Nyčė prieš Špenglerį
arba Istorija ir transgresija

[ Redaktorius: šiame straipsnelyje, įsiskaitę, galite atrasti sąšaukų su padėtimi po 2016 m. Seimo rinkimų ]

1. Ekspozicija. Nyčė

„Tie, nuo kurių priklauso progresas, - tai laisvi nuo ryšių, besijaučiantys gerokai mažiau užtikrinti ir gerokai silpnesni individai, kurie išbando nauja ir tai bando visur kur: jie žūsta nesuskaičiuojamais kiekiais nepalikdami jokių pėdsakų, tačiau bendrai tręša ir laikas nuo laiko susilpnina stabilias sritis, įnešdami kažką nauja į tą ar kitą susilpnėjusią grandį. Ta atšviežinimas palaipsniui įsisavinamas iš esmės tvarkingo organizmo“ („Juodraščiai“).

Ši įvairiomis atmainomis pas Nyčę sutinkama idėja yra vienas didesnių mąstytojo pasiekimų vertybių perkainojimo srityje. Naujo kilčiai bei progresui būtini: transgresija, bifurkacija, pusiausvyros sugriovimas, - t.y. būtini silpni, išsigimstantys, ligoti, pikti, nenormalūs ir anomaliniai, nukrypę (arba tokiais laikomi). Tai taikoma ne tik biologijos, bet ir kultūros sričiai. Tai veikia ir dvasinėje srityje. Visur būtini destabilizuojantys veiksniai:

Rūšies atsiradimas, tipo įsigalėjimas ir sustiprėjimas įvyksta veikiant ilgai kovai su savo esme tokiomis pat nepalankiomis sąlygomis. Priešingai, iš augintojų eksperimentų žinoma, kad rūšys, kurių daliai tenka maisto, priežiūros ir rūpesčio perteklius, iškart rodo polinkį į tipo variacijas bei yra gausios keistais ir neįprastais nukrypimais (o taip pat baisiomis ydomis). Dabar pažvelkite į kokią nors aristokratinę visuomenę, tarkim senovės graikų polį ar Veneciją kaip savanorišką ar nesavanorišką instituciją giminės kultivacijos tikslams: mes pamatysime ten kartu gyvenančius savo jėgoms apsirūpinančius žmones, besistengiančius išlaikyti savo rūšį daugiausia todėl, kad jie privalo išlaikyti save arba patirti didelį pavojų būti išnaikintais. Ten nėra palankių sąlygų, to pertekliaus, tos apsaugos, kurie palankūs tipo variacijoms; čia rūšis būtina tiesiog kaip rūšis, kaip kažkas tokio, kas dėka savo tvirtumo, vienodumo, formos paprastumo geba išsilaikyti ir sutvirtinti savo egzistavimą esant nuolatinei kovai su kaimynais arba maištaujančiais, arba grasinančiais sukilti engiamaisiais. Įvairi patirtis moko jį kokioms savybėms jis dėkingas dėl to, kad dar tebeegzistuoja ir nuolat laimi, visų dievų ir žmonių pykčiui, - šias savybes jis vadina palankiomis ir tik jas kultivuoja.
“Anapus gėrio ir blogio“

Toks mechanizmas reikalauja atsisakyti daugelio galimų variantų, vertybių pliuralizmo, nustatyti griežtas ribas, praktiškai pašalinant pasirinkimą. Neklasikinėje filosofijoje gausu tai palakančių mokymų. Pvz., diskursiniu-analitiniu E. Laklo1) ir Š. Mufo2) požiūriu panašus reiškinys aprašomas kovos už reikšmių, artikuliacijų ir hegemonijos nustatymą terminais.
[E. Laclau, C. Mouffe. Hegemony and Socialist Strategy. Towards a Radical Democratic Politics, 2001 ]

Tam, kad atsirastų dvasinė rūšis, kultūra kaip universali prasmių kūrimo matrica, reikia išankstinio horizonto susiaurinimo ir vieningos buitinės-prasminės apibrėžtumo perspektyvos atskleidimo:

Taip daugeliui kartų į priekį tvirtai nustatomas tipas su nedaugeliu, tačiau tvirtais bruožais, nustatomas tvirtų, kovingų, išmintingai tylių žmonių, gyvenančių glaudžiame ir uždarame rate (ir todėl turinčių subtilų visų visuomenės apžavų ir niuansų supratimą) tipas: nuolatinė kova su visada vienodomis nepalankiomis sąlygomis, kaip sakoma, yra priežastimi to, kad tipas tampa pastovus ir stabilus.
“Anapus gėrio ir blogio“

Prieš tą nuostatą stoja kita tendencija, kai tenkinama sąlyga:

Tačiau galiausiai vis tik nusistovi palankios aplinkybės ir didelė įtampa atslūgsta; galbūt tarp kaimynų neliko priešų ir atsirado gausu lėšų pragyvenimui ir netgi malonumams. Iškart sutrūks visi pančiai ir dings ankstesnės disciplinos priespauda: ji jau nejaučiama dėl būtinybės, egzistavimo sąlygos – jei ji norėtų tęstis, tai galėtų pasireikšti tik prabangos, archaizuojančio skonio forma. Staiga visa savo didybe gausiai pasirodo variacijos, ar nukrypimo (į kažką aukštesnio, subtilesnio, retesnio) ar išsigimimo ir keistumo forma; individas ryžtasi stoti nuošaliai ir iškilti virš bendro lygio. Šiuose istorijos posūkio taškuose kartu egzistuoja ir dažnai tarpusavyje susipina didingas, įvairus, pirmapradiškai tvirtas kilimas ir veržimasis aukštyn, kažkas panašaus į tropinio augimo varžybas, ir baisi žūtis bei susinaikinimas dėl siautėjančių vienas prieš kitą, tarsi sproginėjančių egoizmų, kovojančių už „saulę ir šviesą“ ir nežinančių jokių ribų, jokių stabdžių, jokio gailesčio, kam galėjo juos nuteikti ankstesnė moralė. Juk pati toji moralė būtent ir skatino tokią baisią jėgų sankaupą, juk pati ir įtempė tokią grėsmingą lanko templę: dabar ji „atgyveno“ ar dar atgyvens savo amžių. Pasiekta toji pavojinga ir bloga lemianti riba, už kurios virš senos moralės įsilieja aukštesnis, įvairesnis, platesnis gyvenimas, jo srauto pagautas „individumas“ priverstas tapti įstatymų sau leidėju, išmąstyti įvairias gudrybes ir triukus savisaugai, savęs iškėlimui, savęs išlaisvinimui. Mes regim ištisus naujus „kodėl“, naujus „kaip“. Daugiau nėra jokių bendrų formulių, nesupratimas ir nepagarba sudaro glaudžią sąjungą, žūtis, ūgliai ir aukštesnieji troškimai grėsmingai susipina tarpusavyje, rasės genijus liejasi iš visų Gėrio ir Blogio gausybės ragų, ateina lemtingas pavasario ir rudens vienalaikiškumas, sklidinas naujo žavesio ir paslaptingumo, kurie būdingi jauniems ūgliams, dar neišeikvojusiems savo jėgų ir nejaučiančių nuovargio.
“Anapus gėrio ir blogio“

Šiame fragmente pateiktas tikslus sociokultūrinės savasties transgresijos aprašymas. Atsiranda variacijos, nukrypimai ir išsigimimai – visa tai, kas griauna stabilumą ir tipo apibrėžtį. Pažeidžiamos ankstesnės ribos, kurių dėka nepaprastomis pastangomis ir buvo suformuotas tam tikras kultūrinis-istorinis tipas. Dingsta bendros perspektyvos (vertybės ir prasmės), individas išsilaisvina iš gimininės ir kultūrinės vienovės. Dabar jis priverstas kurti savas perspektyvas, savo „kodėl“ ir „kaip“. Daugelis tų pasmerkta žūčiai, vyksta nusistovėjusios buitinio-prasminio apibrėžtumo destabilizacija, išklibinimas ir transgresija. Aukojamos per didelės aukos, tačiau tik taip sukuriamos perėjimo į naują lygį sąlygos. Šiame kontekste Nyčė apie tai nekalba atvirai, tačiau kalbama apie pasiruošimą Antžmogiui. Ir kito kelio nėra, daug kas pasmerkta žūčiai išbandant naujus kelius, laužant ribas, judant neištirtumo ir draudžiamumo link. Galiausiai galbūt iš šio transgresijos chaoso gims nauja tvarka, naujas tipas, kuris bus anapus viso to, kas dabar vadinama žmogumi ir kultūra.

Ir štai čia išsiskiria Nyčė ir Špengleris. Tai, kas prieš tai minėta, Špengleriui yra dekadanso, krizės ir kultūros sunykimo, tautų ir nacijų žlugimo epochos atėjimo bei masių (felachų) civilizacijos atsiradimo ženklai. Tai matė ir suvokė ir Nyčė:

Ką dabar turėtų skelbti dabartiniai moralės filosofai? Jie aptiks, šie įžvalgūs stebėtojai ir padieniai darbininkai, kad viskas artėja prie greitos pabaigos, kad viskas aplink juos irsta ir genda, kad niekas neatsilaikys iki poryt dienos išskyrus vienąnuslėpti ironiją

Tačiau Nyčė visame tame matė ir dar kai ką, ko nematė Špengleris: naują viltį, naują horizontą, naują ateitį.

2. Špengleris. Išvystymas

Pasaulėžiūros nuopuolis Pradėsime vienu pagrindiniu Špenglerio konceptu, „Europos saulėlydžiu“:

Vietoje „kosminio“ („es“) susikūrus aukštosios kultūros tipui atsiranda stipri vieninga tendencija. Primityvios kultūros viduje sudvasintomis esybėmis yra, be įprastinių žmonių, tik gentys ir giminės. O šiuo atveju sudvasinimas būdingas pačiai kultūrai. Visa, kas primityvu, yra primityvių ryšių išraiškos forma. Aukštoji kultūra – tai gyvavimas vieningo milžiniško organizmo, kuris vieningos formų su vieninga istorija nešėjais daro ne tik papročius, mitus, techniką ir meną, bet ir į ją įeinančias tautas bei sluoksnius.

Aukštoji kultūra sudaro vieningą centrinę prasmių sistemą, t.y. metadiskursinį darinį su vienu centru, savo valdžią išplečiantį visiems jam pavaldiems elementams. Svarbu tai, kad Špengleris teigia tų darinių daugybinį ir heterogeninį pobūdį; jų nesuvesdamas į stambesnę metafizinę vienybę (kaip Hėgelis). Viena greta kitos kyla daugybė uždarų metadiskursyvių buitinių-prasminių perspektyvų, - be tikros tarpusavio komunikacijos. Jų modalumas nulemiamas neregimo centrinio „vidinės dvasinės esmės“ taško buvimu. Yra numanomas ne tik transcendentyvaus žymens buvimas, bet ir neįveikiamų ribų, skiriančių kultūrą nuo viso, kas nepriklauso kultūrai (pirmiausia, kitų panašių reprezentacinių sistemų), nustatymas. Kita kultūra – kitas pasaulis su sava dvasia.

Už šios erdvės neįmanoma ir savastis:

... žmogus neturėjo istorijos ne tik iki kultūros atsiradimo, bet ir netenka jos, kai tik civilizacija pasiekia savo pilną ir išbaigtą pavidalą ir pasibaigia gyvas kultūros vystymasis, kai išsemiamos apmąstyto egzistavimo paskutinės galimybės. [ ... ] Išsivysčiusio žmogaus realioje istorijoje ... visad vyko kažko sudvasinto realizacija, idėjos įkūnijimas į gyvą istorinį vaizdą.

Apmąstyto gyvavimo galimybė užtikrinama metafiziniu dvasios potencijų arba idėjos realizavimo procesu. Pagrindinis skirtumas nuo klasikinės metafizikos yra tame, kad dvasia, kaip pirminis prasmės suformavimo šaltinis, pas Špenglerį visai nėra amžina ir nekintanti, kokiomis yra Platono idėjos.

Į nebūtį nueina didieji sprendimai, kuriuose pasireiškia visos kultūros vidinė prasmė. Prasideda beprasmybės, zoologijos viešpatavimas. [ ... ] Šios tautos jau neturi dvasios. Todėl jos negali turėti savos istorijos.

Ką reiškia egzistavimas be dvasios, be istorijos, be jungiančios prasmės? Tai ne kas kita, kaip sustingusios išraiškos formos, be to, ką prieš tai išreiškė: prasmės netekę tušti žymenys , t.y. simuliakrai. Postkultūrinė civilizacijos stadija – tai simuliakrų viešpatavimo laikotarpis. Prasmės prijungtos prie atitinkamos metadiskursyvios erdvės ir visiškai pavaldžios transcendentaliam žymimajam. Reprezentacija formuoja atitinkamą išraiškos kalbą, esančia betarpišku tos kultūros produktu. Tačiau ji yra gerokai laisvesnė ir gali būti atplėšta nuo jį pagimdžiusio pagrindo. Čia Špengleris yra artimas Sosiūro kalbos ženklo supratimui. Žymintis gali būti išlaisvintas nuo ryšio su žymimuoju. Ir jei šis nesusiejamas su kitu žymeniu, tampa grynu simuliakru, nurodančiu tik save patį. Arba kita metadiskursinė erdvė, dar nesusikūrusi savo kalbos, prisiskiria tas tuščias formas savo giluminių prasmių reprezentacijai:

Reikšminga ne pirminė formos prasmė, o tik pati forma, kurioje stebėtojo pajauta ir supratimas atskleidžia galimybes kūrybai. Pačios prasmės neperduodamos. Gili dvasinė vienatvė tarp dviejų skirtingų požiūrių žmonių nesumažėja. Net jei indai ir kinai kartu jaustųsi budistais, viduje jie vis tiek lieka toli vienas nuo kito. Tie patys žodžiai, tokios pat apeigos, tie patys ženklai – tačiau dvi skirtingos sielos, kurių kiekviena eina savo keliu.

Prieš mus viena žymėjimo sistema ir dvi skirtingos žymimojo sistemos. Špengleris pateikia pavyzdį, kai ta pati kalba (antikos teisė) buvo naudojama trijų skritingų kultūrų dvasiai išreikšti: antikinei, arabų ir europietiškai. Tačiau toks pasiskolinimas nėra toks jau nekaltas kaip gali atrodyti:

Jei mokslininkai nori savąją teisę įsūdyti į svetimą teisinę schemą, parašyta svetimų sąvokų kalba, tai sąvokos tampa tuščiomis, o gyvenimas nebylus. Teisė tampa ne ginklu, o našta; ir tikrovė sukasi ne teisės istorijos viduje, o lygiagrečiai jai.

Simuliakras nenustoja tokiu būti net jei žymeniui priskirtas naujas žymimasis. Svarbu tik kas bus stipresnis: ar transcendentinis žymimasis sugebės prasimušti pro svetimų išraiškos formų sluoksnį ir primesti joms savo valią, ar tušti žymenys uždusins ir nustums gilyn kultūros dvasią. Kaip bebūtų, aukštesnės eilės kultūrai gręsia kitos kultūros – ir Špengleris teisingai pripažįsta: „Prasmės neperduodamos“.
Tačiau savastį subjektas gauna ne tiesiogiai per kultūrą, o per tokias konstitutyvinius vienetus kaip tautos, nacijos ir sluoksniai, sudarantys antros eilės savastį:

Ne „arabai“ sukurė arabų kultūrą. Magiška kultūra, gimusi prie Kristaus, vienu savo paskutiniųjų pasiekimu sukūrė arabų tautą... Pasaulinė istorija – tai didžiųjų kultūrų istorija, o tautos tėra tik simbolinės formos, kuriose tų kultūrų žmonės realizuoja savo likimą.

Tautas Šlengleris skirsto į pratautes, nacijas ir felachus – ir tik nacijos turi tikrai kultūrinę prasmę. Nacija formuojasi bręstančios kultūros rėmuose per visu pilnumu išsiskleidusios idėjos reprezentaciją. Pratautės dar nesuformavę metafizinio centro, o felachai – jo netekę. Tai transgresijos, pereinančios iš vienos formos į kitą, arba simuliakrai, sustingę formos netekę žymimojo. Tai ir yra transgresyvus būties savasties režimas sociokultūriniame mate. Tai neišvengiamai skatina išimtinumo praktiką:

Nebūna kultūrinės tautos, į kurią įeitų visi be išimties. Tai įmanoma tik tarp prataučių ir „felachų“, egzistuojančių tautų be giluminės ir istorinės reikšmės. Kol tauta yra nacija ir realizuoja nacijos likimą, joje yra mažuma, kuri visų vardu perteikia ir tveria jos istoriją.

Į naciją įeina tik ribotas išrinktųjų skaičius, mažuma, turinti teisę reprezentuoti centrą ir prievartiniu būdu pagrindiniai linijai pajungti kitus elementus. Taip susidaro griežta socialinė tvarka, tačiau ji susijusi su didelės dalies išstūmimą į užribį, savasties praradimą, kas ypač išryškėja sluoksnių hierarchijoje:

Bet kurios kultūros viduje valstietija yra gamtos ir budrumo dalimi, t.y. yra grynai beasmenė išraiška, o aristokratija ir dvasininkija yra, atvirkščiai, atrankos ir išsilavinimo produktais ir taip visiškai suasmenintos kultūros išraiška; ir žvelgia iš aukšto ne tik į barbarus ar atmestuosius, bet ir į visus, nepriskiriamus jų sluoksniui. Tie atmestieji dvarininkijos nušalinami kaip „tauta“, o dvasininkijos – kaip profanizmas, o kriterijumi tampa formos vystymas.

Sluoksnių hierarchijoje valstietija turi ne sluoksnio reikšmę – beformis, be istorinio (t.y. reprezentuojančio kultūrinį centrą) centro egzistavimą. Tasai neredukuojamas likutis sudaro socialinės-kultūrinės savasties transgresijos pirmąjį laipsnį. Tai pasyvios transgresijos stadija: likutis susidaro kaip būtinas ir kartu šalutinis reprezentatyvios hierarchinės tvarkos nustatymo rezultatas. Jis neturi esmingesnio poveikio tvarkai, tačiau yra pavaldus jai. Giliai simbolinė valdžios ir tikėjimo prasmė mums nepasiekiama kaip ir katalikų pamaldų lotynų kalba; simboliniai tvarkai jie paklūsta tik išoriškai. Jų egzistencija vyksta kitu režimu nei tikrų sluoksnių. Greta viena kitos metadiskursinėje erdvėje egzistuoja transgresija ir transcendencija, o tai ir neutralizuoja transgresiją. Taip trunka tol, kol transcendentinis centras turi pakankamai valdžios, kad galėtų pajungti transgresinius elementus. Kai tik valdžia ima silpnėti, pasireiškia transgresija:

Baigiantis bet kurios kultūros vėlyvajam periodui daugiau ar mažiau prievartiniais metodais nutrūksta sluoksnių istorija. Laisvo gyvenimo, netekusio šaknų, siekis ima viršų virš didingų kultūrinių simbolių, kurių miesto gyventojai jau nesupranta ir nepakenčia.

Pradžioje susidaro taip vadinamasis trečiasis sluoksnis, anot Špenglerio nesantis sluoksniu, nes remiasi ne aukštesniosios idėjos reprezentacija, o protestu prieš aukštesnius sluoksnius (dvarininkiją ir dvasininkiją) bei idėjas. Šią pakopą galima pavadinti kryptinga transgresija, nukreipta prieš esamos tvarkos panaikinimą. Transgresija čia reiškiasi kaip buitinės prasmės vektorius, vienijantis įvairaus tipo žmones ir besikertantis su transcendencijos vektoriumi. Tačiau toji vienybė lieka išorine ir netvirta. Kryptinga transgresija keičiama chaosu arba įvairiapusėmis transgresijomis – atsiranda ketvirtasis sluoksnis arba „masės“:

Tasai kažkas visiškai beformis, neapkenčiantis jokių formų, jokių hierarchinių skirtumų, jokio savitumo ir sutvarkyto žinojimo. Tai naujieji miesto klajokliai, kuriems antikos vergai ir barbarai, Indijos šudros ir aplamai viskas, ką perteikia savimi žmogus, vienodai yra kažkuo laikinu, visiškai atplėštu nuo savo ištakų, nepripažįstančiu savo praeities ir neturinčiu ateities. Taip ketvirtasis sluoksnis yra istorijos, pereinančios į neistoriškumo būseną, išraiška. Masė – tai pabaiga, radikalus niekas.

Toks egzistavimas jau negali būti pavadintas savastimi, tai tiesiog buvimas. Masių tema yra viena centrinių 20 a. ir šiuolaikybės filosofijoje. Bandymai reabilituoti mases ieškant joje tam tikrų prasminių konfigūracijų beprasmiai, nes prieštarauja pačiai masių sąvokai. Masės – ne naujas organizacijos būdas, o radikalios dezorganizacijos, destrukcijos būdas. Tačiau tai nėra kažkuo negatyviu. O ir ontologiniai tyrinėjimai nesusiję su vertinimais. Kaip, tarkim, froidistų seksualinio komplekso apraiškų aptikimas paveiksluose nieko nereiškia kūrinio svarbai.

Dar kartą peržiūrėkime socialinės-istorijos savasties teigimą Špenglerio politikos apmąstymo pavyzdžiu:

„Politika vadinamas tasai būdas, kurio pagalba esama egzistencija save teigia, vystosi, laimi prieš kitus gyvybinius srautus. Visas gyvenimas – tai politika, kiekvienu savo instinktyviu bruožu, iki pačios giliausios esmės [ ... ] Tokie egzistencijos srautai aukštųjų kultūrų rėmuose, kur ir tegali egzistuoti aukštoji politika, galimi tik daugiskaitoje. Juk tauta tokia yra tik santykyje su kitomis tautomis. Būtent todėl pats natūraliausias ir rasinis santykis tarp tautų – tai karas. Toks faktas, kurio negali atšaukti jokios tiesos. Karas – tai pirminė politikos forma visoms gyvos būtybėms. Galima net pasakyti, kad giliai savo esme karas ir gyvenimas yra tas pat ir kad su kovos noru gęsta ir būtis. [ ... ] Jei bet kuri aukštoji politika yra kalavijo pakeitimas dvasingesniu ginklu, o valstybės veikėjo garbės troškimas aukštesniosiose bet kurios kultūros stadijose nukreiptas į tai, kad karą padarytų beveik nereikalingu, tai vis tik lieka gilus ryšys tarp diplomatijos ir karo meno: tas pats kovos pobūdis, ta pati taktika, tos pačios karinės gudrybės, materialių resursų užnugaryje poreikis, kad duotų svorio operacijoms. Net tikslas tas pats: savo gyvybinio vieneto plėtimas – sluoksnio arba nacijos - kitų sąskaita“.

Savasties teigimas reikalauja Kitų daugio, santykyje su kuriais savastis ir apibrėš save kaip tokią. Tad tautos, nacijos, sluoksnio egzistavimui būtinos kitos tautos, nacijos, sluoksniai, su kuriais bus kovojama už valdžią ir pripažinimą, kova už savastį. Labai tikslus tikslo nurodymas: savosios gyvybinės erdvės (savasties) plėtimas. Bet koks altruizmas čia pražūtingas, nes jis susilpnina ribas ir gręsia Time: metų žmogus Trumpas savasties praradimu. Savastis turi kautis už teisę būti centru, įtvirtini buitinę prasminę perspektyvą, kuriai pavaldi visa egzistencija:

... individumas tapatinasi su likimu ir pasaulio centru bei pajaučia savo asmenybę tik kaip apvalkalą, į kurį apvilkta ateities istorija. Pirmučiausiu uždaviniu yra kažką atlikti pačiam.
Antrasis atrodo mažiau pastebimu, tačiau jis sunkesnis ir turi toli siekiančias pasekmes, sukurti tradiciją ir prižadinti likusius sekti ja tarsi nuosavą reikalą, tuo pat ritmu ir dvasia, išlaisvinti vienarūšės veiklos srautą, kuriam jau nereikia pradinio vado, norint būti ‚formoje‘.

Būtina priversti kitus tarnauti centrui, atstovauti jį visa savo esybe. Tai principinis momentas: „... sukurti tradiciją reiškia sumažinti atsitiktinumo veiksnį.

Atsitiktinumas pašalinamas apibrėžtumo padidinimą iki maksimumo, nustatant galimybių, kurių neįmanoma peržengti, ribas:

Aukšto rango politikui būdinga tai, kad jis retai aukoja dėl galimybių ribų pervertinimo ir tuo pačiu jis nepraleidžia nieko, kas gali būti įgyvendinta. [ ... ] Pagrindinės valstybės ir politinio gyvenimo formos, jų vystymosi kryptis ir būsena jau nubrėžta savo laiku ir nekintanti. Visos politinės sėkmės pasiekiamos tose ribose, o ne už jų.

Bet yra ir kitas kelias:

Tačiau yra ir pavojinga įmanomo riba, kurią baroko periodo diplomatų taktas beveik niekada nelietė, bet į kurią nuolat atsitrenkdavo ideologai. Yra istorijos posūkių, kai sumanus diplomatas leidžia sau kurį laiką plaukti pasroviui tam, kad neprarastų valdžios. Kiekviena situacija reikalauja turėti savą lankstumo ribą, kurią reikia subtiliai jausti. Bet kuri įvykusi revoliucija visada įrodo politinio takto stoką – ir valstybės, ir jos priešininkų.

Įvade į savo veikalą Špengleris kreipiasi į klausimą apie santykį tarp filosofijos ir socialinio-istorinio konteksto. Jam tikras filosofas – transcendentinio žymimojo, esančio sociokultūrinės tikrovės pgrinde, ruporas:

Štai kodėl mąstytojo kertiniu vertybės akmeniu laikau jo didžiųjų šiuolaikybės faktų suvokimo laipsnį. Tik čia išaiškėja, ar tasai tėra mikliu sistemų ir principų konstruotoju, ar tik yra apsiskaitęs ir miklus apibrėžiant ir analizuojant, - ar pati epochos dvasia kalba iš jo kūrinių bei intuicijų.

Tačiau kaip tada, kai epochoje daugiau nelikę dvasios, kai kultūrą keičianti civilizacija netenka transcendentinio žymimojo, o visa formų kalba virsta simuliakrų konglomeratu? Kokia dvasia sklinda iš 20 a. filosofijos kūrinių, tame tarpe ir iš „Europos saulėlydžio“? Ar vieninteliu filosofijos uždaviniu neliko dvasios nebuvimo (kaip šiuolaikybę nusakančio fakto) išreiškimas? Iš čia kyla ir radikalesnis klausimas apie filosofijos reikalingumą postmoderno sąlygomis:

Kalbam apie didžiausios svarbos dalyką: ar šiandien ir rytoj aplamai galimas tikros filosofijos egzistavimas? Priešingu atveju būtų protingiau tapti žemdirbiu ar inžinieriumi, kažkuo tikru, vietoje nuvalkiotų temų gromuliavimo ‚naujojo filosofinio mąstymo proveržio‘ pretekstu; ir geriau pagaminti variklį skraidyklei nei naują ir tokią pat nereikalingą apercepcijos teoriją.
Ir tikrai, apgailėtinas yra gyvenimo, pašvęsto pakartotinai ir kažkiek kitaip valios sąvokos ir psichofizinio paralelizmo performulavimui, turinys.

Beje, Špengleris rado kelią, leidžiantį jo filosofijai nebūti profesija kabutėse, o užimti prideramą vietą šiuolaikinėje epochoje. Vieninteliu tikru filosofijai likusiu uždaviniu yra ne senosios kultūros bazėje susiformavusios savasties apmąstymas, o jos destrukcija per jos istoriškumo nuvainikavimą:

Vakarų skepticizmas, jei jis nori būti būtinas viduje ir savimi reikšti mūsų link pabaigos linkstančios dvasinės stichijos pabaigą, krivalo būti kiaurai istoriniu.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokia pozicija filosofijoje, anot Špenglerio, yra griežta kultūros, o tiksliau, civilizacijos apraiška. Tokiu būdu jam pavyksta savo, kaip filosofo, egzistavimą integruoti kaip, tegu ir nykstančio, socialinio-istorinio konteksto vientisumą, ir tuo pačiu išlaikyti savo savastį:

Viskas susiveda į šios padėties, šio likimo išaiškinimą sau ir supratimą, kad, kaip beapgaudinėtume save dėl tikros daiktų būklės, niekaip negalime jos peržengti. Kas to nesuvokia, neturi vietos savo kartoje. Jis lieka kvailiu, šarlatanu arba pedantu.

Taip pavyksta išlaikyti nemažai transcendentališkumo. O pirmiausia išlieka nepaliesta būtis jos ribose. Šiaip, šiuolaikinė situacija yra beprasmybė grynu pavidalu, ką ir įrodė Špengleris. Tačiau kaip momentas ir likimo apsireiškimas, toji beprasmybė įgauna prasmę kaip didelės kultūros užbaigimo ypatingas laikotarpis. Hėgelio šmėkla prašmėkščioja per visą „Europos saulėlydžio“ užmačią. Tik likimą lemiančių dabartinių įvykių pobūdžio yra įmanoma kalbėti apie dabartinę kartą ir priklausomybę jai. Tegu tai būna ir felachų karta, tačiau turėti savo vietą net tarp jų yra geriau nei būti anapus bet kurios vienybės ir būti kvailiu, šarlatanu ar pedantu. Anot Špenglerio, filosofui tai vienintelis kelias. Tačiau mes žinom, kad yra ir kitas kelias, kurį pasirinko Nyčė. Tai transgresijos kelias.

3. Repriza. Nyčė prieš Špenglerį

Transgresyvus būties režimas siekia atvesti egzistavimą iki kraštutinumo ir peržengti tą ribą taip ją suardydamas. Įmanomo filosofija – transcendencijos filosofija. Transgresijos filosofija reikalauja neįmanomo – ir tokia yra F. Nyčės filosofija, tokia – Ž. Batajaus. Neužsidaryti savasties rėmuose, nubrėžtuose įmanomumo savisaugos tikslais, o peržengti bet kokią duotybę ir apibrėžtumą, mylėti žmoguje tai, kad jis pereina ir mirtį, yra tiltas, o ne tikslas. Špengleris tokią būtį apibūdintų kaip radikalų nieką. Jo filosofija yra transcendencijos nostalgija, kuri jau nenusako jo paties socialinio-istorinio egzistavimo. Tačiau skaitant Nyčę apima giliausio išsilaisvinimo jausmas, išsilaisvinimo iš transcendencijos priespaudos, iš būtinybės būti savastimi ir atstovauti kokią nors idėją: „Aš šiaurės vėjas prinokusiems vaisiams“.

Kaip turėjo jaustis Špengleris būdamas felachų atstovu, dalimi, neturinčia nei masių ateities, nei praeities – ir kartu rašyti apie aukštąją kultūrą, nacijas ir sluoksnius, esančius pačiame istorinės būties sūkuryje, kiekvienu savo žvilgsniu ir gestu išreiškiančiais didingą idėją? Pasiskelbęs Nyčės pasekėju, Špengleris iš jo daugiabriaunio mokymo paėmė tik totalų pesimizmą, tuo būdamas labiau Šopenhauerio nei Nyčės pasekėju.Jis nesugebėjo pas Nyčę įžvelgti naują žaidimo kauliukų metimą, jau žaistos partijos peržaidimą, naują šansą ir horizontus. Tai, ką Špengleris laikė kultūrinės egzistencijos viršūnę, Nyčė tebelaikė nesėkmingu bandymu, kaip tai, ką reikia peržaisti ir perdaryti.

Kuo aukštesnės rūšies dalykas, tuo rečiau jis pavyksta. O aukštieji žmonės, negi visi jūs – nepavykę?
Nekriskite dvasia, kas iš to! Kiek daug dar įmanoma! Išmokite juoktis iš savęs, kaip kad reikia juoktis!
Ką gi, nepaprasta, kad jūs nepavykote ar pavykote tik pusiau; jūs, pusiau išsivystę! Ar nepulsuoja ir nesistumdo jumyse - žmonijos ateitis?
Visa, kas žmoguje toliausia, giliausia, jo žvaigždžių panašumo aukštis ir milžiniška jėga – ar visa tai neburbuliuoja jūsų katile?
Ką gi, nepaprasta, kai dūžta kitas katilas! Išmokite juoktis iš savęs, kaip kad reikia juoktis! O aukštieji žmonės, kiek daug dar įmanoma!
Ir tikrai, kiek daug jau pavyko! Kokia turtinga ši žemė mažais, gerais, tobulais daiktais, daiktais, - visiškai pavykusiais!
Apgaubkite save mažais, gerais, tobulais dalykais, aukštieji žmonės! Jų auksinis brandumas gydo širdį!
Tobulumas moko viltis.

Nyčei kėlė juoką net tai, ką Špengleris laikė aukštosiomis materijomis. Juokas – vienas ryškiausių transgresijos apraiškų. Aukštieji kultūros pasiekimai (kultūrinė-istorinė savastis) – tai tik laike skylantis verdančio vandens katilas. Ir jis vieną dieną skils.

Knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra“ yra vieta, pavadinta „Apie praėjimą šalia“. Prie didelio miesto vartų Zaratustra sutinka juokdarį, pasivadinusį „Zaratustros beždžione“. Skambiais posakiais jis kritikuoja miestą kaip vietą, kurioje visai nėra kultūros (kaip tik Špenglerio dvasia – šis ir pats miestą laikė tiesiogine civilizacijos išraiška). Tačiau Zaratustra nepriima tos kritikos ir juokdario įspėjimų:

Kodėl taip ilgai gyvenai liūne, kad pats privalėjai tapti varle ir rupūže?
Argi dabar tavo gyslomis neteka suplėkęs, putojantis, pelkių kraujas, kad išmokai taip kurkti ir koneveikti?
Kodėl nėjai į mišką? Arba kodėl nearei dirvos? Argi jūroje maža žaliuojančių salų?
Aš niekinu tavo panieką; ir jei mane perspėjai, kodėl neperspėjai pats savęs?
Vien iš meilės turi kilti mano panieka ir mano perspėjantis paukštis: - bet tik ne iš liūno! -
Tave vadina mano beždžione, tave, nenuilstantis juokdary; tačiau aš tave vadinu tik savo kriuksinčia kiaule, - kriuksėjimu tu gadini mano pagyrą juokavimui.
Kas gi privertė tave kriuksėti? Niekas pakankamai nemeilikavo tau, tad ir gulei į tą purvą, kad turėtum pagrindą kriuksėjimui, -
- kad turėtum daug pretekstų kerštui! Nes kerštas, tau, pagyrūnui juokdariui, ir yra visos tavo putos, aš tave perpratau!
Tavo juokdario žodis kenkia man net ten, kur tu teisingas! Ir net jei Zaratustros žodis būtų net šimtą kartų teisus, tu, manuoju žodžiu, kenki man!”

Taip kalbėjo Zaratustra; tada pažvelgė į didelį miestą, atsiduso ir ilgai tylėjo. Pagaliau prakalbo taip:
- Man bjaurus net šis didelis miestas, ne tik šis juokdarys. Ir čia, ir ten nėra ką pagerinti, nėra ką pabloginti! Vargas šiam dideliam miestui! – Ir man norėtųsi matyti ugninį stulpą, kuriame jis sudega!
Nes tokie ugniniai stulpai privalo kilti prieš didįjį vidurdienį. Tačiau viskam savo laikas ir savas likimas. – Tačiau tokį tau duodu pamokymą, juokdary, atsisveikinimui; kur jau neįmanoma mylėti, ten būtina - praeiti pro šalį! -
Taip kalbėjo Zaratustra ir praėjo pro juokdarį ir didelį miestą.

Nyčė priėmė tai, ką priimti atsisakė Špengleris: transgresyvų egzistavimą be bet kokios vienybės, be tėvynės, be kultūrinio-istorinio konteksto. Tai amžininkas reiškia tapsmą pamėkle arba, kas dar blogiau, kvailiu, šarlatanu arba pedantu. Nyčė ir jautėsi tokia šmėkla, ne savo laike ir ne savo laikui, su niekuo neturinčiu dvasinio bendrumo. Jis leido apie save tarti: „Nur Narr, nur Dichter“ („Kvailys ir poetas, tik tiek“; „Nurr“ verčiamas kaip kvailys, juokdarys).

Tačiau yra dar vienas svarbus skirtumas: ten, kur Špengleris mato saulėlydį ir filosofo vaidmenį apibrėžia kaip dvasią išleidžiančios kultūros duobkasio, Nyčė tikisi didingo vidurdienio. Europos saulėlydis – tai metafizikos saulėlydis. Vidurdienis – nebūtinai perėjimas prie naujos tvarkos (kuri vis vien ateis viena ar kita forma), o iš tikro pati perėjimo akimirka, „trumpiausio šešėlio mirksnis“, kai transcendentalijų iliuzija tampa aiški ir esatis pasirodo kaip amžinai sugrįžtanti šviesos ir šešėlio kaita, išsilaisvinusi iš idėjos, kultūros ir istorijos jungo, iš Platono ir Hėgelio. Tuo pačiu ir iš Špenglerio. Tai ir yra transgresyvus būties režimas, savi-būties transgresija. Prasmė išsilaisvina iš determinuotos krypties ir ima vystytis iškart keliomis perspektyvomis, nekurdama jokios hierarchinės tvarkos. Prasmė pradeda žaisti.


1) Ernestas Laklo (Ernesto Laclau, 1935-2014) - Argentinos politologas, post-marksistas, ilgus metus bendradarbiavęs su Š. Mufe, su kuria parašė „Hegemonija ir socialistinė strategija“ (1985). Joje atmetamas marksistiniai ekonominis determinizmas ir klasių kova, kaip pagrindinis visuomenės antagonizmas. Vietoje jų iškeliamas radikalios demokratijos ir antagonistinio pliuralizmo koncepcija. Joje pateikta ir savita „diskurso“ interpretacija – remiantis vėlyvuoju Vitgenšteinu, aiškinama, kad socialinės esybės tampa prasmingomis tik per diskursyvią artikuliaciją. Todėl bet kurio dalyko prasmė niekaa nėra iš anksto duota, o yra konstruojama per socialines praktikas.

2) Šantalė Mufė (Chantal Mouffe, g. 1943 m.) – belgų politologė, prisidėjusi prie Esekso diskurso analizės mokyklos vystymo. Kartu su E. Laklo parašė „Hegemonija ir socialistinė strategija“ (1985). Paskutiniu metu ėmė pabrėžti meninių praktikų radikalųjį potencialą.
Sukūrė politinio bendravimo dissensualinį modelį, veikiantį, kai konsensusas iš principo neįmanomas dėl principinio politinių paradigmų skirtingumo. Tada konsensusas netgi žalingas, nes tada bus atmestos alternatyvios nuomonės. Todėl reikia pripažinti skirtumus ir ieškoti jų ribų.

3) Žoržas Batajus (Georges Albert Maurice Victor Bataille, 1897-1962) – prancūzų intelektualas, kairiųjų pažiūrų filosofas ir rašytojas, nagrinėjęs ir aptarinėjęs iracionaliąsias visuomeninio gyvenimo puses, išvystęs „šventumo“ kategoriją. Jo literatūriniai kūriniai kupini šventvagysčių, blogio gundymo, susinaikinančios erotinės patirties vaizdų. Jo temų ratas labai platus: mistika, ekonomika, poezija, menas, erotikos klausimai. „Akies istorija“ (1928) buvo priimtas kaip gryna pornografija; „Dangaus žydrynė“ (parašytas, 1935-36; išleistas 1957) su nekrofilinėmis ir politinėmis tendencijomis, filosofiniais apibendrinimais pateikia ypač rūščią ir tamsią šiuolaikybės tikrovę.
Įvedė simuliakro sąvoką. 3-4 dešimtm. Išvystė „bazinio materializmo“ teoriją, kad atsiskirtų nuo tada viešpatavusio materializmo tipo, tapusį pagrindine priemone kovojant su Ž. Deridos dekonstrukcijomis. Jo filosofiniai kūriniai ribojosi su ateistine mistika (čia jis artimas Sartrui), karo metu, veikiamas Nyčės, parašė „Summa Atheologica“.

L'ombra di Venezia
Nyčės gyvenimo drama
Didysis terminatorius
Nyčė: Prieblandų kumyras
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Apie Nyčės „Tragedijos gimimą“
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Krizinės sąmonės genezė
Kentauriškoji literatūra
Nyčė: Sfinkso mįslė
Egzistencializmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis