Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos. Vartiklis

Kai 1827 m. Gėtė pirmąkart prakalbo apie pasaulinę literatūrą (Weltliterature), į kurią reikia įnešti savo indėlį, jis iškart pareikalavo iš autorių paskubėti: kad literatūra neužvirstų šiukšlėmis, prastais vertimais ir netikusiai atpasakomis pasakomis, žemės tautoms rektų paskubėti perduoti geriausius savo dvasios kūrinius. Gėtė atmetė ir romantinį nebrandumą, romantikų polinkį pasiduoti visokioms įtakoms ir paskubomis kopijuoti paruoštas formas, jas įspaudžiant savarankiškuose „fragmentuose“. Romantikams literatūra virto eilinio susidūrimo su įkvepiančia knyga ar nutikimu išgyvenimu. Tuo tarpu pasaulinėje literatūroje visi turi būti pažįstami, visi gyventi „balso pasiekiamumo atstumu“, kaip senųjų Tėbų vienuoliai, apmąstydavę tyloje, tačiau galintys pašaukti kitą ištikus nelaimei. Anot Gėtės, atėjo laikas, kai nacionalinės literatūros šaukiasi pagalbos.

Tam tikslui prireikė savo statuso ir kanono, pavadinimu meninis vertimas, suprasto kaip sunki užduotis. Nepakanka mokėti svetimą kalbą, iš kurios verti, reikia idealiai žinoti gimtąją kalbą, kas vertimai iš tikro „suskambėtų“. Tačiau gimtoji kalba irgi neišbaigtas objekts; kiekvienas vertimas ją praturtina ir papildo. Ne daiktai gimdo paaiškinimus, o paaiškinimai – daiktus, - ir toks pasirodė esąs pradinis pasaulinės literatūros principas. Kai šalyje pasirodo geležinkeliai, paaiškėja, kad jau anksčiau pasirodė romanai, kuriuose jie buvo minimi.

Mūsuose prigijo terminas „pasaulinė literatūra“. Dabar apie ją kalba labai atsargiai. Literatūros ribos labai išskydo, ką demonstruoja ir paskutinės Nobelio premijos: dokumentika ir roko poetika vertinama ne mažiau nei tradicinė proza. Ir tasai poslinkis gerokai giliau. 1901 m. niekas neabejojo, kad romanas ar poezijos rinkinys veikia kaip civilizacijos mechanizmas, apimantis vaizduotę ir kartu skatinantis minties laisvę. Paskutiniuose Nobelio premijos sprendimuose, įskaitant neskirti premijos už 2018-uosius, glūdi kitokia literatūros samprata – kaip diagnostikos: romanas esugebėjo nustatyti diagnozės šiuolaikinei visuomenei, kad mes rastume jos gydymo būdus. Tada, matyt, daina ar reportažas su jų aštrumu ir aktualumu su tuo tvarkosi geriau!

1800 m. jokiam išsilavinusiam žmogui nekilo abejonių, kad T. Hobso „Leviatanas“, A. Smito¹⁾ „Tautų turtai“ ar A. Suvorovo²⁾ „Laimėjimo mokslas“ yra literatūra, ir dar be to naudinga ir svarbi, kai romanai į ją įsileisti buvo visai neseniai. Lygiai taip pat Britanijos enciklopedijos „Didžiųjų knygų“ serijoje yra ne tik Homeras, Rablė, Servantesas³⁾ ir Šternas⁴⁾, bet ir I. Kanto „Grynojo proto kritika“, K. Markso „Kapitalas“, Č. Darvino „Rūšių atsiradimas“ ir Z. Froido darbai. Literatūros ribos

Ir net tarus, kad tai „knygos“, lieka nerimas: kokiu pagrindu, tarkim, Darvino darbas yra „knyga“, o ne „literatūra“, nors jo kūrinys įkvėpdavo profesionalius rašytojus? Arba, imkim, Plutarcho „Biografijas“, įkvėpusias Gėtę ir Napoleoną, tai senovės istorijos šaltinis ar patrauklus skaitalas?

Mums literatūros ribos pasislinko. Ir vis tiek negalime atsakyti, kodėl Erazmo Roterdamiečio⁵⁾ „Pagiriamąjį žodį kvailybei“ ar „Laisvus pokalbius“ priskiriame literatūrai, o ne mažiau vaizdžius „Kristaus kario vadovą“ ar „Apie laisvą apsisprendimą“ – ne. Kodėl T. Moro „Utopija“ – literatūra, o „Ričardo III istorija“ – istorinis veikalas. Kodėl, jei imsime ankstesnius laikus, Bokačio⁶⁾ „Dekameronas“ ar „Fiameta“ – literatūra, o jo paties „Iškilių moterų biografijos“, alegorinė poema „Meilės regėjimas“ ar net erotinis trileris „Filokolo“ – vien specialistų mokslinių interesų reikalas? Nors, atrodytų, kas gali būti įdomiau, nei skaityti apie garsias moteris arba nepasiekiamą meilę!

Su literatūros ribomis susiduria ir literatūros istorikai: ar reikia nagrinėti medicininius ar karinius traktatus, lingvistikos darbus. Ypač, jei autorius užsiėmė įvairiomis temomis, kaip Boecijus ar Kasiodoras⁷⁾.

Požymiai rodo, kad dabar laisvalaikio skaitinių prigimtis keičiasi. Su laiku jis darėsi vis mažiau vaizdingesni ir „sensacingi“ – ir vis labiau medityvūs. Skaitytojai mokėsi ne tiek „sutikti“ veikėjus, kiek išgyventi kartu su jais, džiaugtis už juos, liūdėti su jais. Romanas, dar 1800 m. laikytas laisvalaikio skaitalu, nepaisant neginčijamos Ruso ar Šterno šlovės, 1830 m. jau pripažįstamas pagrindiniu žanru, nes į save sugėrė išpažinties ir reguliaraus atsiskaitymo kultūrą.

Ar Harį Poterį skaitys po 100 m.? O gal tai tik vartotojiškos epidemijos apie neblogai parašytą, tačiau išpūstą knygą, pamokamas pavyzdys? Kiti mano, kad svarbesnis Martino⁸⁾ „Sostų karai“, pretenduojančiam tapti 20 a. fantastiniu epu, - ir jį tikrai skaitys taip, kaip dabar skaito Homerą.

Martinas tikrai ne kartą aiškino, kuo jis skiriasi nuo Tolkieno: Profesorius turi perdaug praleistų grandžių, kartais ištisų amžių, ir nesuprantama, kaip vienos gentys tapo geromis, o kitos nepakeliamomis; kaip jos gyveno, negi niekad nesipyko ir nepavydėjo, arba atvirkščiai, tą ir bedarė, kad apie save skleidė blogį. Tolkienas rėmėsi senąja antropologija, kurioje žmogus atsako už vykstančius įvykius, o jo ankstesnis gyvenimas gali būti ilgalaikiu suklydimu arba tokiu pat ilgalaikiu pavyzdiniu elgesiu gero išsilavinimo dėka - ir todėl neverti ypatingo dėmesio. Martinas turi kitą antropologiją, suprantamą ir dabartiniams paaugliams, ir suaugusiems: mes negalim net vaikystėje kontroliuoti savo poelgius; ir tik tinkamas proto panaudojimas mums parodys, kas teisinga, kas ne.

¹⁾ Adamas Smitas (Adam Smith, 1723-1790) – škotų ekonomistas, filosofas, švietėjas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas. Žinomas darbais: „Moralinių sentimentų teorija“ (1759), „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ (1776), kuris laikomas pirmuoju šiuolaikiniu ekonomikos darbu.
A.Smitas iškėlė egoizmą kaip gerovės variklį. Pinigus traktavo kaip prekę, mokėjimo priemonę. Skyrė darbo ir ne darbo pajamas. Anot jo, rinkos mechanizmas yra savireguliacinis; rinka reguliuoja pelną, pajamas.
Skaitykite apie A. Smito simpatizavimo teoriją...

²⁾ Aleksandras Suvorovas (1730-1800) – rusų karvedys, nepralaimėjęs nė vieno mūšio; pagarsėjo pervedęs armiją per Alpes. Garsus jo vadovėlis „Laimėjimo mokslas“ (1795).

³⁾ Migelis de Servantesas (Miguel de Cervantes Saavedra, apie 1547-1616) - ispanų rašytojas, garsus romanu „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos” (1 t. 1605, 2 t. 1 615 ). 1568 m. kaip Ispanijos kardinolo Akvivos sekretorius, išvyko į Italiją, dalyvavo kare su turkais ir mūšyje neteko kairės rankos. Plaukdamas į tėvynę, pakliuvo į jūros plėšikų rankas ir 5 m. išbuvo nelaisvėje Alžyre, iš kurios kelis kartus nesėkmingai bandė pabėgti. Grįžęs į Ispaniją, nepragyvendamas iš literatūrinio darbo, ėjo mokesčių rinkėjo pareigas; apkaltintas išeikvojimu, kelis kartus sėdėjo kalėjime. Paskutiniais gyvenimo metais tapo dvasininku ir pamokslavo gimtajame Alkalos miestelyje. Be minėto „Don Kichoto“, parašė poezijos kūrinių, pastoralinį romaną „Galatėja”, keletą dramų, 13 novelių rinkinį „Pamokomosios novelės”, satyrinę poemą „Kelionė į Parnasą”.
„Don Kichotas“ aprašo nuskurdusio dvarininko, persiskaičiusio romanų apie riterius, nuotykius, kai tasai nusprendžia tapti klajojančiu riteriu. Jis absurdiškai naivus ir geraširdiškas, šventai įsitikinęs, kad riterių pareiga yra ginti silpnuosius – jis siekia pakartoti garsius herojų žygdarbius, tačiau nuolat papuola į kvailas situacijas.

⁴⁾ Danielis Šternas (Marie Catherine Sophie, Comtesse d'Agoult, 1805-1876) – literatūrinis Marie Sophie pseudonimas. 1835-39 m. faktiškai buvo kompozitoriaus F. Listo žmona, o jų duktė Kozima tapo Vagnerio žmona. Žinomiausias jos darbas – tritomis „Revoliucijos istorija“ (1850–53), o taip pat parašė romaną „Nėlida“ (1846) ir kt.

⁵⁾ Erazmas Roterdamietis (Erasmus Desiderius Roterodamus, 1469-1536) – olandų dvasininkas, humanistas, filosofas ir teologas. Išgarsėjo laisvamaniškomis pažiūromis. Nepripažino Reformacijos ir iki gyvenimo pabaigos ginčijosi su M. Liuteriu dėl laisvos valios. Jo gyvenimas - tai nuolatinės kelionės po visą Europą. Savo darbuose kritikavo tamsumą, visuomenės trūkumus, aukštino laisvą, protingą žmogų. Net 6-ios jo knygos pateko į draudžiamų knygų sąrašus. Taip pat nuolat vertė tekstus iš graikų kalbos; skelbdavo senus, mažai kam žinomus praeities autorių darbus. Iš grožinių jo veikalų svarbesni yra satyra „Pagiriamasis žodis kvailybei“ (1509), dialogų rinkinys „Laisvi pokalbiai“ (Colloquia familiaria, rašyti 1518-35 m.), satyrinis prieš popiežių nukreiptas dialogas „Julijus, neįsileistas į dangų“ ir kt. Iš filosofinių, politinių ir edukacinių veikalų pažymėtini yra „Kristaus kario vadovas“ (1502), „Krikščioniškojo valdovo auklėjimas“ (1516), prieš Liuterį nukreipti traktatai „Apie laisvą apsisprendimą“ (1524) ir „Užtarėjas“ (Hyperaspistes, 1526-27) ir kt.
Plačiau skaitykite >>>>>

⁶⁾ Džiovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio, apie 1313-1375) - italų poetas, Renesanso humanistas. Didžiausias jo darbas – „Dekameronas“ (1358), humanistinis kūrinys, kuriame gausu jausminių, poetinių įvaizdžių; jame suderintos klasikinė ir romantinė tradicijos. Kiti kūriniai: „Fjezolano nimfos“ (1345), apysaka „Fiameta“ (1343), „Ameto“ (1477),romanas „Filocolo“ (1336-38) ir kt.

⁷⁾ Kasiodoras (Flavius Magnus Aurelius Cassiodorus, apie 485-585) – Romos valdininkas, rašytojas, ostgotų karaliaus Teodoriko patikėtinis ir diplomatas. Senatvėje prie Jonijos jūros įkūrė Vivarijaus vienuolyną, viduramžiais tapusiu kultūros centru. Čia užsiėmė šviečiamąja ir kultūrine veikla. Ir nors nebuvo originalių idėjų sukūrėjas, jo kūriniai buvo populiarūs, nes buvo orientuoti į jo amžininkus.

⁸⁾ Džordžas Martinas (George Raymond Richard Martin, g. 1948 m.) - amerikiečių rašytojas ir scenaristas, daugiausiai rašantis maginės fantastikos bei siaubo žanro tematika. Užsiėmė ir šachmatais – ir po Fišerio pergalių tapo turnyrų organizatoriumi – kol JAV neišblėso šachmatų bumas. Plačiausiai žinomas kaip epinės 7 tomų maginės fantastikos romanų sagos „Ledo ir ugnies giesmė“ (1996-2011), HBO adaptuoto į TV serialą „Sostų karai“ (2011), autorius.