F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas. Vartiklis

F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Per savo trumpą gyvenimą, kurio metu kūrybinis laikotarpis tetruko kokius du dešimtmečius, Nyčė parašė kelis tūkstančius laiškų. Jo epistoliarinis palikimas neįkainojamas todėl, kad tai vienintelis jo likimo, vidinio ir išorinio gyvenimo, bėgusio nuošalyje, nematomo pasauliui, liudininkas. Tai atsiskyrėlio likimo ženklai.
1887 m. balandžio – 1889 m. sausio laikotarpio laiškai – tai paskutinio jo gyvenimo laikotarpio, prieš krentant į dvasinę prarają, apraiška. Tarsi tampi tragiškos atomazgos, preliudo į beprotybę, liudininku. Ir suteikia peno daugybei interpretacijų.
Viena jų, kuri, tarytum, pati iškart prašosi į galvą - užklydo, atseit, žmogelis į tokią minčių tankmę, kad išėjo iš proto – tam tikra prasme net laiminga atomazga, nes yra tarsi pamoka kitiems. Žmonija galėjo su palengvėjimu atsidusti, nusimetusi būtinybę nerti į tokias pavojingas dvasines paieškas, duodančias tokį liūdną rezultatą. Taip su Nyčės beprotybe krito šešėlis ir ant jo kūrybos. Tokiu būdu V. Solovjovas¹⁾ kilniai atleido Nyčei visas jo nuodėmes – atseit, savo beprotybe jis „įrodė savo prigimties sąžiningumą ir kilnumą ir, tikriausiai, išgelbėjo savo sielą... Psichinis negalavimas panašiais atvejais yra kraštutinis vidinio žmogaus išsigelbėjimo būdas per regimą jo mąstymo aš, pasirodžiusį nepajėgiu spręsti mūsų egzistavimo moralinio uždavinio“.
Tačiau Solovjovas apgailestavo, kad „Nyčės pavyzdys nepadarė jokio įspūdžio jo pasekėjams“ – nes bet kuris sąžiningas tyrinėtojas mato, kad beprotybė visai nėra pavyzdžiu, galinčiu ko nors išmokyti. Nyčės dvasinė krizė, užklupusi jį Turine, taip sudėtingai susipynė su jo kūrybine biografija, kad neužtenka ją vien tik įvardinti. Ją reikia dėstyti kaip istoriją, kelti kaip problemą.
„Filosofas gyvena, iš vienos pusės, sau, o iš kitos – dėl kitų filosofų. Neįmanoma egzistuoti tik dėl savęs, nes žmogus neišvengiamai bendrauja su kitais žmonėmis: ir jei jis filosofas, tai tokie ryšiai neišvengiami. Laikai: net kai jis kuo griežčiausiai save nuo jų atskiria, tapdamas atsiskyrėliu, tuo pačiu jis pateikia visą žinomą mokymą, duoda pavyzdį ir yra filosofu kitiems. Jis gali elgtis kaip nori, tačiau jo filosofinė būtis visada bus nukreipta į žmones. Filosofo veiklos produktas – tai jo gyvenimas (labiau, nei jo kūriniai). Tai jo meno kūrinys. Bet kuris meno kūrinys viena puse nukreiptas į menininką, kita – į klikusius žmones“. Ši mintis iš 1873 m. juodraščių priklauso dar Bazelio filologijos profesoriui, kol kas visai nesiruošiančiam tapti atsiskyrėliu. Tačiau čia jau daug kas suplanuota, kas sudarys esmę jo būsimo gyvenimo meno kūrinyje. Nepaisant, kad ruošėsi vesti, kad kūrė planus su draugais. Gyvenimas iškeltas virš kūrinių („Kažką turiu savyje, ko negalima rasti mano knygose“, po 9 m. parašė Lu Salomei²⁾). Tarytum jis turėjo giluminį savo gyvenimo pojūtį – ir tai būtent ir buvo jo pagrindinis planas, jo gyvenimo šerdis. Visa kita – idėjos, aforizmai, knygos, netgi „Zaratustra“ – pakeičiama, yra vos ne atsitiktinumas. Lemtis nepakeičiama.
Katastrofos nujautimas pasireiškia anksti, 8 dešimtm. pabaigoje. Tačiau 1887 m. pabaigoje jis, atrodo, visai sąmoningai ruošiasi išėjimui, kuris kažkuo panašus į L. Tolstojaus pabėgimą iš Jasnaja Polianos. Tačiau Nyčė neturi kur bėgti – jis ir taip įsibrovė į tokią vienatvę, kurioje „joks gimtas balsas daugiau nepasiekia“ jo, kaip rašo seseriai, ir teigia, kad toje vienatvėje jam „atsivėrė visa jo padėties, problemos, naujo klausimo esmė“. Ir vis tiek net tokios vienatvės jam pasirodo per maža: jis pradeda sąmoningai traukyti, kiek jam, iš prigimties gana švelniam, pavyksta, savo negausius ryšius. Jis tarsi neriasi iš ankstesnės odos, tačiau naujoji tam pranašui, protų valdytojui, dar neparengta. 1888 m. pabaigoje Nyčė lieka be apsauginio apvalkalo, o kadangi be jo gyventi neįmanoma, tai slepiasi už kaukių, kurias keičia tol, kol lieka viena vienintelė – beprotybės kaukė.
Supaprastinam? Be abejo. Eilinė metafora Nyčės mįslei. Nepaprastai svarbūs 1888 m. liepos mėn. Nyčės parašyti laiškai Francui Overbekui³⁾. Perteikiami dramatiški dviejų būsenų, fizinės ir psichinės, apibūdinimai, paskutinis bandymas paatvirauti. Toliau Nyčė pereina į visai naują bendravimo kalbą. Pirmiausia į akis krenta (mums, žinantiems, kas bus) – tai staigus savo fizinės būsenos įvertinimo pokytis, abejingumas, būdingas nebent žydinčiai jaunystei. Kur gi dingo nepaliaujami skundai ir verkšlenimai? Na taip, pora kartų tarsteli, kad, matai, skauda akis – ir viskas. Jau skamba tikro savimi, laimingo žmogaus intonacijos. Jis pasakoja apie savo pasivaikščiojimus Po pakrante, nušviesta saulėlydžio spindulių, savo teatro ir muzikos įspūdžius, Turino kavines, Pjemonto virtuvę su netikėtomis gurmaniškomis gaidomis. Nejučia įsivaizduoji gyvenimą mylintį estetą... „Iš tikro, aš daug juokiuos, tai išleisdamas į pasaulį“. Jis juokiasi – ir iš savo adresatų, taipogi, - tačiau tik paskutinėje eilėje. „Su savimi iškrečiu tokius kvailus fokusus ir taip kvailioju, kad kartais pusvalandį raitausi – nerandu kito žodžio – praeivių akivaizdoje... Jau 4 dienos, kaip negaliu užsidėti rimtumo fizionomiją“ – rašo lapkričio 25 d. Tai aiškus pavojaus signalas, „šifruotė“, kurios (kaip ir ankstesniųjų, kurių prieraše jis prašė jas priimti kaip tragiškas) kol kas niekas nesupranta.
Visa tai kelia mintį apie sąmoningą Nyčės beprotybę – apie suvokimą, kad nėra kito pasirinkimo. Tuo metu „Ecce Homo“ jis rašo: „Ar supranta Hamletą? Ne abejonė, o abejonės nebuvimas išveda iš proto“. Kokios būtent abejonės nebuvimas išvedė Nyčę iš proto – galima tik spėlioti. Ir Nyčė tiesiog išeina – ir iš Europos kultūros.

Ankstyvesni Nyčės laiškai
H. Kozelicui¹¹⁾ į Veneciją (atvirute), Genuja, 1881 m. lapkričio 28 d.
Drauge! Valio! Vėl pavyko sutikti, o būtent – išgirdau kažką puikaus, Franzua Bizė^b1) (kas jis?) operą „Karmen“. Įspūdis kaip nuo kurios nors Merimė novelės – šmaikštu, stipru, vietomis sukrenčiančiai. Tikra prancūziška komiškos operos dovana, visiškai nedezorientuota Vagnerio, - priešingai, tikrojo Berliozo^b3) mokinio. Nemaniau, kad įmanoma kažkas panašaus.
Panašu, kad prancūzų dramatiška muzika eina tikresniu keliu. Ir dėl svarbiausio dalyko jie turi didelį pranašumą prieš vokiečius: jų aistra neišgalvota, neišlaužta iš piršto (kaip, pvz., Vagnerio).
Šiandien kiek nesveikuoju – dėl blogo oro, o ne dėl muzikos: jei ne ji, galbūt jausčiausi dar blogiau. Geri mano vaistai! Iš čia – mano meilė Jums!
H. Kozelicui į Veneciją (atvirute), Genuja, 1881 m. gruodžio 5 d.
[ ... ] Tai, kad Bizė, pasirodo, miręs, mane sukrėtė. Klausiau operą antrąkart; ir vėl man kilo įspūdis kaip nuo pirmaklasės novelės, pvz., Merimė. Kokia aistringa ir stebuklinga šios muzikos dvasia! Man šis dalykas lygus kelionei į Ispaniją – labai pietietiškas dalykas, - Nesijuok, drauguži, vargiai galiu tiek klysti savo „skoniais“, -
Širdingai dėkingas
H. Kozelicui į Veneciją (atvirute), Genuja, 1881 m. gruodžio 8 d.
Gerokai vėluodamas prisiminiau, kas Merimė iš tikro yra parašęs novelę „Karmen“, - ir šio rašytojo schema, idėja ir net tragiška išvada išlaikyti operoje [t.y. F. Bizė „Karmen“] (bendrai imant, libretas labai geras). Aš net drįsau pasakyti, kad „Karmen“ - geriausia iš visų esančių operų; ir kol mes gyvi, ji bus visuose Europos repertuaruose.
Ponas O. Busse^*) žada paskelbti savo mintis apie „Žmonių giminės pratęsimą“, o kol kas (kaip atskirą atvejį) jis savo atvirame laiške²⁰⁾ rekomenduoja mesti vaikus likimo valiai Spartos maniera. Nerandu savyje žodžių, nei dvasinių jėgų, kad jam atsakyčiau.
Lotyniškas traktatas apie Epikūrą bus dedikuotas man²²⁾: bravo!
Keistai aš gyvenu, tarsi amt pačių būties bangų keterų – tarsi kokia skraidanti žuvis. Ir visąlaik prisimenu Jus, mano brangusis drauge!
F.N.

Francui Overbekui į Bazelį, 1887 m. balandžio 14 d., Kanobio, Badia vila
Mielas drauge,
Nuo balandžio 3-ios aš čia, Lago Madžore¹⁹⁾, pinigai atėjo laiku²³⁾, dar pasidžiaugiau, kad man pasiuntei ne viską, nes dar ir šiandien tiksliai nežinau, kur praleisiu vasarą. Apie mano seną gerą Zils-Mariją, kaip bebūtų gaila tai sakyti, teks užmiršti, kaip ir Nicą. Abiejose tose vietose man trūksta pirmiausios ir esminės sąlygos – vienatvės, visiško trikdžių nebuvimo, izoliacijos, distancijos, be ko negaliu įsigilinti į savo problemas, nes, kalbant tarp mūsų, aš tiesiog bauginančia prasme - gelmės žmogus ir be šito požeminio darbo daugiau negaliu kęsti gyvenimo). < ... > Man atrodo, kad aš pernelyg švelnus, pernelyg atsargus su žmonėmis; ir dar: kur begyvenčiau, žmonės nedelsdami įtraukia mane į savo ratą ir savo reikalus tiek, kad galiausiai nebežinau, kaip nuo jų apsiginti. Šie svarstymai sulaiko mane, pavyzdžiui, kad pagaliau surizikuočiau dėl Miuncheno⁴⁾, kur manęs laukia daugybė priėmimų²⁴⁾ ir nėra nieko, kas pagarbiai pažvelgtų į mano pirmiausias ir esmines buvimo sąlygas arba pasistengtų man jas užtikrinti. Niekas nesiutina žmonių taip, kaip atviras parodymas, kad elgiesi su savimi taip griežtai, kad prie to jie dar nepribrendo. < ... > Visiškai nėra jokio mano supratimo, ir, jei mano paskaičiavimai ir nuojauta neapgauna, iki 1901 m. šiuo požiūriu vargu ar kas pasikeis. Esu tikras, kad mane tiesiog palaikytų išprotėjusiu, jei paskelbčiau tai, ką manau apie save. Palikdamas mano požiūriu visišką neapibrėžtumą, parodau savo „humaniškumą“: priešingu atveju aš tiesiog sužiaurėčiau prieš savo brangiausius draugus ir nieko tuo nenudžiuginčiau.
Tuo tarpu aš daug padariau peržiūrėdamas mano senus darbus ir parengdamas naują jų redakciją. Jei man greitai ateis galas – o aš neslepiu, kad noras mirti darosi vis gilesnis, - po manęs vis kas nors liks: kažkoks kultūros sluoksnis, kurio kol kas nėra kuo pakeisti. (Šią žiemą aš pakankamai pasižvalgiau po Europos literatūrą ir dabar galiu tvirtinti, kad mano filosofinė pozicija drąsiai gali būti pavadinta pačia nepriklausomiausia – iki tokio laipsnio, kad jaučiuosi kelių tūkstantmečių įpėdinis. Šiuolaikinė Europa neturi nė mažiausio supratimo apie kokius baisius sprendimus suka mano mintis ir visą mano esybė, prie kokio problemų rato aš pririštas – ir kam prie manęs artėja katastrofa, kurios pavadinimą aš žinau, tačiau neištarsiu²⁵⁾). < ... >
Mete fon Salis auf Mašlins, 1887 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis, Zils-Marija
< ... > Tai, kad skaitote mano knygas, dabar man kelia mažiau nerimo: artimas asmeninis bendravimas veikia koreguojančiai knygai knyginę pažintį su svetimomis mintimis ir vertybėmis; dėka pirmojo galima gerokai ramiau priimti ir daryti išvadas (rašytinis žodis pats savaime dviprasmiškas ir sukelia neramumą). < ... >
Karlui Špiteleriui⁵⁾ į Bazelį, 1887 m. rugsėjo 17 d., Zils-Maria
< ... > Jūs piktinatės dėl redakcijų ir leidėjų – tai, atsiprašant, kažkiek nuteikia mane prieš Jus! Kuriančiojo tai, kas nėra pašaras masėms, nereiktų kaltinti dėl masinio pašaro tiekėjų abejingumo rinktinei produkcijai. Tokiam abejingumui jiems nėra poreikio nei būti „bailiais“, nei „parsidavėliais“.
Tokią padėtį reiktų nagrinėti kaip savo pranašumą (sakau iš patirties) ir nieko nepaisant šiepti dantis. Būtent tasai, kuris šiandien „smarkiai juokiasi“, patikėkite jau manimi, pasijuoks ir paskutinis...
Ir pagaliau – ne reikia manyti, kad galima gerai pagyventi iš savo talentų (esant sąlygai, žinoma, kad tie talentai išskirtiniai). < ... >
Franciskai Nyčei į Naumburgą, 1887 m. spalio 18 d., Venecija
Miela mama,
Tavo laiškas, gautas gimimo dieną, užklupo mane užsiėmusį tuo, kas tave pradžiugintų: kaip tik rašiau laiškutį Pietų Amerikos Lamai⁶⁾. Tavo laiškas ir palinkėjimai buvo, tarp kitko, vieninteliais, kad duoda neblogą įsivaizdavimą apie per šį laiką pasiektą mano „nepriklausomybę“ – o ji filosofui yra pirmiausia būtinybe. Tikiuosi, kad mano ankstesnėje žinutėje atkreipei dėmesį į nuoširdų linksmumą pateikiant vokiečių svarstymų apie mane meniu⁷⁾, - susipažinimas su jais mane tikrai pralinksmino, juk aš galų gale pakankamai susigaudau žmonių prigimtyje, kad žinočiau, iki kokio lygio per 50 metų pasikeis mano vertinimai ir kokia šlovės aureole tada bus apgaubtas Tavo sūnaus vardas dėka tų pačių dalykų, dėl kurių aš iki šiol buvau išjuokiamas ir keiksnojamas. Nuo vaikystės neteko girdėti jokio žodelio, kuriame būtų gylis ir supratimas, - toks jau mano burtas, ir neprimenu, kad man už tai būtų tekę skųstis... Kad tave nuraminčiau, pasakysiu vieną dalyką: Tu manai, kad tas antagonizmas, kuriame randuos, kažkaip susijęs su mano požiūriu į krikščionybę. Ne! Tavo sūnus ne toks jau „nepavojingas“, ir ne tokie jau „nepavojingi“ mano ponai priešininkai. Apmąstymai, kuriuos tau pateikiau, visi kartu ir kiekvienas atskirai, kyla iš pačios terpės nesančios bažnytine, kokią tik galima įsivaizduoti; tai ne teologų svarstymai. Beveik kiekviena tokia kritika (o ji priklauso dažnai gana išmoningiems kritikams ir mokslininkams) stengiasi nukreipti nuo savęs įtarimus, tarsi nurodymu į pavojų, slypintį mano knygoje, mane bando atiduoti „bažnyčios žiurkėms ir kapinių varnoms“. Antagonizmas, kuriame randuos, pernelyg radikalus, kad kartu rimtai kreiptum dėmesį dar ir į visokius religinius klausimus ir konfesinius niuansus.
Atleisk už šį pernelyg išsamų nukrypimą, ir vis gi: kai sakau, kad patys išmoningiausi mokslininkai iki šiol klysta mano požiūriu, akivaizdu, kad senasis Pinderas⁸⁾ jų fone ypatingai neišsiskiria. Jis iš visko įsisavino tik tai, kad jo požiūris ir mano požiūris – tai skirtingi požiūriai, ir apie tai pareiškė, kad gaila.
Žinios apie Paragvajų ir iš tikro labai džiugios, tačiau aš kaip anksčiau neturiu nė mažiausio noro atsidurti savo svainio kaimynystėje⁹⁾. Jo pažiūros ir mano – skirtingos, dėl ko aš gailiuosi.
Lagaminas jau pusiau sukrautas; poryt vakare arba ryte išvykstu. Sveikata, bendrai, gera, jei neminėsime to, kad nekaip akys. Nuo šio momento mano adresas: Nica < ... >
Karlui Fuksui¹⁰⁾. į Dancigą, 1887 m. gruodžio 14 d., Nica (Prancūzija), Ženevos pansionas
Mielas ir gerbiamas drauge,
Tai buvo labai tinkamas momentas tokiam laiškui, kaip Jūsų²⁶⁾. Mat aš, beveik to nenorėdamas, tačiau dėl negailestingos būtinybės, suvedu dabar sąskaitas su visais ir viskuo ir apibendrinu visą mano "ankstesnįjį". Beveik viskas, ką dabar darau – tai ribos nubrėžimas. Vidinių sukrėtimų mastas visus šiuos paskutinius metus buvo siaubingas; ir dabar, kai turiu pereiti prie naujos ir aukštesnės formos, man prireikė visų pirma distancijos, kažkokio aukštesniojo nuasmeninimo. Tams nepaprastai svarbu <žinoti>, kas ir kurie man dar leika.
