Nyčė ir Vokietija

Nyčės gyvenimo drama

F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai   
Gyvenimo filosofija   

Fridrichas Vilhelmas Nyčė gimė 1844 m. spalio 15 d. Rekeno mieste (Saksonija) protestantų pastoriaus šeimoje. Tėvai pirmagimį pavadino Prūsijos karaliaus garbeines jo gimimo diena sutapo su Fridricho Vilhelmo IV gimimo diena. Tėvas Nietsche by E. Munch netrukus (1849 m. liepos 30 d.) miršta ir motina su sūnumi bei dukra (būsimąja garsia Elžbieta Ferster-Nyče, 1845-1935) persikelia į Naumburgą.

1851-56 m. Nyčė mokosi gimnazijoje, 1858 m. įstoja į garsią Pforto mokyklą, joje 1864 m. apgina diplominį darbą "De Theognide Megarensis" (Apie Feognidą iš Megaros). Dėmesys antikai išliko visam laikui. Jau mokymosi metais Nyčė bando plunksną (eilėraščiai, prozos kūriniai, muzika).

1864-65 m. du semestrus Nyčė studijuoja teologiją Bonos universitete. 1865 m. rudenį pereina į Leipcigo universitetą ir gruodžio mėn. tampa F. V. Ričlio būrelio nariu ir sukrėstas perskaito Šopenhauerio "Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" (o po metų susižavėjęs perskaitys ir F.M. Dostojevskio "Nusikaltimą ir bausmę" bei "Velnius"). 1866 m. sausio 18 d. būrelyje padaro pranešimą "Feognido elegijų paskutinė redakcija", kurį labai gerai įvertino prof. Ričlis, pasiūlęs jį parengti kaip straipsnį, kuris ir buvo išspausdintas kitais metais "Reino mokslinio žurnalo" 22 numeryje. Tai buvo pirmoji Nyčės publikacija. Kitais metais pradeda nagrinėti konkursinę temą "Apie Diogeno Laertiečio šaltinius",už kurią gavo premiją.

Po pusmečio tarnybos armijoje (iš kurios buvo atleistas dėl krūtinės traumos) grįžta prie mokslinių studijų. 1868 m. lapkričio 8 d. susipažįsta su kompozitoriumi R. Vagneriu. Jų vėlesnė draugystė ir nesutarimai atsiliepė Nyčės gyvenimui bei kūrybai.

1869 m. vasario 13 d., net neapgynęs daktarinės disertacijos, Ričlio rekomenduotas tampa Bazelio universiteto klasikinės filologijos profesoriumi ir tuo pačiu metu garsiojo Pedagogiumo senosios graikų kalbos dėstytoju. Tų pačių metų balandžio 17 d., būdamas 24 m. amžiaus, Nyčė atsisako Prūsijos pilietybės, tačiau nesistengia gauti Šveicarijos pilietybės. Iki gyvenimo pabaigos jis lieka pasaulio piliečiu. Balandžio pabaigoje pradeda eiti profesoriaus pareigas pradėdamas prisistatomąja kalba "Apie Homero asmenybę".

1870 m. rugsėjo-spalio mėn. dalyvauja kaip sanitaras franko-prūsų kare, kuris jį sukrečia. Be to, susirgęs dizenterija ir difteritu, vos nemiršta. Vėliau didelį poveikį padarė Paryžiaus komunos įsteigimas su sunaikinimas (1871 m. gegužė-birželis).

Grįžęs prie pedagoginės veiklos, daugelį metų skaitė įvairius kursus (Hesiodas, Aischilas,  Sofoklis, Safo, ikisokratikai, Aristotelis, Ciceronas ir t.t.). Studentai Nyčės paskaitas vertino įvairiai, yra net liudijimų, kad jie yra boikotavę jo kursą "Graikų ir romėnų retorika".

1869-1871 m. Nyčė rengė knygą "Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872 m. sausis), atnešusią pasaulinę šlovę. Apie ją gerai atsiliepė R. Vagneris ir F. Listas. Tačiau sukėlė kolegų, antikinės filologijos specialistų, nepasitenkinimą, nes joje radikaliai neigti klasikiniai požiūriai. Tačiau ji privertė permąstyti Europos kultūros ištakas. Kai kurie ją svarba lygina su I. Kanto "Grynojo proto kritika".

Vėliau Nyčė rašė naujas knygas. Įprasta jo kūrybą skirstyti į tris etapus: ankstyvąjį romantiškąjį ("Tragedijos gimimas" ir "Nešiuolaikiškos mintys"), vidurinįjį skeptiškai

Nyčė: Anapus gėrio ir blogio

Viena jo paslapčių – jo beprotybė. Klerikalai piktdžiugiškai šūkčiojo, kad tai Dievo kerštas už Nyčės užsipuolimus prieš krikščionybę.

Tačiau jo būtis pakluso budizmo principui – „gyvenimas – tai kančia“: nepaliaujamos klajonės, baisūs kambariai pigiuose pansionuose, kur jis kiauras paras rašė beveik prisispaudęs dvigubais stiklais prie popieriaus lapo tol, kol karščiuojančios akys atsisakydavo; siaubingos priemonės prieš nemigą – chloralas, veronalas ir, kaip įtariama, indiška kanapė.

Jį kankino baisūs galvos skausmai, dažni skrandžio traukuliai ir vimdantys spazmai, patyrė kelias apopleksijas. Nyčė buvo pasmerktas – ir fatalus lūžis įvyko 1889 m.

pozityvistinį ("Žmogiška, pernelyg žmogiška", "Linksmasis mokslas") ir paskutinįjį "tikrojo Nyčės". Nuošalyje lieka "Taip kalbėjo Zaratustra". Nyčės sveikata prastėjo ir 1879 m. jis galutinai palieka pedagoginę veiklą, palieka Bazelį ir tampa filosofu-klajokliu.

1878 m. pasirodžiusios knygos "Žmogiška, pernelyg žmogiška" per metus buvo parduota tik 120 egzempliorių, tačiau ji sukėlė didelį atgarsį. Joje Nyčė demonstratyviai nutraukia ryšius su ankstesnėmis savo nuostatomis (antika, metafizika, krikščionybė, Vagnerio muzika) pereidamas prie savito realizmo. Tuo metu Nyčei didelę įtaką padarė O. Kontas. Nutrūko filosofo draugystė su R. Vagneriu, aštriai užsipuolusiu šią knygą.

Vėliau pasirodo "Ryto aušra" ir "Linksmasis mokslas". Į Nyčės filosofiją įsiveržia "didžioji politika". Filosofas pranašauja gręsiantį Vakarų pasaulio, Europos kultūros nuosmukį, pasaulinius sukrėtimus. Būtis aiškinama kaip "amžiną to paties sugrįžimas". Kviečiama permąstyti visas vertybes, atsisakyti tūkstantmečius tvyrojusio melo, devalvuotų idėjų tironijos.

1882 m. Nyčė susipažino su jauna žavia rusaite Lou Salome, kuria karštai pamilo ir net panoro vesti: "Vargu ar kada nors tarp žmonių buvo didesnis filosofinis atvirumas nei tarp manęs su Lou Salome". Kai tie planai žlugo, patyrė stiprų psichologinį sukrėtimą. Lou buvo klasikinis dostojevskiškos la femme fatale, kitaip infernalinės, moters-mūzos tipas, apie kurią sukosi talentingųjų vyrų pasaulis. Ji tuo buvo panaši į Jenos romantikų deivę Karoliną Michaelis bei XX a. pradžios Almą Mahler. Su Lou, "staigia kaip erelis, stipria kaip liūte ir kartu labai moterišku vaiku" artimai draugavo ir P. Gastas, R. M. Rilke, S. Froidas, F. Tonnies, E. Sprangeris, P. Deusenas. Ja bičiule laikė L. Tolstojus, I. Turgenevas, H. Ibsenas, K. Hamsunas ir daugelis kitų garsių Europos žmonių. Nyčė dukart jai piršosi, tačiau gavo neigiamą atsakymą.

Praėjus dešimčiai metų po nenusisekusio romano, Lu Andreas-Salomė parašė vieną geriausių savo studijų – „Fridrichas Nyčė savo kūriniuose“ (1894). Jų draugystės liudininkas Piteris Gastas prisimena:
„Tam tikrą laiką Nyčė iš tikro buvo užburtas Lu. Jis joje matė kažką neįprasta. Lu intelektas ir jos moteriškumas jam kėlė aukščiausią ekstazę. Iš jo iliuzijų gimė Zaratustros nuotaika. Nuotaika, aišku, priklauso Nyčei, tačiau būtent Lu užkėlė jį į jausmų Himalajų viršūnę“.

Pasakojama, kad Nietzsche, nutraukęs ryšius su Lou Solome, ryžtingai užsisklendęs vienatvėje, gniuždomas ir sykiu jaudrinamas perspektyvos to milžiniško užmojo, kurį turėjo atlikti be niekieno pagalbos, vaikštinėdavo vakarais po kalnus, iškilusius virš Genujos įlankos, kūrendavo ten didžiulius lapų bei šakų laužus ir žiūrėdavo, kaip jie pavirsta pelenais.
Aš dažnai įsivaizduodavau tas liepsnas ir kartais mintyse nejučiom pastatydavau prieš jas kai kuriuos žmones ir kai kuriuos kūrinius.

Ką gi, mūsų epocha – vienas tų laužų, kurių nepakeliamas karštis tikriausiai pavers pelenais daugelį kūrinių! Tačiau tie, kurie išliks, bus tarsi iš viskam atsparaus metalo ir per juos mes galėsime be atodairos atsiduoti tam aukščiausiam intelekto džiaugsmui, kurio vardas – žavėjimasis.

Žinoma, galima geidauti, ir aū taip pat geidžiu, kad liepsna būtų ne tokia kaitri, kad atsirastų valandėlė svajonėms palankiam atokvėpiui. Tačiau menininkui tikriausiai nelemta kitokia ramybė, o tik glūdinti pačiame kovos įkarštyje.

„Kiekviena siena yra durys“, - teisingai pasakė Emersonas. Tad ieškokime durų ir išeities tik toje sienoje, priešais kurią gyvename. Ir priešingai, atvangos ieškokime ten, kur ją galima rasti – kovos įkarštyje. Kažkas yra pasakęs, kad didžios mintys nusileidžia į žemę ant balandžio letenėlių*). Tad gal, įtempę klausą, valstybių ir tautų šurmulyje išgirsime tarsi lengvą sparnų plastelėjimą, švelnų gyvenimo ir vilties bruzdulį. Vieni pasakys, kad tą viltį teikia tauta, kiti – kad žmogus. 0 aš manau, kad ją pagimdė, atgaivino ir palaiko milijonai vienišųjų; savo veiksmais ir kūriniais jie kasdien neigia sienas ir brutaliausias istorijos apraiškas, akimirkai įžiebia spindinčią pavojų apsiaustos tiesos šviesą – tiesos, kurią kiekvienas jų visų labui ugdo iš savo kančių bei džiaugsmų.


*) F. Nyčė. Štai taip Zaratustra kalbėjo, sk. „Tyliausioji valanda“ (Rinktiniai raštai, 1991, p. 148)

Tai A. Kamiu paskaitos „Menininkas ir jo laikas“, skaitytos 1957 m. gruodžio 14 d. Upsalos un-te pabaiga. Toje paskaitoje A. Kamiu aptaria menininko vietą to laikmečio aplinkoje.

1883-85 m. keturiais leidimais pasirodo "Taip kalbėjo Zaratustra" – filosofinis traktatas – poema, dvasios simfonija, kalbos ir stiliaus šedevras. Pats Nyčė šią knygą laikė svarbiausiu savo kūriniu ir ją laikė takoskyra savo kūryboje. Ja vainikavo mokymą apie "antžmogį". Joje nepaprastai drąsiai išsakyta "Dievo mirties" idėja ir jos pasekmės žmogui. Vėliau išleistoje penktojoje "Linksmojo mokslo" knygoje nubrėžiamos gairės civilizacijos krizės įveikimui visą būtį suvokiant kaip valia į valdžią ir deklaruojant amžino sugrįžimo idėją.

Vėlyvajam laikotarpiui priklauso knygos "Kitoje gėrio ir blogio pusėje", "Moralės genealogija", "Stabų saulėlydis", Antikristas (1895 m., be psichine liga sergančio filosofo žinios). Jos – Nyčės mokymo užbaigtumas ir pilnumas. Ypatingai užsipulta istorinė krikščionybė.

Mąstytoją-klajūną persekiojo ligos ir skurdas. Buvo nevedęs, nežinojo, kas yra šeima, neturėjo savo namų. Knygas leido savo sąskaita – jas labai vertino intelektualai (H. Brandesas, A. Strindbergas, J. Burkhardtas). Tačiau jos buvo visai nežinomos plačiajai visuomenei. 1889 m. sausio 3 d., vaikštant po Turiną, ištiko širdies smūgis, sukėlęs proto aptemimą. Jis pradžioje paguldomas į Bazelio psichiatrinę ligoninę, o vėliau Jenos universitetinę kliniką su diagnoze "progresuojantis paralyžius". Liga buvo labai sunki – įniršio laikotarpiai kaitaliojosi su sąmonės pragiedruliais, kai jis daug grojo rojaliu. Vėliau į namus pasiėmė motina, tačiau netrukus jis vėl paguldomas į ligoninę. Mirus motinai, 1897 m. sesuo jį perveža į Veimarą, kur 1900 m. rugpjūčio 25 d. po naujo insulto jis miršta.

Dar tebegyvenant filosofui, jo sesuo gavo visų jo veikalų nuosavybę, įkūrė Nyčės archyvą Veimare ir buvo pagrindinė brolio raštų leidėja. Ji parašė ir išsamią, nemažai falsifikuotą, filosofo biografiją. Po filosofo mirties jo mokymas sparčiai populiarėjo. Tai skatino ir sąmoninga sesers propaganda Europos laikraščiuose. 1906 m. išėjo "Valia valdžiai" – tendencingai sukomponuoti rašytojo juodraščiai. Tik 1956 m. K. Šlechtas atkūrė chronologinę fragmentų tvarką ("Iš 80-ųjų palikimo").

Nyčės įtakos zonos

Pirmas Nyčės įtaką patyręs filosofas buvo Georgas Zimelis (1858-1918), laikomas vienu iš sociologijos pradininkų. Paskaitų rinkinyje "Šopenhaueris ir Nyčė" (1907) atkreipė dėmesį į Nyčę kaip kultūros tyrinėtoją. Zimelis Nyčės etiką prilygina Koperniko reikšmei kosmologijoje. Jis nurodo, kad Nyčė nebuvo prieš moralę; jis tebuvo krikščionybės ir tradicinės moralės kritikas bei filosofas, siekęs sukurti naują ir aukštesniąją vertybių sistemą. Šiaip Zimelis nepateikė jokių naujų idėjų apie kultūros vystymąsi, o tik neigė, kad kokia nors nauja religija gali sutrikdyti švietimo procesą. Tuo tarpu Zimelio kritinės pastabos apie Nyčės amžino sugrįžimo koncepciją kai kurių laikomos kaip tos doktrinos paneigimas.

Savąją Nyčės interpretaciją 1936 m. pateikė Karlas Jaspersas. Ir nors "Nyčė ir krikščionybė" pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus prigimčiai ir veiklai, tačiau panagrinėjami ir kultūriniai bei filosofiniai aspektai. Jaspersas detaliai išnagrinėja amžinojo sugrįžimo temą. Nyčės žmogaus prigimties sampratą pateikia kaip "valią dėl valdžios" - visuotinę pasaulėžiūrą, kurios tikslas yra sukurti priešnuodį stiprėjančiam nihilizmui. Nyčės žmogaus potraukis tiesai yra žmogiškasis poreikis. Jaspersas parodė sąryšį tarp Nyčės kaip asmenybės su jo filosofija ir pabrėžė ligos bei vienatvės svarbą jo pasaulėžiūros supratimui.

Reikia atkreipti dėmesį į abiejų asmenybių gyvenimų panašumus. Abu sirgo neišgydoma liga, abu introspekciškai tyrinėjo žmogaus prigimtį. Nyčė save dažnai vadino "pirmuoju psichologu", o Jasperso specializacija buvo psichiatrija (baigus medicinos studijas).

Tačiau, pasak Jasperso, Nyčė prieštarauja viskam, ką pats teigia. Tačiau tai nevisiškai teisinga, nes reikia atsižvelgti į teiginių kontekstą. Tarkim, Nyčė ir šlovina, ir kritikuoja nihilizmą. Kritikuoja todėl, kad tvarka padeda žmonėms išgyventi, o nihilizmo laikotarpiais tvarkos nelieka. O garbina išaugusios žmonių galios pagimdytą nihilizmą, nes tas padeda išsivaduoti nuo ankstesnės pasaulėžiūros kuriant naują. Tad kritikuotinas nihilizmas kylantis iš tos galios susilpnėjimo, nes toji pasaulėžiūra, kuri neigiama, reikalauja daugiau pastangų, nei vien jos neigimas. Ir palaikomas nihilizmas, nes kartais žmonėms reikia pasijusti laisviems, kad galėtų sukaupti galios ateities veiksmams. Todėl negalima sakyti, kad Nyčė nenuoseklus.

Martinas Heidegeris (1889-1976) savo požiūrį į Nyčę išsakė 1936-46 m. skaitytose paskaitose ir to paties laikotarpio traktatuose. Jis sakė, kad dėmesys Nyčei tebuvo dalinis dėl jo paties pažiūrų keitimosi. Ankstyvuoju laikotarpiu Heidegerį domino tik formalioji Dasein, ypatingoji žmogaus egzistencija. Nyčę "atrado" pastebėjęs Būties istoriškumą, o tai vertė domėtis kultūros filosofija – tame tarpe ir nihilizmo klausimu.

Heidegeriui valios dėl valdžios ir amžino sugrįžimo idėjos buvo metafizinės teorijos. Tačiau jis laikė Nyčę ir metafizikos kritiku. Todėl Nyčės filosofija yra nenuosekli – ir todėl, bandęs nihilizmą įveikti įveikdamas metafiziką, patyrė nesėkmę. Tuo tarpu Heidegeris laiko, kad pats jis šveikė nihilizmą įveikdamas metafiziką - tačiau neaišku, kaip tai galėjo būti, kai jo pagrindiniu klausimu buvo Būtis.

Dreifusas sakė, kad "Heidegeris tvirtino, kad laikymas to, kas mus labiausiai jaudina, vertybėmis yra nihilizmas" ir kad galima "suteikti prasmę mūsų gyvenimui tik tol, kol jos yra ir lieka neišsakytos, t.y., kol jos tėra dirva, iš kurios imame gyvenimą". Kalbėdami apie vertybes, turime jas laikyti atstumu. Kai žmogus tiesiog elgiasi pagal į jas, neįsisąmonindamas jų egzistavimo, vertybes galime laikyti būtinomis, savaime suprantamomis. Tačiau reikia suvokti, kad pagal jas elgiasi ne atskiras individas, o visa visuomenė. Bendruomenei yra būtina turėti bendrą pagrindą, pasaulėžiūrą, prasmes ir normas.

Pagal Heidegerį, visuomenėje nėra tokio bendro vardiklio. Joje viešpatauja technologija, žmonės ir mašinos traktuojami vienodai – kaip efektyvumo padidinimo priemonės. Tačiau ne pati technologija sukėlė nihilizmą, o mūsų prisirišimas prie jos. Todėl žmonės vėl turi atsikovoti savo vietą.

Anot Heidegerio, Nyčė buvo pernelyg užimtas vertybių sistema ir todėl neatsikratė nihilizmo. Tačiau iš tikro Nyčė neketino įveikti metafizikos. Jis pateikė savąją vertybių sistemą siekdamas sukurti naują visuomenę. Antra vertus, jie skirtingai suprato terminą "metafizika". Nyčei ji apėmė ir gamtą, ir kultūrą.

Teodoras Adornas (1903-1969) ir Arnoldas Gelenas (1904- 1976) neparašė Nyčei skirtų veikalų, tačiau buvo jo įtakoje. Sutampa jų domėjimosi sritys: filosofija, sociologija ir menas. 1963 m. paskaitoje Adornas pasakė, kad Nyčė jį daugiau paveikė nei Hėgelis – nepaisant to, kad Frankfurto mokyklos nariai laikomi esantys Hėgelio ir K. Markso įtakoje.

Gadamerį ir Habermasą Nyčės idėjos veikė nežymiai. Tuo tarpu Piteris Sloterdaikas (Sloterdijk, g. 1947) įsiveržė į filosofiją 1987 m. išleidęs "Ciniškojo proto kritiką". Po 3 m. jis išleido savąją Nyčės "Tragedijos gimimo" traktuotę. Jis Nyčės tikslus tapatino su savaisiais ir jo darbus vadino "Dionizo 'kinizmo' aktu". Sloterdaikas parodo skirtumą tarp cinikų ir kinikų idėjų. Cinizmas yra įprasta būsena šiuolaikinėje visuomenėje, kurį pagimti švietėjų judėjimas: "Cinizmas tai išsilavinusi klaidinga sąmonė". T.y. cinikas tas, kuris daugiau netiki į jokias absoliučias vertybes ir neturi aiškios pasaulėžiūros, tačiau priklauso institucijai, veikiančiai tradiciniais metodais. Tai sukelia neviltį, nes turi laikytis principų, kuriais daugiau netiki. Adorną Sloterdaikas laiko tipišku ciniku.

Cinizmo alternatyva yra kinikų pažiūros. Tai irgi išsilavinęs asmuo. Tačiau tai jam nesukelia nevilties, o leidžia mėgautis gyvenimu. Kiniku laiko ir Nyčę. Tai nėra teisinga, nes Nyęė laikė, kad "gyvenimas ir pasaulis pilnai įteisinti tik kaip estetinis reiškinys".

Nyčė ir Trečiasis reichas

Dažnai laikoma, kad Nyčė buvo pro-fašistas, antisemitas ir karingas vokiečių nacionalistas – kas netiesa. Toks įvaizdis tik dėl jo šlovinimo nacistinėje Vokietijoje. Nyčė neturi vieningo požiūrio į žydus. Jis aiškiai skyrė Senojo testamento judaizmą, Antrosios šventyklos "šventikų" judaizmą ir šiuolaikinius žydus. Jis labai vertino ST judaizmą, nes tada buvo daug didingų žmonių, stiprus kultūrinis bendrumas. Jo kritika nukreipta į Antrosios šventyklos judaizmą, kaip krikščionybės šaltinį. Tuo tarpu šių dienų žydus jis gynė, jais žavėjosi kaip "naujosios Europos" sveikumo komponentu.

Nyčė šiandieninėje Vokietijoje

"Spiegel" žurnalas 2000 m. Nr. 34 buvo skirtas Nyčei ir jo paveldui. Savaitraščio "Die Zeit" 1999 m. rugsėjo 2 d. išspausdintas Habermaso mokinio Tomo Aschojerio (Thomas Assheuer) straipsnis "Zaratustros projektas" buvo atsakas į Sloterdaiko kalbą Heidegeriui skirtoje konferencijoje Elmau pilyje (1999 m. liepos 16-20 d.). Straipsnyje Sloterdaikas palyginamas su Nyče, jo Antžmogio (Obermensch) idėja, siekiant parodyti, kad Sloterdaiko pažiūros skatina totalitarizmą. Ir Reinhardas Moras straipsnyje "Spiegel" žurnale (1999 m. Nr. 36) tvirtino, kad Sloterdaiko argumentai primena fašistinę retoriką. Grave of Nietsche

Sloterdaiko kalba buvo skirta žmogaus tyrinėjimų technologijų (apimant genų inžineriją) kodekso svarbai. Kaltinimai pasipylė todėl, kad jis dažnai rėmėsi Heidegeriu, Platonu ir, ypatingai, Nyče. Atsakydamas į užsipuolimus, Sloterdaikas apkaltino Habermasą šmeižto kompanija. Kaip bebūtų, dauguma iškilesnių, Frankfurto mokyklai nepriklausančių, filosofų kritiškai vertino Sloterdaiko kalbą. "Die Zeit" 1999 m. rugsėjo 23 d. išspausdintame straipsnyje Manfredas Frankas kritikuoja Sloterdaiko aliuzijas į Platono ir Nyčės "auklėjimo fantazijas". Tame pačiame numeryje Ernstas Tutendhatas mano, kad Sloterdaiko kalba sukėlė politines aistras, nes sudarė įspūdį, kad tik valdžiai suteikiama įstatymų sudarymo . Ir nors Sloterdaikas tai mini tik netiesiogiai, Nyčė ir Hitleris tai tvirtino atvirai. Tai parodo, kad Vokietijoje Nyčė vis dar siejamas su Trečiuoju reichu.

Literatūra

  1. S.. Aschheim, The Nietzsche Legacy in Germany 1890-1990, 1993.
  2. J. Golomb, Weaver Santaniello and Ronald Lehrer, eds., Nietzsche and Depth Psychology, 1999.
  3. Ch. Guignon, ed. The Cambridge Companion to Heidegger, 1993.
  4. M. Heidegger. Nietzsche (Vol. I. 1979, Vol. 2. 1984)
  5. K. Jaspers, Nietzsche: An Introduction to the Understanding of His Philosophical Activity, 1998.
  6. B. Magnus, and Kathleen M. Higgins, eds., The Cambridge Companion to Nietzsche, 1996.
  7. O. Marquard, Transzendentaler Idealismus, Romantische Naturphilosophie, Psychoanalyse, 1987.
  8. R. Schacht, ed. Nietzsche, Genealogy, Morality^ Essays on Nietzsche's On the Genealogy of Morals, 1994.
  9. G. Simmel, Schopenhauer and Nietzsche, 1991.
  10. P. Sloterdijk, Critique of Cynical Reason, 1987.
  11. P. Sloterdijk, Thinker on Stage: Nietzsche's Materialism, 1989.
  12. S.L. Sorgner, Metaphysics without Truth: On the Importance of Consistency within Nietzsche's Philosophy, 1999.

F. Nyčė ir žydai
Egzistencializmas
Krizinės sąmonės genezė
T. Adornas. Nihilizmas
Didysis terminatorius
Nyčė: Dievo mirties idėja
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Kur veda Zaratustros žvėrys
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Heraklitas iš Efeso
Filosofijos atsiradimo istorija
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Nyčė ir muzika
Gamtos mokslai ir kryžius
Origenas apie Trejybę
Žanas Polis Sartras
K. Jungas ir mandala
Šuolis iš savęs
Filosofijos puslapis
Judafobija
Vartiklis