Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą

Gyvenimo filosofija   
Nyčės gyvenimo drama   

„Jūs norite, tikriausiai, - ir nėra beprotiškesnio 'tikriausiai' – panaikinti kančią; o mes? – matyt, mes norim, kad ji taptų dar stipresnė ir jos būtų dar daugiau, nei kada buvo!“
F. Nyčė. Kitoje gėrio ir blogio pusėje

Nuo vaikystės Nyčę supo dievobaimingos moterys, besidžiaugiančios, kad jis skaito Bibliją ir protestantų teologų veikalus. Jį net praminė „mažuoju pastoriumi“. Ir kas tada galėjo tikėtis, kad iš jo išaugs aršiausias krikščionybės priešininkas ir „Antikristo“ autorius.

Viena priežasčių galėjo būti susipažinimas su A. Šopenhauerio (1788-1860) kūriniais. 1865 m., būdamas Leipcigo un-to studentu, Nyčė pas bukinistą nusipirko „Pasaulį kaip valia ir vaizdinys“. Po daug metų jis rašė: „Nežinau, koks demonas man pašnibždėjo: 'Imk šią knygą'“. Joje jis pirmąkart susidūrė su visiškai ateistine pasaulėžiūra. Šopenhauerio gerbėju tuo metu buvo kompozitorius R. Vagneris (1813-1883), apsidžiaugęs Nyčės dėmesiu Šopenhaueriui ir pasiuntęs jam savo muzikinius kūrinius, - ir dar gerai, kad nesužinojo, kad Nyčė jo nevertino.

O Nyčė negalėjo likti Šopenhauerio pasekėju – 1876 m. jis pribloškė Vagnerio žmoną laišku, kuriame paskelbė, kad atmeta Šopenhauerio mokymą. Tuo pačiu – ir jo akcentą į užuojautą.

Atjauta Būtent užuojauta (mitleid, arba simpatija) Šopenhaueriui buvo moralės pagrindas. Moralus elgesys glūdi suvokime, kad mes esame valios gyventi apraiškos. Visos didžiosios religijos bandė išreikšti tą metafizinę realybę, tačiau ją prarado dėl savo nepaliaujamų ginčų dėl doktrinų. Mus visus vienija samprata, kad visas gyvenimas yra amžina kančia, nepasiekiamų tikslų siekimas – galiausiai pasibaigiantis beprasmiška mirtimi. Geriau visai negyventi, - skelbia Šopenhaueris. Bet jei jau gyvename (vejami aklo noro išsaugoti giminę), tai privalome sumažinti kančias. Turime būti kantrūs ir pakantūs kitiems.

F. Nyčė pradėjo laikyti Šopenhauerio užuojautos doktriną nepriimtina asketizmo forma. Jis pritarė, kad egzistuoja visa persmelkianti valia gyventi. Tačiau tuo nepasibaisėjo. Jis užuojautą priėmė kaip žmogaus silpnybę, o ne vertybę, kurią reikia puoselėti.

Nyčei gailestis buvo yda, kurią reikėjo įveikti. Rodyti kitiems gailestį – juos niekinti. Žymiai geriau pasistengti, kad jie susidurtų su sunkumais ir kautųsi iš paskutiniųjų. O krikščionybė tapo gailesčio religija, besiremiančia kenčiančiu, kraujais tekančiu dievu. Ją priešpastatė pagoniškosioms Graikijos ir Romos religijoms, kurių karingi dievai mėgavosi karais ir meilės nuotykiais.

Marta Nussbaum1) (1986) mano, kad Nyčė atgaivino stoikų etiką, kuri remiasi tuo, kad žmogus pats savimi gali pasirūpinti. Protas turi būti kaip tvirtovė, kurios jokios emocijos negali paimti. Ir tada gailestis – iš tikro, silpnybė. Ji leidžia pasaulio bjaurasčiai rasti kelią prie žmogaus. Gailėtis kitų – netekti sargo.

Prisiminkime, kad stoikų pažiūras kritikavo Šopenhaueris; atseit, tie bandė iš savo gyvenimo pašalinti tai kas būtina – būtinuosius poreikius. Jis daugelį jų kritikavo už bandymus pasimėgauti malonumais paslapčia, pvz., gausiose puotose ragaujant kiekvieną valgį ir burbant, kad jie tam abejingi: „… lyginant su kinikais jie buvo tarsi įmitę benediktinai ir augustiniečiai lyginant su pranciškonais ir kapucinais“. Šopenhaueriui būtent kinikai buvo iki galo filosofai-praktikai, save aukoję laimės siekimui. Tik jų tikslą laikė nerimtu – negalima būti laimingu skurdo ir nuolatinės kančios pasaulyje. Kartu Šopenhauerio užuojautos etika yra tarsi pasyvumo pateisinimas – kam bruzdėti, bandyti keisti arba ginti socialinius santykius, jei kančia neišvengiama?

Skirtingai vertindami užuojautą, Nyčė ir Šopenhaueris padarė vienodą išvadą, kad žmogus turi gyventi vienas, pasišalinti iš pasaulio, jo šurmuliuojančios minios. Ir Šopenhaueris didesnę gyvenimo dalį gyveno atsiskyręs, turėjo nedaug draugų. Jo geriausiais draugais buvo pudeliai ir jis be galo mėgo klausytis muzikos.

Eseistas Georgas Kleinas2) „Pietoje“ (1992) nurodo užuojautos ribas. Kaip onkologas-mokslininkas, jis įnikęs į virusų ir vėžio ląstelių tyrinėjimus. Tačiau kaip gydytojas, jis kenčia matydamas, kaip jo tyrimo objektas sukelia skausmą pacientams: "Empatija yra natūrali ir tikėtina reakcija, tačiau ją galima laikyti ir potencialia grėsme. Kaip toli ryšimės eiti?.. Kaip ilgai mes galim dalintis kančia su kitais nepakenkdami sau?" Jo pamėgta analogija yra Eschero piešinys, kuriame galima įžvelgti arba baltą, arba juodą paukštį, tačiau negalima abiejų kartu. Užjaučiantis racionalistas turi žinoti, kad egzistuoja ir tokie dalykai, kurių nėra jo akiratyje. Tad humanisto užduotis yra derinti užuojautą ir šaltakraujiškumą.

Lesli Čemberlen3) knygą „Nyčė Turine“ (1996) skiria jo paskutiniesiems ir kūrybingiausiems metams (1888), kai jis parašė net 5 knygas, - kovodamas su sifiliu, galų gale atvedusio jį į beprotybę. Ji savo knyga tarsi bando "susidraugauti" su Nyče, kuris neturėjo draugų. Jis neigia jo, kaip neapkenčiančio gyvenimo, stereotipą.

Adamas Smitas įspėjo mus dėl simpatizavimo elitui

A. Smitas savo „Moralinių sentimentų teorijoje“ (1759) išvystė psichologijos teoriją, kuri paremta „simpatizavimu“ ir išdėstė gyvenimo būdą, pagrįstą „protu ir filosofija“. Tos jo idėjos paklibina kai kuriuos mūsų supratimus apie laimę. Parašyta 17 m. prieš „Tautų turtą“ (1776), knyga prasideda atmesdama idėją, kad žmonės iš esmės yra egoistiški: „Kokiu egoistišku beatrodytų žmogus, jo prigimtis neabejotinai turi kitus principus, kurie verčia domėtis kitų likimu“. Emocinį įsitraukimą į kitų žmonių reikalus jis vadino „simpatija“.

Nesunku suklysti bandant suprasti kur link lenkia Smitas. Kasdieniniame pasaulyje mes „simpatiją“ dažnai suvokiame kaip emocijomis paremtą procesą. Psichologas Paul Bloom‘as4) knygoje „Prieš empatiją: racionalios užuojautos argumentacija“ (2016) dažnai cituoja A. Smitą tvirtindamas, kad „simpatija“ tasai vadina tai, ką pats laiko „užuojauta“: „kitų žmonių skausmo ir malonumo pajautimą“. Tačiau A. Smitas manė visai kitaip. Adamas Smitas. Moraliniai sentimentai

Jis tikėjo, kad simpatija neatskiriama nuo vaizduotės ir samprotavimų. Negalime suprasti, ką jaučia kiti (dar paskaitykite „Ką jaučia šikšnosparnis?“). Vietoje to įsivaizduojame, ką pajustume jų vietoje. Įsivaizduokime motiną, girdinčią savo sergančio kūdikio riksmus. Mažylis jaučia tik „dabarties akimirkos nerimą“, tuo tarpu motina kenčia ne tik nuo skausmo, kurį, jos nuomone, patiria kūdikis, bet ir „nežinomų jo negalavimo pasekmių“. Ji susirūpinusi ne savo vaiku, o jos vaizduotės sukurtu „kančios ir kentėjimo vaizdiniu“ ir prognozės ateičiai įsivaizdavimu.

Daugelį amžių mokslininkai bandė sudrinti A. Smito simpatijos akcentą su akivaizdžiu pritarimu egoizmui „Tautų turte“. Tačiau „Moraliniai sentimentai” turi savų paradoksų. Nors A. Smitas tvirtino, kad simpatija yra mūsų psichologinio gyvenimo pagrindu, jis taip pat perspėjo, kad ji yra prietarų, politinės ir ekoniminės nelygybės ir kasdienių kančių šaltinis. Simpatija dažnai mus priverčia jaustis ir elgtis taip, kad suvaržo mūsų laisvę ir sumažina laimę. Mes užjaučiame mirusiuosius, įsivaizduodami, kokiais nelaimingais galėtumėm būti, jei iš mūsų atimtų gyvenimo malonumus. Mūsų tikėjimas anapusiniu gyvenimu, anot Smito, kyla iš tos „vaizduotės iliuzijos“, kuri simpatizuoja tiems, kurie daugiau jau nekenčia.

„Tokią pat klaidą darome, kai galvojame apie turtingus ir galingus, - perspėja jis. Mes įsivaizduojame tą laimę, kuria jie mėgaujasi, ir tą įsivaizduojama laimę priimame taip stipriai, kad iš to padarome išvadą, kad jie to nusipelnė. Mes liūdime dėl „kiekvienos jiems padarytos skriaudos“, nors liekame abejingais „vargšų“ nelaimėms. Jų gyvenimo apmąstymai mums nesuteikia laimės.

Tačiau turtingi ir galingi nėra nei laimingesni, nei moraliai viršesni už kitus. Dažniau jie nelaimingi ir ydingi. Ir jie išnaudoja mūsų iliuzijas, kad pateisintų savo privilegijas. Elitas gauna naudą iš turtų ir valdžios nelygybės, nes pagrindinė mūsų emocinio gyvenimo komponentė, simpatija, verčia mus tapatinti save su mūsų engėjais.

Simpatija skatina mumyse ambicijas, kaip ir prietarus bei priespaudą. A. Smitas siūlė pamąstyti „apie vargšo sūnų, kurį supykęs dangus aplankė su ambicija“. Toks žmogus simpatizuoja turtingiems ir įtakingiems, atkakliai triūsia, kad taptų panašus į juos. Jis aukoja „tikrąją gyvenimo laimę“, kuri yra „kūno ir sielos ramybės lengvumas“. Jis tampa nelaimingu, bandydamas pamėgdžioti turtinguosius, kurie ir patys nėra laimingi.

Bet yra alternatyva. A. Smitas laikė, kad galime išsivaduoti nuo simpatijos, pasitelkę „protą“ ir „filosofiją“; tik niekur „Moraliniuose sentimentuose” nepateikė jų apibrėžimų. Vis tik, pasekant jų naudojimą, galima numanyti, kad jie susiję su mąstymo ir gyvenimo būdu, išsklaidančiu simpatijos sukeltas iliuzijas.

Šis kelias reikalauja tam tikrų charakterio bruožų, tvirto susilaikymo, savitvardos, skepticizmo ir blaivaus mąstymo. Tos „didžios ir baisios“ savybės filosofiškai gyvenančius žmones (o čia siūlau paskaityti Jasperso „Filosofinį gyvenimo būdą“) paverčia nedraugiškais, nuobodžiais ir griežtais kitų atžvilgiu: „Filosofas – kompanija tik filosofui“. „Sveiko proto ir supratimo savybių“, nors ir „naudingų mums“, išvystymas gali atvesti prie tokių savybių kaip „žmogiškumas, teisingumas, dosnumas, visuomeninė dvasia“, naudingų kitiems aplinkiniams, nepaisymo.

Kas dar labiau neramina, kad, jei mūsų draugai ir aplinkiniai priims kultūrines normas, paremtas simpatijos sukeltomis dvasinėmis, politinėmis ir ekonominėmis iliuzijomis, tai tikėtina, kad jie mūsų polinkyje į filosofiją išvys jų švenčiausių įsitikinimų puolimą. Filosofai gali pasirodyti esą simpatija paremtos socialinės sąrangos priešais.

Pats Smitas atsiriboja nuo savo analizės radikalių pasekmių. Aprašęs „vargšo sūnaus“ kančias, jis daro išvadą, kad simpatija mus suklaidina, nes „toji apgaulė ... žmoniją išlaiko nuolatiniame judėjime“. Bent jau ekonominis gyvenimas tuo pavidalu, kuriuo jis yra mūsų pasaulyje, priklauso nuo ambicingų, suklaidintų ir nelaimingų žmonių. Smitas taip pat tvirtina ir kad tikėjimas anapusiniu pasauliu, „nors jis liūdina ir žemina žmogų, vis tik apsaugo žmogų ir gina visuomenę“. Filosofai jei tik jie nepalaiko revoliucijos, turėtų savo idėjas prisilaikyti prie savęs.

Nors, atrodo, filosofija skirta mažumai, bet kuris gali žvilgtelėti į ją, susirgęs ar apimtas depresijos. Kai mūsų gyvybinė energija nusilpsta, leisdama „pletkinančiai filosofijai“ atskleisti, kad dauguma projektų, svarbių mūsų gyvenimui, neturi kito pagrindo nei įsivaizduojami simpatijos malonumai. „Abstrakčiai ir filosofiškai“ išnagrinėti gandai apie turtingus ir galingus ar ekonominio progreso siekį daugiau neatrodo reikšmingi. Tačiau dauguma žmonių užmiršta tą pamoką, kai tik pasveiksta, ir atnaujina iliuzioriių malonumų gaudynes.

Nusistatymas regėti pasaulį tokiu, kokiu jį matomi sirgdami, gali pasirodyti esąs absurdu. Tačiau Smito pasakojimas apie simpatiją ir filosofiją numano, kad mes dažnai save laikome kitais, mirusiais už gyvus, sergančius už sveikus. Iš tikro gali nutikti, kad mūsų kasdieninė patirtis yra nesveika, o filosofinis gyvenimas – vaistai.


1) Martha Craven Nussbaum (g. 1947 m.) – amerikiečių filosofė, antikinės filosofijos žinovė. Taip pat domisi politine filosofija, gyvūnų teisėmis, feminizmu. Vedusi atsivertė į judaizmą. Išgarsėjo knyga „Gerumo pažeidžiamumas“ (1986), skirta senovės graikų etikai. Kiti kūriniai: „Vystant humaniškumą“ (1997), kurioje remiantis senovės tekstais (Diogenu) ginamas liberalusis mokymas; „Seksas ir socialinis teisingumas“ (1998); „Slepiantis nuo humanizmo“ (2004) apie moralinę psichologiją aptarian dvi emocijas – gėdą ir pasibjaurėjimą; „Nuo pasibjaurėjimo į žmogiškumą“ (2010) aptariant pasibjaurėjimo vietą JAV teisėje ir viešuose diabatuose ir kt.

2) Georgas Kleinas (George Klein, 1925-2016) – žydų iš Vengrijos kilmės švedų biologas, mikrobiologas, specializuojantis auglių (vėžio) ir imunologijos srityse. Švedijoje dirbti pradėjo 1947-ais. Parašė tuziną knygų bei esė įvairiomis temomis: „Ateistas ir Šventasis miestas“ (1990), „Gyvenk dabar“ (1997), „Pasipriešinimas“ (2015). Esė rinkinys „1989“ (1992) apie tai, ar verta gyventi – apie savo patirtį holokausto metu Vengrijoje.

3) Lesli Čemberlen (Lesley Chamberlain, g. 1951 m.) – britų žurnalistė, rašanti kelionių apybraižas ir apie maistą, istorikė apie Rusiją ir Vokietiją, rašytoja. Taip pat parašė dvi knygas: apie Nyčę (1996) ir Froidą (2003).

4) Polis Blumas (Paul Bloom, g. 1963 m.) – žydų kilmės kanadiečių psichologas, tyrinėjantis kaip vaikai ir suaugusieji supranta fizinį ir socialinį pasaulį ypatingą dėmesį skirdamas kalbai, moralei, religija, vaizduotei ir menams. Nuo Nuo 1999 m. Jeilo un-to profesorius. Nuo 2003 m. yra žurnalo „Behavioral and Brain Sciences” vadovas. Kaip racionalistas ir ateistas, atmeta visas dvasių, dievybių ir anapusinio gyvenimo sampratas. Skelbia straipsnius ir tyrinėjimus daugelyje žurnalų, parašė per 5 knygas, kelias redagavo. Viena naujesniųjų knygų yra „Tiesiog vaikai: gėrio ir blogio ištakos“ (2013). Taip pat paminėtinos „Dekarto vaikas: kaip mokslas apie vaikus paaiškina, kas mus daro žmonėmis“ (2004) ir „Kaip veikia malonumai“ (2010)...

Literatūra:

  1. L. Chamberlain. Nietzsche in Turin, 1996
  2. Ch. Janaway. Wiling and Nothingness: Schopenhauer as Nietzsche, 1998
  3. G. Klein. Pieta, 1992
  4. M. Nussbaum. The Fragility of Goodness, 1986

Gyvenimo filosofija
Didysis terminatorius
Svetimų minčių problema
Nyčė: Dievo mirties idėja
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Džeimso Bjudžentalio koncepcija
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Austrų ekonominė teorija ir plokščios žemės teorija
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Neurobiologija: kas spręstina?
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Psichiatro-paciento santykiai
Tamsioji vunderkindų pusė
Krizinės sąmonės genezė
Siurbkite tiesiai į smegenis
Nyčės gyvenimo drama
K. Jungas apie sapnus
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Judafobija
Vartiklis