Kiek jau pasenęs? Šito nežinau, kaip ir to, kiek jaunas dar būsiu...
Vokietijoje smarkiai skundžiasi mano "ekscentriškumais²⁷⁾". Tačiau kadangi niekas nežino, kur mano centras, vargu ar gali išsiaiškinti, kur ir kada iki šiol buvau "ekscentriškas". Pavyzdžiui, būdamas filologu, aš aiškiai nebuvau savo centre (kas, laimei, visai nereiškia, kad buvau prastas filologas). Kaip ir šiandien ekscentriškumu man atrodo tai, kad buvau vagnerietis. Tai buvo nepaprastai pavojingas eksperimentas; dabar, kai žinau, kad nežuvau nuo to, man žinoma ir tai, kokią prasmę visa tai turėjo man: tai buvo rimčiausias mano charakterio išbandymas. Tiesa, švenčiausieji dalykai disciplinuoja mus vėl į vieningumą; ta aistra, kuriai taip ilgai negali rasti pavadinimo, ta užduotis, kurios misionieriumi ne savo valia tapai, gelbsti mus nuo visų nukrypimų ir išsiblaškymų. < ... >
Elizabetei Fiorster į Asunsioną, 1887 m. gruodžio pabaiga, Nica (juodraštis)
Tuo tarpu man juodu ant balto įrodė, kad ponas daktaras Fiorsteris iki šiol nenutraukė ryšių su antisemitiniu judėjimu. Kažkoks padorus stuobrys iš Leipcigo (Fricšas¹⁴⁾, jei neapgauna atmintis) dabar ėmėsi to uždavinio: iki šiol jis reguliariai, nepaisant mano energingo protesto, persiunčia man antisemitinę korespondenciją (nieko niekingesnio savo gyvenime nesu skaitęs). Nuo tada man sunku parodyti Tau nors ankstesnį švelnumą ir virpinantį jausmą, kurį taip ilgai tau jutau, nesutarimai tarp mūsų absurdiškai pamažu pasireiškė būtent tame. Arba Tau visai nesvarbu. dėl ko gyvenu pasaulyje?
Nori susipažinti su sąrašu pažiūrų, priešingų manosioms? Lengvai jas rasi, viena po kitos, savo vyro "Atsiliepimuose apie Parsivalį": kai jas skaičiau, į galvą atėjo siaubinga mintis, kad Tu nieko, visiškai nieko nesupratai apie mano ligą, kaip ir mano skausmingiausią ir stulbinančią patirtį – kad žmogus, kurį labiausiai gerbiau pasaulyje. savo bjauriu išsigimimu priėjo tai, ką labiausiai pasaulyje niekinu – machinacijų moraliniais ir krikščioniškais idealais. Dabar pasiekė tai, kad turiu iš visų jėgų gintis, man manęs nepalaikytų antisemitiniu rėksniu; po to, kai mano sesuo, mano ankstesnioji sesuo, o dabar dar ir Videmanas suteikė pretekstą tai pačiai blogiausių iš visų įmanomų klaidų. Po to, kai antisemitinėje korespondencijoje sutikau net Z[aratustos] vardą.mano kantrybė trūko – dabar užėmiau visišką gynybą prieš tavo vyro partiją. Tegu tos prakeiktos antisemitinės kvailystės nedrįsta liesti mano idealo!!
< ... > Kaip išdava, aš mėgaujuosi šių paskutiniųjų iliuzijos netekimo 10 metų, tarsi kas nors žino, kas su manim. Metų metus gyvenau pora žingsnių nuo mirties, ir niekas neturi nė mažiausio supratimo, kodėl. <... > Dabar, žingsnis po žingsnio, įgaunu tą žinojimą (kad niekas nieko apie mane nežino), ir dabar geriausia, kad aš, nuo tada, kai tai žinau, jaučiuosi laisviau, palankiau kiekvieno atžvilgiu.
Dabar save pastačiau į tokią padėtį, kuriai "nuteistas" jaučiaus ir anksčiau (kad nuo dabar joks gimtas garsas nepasiektų manęs), dar daugiau, būtent tame man ir atsivėrė mano padėties, mano problemos, mano naujai iškelto klausimo visa esmė.
Henrichui Kozelicui¹¹⁾ į Veneciją, 1888 m. vasario 1 d., Nica
Mielas drauge,
Koks artimas man buvai visą šį laiką! Ko tik neprikūriau, protingo ir nelabai, kur pagrindiniuose vaidmenyse buvote Jūs. Tam buvo puikus pretekstas: paskutinis loterijos tiražas Nicoje, - ir bent pusvalandį leidau sau mažą kvailą prabangą būti visiškai įsitikinusiu, kad pagrindinis laimėjimas teks man. Su tuo puse milijono kišenėje galima būtų žemėje atstatyti nemažai prasmės; bent jau mudu abu su didele ironija, didesniu "atsiribojimu" žvelgtume į savo egzistavimo neprotingumą. Ir, iš esmės, mūsų daromų dalykų darymui, ir darymui nuostabiai ir dieviškai, reikia tik vieno – ironijos (taigi, pusė milijono – tai ironijos kaina: tokia žemiška logika...).
Tai, kad trūkstant sveikatos, pinigų, pagarbos, meilės, apsaugos, mes nevirtome į verkšlenančius tragikus – tai tikras mūsų dabartinio egzistavimo paradoksas, jo problema. Pasiekiau chroniško pažeidžiamumo būseną, už kurią geriausiais momentais imu revanšą – ir iš esmės jis toli gražu nepavojingas, tas žiaurumo ekscesas. To paliudijimas – mano paskutinis darbas. Ir vis tik aš ištversiu tai su rafinuoto psichologo supratimu ir be mažiausio moralinio kaltinimo; ach, kaip pamokoma gyventi tokioje radikalioje būsenoje, kaip manoji! Aš tik dabar suprantu istoriją, niekada neturėjau tokios gilios įžvalgos, kaip paskutiniaisiais mėnesiais. < ... >
Jozefui Viktorui Vidmanui¹²⁾ į Berną, 1888 m. vasario 4 d.
Didžiai gerbiamas pone daktare,
Pono Špitelerio mano kūrinių nagrinėjimas suteikė man didelį malonumą. Koks subtilus protas! Kaip malonu išklausyti jo priekaištus! Dėl žinomų priežasčių, jis apsiribojo beveik tik formos klausimais: dalyko esmę, esančią už minties, aistrą, katastrofą, tikslo ir likimo siekį jis tiesiog palieka nuošaly – čia man tiesiog neužtenka žodžių, kad išreikščiau savo pritarimą, tame pati tikriausia delicatezza [delikatumas]. Nėra trūkumų ir skubotuose pasvarstymuose. Akivaizdu, kad kūrinius jis skaitė pirmą kartą (o daugeliu atvejų ir visai jų neskaitė). Tuo labiau susižavėjimą sukelia estetinio takto pasitikėjimas, su kuriuo jis nubrėžia skirtumus tarp skirtingų knygų ir laikotarpių formos. Aš labai nepatenkintas, kad liko neatsižvelgta į mano "Anoje pusėje": todėl pakalbėti apie vėliau išėjusį "Pamfletą" ["Link moralės genealogijos"] jam tiesiog neliko pagrindo po kojomis.
Mano kūrinių sudėtingumas tame, kad juose retos ir naujos sielos būsenos persveria normaliąsias. Aš nesakau, kad tai privalumas, tačiau taip yra. Dėl šių neužfiksuotų ir dažnai sunkiai befiksuojamų būsenų aš ieškau ženklų, ir man atrodo, kad tame ir yra mano išradingumas. Niekas man taip nesvetima, kaip tikėjimas "gelbėtojiška stiliaus jėga", kuria, jei teisingai suprantu, tiki ponas Špiteleris. Argi į kūrinio užmačias neįeina pirmiausia jo stiliaus sukūrimas? Aš už tai, kad jei užmačios keičiasi, reikia taip pat negailestingai keisti visą stiliaus procedūrinę sistemą. Taip pasielgiau, pvz., "Anoje pusėje", kurios stilius jau nepanašus į mano ankstesnįjį: sumanymas tas, kad būtų pakeistas svorio centras. Taip dar kartą pasielgiau paskutiniajame "Pamflete": vietoje rafinuoto "Anoje pusėje" neutralumo ir jo neryžtingo judėjimo, į priekį išeina Allegro feroce ir aistra nue, crue, verte [apnuoginta, grubi, staigi]. Visiškai įmanoma, kad ponas Nyčė gerokai labiau artistas, nei tuo tikisi mus įtikinti ponas Špiteleris...
Karlui Špiteleriui į Bazelį, 1888 m. vasario 10 d.
Mielas pone,
Galbūt, jau matėte naujametinį "Bund" priedą. Aš jau išreiškiau padėką už jį šauniam "Bund" redaktoriui, be abejo, su ironijos dalimi.
Ponas Špiteleris – labai subtilus ir inteligentiškas žmogus, tik štai pati užduotis duotuoju atveju, man atrodo, buvo kažkur šalyje, dar labiau, už jo įprastinių perspektyvų ribų. Jis apie nieką nekalba ir nieko nemato, be estetikos klausimų: mano problemos, apimant mane patį, beveik nutylimos. Nenurodytas joks esminis punktas, kuris mane apibūdintų. Ir pagaliau, netgi tame, kas liečia formos klausimus, tarp gausybės komplimentų nėra trūkumo ir klaidoms bei skubotiems pasvarstymams. Pavyzdžiui: < ... > "aforizmai jam pavyksta blogiausia" (o aš tai, asilas, įsivaizdavau, kad nuo amžių pradžios niekas neįvaldė taiklių išsireiškimų meno taip, kaip aš: įrodymas – mano "Zaratustra"). Pagaliau, net apie mano "Pamfleto" stilių ponas Špiteleris pastebi, kad jis labai toli nuo tobulumo; atseit aš nesirinkdamas užrašau viską, kas ateina į galvą, net nesusimąstydamas apie tai. Tai jau, žinote, pasikėsinimas į gerumą (vadinkite kaip norite); aš karšta ir žeidžiančia drąsa kalbu apie tris iš sunkiausių pasaulyje problemų, kurios jau seniai yra mano votimi, ir tuo pačiu aš, kaip to reikalauja aukščiausias padorumas, gailiuos savęs ne daugiau, nei ko nors kito; papildomai aš sugalvojau naują kalbinį apvalkalą tiems visais atžvilgiais naujiems dalykams – o mano klausytojas, kaip ir anksčiau, čia negirdi nieko nauja, išskyrus stilių, o dar ir netikusio stiliaus, ir galiausiai gaislisi, kad jo viltis dėl Nyčės, kaip rašytojo, rimtai susvyravo. Ar aš, įdomu, literatūrauju?! Panašu, kad net mano "Zaratustroje" jis regi tik kažkokius aukščiausio laipsnio pratimus su žodžiu < ... >
Paskutinis klausimas: kodėl nieko nepasakyta apie mano "Anoje pusėje"> Man gerai žinoma, kad ta knyga laikoma uždrausta, tačiau vis tik joje galima rasti raktą man, jei tokį aplamai galima rasti < ... >
Jums, mielas pone, labai įsipareigojęs, ir, tikiuos, ne paskutinį kartą
Fridrichas Nyčė
Rainhardui fon Zaidlicui į Kairą, 1888 m. vasario 12 d.
Brangus drauge,
Visai ne "išdidus tylėjimas" sukaustė mano lūpas, nes paskutiniu metu beveik su niekuo nebendrauju, o, greičiau, nuolankus tylėjimas kenčiančiojo, kuris gėdinasi parodyti savo kančias. Sergantis žvėris įlenda į urvą – taip elgiasi ir la bete [gyvūnas] filosofas. Draugiškas balsas taip retai mane pasiekia. Dabar aš vienišas, absurdiškai vienišas, ir savo negailestingame požeminiame kare prieš viską, ką iki šiol gerbė ir mėgo žmonės (mano formilė jai – "Visų vertybių perkainavimas"), pats nejučia tapau tarsi ola – kažkuo paslėptu, ko jau nerasi, net jei ir specialiai ieškosi. Tačiau ieškoti niekas nesiruošia... Kalbant tarp mūsų trijų¹³⁾, gali būti, kad esu didžiausias epochos filosofas, o gal ir dar daugiau, lemiantis ir lemtingas, esantis tarp dviejų tūkstantmečių. Už tokią išskirtinę padėtį tenka nuolat mokėti – vis didėjančia, vis labiau stingdančia, vis labiau atskiriančia vienatve. O mūsų mielieji vokiečiai!.. Vokietijoje, nors man jau 45-eri ir aš išleidau apie 15 knygų... nė karto nepasiekė nors vienas, nors ko nors vertas bent vienos mano knygos. Dabar apsiginklavo žodeliais "ekscentriškas", "patologinis", "psichinis". Netrūksta ir piktų šmeižiančių užuominų mano adresu; žurnaluose, moksliniuose ir ne, viešpatauja nevaržomas priešiškas tonas – tačiau kaip nutiko, kad nė vienas šio tam nepaprieštarauja? Kad nė vienas nesijaučia įžeistas, kai mane drabsto purvais? Ir jau metų metus – jokios paguodos, nė lašo žmogiškumo, nei meilės dvelksmo.
Tokiomis aplinkybėmis tenka gyventi Nicoje. < ... > Kiekviena aušra čia pasirodo grožiu be jokios gėdos; nuostabesnės žiemos nebuvo. O jau tos Nicos spalvos! Noriu jas tau atsiųsti. Visos spalvos persunktos kažkokiu šviečiančiu sidabru, - subtilios, protingos, nuostabios, be jokio pagrindinių tonų brutalumo. Ta trumputė pakrantės tarp Alasio ir Nicos atkarpa – afrikatiškumo ekspansija spalvose, augmenijoje ir oro sausume: nieko tokio nerasi niekur kitur Europoje. < ... >
... ir atleisk man už šį niūrų laišką! < ... >
Karlui Fuksui į Dancigą, 1888 m. balandžio 14 d., Turinas
< ... > Koks tylus darosi gyvenimas! Kur bepažvelgsi, nėra nieko, kas mane žinotų. Mano sesuo Pietų Amerikoje. Laiškai vis retesni. O juk aš dar nesu senas!!! Tiesiog filosofas! Tiesiog pats sau! Tiesiog kompromituojantis pats save!
Ir štai kuriozas: ką tik atsiuntė laikraštį iš Danijos. Iš jo sužinau, kad Kopenhagos universitete skaito viešų paskaitų ciklą "om den tueske filosof Friedrich Nierzsche" [apie vokiečių filosofą Fridrichą Nyčę] < ... >
Henrichui Kozelicui¹¹⁾ į Veneciją, 1888 m. gegužės 31 d., Turinas
< ... > Šiomis savaitėmis man į rankas pateko Manu įstatymų knygos prancūziškas vertimas < ... > Šis grynai arijų produktas, seniausios kilties šventikų moralės kodeksas, pagrįstas vedomis ir mokymu apie kastas, ne pesimistiškas, nors ir labai šventikiškas, - pačiu netikėčiausiu būdu papildė mano supratimą apie religiją. Prisipažįstu jaučiantis, kad dabar visa kita, atitekę mums iš didžiųjų etinių įstatymų, tėra pamėgdžiojimas ir net karikatūra... netgi Platonas pagrindiniais punktais atroto tik gerai išsilavinęs brahmanu. Tame žydai atrodo čandalos rase, kuri mokosi pas savo viešpačius principų, pagal kuriuos šventuomenė ateina į valdžią ir organizuojama tauta... Atrodo, kad ir kinai, veikiami būtent šios klasikinės senovinės įstatymų knygos į šviesą išleido Konfucijaus ir Lao-czi mokymus. O Viduramžių organizacija atrodo kaip keistas bandymas aklai sugražinti visus tuos įsivaizdavimus, kuriais grindžiama senoji indo-arijų visuomenė, įtraukdama į juos, vienok, pesimistiškas vertybes, išaugusias rasių nuopuolio dirvoje.
Žydai, atrodo, ir čia buvo tiesiog "tarpininkai" – jie nieko neišrado. < ... >
Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. liepos 4 d., Zilsas
< ... > Nuo tada, kai palikau Turiną, esu pasigailėtinoje būsenoje. Nuolatinis galvos skausmas, vėmimas; mano senų negalavimų paaštrėjimas, užklojantis gilų nervinį išsekimą, kuriam esant mano įrenginys niekam netinka. Man sunkiai pavyksta nuvyti liūdniausias mintis. Tikriau, mano bendra būsena matoma visiškai aiškioje, tačiau nedėkingoje šviesoje. Nėra ne tik sveikatos, bet ir prielaidų pasveikimui; gyvybinės jėgos daugiau nesusitvarko. < ... >
Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. liepos 20 d., Zilsas-Marija
< ... > Stengiuosi išsivaduoti iš kilpos, kuri bando mane pasmaugti, - iš vienatvės ir izoliacijos; iš kitos pusės, aš kuo giliausiai suprantu, kodėl niekas negali man pasakyti žodžių, kurie mane dar pasiektų... Moralė: galima žūti nuo to, kad padarei kažką nemirtinga, - vėliau kiekvieną akimirką tenka už tai susimokėti. Tai žaloja charakterį, žaloja skonį, žaloja sveikatą. Suprasti ir viduje išgyventi bent šešias šios knygos [Zaratustra] eilutes - man atrodo, jau tai gali bet ką pakelti į kažkokį aukščiausią, nežinomą mirtingųjų rangą. Tačiau nešti ant savęs visą šios knygos pasaulį – be galo sunkų pasaulį dar iki šiol nematytą ir negirdėtą, su jo gelmėmis ir toliais, o tada, pabandžius pasidalinti juo, tai yra palengvinti savo naštą, tiesiogiai susidurti su mirtina, buka vienatve – tai, pasakysiu, jausmas, kuriam niekas neprilygs.
Aš, kaip galiu sau įsivaizduoti, labai išradingai ginuosi nuo to jausmo ekscesų. Tam tarnauja ir mano paskutinės knygos²¹⁾: jose daugiau aistros nei bet kame, ką anksčiau esu parašęs. Aistra apkurtina. Ji man į naudą, ji leidžia truputį užsimiršti... Be to, aš pakankamai artistas, kad mokėčiau fiksuoti būseną. Kol ji netapo forma, vaizdiniu. Aš, su geroka savivalės doze, sau susikūriau tokius personažus, kurie savo įžūlumu suteikia man malonumą, pavyzdžiui, "immoralistą" – iki šiol nematyto tipo. Dabar kaip tik bus spausdinamas nedidelis muzikinio pobūdžio pamfletas ["Vagnerio atvejis"], kuris gali pasirodyti tarsi padiktuotas kuo linksmiausios dvasios būsenos: linksmumas irgi apkultina. Jis man į naudą, jis leidžia užsimiršti... Aš iš tikro labai daug juokiuosi, tokius dalykus išleisdamas į pasaulį.
Surasti linksmybes, kurios veikia gana stipriai, tampa vis sunkiau. Kartais mane apima nenusakomas liūdesys.
Karlui Špiteleriui į Bazelį, 1888 m. liepos 25 d., Zilsas
< ... > Kas dėl mano santykių su vokiečių spauda, apie kuriuos klausiate, tai juose pakanka keistenybių. Jų esmėje baimė prieš mane. Aš vienas iš nedaugelio, kuris nebijo susikompromituoti: gana pavojingas žmonių tipas. Iš tikro, aš turiu nemažą autoritetą ir darausi gana skaitomas autorius. Būti labiausiai nepriklausomu protu Europoje – tai jau kai kas. Kiekviename mieste, netgi Baltimorėje, turiu gerbėjų grupeles. Mano vertingiausiu žingsniu siekiant kartą ir visiems laikams garantuoti pagarbą sau, buvo vokiečių "auklėjimo" užsipuolimas tuo laiku, kai nacija buvo užsiėmusi nepaliaujamu savęs gyrimu. < ... >
Negaliu nepripažinti: ši baimė - vertingiausia, ir būtent ji bet kurią akimirką gali peraugti į dievinimą. Man dar niekada nepavyko įgyti asmeninio priešo.
Pirmas žingsnis, kurį reikia padaryti, pasirodžius "visuomenėje, kad į tave atkreiptų dėmesį, - tai dvikova, - pasakė Stendalis. Aš to nežinojau, tačiau tai padariau. < ... >
Mete fon Salis auf Mašlins, 1888 m. rugsėjo 7 d., Zils-Marija
< ... > Paskutiniu metu aš be galo uolus – iki tokio laipsnio, kad man reiktų susigražinti mano paskutiniojo laiško apie "nuskendusią vasarą" [rugpjūčio 22 dienos] dejones. Man netgi pavyko kai kas daugiau, kažkas, ko nesitikėjau iš savęs... Tiesa, po pasėkoje mano gyvenimas paskutiniu metu pasirodė tam tikra betvarkė. Kelis kartus atsikeldavau naktimis, antrą valandą, paklusdamas "balsui iš aukščiau", ir užrašydavau, kas iki tol buvo atsiradę galvoje. O tada buvo galima išgirsti, kaip namo šeimininkas ponas Durišas atsargiai atidaro duris ir išslenka į lauką – medžioti gemzių. Ką gali žinoti, gal ir mano medžioklė buvo gemzių medžioklė... < ... >
Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. spalio 18 d., Turinas
Brangus drauge,
Vakar su Tavo laišku rankoje kaip įprasta pasivaikščiojau po Turino apylinkes. Visur skaidri spalio šviesa. Miške, per kurį mane apie valandą veda nuostabus takas beveik palei Po krantą, ruduo vos juntamas. Šiandien aš pat dėkingiausias žmogus pasaulyje ir nusiteikęs rudeniškai visomis geriausiomis šio žodžio prasmėmis: atėjo laikas mano didžiajai pjūčiai. Man viskas lengva, viskas pavyksta... Apie tai, kad pirmoji "Visų vertybių perkainavimo" knyga ["Antikristas"] jau baigta, parengta spaudai, - apie tai pranešu tau su jausmu, kuriam apsakyti nerandu žodžių. Viso bus keturios knygos – jos išeis viena po kitos. Šįkart aš, kaip senas artileristas, demonstruoju savo sunkiuosius pabūklus: bijai, kad iš jų žmonijos istorijas bus sudraskyta pusiau. < ... >
Joje vokiečius puolu visu frontu: dėl "dviprasmybių" skųstis tau neteks. Ši neatsakinga rasė, ant kurios sąžinės sunkiausi nusikaltimai kultūrai, visais lemiamais istorijos momentais savo mintyse turėjo, matote, kažką "kita" (Reformaciją Renesanso metu, Kanto filosofiją – būtent tuo metu, kai Anglijoje ir Prancūzijoje taip sunkiai pasiekė mokslinį mąstymo būdą; "išsivadavimo karus" – ateinant Napoleonui, vieninteliam, kuris iki šiol tebuvo pakankamai stiprus, kad Europą pertvarkytų į politinę ir ekonominę vienybę), - o dabar, tuo metu, kai pirmąkart iškelti svarbiausi klausimai apie vertybes, jų galvose "reichas", tai partikuliarizmo ir kultūrinio atomizmo paaštrėjimas. Dar nebuvo svarbesnio momento istorijoje, bet ar kas apie tai žino? Tas nesupratimas, kurį šiandien regime, labai dėsningas: tą akimirką, kai iki tol neregėtas dvasinės aistros aukštis ir laisvė apima svarbiausią žmonijos problemą ir reikalauja nuosprendžio pačiam jos likimui, - tokią akimirką ypatingai aiškiai turi išsiskirti visuotinis smulkmeniškumas ir kvailumas. Prieš mane dar nėra jokio priešiškumo: tiesiog dar nėra ausų kažkam, kas mano, tad - nei už, nei prieš...
< ... > Dabar man reikia visomis jėgomis taupyti, kad įstengčiau milžiniškas išlaidas leidybai, numatomai per ateinančius tris metus... Mano planas – likti čia iki lapkričio 20 d... Tada ruošiuosi į Nicą. < ... >
Malvidai fon Meizenbug į Romą, 1888 m. spalio 20 d., Turinas
Gerbiamoji drauge,
Atleiskite, kad aš dar kartą paimsiu žodį – galbūt, jau paskutinį kartą. Palaipsniu aš nukapojau beveik visus mano ryšius su žmonėmis – iš pasibjaurėjimo, kad mane priima kažkuo kitu, nei esu. Dabar jūsų eilė. Metų metus aš jums siunčiu savo kūrinius – tam, kad galų gale kartą, sąžiningai ir naiviai, pareikštumėte: "Man siaubą kelia kiekvienas žodis". Ir čia būtumėte teisi. Todėl, kad Jūs "idealistė", o aš su idealizmu elgiuosi kaip su instinktuose įsišaknijusiu blogiu, kai su siekiu niekada nematyti tikrovės; kiekvienas mano kūrinių sakinys išreiškia panieką idealizmui. Per visą žmonijos istoriją nebuvo blogesnio dalyko, nei štai ši intelektualinė nešvara; iš visų realijų atėmė jų vertybes tuo, kad išgalvojo "idealų pasaulį"... Nesuprantate mano užduoties? Ir ką vadinu "visų vertybių perkainojimu"? Kodėl Zaratustra žvelgia į kilnius kaip pavojingiausią žmonių rūšį? Kodėl jis privalo būti moralės griovėju? Ar užmiršote, kad jis sako: "Sutrypkite, sutrypkite gerus ir teisius"?
Mano "antžmogio" sąvoką vėl pakeitėte, ko aš Jums niekada neatleisiu, į kažkokią "pakylėtą apgavystę", iš sibilių ir pranašų srities; tuo tarpu bet kuris rimtas mano kūrinių skaitytojas privalo žinoti, kad žmogaus, nesukelsiančio man pasibjaurėjimo, tipas, - kaip kartas priešingas geriesiems praeities kumyrams, šimtą kartų arčiau Čezare Bordžija nei Kristaus. Kai Jūs, man esant, vienu kvėptelėjimu primenate garbųjį Mikelandželo vardą ir tokį kiaurai melagingą ir nedorą sutvėrimą kaip Vagneris, - tikrai, geriau jau jus išvaduosiu nuo mano jausmą vadinimo mano vardu. Praktiškai dėl kiekvieno Jūs visą gyvenimą kūrėte iliuzijas. Nemažai nelaimių, tame tarpe ir mano gyvenime, įvyksta todėl, kad Jumis pasitiki, - kai Jūsų svarstymai visiškai nepatikimi. Ir galiausiai susipainiojate, kur Vagneris, o kur Nyčė!.. Jūs taip ir nesupratote, koks tas pasibjaurėjimas, su kuriuo aš, kaip ir kiekvienas padorus žmogus, atsukau nugarą Vagneriui prieš 10 metų, kai tas apgaudinėjimas, kartu su pirmaisiais Bairoto lapeliais, tapo apmąstomas. Jūs nežinote to giliausio nusivylimo, su kuriuo aš, kaip ir visi sąžiningi muzikantai, stebiu to vagneriškos muzikos maro plitimą, tai, kaip ji sugadina muzikantus? < ... > Niekada nesupratote nė vieno mano žodžio, nė vieno mano žingsnio; čia nieko nepadarysi, ir tam reikia padaryti aiškumą – "Vagnerio atvejis" man ir šia prasme pasirodė patogus atvejis.
Fridrichas Nyčė
Henrichui Kozelicui¹¹⁾ į Veneciją, 1888 m. spalio 30 d., Turinas
Brangusis drauge,
Ką tik žvilgtelėjau į save veidrodyje – taip dar neatrodžiau niekada. Ypatingai geros nuotaikos, įmitęs ir 10 m. jaunesnis, nei turėčiau būti. Papildomai viskam nuo tada, kai Turiną pasirinkau savo rezidencija, daug pasikeitė tame, kokius honneurs suteikiu sau: pvz., galiu save nudžiuginti apsilankymu pas puikų siuvėją ir man svarbu, kad mane visur priimtų kaip svarbų užsienietį. Kas man, kaip bebūtų keista,pavyksta. < ... >
Oras toks nuostabus, kad visai nesunku sukurti ką nors vertinga. Per savo gimtadienį ėmiausi eilinės užmačios, kuris, atrodo, turi pavykti ir už kurį jau gavau padorų avansą. Pavadinimas "Ecce Homo" arba "Kaip tapti savimi". Ten kalbama, drąsokai, apie mane ir mano kūrinius; tokiu būdu aš rengiuosi ne tik prisistatyti publikai, prieš užbaigiant baisiai vienišą perkainojimo aktą, - man norisi dar ir patikrinti, kokiai rizikai mane pasmerkia vokiečių įsivaizdavimai apie spaudos laisvę. Įtariu, kad pirmoji "Perkainojimo" knyga bus nedelsiant konfiskuota – visiškai teisėtai ir pilnai turint tam pagrindą. "Ecce Homo" pagalba noriu parengti gerą dirvą, galbūt sukelti smalsumą, kuris leistų padaryti man išimtį iš visuotinai priimtų ir, iš esmės, protingų sampratų apie tai, kas leistina. Beje, apie save kalbu su visu įsivaizduojamu psichologiniu "gudrumu" ir šaunumu – man visai nelinksma žmonėms pasirodyti pranašu, pabaisa ir moraline baidykle. Knyga dar ir tuo poži9riugali būti naudinga; galbūt, ji sutrukdys mano painiojimui su mano priešingybe < ... >
Elizabetei Fiorster, 1888 m. lapkričio vidurys, Turinas (juodraštis)
Mano sesuo!
Gavau Tavo laišką ir, jį kelis kartus perskaitęs, matau rimtą būtinybę su Tavimi atsisveikinti. Dabar, kai buvo sprendžiamas mano likimas, kiekvieną Tavo man skirtą žodį aš priimu šimtąkart jautriau: neturi nė mažiausio supratimo. Kad esi artimiausiai susijusi su žmogumi ir likimu, kuriuose išsisprendė tūkstantmečių klausimas, - mano rankose, jei kalbėsim tiesiogiai, žmonijos ateitis... Suprantu, kaip atsitiko, kad būtent Tau, dėl visiško negalėjimo matyti dalykus, kuriais gyvenu, teko bėgti pas vos ne mano priešingybę. < ... > Būtent ši misija tave nvedė pakankamai toli nuo manęs, tad pirmas sukrėtimas to, kas dabar, tikėtina, nutiks su manimi, Tavęs nepalies. Būtent to linkiu Tau; visų pirmiausia karštai prašau nepasiduoti draugiškam ir šiuo atveju tikrai pavojingam smalsumui ir neskaityti dabar publikuojamų mano kūrinių. Jie gali baisiai tave žeisti. < ... >
Bendram nuraminimui galiu pasakyti apie save, kad mano būsena nuostabi, pilna tokios stiprybės ir kantrumo, kokių nebuvo per visą ankstesnį gyvenimą; kad lengva tapo viskas, kas sunku, kad pavyksta viskas, ko imuosi. O juk man skirtas uždavinys, - tai mano paties prigimtis, tad tik dabar sugebėjau suvokti, kame mano, man skirta laimė. Žaidžiu su luitais, kurie sutraiškytų bet kurį mirtingąjį ... Nes tai, ką man lemta atlikti - baisu visomis žodžio prasmėmis: aš iškeliu savo baisųjį kaltinimą ne kam nors atskirai, o visai žmonijai; ir koks bebūtų nuosprendis – mano naudai ar prieš mane – bet kuriuo atveju su mano vardu bus susieta neapsakomai daug nelaimių < ... >
Tavo brolis
Henrichui Kozelicui į Berlyną, 1888 m. lapkričio 25 d., Turinas
< ... > Prisipažįstu, kad "Kumyrų sutemos" man atrodo tobulos; tokių ryžtingų dalykų negalima išdėstyti aiškiau ir delikačiau. Ar įsivaizduojama, kad galima būtų naudingiau sugaišti 10 d., - o būtent tiek laiko man užėmė toji knyga... < ... >
Su savimi iškrečiu tokius kvailus fokusus ir taip kvailioju, kad kartais pusvalandį raitausi – nerandu kito žodžio – praeivių akivaizdoje... Jau 4 dienos, kaip negaliu užsidėti rimtumo fizionomiją.
Manau, kad tokios nuotaikos tinku į "gelbėtojus"?..
Atvažiuokite...
Jūsų draugas N.
Kaizeriui Vilhelmui II, 1888 m. gruodžio pradžia, Turinas (juodraštis)
Šiuo aš vokiečių imperatoriui suteikiu didžiausią garbę, kokia jam kada nors teko, - tuo didesnę garbę, kad tam man teko įveikti savo gilų pasibjaurėjimą viskam, kas vokiška: aš jam įteikiu pirmąjį egzempliorių savo kūrinio, kuriuo paskelbiamas artėjimas baisios krizės, kokios dar nebuvo žemėje, didžiausios moralinės kolizijos, su kokia dar nebuvo susidūrusi žmonija, subrendusio atsikratymo visko, ko iki šiol reikalavo, kuo tikėjo ir ką šlovino. < ... > Tas veikalas, kaip tikiuosi, pateikia vaizdą visai ne "pranašišką"; tuo tarpu priešingai arba, greičiau, ne priešingai, ves visi pranašai iki šiol buvo melagiai, o aš skelbiu tiesą. Tačiau mano tiesa baisi, juk iki šiol tiesa buvo vadinamas melas. Visų vertybių perkainojimas - štai mano aukščiausio apmąstymo žmonijai formulė; mano lemtis nori, kad aš giliau, drąsiau, sąžiningiau, nei kas kitas iki šiol, pažvelgčiau į amžinus klausimus. Į dvikovą kviečiu ne gyvenančius dabar, - kviečiu ištisus tūkstantmečius. Aš prieštarauju, bet to nepaisant aš - neigimo dvasios priešingybė... Yra naujų ketinimų, yra tikslų ir uždavinių tokio masto, apie ką iki šiol nebuvo įsivaizduojama: aš skelbėjas par excellence, nors man tuo pačiu lemta būti ir likimu... Nes kai šis ugnikalnis išsiverš, žemę supurtys konvulsijos, kokių dar nebuvo: politikos idėja visiškai ištirps idėjų kare. Visi valdžios institutai išlėks į orą, ir prasidės tokie karai, kokių dar nebuvo. -
Georgui Brandesui į Kopenhagą, 1888 m. gruodžio pradžia, Turinas (juodraštis)
Drauguži, laikai būtina Jums pranešti pora ypatingos svarbos dalykų; duokite garbės žodį, kad tai liks tarp mūsų. Jūs pakliuvote į didžiąją politiką, netgi pasaulinę... Rengiu įvykį, kuris, tikėtina, istoriją padalins pusiau – iki tokio laipsnio, kad bus įvestas naujas metų skaičiavimas: iki ir po 1888-ųjų. Visa, kas šiandien paviršiuje – Trejeto sąjunga, socialiniai klausimai – visiškai ištirps individualumų susimaišyme; prasidės karai, kokių dar nebuvo, tačiau ne tarp nacijų, ne tarp sluoksnių: viskas išlėks į orą – aš pavojingiausias pasaulyje dinamitas. Po trijų mėnesių rengiuosi duoti pavedimą faksimiliniam "Antikristas: Visų vertybių perkainojimas" rankraščio išleidimui; ji išliks slapta: pasitarnaus man agitacijai. Man reiks vertimų į visas pagrindines Europos kalbas ir, kai kūrinys pagaliau pasirodys, aš manau, kad tiražas kiekviena kalba bus milijonas egzempliorių. Apie jus galvojau ryšium su danų kalba, o apie poną Strindbergą – ryšius su švedų kalba. Kadangi kalbama apie lemiamą smūgį krikščionybei, akivaizdu, kad vienintelė pasaulyje jėga, suinteresuota krikščionybės sunaikinimu, - tai žydai. Čia – instinktyvus priešiškumas, o ne menamas, kaip kokių "laisvamanių" ar socialistų – velniai žino ką padaryčiau su tais laisvamaniais. Vadinasi, mes privalome gerai žinoti šios rasės potencialias galimybes Europoje ir Amerikoje, juk, be visa kita, tokiam judėjimui reikalingas didelis kapitalas. Štai vienintelė natūraliai parengta dirva didžiausiam karui istorijoje; kiti sąjungininkus galima nagrinėti tik po šito mūšio. Toji naujoji valdžia, kuri čia iškils, sugebės viens-du tapti pasauline valdžia; jei pridursime, kad viešpataujančios klasės kol kas yra krikščionybės pusėje, tai yra akivaizdu, kad būtent jos iš esmės pasmerktos, nes visi stiprūs ir gyvybingi vienetai neišvengiamai atskils nuo jų. Tokiomis sąlygomis visos dvasiškai nesveikos rasės krikščionybėje išvys joms paliepiantį tikėjimą ir, vadinasi, stos į melo pusę – nereikia būti psichologu, kad tai nuspėtum. Rezultatas toks, kad dinamitas į orą pakels visus bandos organizavimo būdus, visokiausias konstitucijas – juk priešininkas nesugebės iškelti ką nors nauja ir tuo pačiu pasirodys nepasiruošęs karui. Karininkus į mūsų pusę atves instinktas; tai, kad būti krikščioniu yra aukščiausiu laipsniu nedora, bailu, purvina - tokią išvadą neklystant galima padaryti iš mano "Antikristo" (tačiau pirma išeis "Ecce homo", apie kurį rašiau, - jo paskutinis skyrius duoda nuojautą, kas dar laukia, pats aš čia esu pagrindiniame vaidmenyje...). Kas dėl vokiečių kaizerio, tai aš žinau, kaip reikia elgtis su tokiais kretinais vario galvomis. < ... >
Jei nugalėsime, valdžia žemėje bus mūsų rankose ir visuotinė taika taipogi... Mes įveikėme absurdiškas ribas tarp rasių, nacijų ir klasių: egzistuoja tik asmenybių hierarchija, tačiau šis hierarchijų medis neįsivaizduojama gylio.
Štai jums pirmas pasaulinės istorijos reikšmės tekstas: didžioji politika par excellence.
Francui Overbekui į Bazelį, penktadienio rytas [1888 m. gruodžio 26 d., Turinas]
Brangus drauge,
Štai dabar mane apėmė linksmumas: prisiminiau senąjį tavo kasininką, kurį man reikėjo nuraminti. Jam bus malonu išgirsti, kad aš nuo 1869-ųjų gyvenu be vokiečių pilietybės ir turiu nuostabų Bazelio pasą, kurį daugybę kartų pratęsė Šveicarijos konsulatai.
Kaip tik užsiėmęs memorandumais Europos valstybių rūmams – siekiant sukurti antivokišką lygą. Noriu "reichą" apvilkti tramdomaisiais marškiniais ir išprovokuoti beviltiškam karui. Nenurimsiu tol, kol jaunasis kaizeris ir kartu su juo skeptras nebus mano rankose.
Tarp mūsų! Tik tarp mūsų. Visiškas štilis sieloje! 10 valandų miego be pertraukos!
Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. gruodžio 29 d., Turinas
< ... > Tai, kad aš ne žmogus, o likimas – ne tas jausmas, kurį galima perduoti < ... >
Konstantinui Naumanui į Leipcigą, 1889 m. sausio 2 d., Turinas
Įvykiai gerokai aplenkė mažą tekstą "Nyčė prieš V[agnerį]": išsiųskite man gale esantį eilėraštį, o taip pat paskutinį Jums atsiųstą eilėraštį "Šlovė ir amžinybė", Pirmyn su "Ecce"! Telegrafuokite ponui Hastui!
Adresas ankstesnis, Turinas
Mete fon Salis auf Mar6lins, 1889 m. sausio 3 d., Turinas
Pasaulis nušvito, nes Dievas dabar žemėje. Argi nematote, kaip džiūgauja dangus? Aš ką tik įžengiau į savo karalystės sostą, Popiežių įmesiu į kalėjimą ir liepsiu sušaudyti Vilhelmą, Bismarką ir Štekerą.
Nukryžiuotasis
Kozimai Vagner į Bairoitą, 1889 m. sausio 3 d., Turinas
Princesei Ariadnei, mano mylimajai
Tai prielaida, kad aš žmogus. Tačiau jau ne kartą gyvenau tarp žmonių ir žinau viską, kas gali tekti žmonėms. Tarp indų buvau Buda, Graikijoje Dionisu, Aleksandras ir Cezaris – irgi mano inkarnacijos, kaip ir Šekspyro kūrėjas lordas Baironas. Galų gale, aš dar buvau Volteru ir Napoleonu, galbūt, ir Richardu Vagneriu... Šįkart ateinu kaip pergalingasis Dionisas, žemėje padarysiantis šventę.. Nereikia sakyti, kad turėčiau daug laiko... Dangus džiūgauja, kad aš čia... Aš dar kabojau ant kryžiaus...
Henrichui Kozelicui į Anabergą, 1889 m. sausio 4 d., Turinas
Mano maestro Pjetro
Sudainuok man naują giesmę: pasaulis nušvito ir dangus džiūgauja.
Nukryžiuotasis
Malvidai fon Meizenbug į Romą, 1889 m. sausio 4 d., Turinas
Nors Malvida, kaip žinoma, Kundri, kuri juokėsi tuo metu, kai drebėjo pasaulis, vis tik jai daug kas atleidžiama, nes ji mane labai mylėjo: žiūrėk pirmą "Memuarų" tomą... Aš gerbiu visas tas subtilias sielas dėl Malvidos, Natali gyvena jos tėvas; ir juo taip pat aš buvau.
Nukryžiuotasis
Francui Overbekui į Bazelį, 1889 m. sausio 4 d., Turinas
Draugui Overbekui su žmona
Nors jūs iki šiol rodėti silpnutį tikėjimą mano mokamumu, aš vis tik tikiuos įrodyti, kad esu iš tų, kuris apmoka savo skolas – pavyzdžiui, Jums... Aš dabar įsakysiu sušaudyti visus antisemitus...
Dionisas
„Šviesiesiems lenkams“, 1889 m. sausio 4 d., Turinas
Aš iš jūsų tarpo, aš net labiau lenkas nei Dievas, noriu jus pagarbinti tiek, kiek leidžia mano jėgos... Gyvenu tarp jūsų – kaip Mateiko¹⁵⁾.
Kardinolui Mariani į Romą (spėjama 1889 m. sausio 4 d., Turinas)
Ramybę Tau! Antradienį atvažiuoju į Romą, kad pareikščiau savo pagarbą Švenčiausiajam...
Nukryžiuotasis
Italijos karaliui Umberto I (spėjama 1889 m. sausio 4 d., Turinas)
Ramybę Tau! Antradienį atvažiuoju į Romą ir noriu matyti tave greta Švenčiausiojo Popiežiaus.
Nukryžiuotasis
Georgu Brandesui Kopenhagoje, 1889 m. sausio 4 d., Turinas
Mano draugui Georgu
Po to, kai mane atradai, rasti mane nėra stebuklas; sunkumas dabar mane prarasti...
Nukryžiuotasis
Jakobui Burkhartui į Bazelį, 1889 m. sausio 6 d., Turinas
Brangusis pone profesoriau,
Galiausiai mane labiau patenkintų likti Bazelio profesoriumi, nei Dievu; tačiau nedrįsčiau taip poli eiti savo egoizmu, kad vardan jo atsisakyčiau pasaulio sutvėrimo. Matote, tenka kažką aukoti, kuo būtum ir kada begyventum. Vis tik išsinuomojau sau studentišką kambarėlį priešais Kariniano rūmus (kur aš gimiau Viktoru Emanuilu), kurioje, sėdėdamas už rašomojo stalo, galiu girdėti nuostabią muziką iš Subalpino galerijos po manimi. Už viską su tvarkymu moku 25 frankus, pats sau perku arbatą ir viską, ko reikia, kankinuosi su kiaurais batais ir kas minutę dėkoju dangui už senąjį pasaulį, kuriam žmonės nebuvo pakankamai paprasti ir ramūs. Kadangi ateinančią amžinybę esu pasmerktas būti apipilamas bjauriais anekdotais, tai užsiima čia rašliava, geresnės už kurią nesugalvosi, labai malonia ir neįpareigojančia. Pašto dėžutė už penkių žingsnių, tad pats sukišu į ją savo laiškus, kad gautų geriausi grande monde feljetonistai. Be abejo, glaudžiai bendradarbiauju su „Figaro“, o norėdami įsitikinti, koks esu ramus ir nepavojingas žmogus, išklausykite mano pirmųjų bjaurių anekdotų.
Per daug nepergyvenkite dėl Prado¹⁶⁾ š – Prado, o taip pat Prado tėvas, drįstu sakyti, kad ir Lesepsas¹⁷⁾ – taipogi aš... Norėjau savo mylimiems paryžiečiams duoti visai kitokį supratimą – supratimą apie padorų nusikaltėlį. Chembidžas¹⁸⁾. – tai irgi aš: dar vienas padorus nusikaltėlis.
Antrasis pokštas. Sveikinu nemirtingą mesjė Dodė, Prancūzijos akademijos narį.
Astu.
Kas, vienok, nemalonu ir užgauna mano kuklumą, tai, iš esmės, kad kiekviena istorinis asmuo – tai aš: net su vaikais, kurios išleidau į pasaulį, dalykas toks, kad kiek nepasitikėdamas klausiu savęs: ar ne iš Dievo kilo viskas, kas prasmegs į „Dievo karalystę“? Šį rudenį, apsirengęs kuo prasčiausiai, dukart dalyvavau savo laidotuvėse – pirmąkart būdamas kunigaikščiu Robilanu (ne, tai mano sūnus, nes aš savo prigimties galia – Karlo Alberto), tačiau AntoneIi buvau aš pats. Brangus pone profesoriau, Jums reiktų išvysti visą tą kūrinį; nes aš labai nepatyręs tame, ką kuriu [Tikėtina, kad čia tęsiasi susitapatinimas su Antoneli ir kalbama apie Mole Antoneliano bokštą], Jums tiktų bet kokia kritika. Būsiu atidus, tačiau negaliu pažadėti, kad pasimokysiu. Mes, menininkai, neapmokomi. Šiandien žiūrėjau savo operetę, genialiai-maurišką, ta proga taipogi su malonumu konstatavau, kad ir Maskva, ir Roma šiandien didingi. Matot, man ir peizažų srityje neatimsi talentų. Ryžkitės, mes puikiai, tiesiog nuostabiai paplepėsim. Turinas netoli, ypatingų rimtų darbinių reikalų nenusimato, taurę veltlinerio gausime. Tinkama apsirengimo forma – nuoga.
Tikrai mylintis
Jūsų Nyčė
Rytoj atvažiuoja mano sūnus Umberto su mieląja Margarita, kurią tik čia sutiksiu vienais marškiniais. Likusieji - frau Kozimai... Ariadnė... Laikas nuo laiko ją užburia...
Vaikštinėju visur su savo studentiška striuke, kartais paploju kam per petį ir sakau: siamo contenti? Son dio, ho fatto questa caricatura... [Mes patenkinti? Aš dievas – sutvėriau šitą karikatūrą]
Kajafą sukausčiau grandinėmis; o dar praeitais metais mane ilgai ir metodiškai niuksėjo vokiečių gydytojai.
Pribaigiau Vilhelmą, Bismarką ir visus antisemitus.
Galite kaip norite panaudoti šį laišką nemenkinant manęs Bazelio gyventojų akyse.

Pastabos:
¹⁾ Skaitykite: V. Solovjovas
²⁾ Lu Salomė -- žr. >>>>>
³⁾ Francas Overbekas (1835-1905) – teologas, bažnyčios istorikas, artimas Nyčės draugas nuo dėstymo Bazelyje laikų. Būtent jis 1889 m. pradžioje atvažiavo į Turiną pas Nyčę, sunerimęs dėl paskutinių žinučių.
Žr. daugiau >>>>>
⁴⁾ F. Nyčė šioje vietoje padarė išnašą, kurioje paaiškina: „Man reikia miesto su didele biblioteka mano „interliudijoms“; ir visai neseniai aš galvojau apie Štutgartą. Jie atsiuntė man tolerantiškas taisykles dėl Štutgarto bibliotekos“.
⁵⁾ Karlas Špiteleris (Carl Friedrich Georg Spitteler, 1845-1924) – šveicarų poetas ir rašytojas, Nobelio premijos laureatas (1919) už epą „Oplimpinis pavasaris“ (1900-05), kuriame susimaišę fantastiniai, natūralistiniai, religiniai ir mitologiniai motyvai, nagrinėją žmogaus požiūrį į visatą. Kūrė pesimistines ir heroines poemas. Jo alegorinę prozinę poemą „Prometėjas ir Epimetėjas“ (1881) interpretavo K.G. Jungas knygoje „Psichologiniai tipai“ (1921). Jo proziniai kūriniai yra „Du maži mizoginistai“ (1907) apie autobiografines vaikystės patirtis ir „Leitenantas Konradas“ (1898), kuriame juntama natūralizmo įtaka. O autobiografinis romanas „Imago“ (1906) nagrinėja pasąmonės reikšmę konflikte tarp kūrybingo proto ir vidurinės klasės suvaržymų. Susirašinėjimo metu buvo paskelbęs kritinį straipsnį apie Nyčę.
⁶⁾ Lama – namų, „vaikiškas“ filosofo sesers Elizabetės Fiorster vardas (jis pasirodė pranašiškas, nes 1886 m. Elizabetė su vyru išvažiavo į Pietų Ameriką).
⁷⁾ 1887 m. spalio 10 d. F. Nyčė rašė: „... apie mano paskutinę knygą vokiečių žurnaluose yra kažkokia klaiki maišalynė iš nesupratimo ir nepriimtinumo. Tai mano knyga – 'neapsakomi niekai', tai – 'velniškai aiški', tai užsitarnavau, kad mane siųstų į ešafotą... tai mane tituluoja 'junkerių aristokratijos filosofu', tai taršo mane tarsi antrąjį Edmundą fon Chageną, tai užjaučia, kaip XIX amžiaus Faustą, tai atsargiai atideda į šalį, priklijuodami etiketes 'dinamitas' ir 'siaubūnas'. Ir kad pasiektų tokį mano pažinimą, jiems prireikė beveik 15 m.... Tačiau tai laikais aš dar nesislėpiau už švelnaus vualio ir buvau gerbiamas vokiečių baronų, tarsi jiems priklausyčiau“.
⁸⁾ Vilhelmas Pinderas (1844-1928) – F. Nyčės vaikystės draugas.
⁹⁾ Bernhardas Fiorsteris (1843-1889) – Nyčės svainis ir vokiečių kolonijos „Naujoji Vokietija“ Paragvajuje įkūrėjas. Jis nusižudė.
¹⁰⁾ Karlas Fuksas (1838-1922) – vokiečių muzikologas, pianistas ir vargonininkas.
¹¹⁾ Henrichas Kozelicas (1854-1918) – kompozitorius, Nyčės mokinys ir draugas. Daugiau žr. >>>>>
¹²⁾ Jozefa Viktora Vidmanas - šveicarų žurnalo „Berenr bund“ redaktorius.
¹³⁾ „Trečiuoju“ gali būti barono fon Zaidlico žmona Iren, tačiau galima ir kita („Zaratustros“ pavyzdžiu) interpretacija – tai vienas iš Nyčių (rašantis šias eilutes arba „paslėptasis“).
¹⁴⁾ Ernstas Vilhelmas Fricšas – pirmasis Nyčės leidėjas.
¹⁵⁾ Janas Mateiko (1836-1893) – lenkų tapytojas, monumentalių darbų Lenkijos istorijos tema autorius.
¹⁶⁾ Prado – žudikas, garsaus teismo Paryžiuje dalyvis.
¹⁷⁾ Lesepsas – prancūzų diplomatas, Prancūzijos akademijos narys; vadovavo kompanijai, kasusiai Panamos kanalą 1880-ais. Po jos bankroto 1889 m. pateko į teismą.
¹⁸⁾ Henris Chembidžas – 22 m. anglas 1886 m. nužudė savo 8 m. vyresnę meilužę. 7 m. kalėti nuteisto Chembidžo parodymais, jiedu su meiluže, įkvėpti vieno iš Alfredo de Vinji siužetų, ruošėsi dvigubai žmogžudystei.

¹⁹⁾ Madžorė (Lago Maggiore) - siauras ilgas (65 km) ežeras Alpėse, ant Šveicarijos ir Italijos sienos; jis yra žemiausia Šveicarijos vieta. <A. Volta iš pelkių dujų čia pirmąkart nustatė metaną (apie 1777 m.). Čia 1882 m. gegužę F. Nyčė įsimylėjo Lu Salomę ir pasiūlė jai savo ranką, tačiau ji atsisakė. Ir tada jo „Taip kalbėjo Zaratustra“ datuota „po Ortos“ (Orta – ežeras ir miestas prie jo ir vakarus nuo Madžorės; vakariniame krante yra šventasis Monte Sacre, kuriame 20 koplyčių skirtos Pranciškaus Asiziečio gyvenimui ir stebuklams (trim etapais statytos 1590-1788). Aplink jas Dionisas Kompasas sukūrė daug žmogaus dydžio skulptūrų). Madžorės ežeras minimas E. Hemingvėjaus „Atsisveikinime su ginklais“.

²⁰⁾ 1887 m. pabaigoje – 1888 m. pradžioje O. Busė Nyčei parašė 6 laiškus.
²¹⁾ Nyčė rašė naujas pratarmes antriems „Tragedijos gimimo“, „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ ir „Ryto žaros“ leidimams, o taip pratarmę, 5 knygą ir Dainų priedą „Linksmajam mokslui“.

²²⁾ Vokiečių politikas ir rašytojas Hermanas Pachnikė (1857-1935) savo „De Philosophia Epicuri“ (1882) dedikavo F. Nyčei.
²³⁾ F. Overbekas siuntė Nyčei pensiją.
²⁴⁾ - Miunchene gyveno Reinhartas ir Irena fon Seidlicai bei Idos Overbek motina.
²⁵⁾ - T.y. nihilizmo atėjimas.
²⁶⁾ - K. Fukso laiškas 1987 m. lapkričio 20 d.
²⁷⁾ - Taip F. Nyčė įvardija savo stilistiškai tobulų, sąmojingų, originalių, tačiau vis tik ekscentriškų ir keistų aforizmų visumą.
Papildomi paaiškinimai:
^b1) Džordžas Bizė (Georges Bizet, 1838-1875) - romantinės pakraipos prancūzų kompozitorius ir pianistas, žinomiausias opera „Karmen“ (1875), kurioje Karmen vaidmuo skirtas mecosopranui. Pradžioje opera neturėjo pasisekimo, tačiau ją gyrė kai kurie kompozitoriai, pvz., P. Čaikovskis, K. Debiusi... Po jo mirties kiti kūriniai nesulaukė pripažinimo, - ir tik po daugelio metų buvo vėl buvo „atrasti“.
1882 m. sausio 5 d. F. Nyčė pasiuntė H. Kozelicui F. Bizė partitūros leidinį su 75-iom pastabom paraštėse, užrašytas pieštuku.
^b2) Prosperas Merimė (Prosper Merimee, 1803-1870) - prancūzų rašytojas ir vertėjas, istorikas, domėjęsis lietuvių kalba ir etnografija bei parašęs novelę „Lokys“ (1869), kuriame vaizduojama 19 a. Lietuva – tai buvo paskutinė jo novelė. Išmoko rusų kalbą ir populiarino rusų literatūrą. Buvo vienas pirmųjų novelės meistrų. Po mirties dar išleistos „Paskutinės novelės“ (1873), kuriose mistinis nutikimas įgauna kasdienišką paaiškinimą. 1839 m. jis buvo persikėlęs į Korsiką, kur parašė apysaką „Kolomba“, tačiau žinomiausia jo novelė „Karmen“ (1845) dėl Ž. Bizė operos (1875) sėkmės ji yra apie čigonų papročius, pateikiamus užsieniečio akimis.
^b3) Luisas Hektoras Berliozas (Louis Hector Berlioz, 1803-1869) - romantinės pakraipos prancūzų kompozitorius, kurio žymiausias kūrinys – „Fantastinė simfonija“ (1830, pagal T. de Quincey autobiografinį romaną). Ir daugelis kitų Berliozo kūrinių buvo įkvėpti literatūros: „Fausto pasmerkimas“ (1846), „Haroldas Italijoje“ (1834 ; pagal Bairono „Čaild Haroldą“), „Romeo ir Džiuljeta“ (1839) … Be to, Berliozas daug metų užsiėmė muzikos kritika: „Vakarai su orkestru“ (1853) – satyra apie 19 a. Prancūzijos provincijos muzikinį gyvenimą; „Berliozo memuarai“ (1870) – romantizmo epochos paveikslas, pedagoginis veikalas „Traktatas apie šiuolaikinę instrumentuotę ir orkestruotę“ (1844)…

^*) Otto Bussė buvo Nyčės gerbėjas iš Berlyno, apie 1880 m. Nyčei parašęs 6 laiškus.

Šuolis iš savęs
Nyčė ir Vokietija
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
Nyčė prieš Špenglerį
T.Adornas. Nihilizmas
Apie Nyčės metafiziką
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
F. Nyčė. Antikristas (ištrauka)
Porfirijaus "Nimfų ola"
Karlas Gustavas Jungas
A. Kamiu filosofija
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis