būti jautrus ir pasiaukojantis, ir beveik tuo pat metu - grubus, įžeidus ir arogantiškas. Jam nebuvo svetimos nei garsiausių universitetų auditorijos, nei pačios žemiausios rūšies gėjų barai. L. Wittgensteinas nuolat blaškėsi, nevengė pačių ekscentriškiausių poelgių, - matyt, šitaip jis mėgino atrasti save.
Dėl silpnos sveikatos galėdamas būti atleistas nuo karo tarnybos, jis savo noru dalyvavo abiejuose pasauliniuose karuose. Paveldėjęs didžiulį turtą, jis atsisakė savo dalies, prieš tai paaukojęs nemažą sumą literatūrai remti (beje, L. Wittgensteino įsteigta stipendija pasinaudojo tokie žymūs poetai kaip G. Traklis ir R.M. Rilke), o pats gyveno ir rengėsi pabrėžtinai kukliai ir netgi asketiškai. Sulaukęs pripažinimo kaip filosofas (kai buvo išleistas jo Tractatus logico-philosophicus), jis pasitraukė į pačią atokiausią provinciją ir dirbo paprastu kaimo mokytoju. Nuolat kamuojamas depresijų ir kaltės jausmo, nepasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu, L. Wittgensteinas išbandė daugelį veiklos sričių, ir, beje, visur jam neblogai sekėsi: ir mechanikoje, ir muzikoje, ir architektūroje (pats suprojektavo ir pastatė namą savo seseriai Vienoje), ir skulptūroje, ir pedagoginėje veikloje, jis pasižymėjo ir kaip kareivis, ir kaip medikas, ir netgi kaip vienuolyno sodininko padėjėjas. Tačiau visas pasaulis L. Wittgensteiną pažįsta pirmiausia kaip didį filosofą.
L. Wittgensteiną išgarsinęs veikalas Tractatus logico-philosophicus (beje, šį lotynišką pavadinimą pasiūlė G.E. Moore1), o pats autorius savo kūrinį iš pradžių buvo nusprendęs pavadinti Sakiniu [Satz]) pasirodė 1922 metais. Šis nedidelės apimties, tačiau istoriškai reikšmingas kūrinys buvo ilgus metus trukusių kankinančių apmąstymų rezultatas. Iš pradžių L. Wittgensteinui sunkiai sekėsi formuluoti mintis raštu, nors jo mokytojas ir bičiulis B. Russellas įvairiais būdais stengėsi priversti jį bent kažką parašyti. Kaip stenografistės užfiksuoti L. Wittgensteino atsakymai į B. Russello užduodamus klausimus atsirado Pastabos apie logiką, datuojamos 1913 metais, o kitais metais, G.E. Moore dėka - Pastabos, padiktuotos Moore'ui.
Pirmojo pasaulinio karo metais L. Wittgensteinas savo mintis ir apmąstymus pradėjo užrašinėti dienoraštyje. Per keletą metų (1914-1916 m.) buvo prirašytos septynios didžiulės kanceliarinės knygos. Apie 1918 m. L. Wittgensteinas, atrinkęs iš šių užrašų labiausiai vykusias, iki tol be jokios tvarkos išbarstytas mintis, suformavo vientisą, nuoseklų ir glaustą, daugiausia iš trumpų aforizmų susidedantį Trac tatus logicophilosophicus (toliau vadinsime tiesiog Traktatu).
Matyt, autorius nenorėjo, kad skaitytojas žinotų apie ilgą ir varginančią Traktato priešistorę, o matytų tik nepriekaištingą loginiu ir stiliaus požiūriu ir estetinį pasigėrėjimą keliantį galutinį jo darbo rezultatą, nes būdamas gyvas jis niekam nesakė apie Traktato juodraščių egzistavimą, o prieš mirtį netgi norėjo juos sunaikinti. Tad iš septynių Traktato juodraštinių knygų liko tik trys - negailestingos autoriaus rankos jų nepasiekė, nes jos buvo saugomos ne pas L. Wittgensteiną, o jo jauniausios sesers namuose. Ten jas 1952 m., jau po L. Wittgensteino mirties, ir atrado vienas iš L. Wittgensteino mokinių G. H. von Wrightas2). Jis kartu su kita L. Wittgensteino mokine G. E. M. Anscombe3)1961 m. šiuos juodraščius išleido pavadinimu Notebooks 1914-1916 (Užrašai 1914-1916"), kur šalia originalaus teksto buvo pateiktas jo vertimas į anglų kalbą ir nuorodos į atitinkamus Traktato skirsnius.
Užrašų pasirodymas padėjo išsklaidyti keletą su L. Wittgensteinu susijusių mitų, kurie buvo populiarūs tarp ano meto analitinės filosofijos atstovų. Pirma - tai nuomonė, kurią palaikė ir pats L. Wittgensteinas, kad Traktatas buvo parašytas iš įkvėpimo, vienu prisėdimu. Užrašai suteikė skaitytojui galimybę pačiam paklaidžioti tais keliais ir klystkeliais, kurie atvedė L. Wittgensteiną prie tikslių ir lakoniškų Traktato formuluočių. Antrasis mitas - tai loginio pozityvizmo atstovų padiktuota Traktato interpretacija, pagal kurią šis Traktatas yra knyga, skirta sutriuškinti metafiziką ir atmesti visus teiginius, kurie nekalba apie dalykų padėtį empiriniame pasaulyje, kaip beprasmius ir nereikalingus. Paprastai buvo stengiamasi ignoruoti Traktate (daugiausia 6-ojoje jo dalyje) pateiktas miglotas užuominas apie etiką, pasaulį kaip visumą ir gyvenimo prasmę. Tačiau Užrašai rodo, kad už tų mįslingų užuominų slypi ištisa metafizika paties L. Wittgensteino ir loginių pozityvistų prasme, apimanti žmogaus (subjekto) kalbinį, etinį, estetinį, religinį santykį su pasauliu, kuris priklausomai nuo šio santykio pobūdžio gali būti traktuojamas ir kaip tyrinėjimo objektas ir kalbos referentas, ir kaip paties subjekto apibrėžtis, ir netgi kaip dievybė (žr., pvz., 1916 07 08 pastabą). Pasirodo, L. Wittgensteinas kalbos priemonėmis stengėsi išreikšti tai, kas, pasak jo paties, yra neišreiškiama kur kas labiau nei buvo manoma iki tol. Įsigilinus į Užrašus tampa aišku, kad L. Wittgensteino užuominos Traktate apie etiką, gyvenimo prasmę ir pasaulį kaip visumą nėra atsitiktinės, o esmiškai susijusios su visa vientisa metafizine (paties L. Wittgensteino prasme, kuri anaiptol neturi neigiamo atspalvio, kaip interpretavo jo sekėjais save vadinę loginiai pozityvistai) Traktato koncepcija, kurią sudaro garsioji, visiems žinoma pasaulio kaip faktų visumos ar jo atvaizduojamumo kalboje teorija.
Užrašus derėtų skaityti ne kaip savarankišką kūrinį, bet kaip Traktatą papildančią ir padedančią rekonstruoti trūkstamas jos grandis medžiagą. Užrašai ypač padeda suprasti tokias Traktato tezes kaip Etika ir estetika yra viena" (6.421) arba Laimingojo pasaulis yra kitoks nei nelaimingojo" (6.43). Jos gali būti suprastos ir nustatytas jų ryšys su visais kitais Traktato sakiniais kaip vientisa visuma tik turint omeny tai, ką L. Wittgensteinas yra rašęs Užrašuose, iš kurių vėliau jis ir atrinko teiginius, sudarančius visiems gerai žinomą Traktatą. Taigi Traktatą papildžius Užrašų paaiškinimais, išryškėja tokia filosofinė autoriaus koncepcija:
Egzistuoja pasaulis. Jis yra, o ne nėra, ir tai yra mistiška, stebuklinga. Pasaulis egzistuoja kaip daugybės faktų, daiktų ir jų padėčių laike ir erdvėje konfigūracijų visuma. Jis yra toks, koks yra, ir tai lemia tie faktai, kurie egzistuoja.
Pasaulis yra subjekto regėjimo laukas. L. Wittgensteinas kalba apie vieną subjektą, tačiau tai reiškia ne solipsizmą, o vienintelį iš principo įmanomą bendrą pasaulio matymo būdą. Subjektas nėra dar vienas faktas pasaulyje, pasaulio dalis (kaip, pavyzdžiui, žmogaus kūnas ar siela, tu rin ti savo konkrečią psichinę istoriją), o pasaulio riba (tarsi atskaitos taškas, iš kurio matomi visi pasaulį sudarantys faktai).
Subjekto santykis su pasauliu gali būti keleriopas. L. Wittgensteinui labiausiai rūpėjo atvaizduojantis subjekto santykis su pasauliu. Gali būti įvairių pasaulio atvaizdavimo sistemų ir būdų, kurie įgalina pateikti galimų (iš tikrųjų egzistuojančių arba iš tikrųjų neegzistuojančių) dalykų padėčių vaizdus. Kalba yra universaliausias ir tobuliausias - loginis - pasaulio atvaizdavimo būdas (nes paties pasaulio sandara yra loginė). Kiekvienas kalbos sakinys teigia (arba neigia), kad egzistuoja kokia nors dalykų padėtis. Beje, kalba parodo tai, kas niekaip negali būti pasakyta, atvaizduota, - tai, kad pasaulis yra. Tai negali būti išreikšta kalbos priemonėmis, nes kalba pajėgi atvaizduoti tik faktus, dalykų padėtį, o šis superfaktas" nėra jokia dalykų padėtis, o tik bet kokios dalykų padėties buvimo galimybės sąlyga. Tai, kad pasaulis yra, gali būti interpretuojama kaip už pasaulio ir už kalbinės išraiškos galimybių esanti pasaulio prasmė (žr. 1916 06 11).
Tačiau egzistuoja ir kitokie subjekto santykio su pasauliu būdai, kurie, beje, pačiam subjektui yra kur kas svarbesni nei atvaizduojantis, dalykų padėtį aprašantis santykis. Šie būdai nėra kalbiniai, jie susiję su pasauliu kaip visuma, o ne kaip su jį sudarančiais faktais, ir todėl negali būti laikomi mokslo objektu. Kalbėti apie tai reiškia kalbėti pseudosakiniais, tai yra sakiniais, turinčiais sakinio, aprašančio dalykų padėtį, pavidalą, tačiau iš tikrųjų neaprašančiais jokios dalykų padėties.
Etinis subjekto santykis su pasauliu - santykis su pasauliu per valią - tai subjekto laikysena pasaulio kaip visumos atžvilgiu. Pasaulyje viskas yra taip, kaip yra, o priežastinis ryšys (lygiai kaip D. Hume'ui) tėra prietaras, vadinasi, subjektas neturi realių galimybių veikti faktų sekas pasaulyje. Vienintelis dalykas, priklausantis nuo jo paties, yra jo vidinės nuostatos ir intencijos. Tik nuo subjekto priklauso, ar jis bus laimingas, priimdamas neišvengiamą pasaulio tvarką tokią, kokia ji yra, ar kentės, norėdamas, tačiau negalėdamas jos pakeisti. Etiniame L. Wittgensteino imperatyve Gyvenk laimingai!" (1916 07 08) atsispindi ir atlygis, kurį subjektas gaus, jei laikysis šio imperatyvo. Laimingas gyvenimas yra aukščiausia vertybė ir tikslas.
Tai yra gyvenimas santarvėje su pasauliu ir su savimi pačiu. Nors kiekvienam subjektui pasaulis kaip faktų komplektas yra tas pats, etiniu požiūriu kiekvieno subjekto pasaulis yra skirtingas. Laimingojo pasaulis yra laimingas, harmoningas, o nelaimingojo - nelaimingas, t. y. priešiškas, slegiantis (žr. 1916 07 29). Taigi L. Wittgensteino etinis idealas - darnus žmogaus sugyvenimas su jį supančia aplinka atsisakant bet kokio egoizmo ir žvelgiant į pasaulį iš amžinybės pozicijų" (sub specie aeternitatis").
Etika yra pasaulio kaip visumos matymas iš amžinybės pozicijų", o estetika yra konkretaus daikto, fakto matymas iš amžinybės pozicijų" (žr. 1916 10 07). Daiktas kaip meno kūrinys yra matomas kartu su visa savo logine erdve (kartu su laiku ir erdve, o ne erdvėje ir laike), jo fonu tampa visas pasaulis. Estetinis išgyvenimas - grožio pajautimas - yra džiaugimasis daikto ar dalykų padėties buvimu, tai aukščiausia vidinio pritarimo to daikto (o per jį ir viso pasaulio kaip jo loginės erdvės) egzistavimui išraiška. Tokiu būdu atsiskleidžia glaudus etikos ir estetikos ryšys.
L. Wittgensteino das Mystische" , pasaulio prasmė - tai, kad pasaulis yra, - pasireiškia tiek per kalbinį (atvaizduojantį) subjekto santykį su pasauliu, tiek per etinį bei estetinį santykį. Tačiau tiesioginis pasaulio prasmės kontempliavimas yra malda, t.y. religinis santykis su pasauliu (žr. 1916 06 11). Dievas ir suprantamas kaip pasaulio ir gyvenimo prasmė, likimas, lemiantis visa ko egzistavimą. Etiškas elgesys, t. y. geranoriška laikysena pasaulio atžvilgiu, ir yra Dievo valios vykdymas (žr. 1916 07 08). Kai subjekto valia sutampa su Dievo valia ir ima teigti pasaulį, užuot priešinusis ir neigusi jį, subjektas tampa iš tiesų laisvas ir netgi gali būti laikomas antrąja dievybe". O savižudybė, apie kurią kalbama paskutinėse išlikusiose Užrašų pastabose, kaip etinis veiksmas yra pati didžiausia nuodėmė, nes tai aukščiausia nesantarvės su pasauliu ir jo neigimo forma. Kita vertus, savižudybė, traktuojama kaip kūno mirtis, tėra tik dar viena dalykų padėtis ir pati savaime nėra nei gera, nei bloga(žr. 1917 01 10).
Visa ši L. Wittgensteino Užrašų metafizika", ypač 1916 m. antrojoje pusėje rašytoje jų dalyje, anaiptol neprieštarauja pagrindiniams Traktato principams, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o papildo juos ik i vientisos filosofinės sistemos. Apibrėždamas tai, kas gali būti atvaizduota kalboje, o kas ne, L. Wittgensteinas tomis pačiomis kalbos priemonėmis mėgina išreikšti tai, kas, pasak to paties apibrėžimo, yra neišreiškiama. Kalbėjimas apie kalbos ribas, lygiai kaip ir apie pasaulio ribas, etiką ir Dievą, yra pseudokalbėjimas. Kalba šiuose sakiniuose naudojama ne pagal tiesioginę savo paskirtį, kurią rodo ir pačių sakinių forma, - atvaizduoti dalykų padėtį. Ji naudojama tam, kad ji padėtų parodyti tokius dalykus, kurie niekaip negali būti taisyklingai išreikšti jos priemonėmis. Nei etikos, nei mokslo filosofijos sakinių nedera atmesti kaip nevertingų ir nereikalingų, nors būtina pripažinti, kad šie sakiniai jokiu atveju negali būti laikomi moksliniais. Kaip ir bet kurio mokslo metodologinius principus ir prielaidas pagrindžiantys sakiniai negali būti laikomi to mokslo sakiniais.
Išnašos
1) George Edward "G. E." Moore (1873- 1958) anglų filosofas, vienas iš analitinės filosofijos bei neorealizmo kūrėjų. Kartu su B. Raselu pasitraukė nuo idealizmo anglų filosofijoje ir tapo sveiko proto šalininku. Redagavo įtakingą žurnalą Mind ir darė įtaką Blumbergo grupei, kurios nariu, vienok, nebuvo.
2) Georg Henrik von Wright (1916- 2003) suomių filosofas ir logikas, priklausęs švediškai kalbančiai Suomijos mažumai. Buvo Vitgenšteino pasekėjas. Jo darbai priskiriami dviem plačioms sritims analitinei filosofijai ir psichologinei logikai. 1951 m. knygos Modalinės logikos esė ir Deontikinė logika žymėjo pokario formaliosios logikos pakilimą bei jos deontikinės versijos atsiradimą.
3) Gertrude Elizabeth Margaret Anscombe (1919- 2001) britų analitinės filosofijos atstovė, rašiusi mąstymo, veiksmo filosofijų, filosofinės logikos, kalbos filosofijos ir etikos temomis. Iškili analitinio tomizmo atstovė. 1958 m. straipsnyje Modernioji moralinė filosofija įtraukė terminą konsekvencializmas (pasekmizmas) Iškiliausiu jos darbu laikomas Intencija (1957).
4) Valteris Kaufmanas (Walter Arnold Kaufmann, 1921-1980) vokiečių žydų kilmės amerikiečių filosofas, vertėjas, poetas. Į JAV persikėlė 1939 m.; apie 30 m. buvo Prinstono un-to profesoriumi. Labiausiai žinomas Buberio ir Nyčės vertimais į anglų kalbą; vertė ir Gėtę bei Hėgelį. Rašė apie filosofiją (autentiškumą ir mirtį, egzistencializmą), religiją (krikščionybę ir judaizmą) ir literatūrą. Labai žavėjosi S. Kierkegoro egzistencializmu ir K. Jaspersu. Savą etiką ir gyvenimo filosofiją išdėstė knygose Eretiko tikėjimas (1961) ir Be kaltės ir teisingumo: nuo decidofobijos iki autonomijos (1973).
Tylos kalba
Vitgenšteino kopėčios
Ženklai ir simboliai
Struktūrinė lingvistika
Kopėčių patraukimo simptomai
Kalba: Kieta ar minkšta?
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Kalba: Šiurpu vyrams ir moterims...
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Bartheso teksto teorijos teorinis kontekstas
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
P. Fejerabendas prieš mokslą
Deleuze ir Whitehead sąryšis
V. Nalimovas ir anarchizmas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Svetimų minčių problema
Ferdinandas de Sosiūras
T. Adornas. Nihilizmas
Montanizmas ir Alogi
Apie ontologiją
Filosofijos skiltis
Vartiklis