Džeko Keruako “Kelyje”

Džekas Keruakas (Jean-Louis Lefris de Kėrouac, 1922—1969) gimė Jungtinių Amerikos Valstijų provincijos miestelyje Lovele, Masačūsetso valstijoje. Ten praleido vaikystę ir ankstyvąją jaunystę; savo įspūdžius iš tų laikų vėliau pavaizdavo romanuose „Miestelis ir miestas" (The Town and the City, 1950), ,,Daktaras Saksas" (Doctor Sax, 1959) ir „Megė Kasidi" (Maggie Cassidy, 1959). Keruako protėviai buvo Prancūzijos išeiviai. Jis buvo auklėjamas katalikybės dvasia ir net kelis metus mokėsi jėzuitų mokykloje. Penktojo dešimtmečio pradžioje studijavo Kolumbijos koledže. Nebaigęs koledžo, Keruakas stojo tarnauti į laivyną. Paskui išbandė daugybę profesijų. Ir apkeliavo visą Ameriką — pėsčiomis, automobiliais, traukiniais.

1946 m. jis pradėjo rašyti pirmąjį romaną ,,Miestelis ir miestas". 1950 m. knyga buvo išleista, bet nei skaitytojų, nei kritikų nepastebėta. Po metų buvo baigtas naujas romanas ,,Kelyje". Šešerius metus Keruakas bandė surasti jam leidėją. Kai pagaliau 1957 m. knyga buvo išspausdinta', ji iškart sukėlė sensaciją, buvo įtraukta į bestselerių sąrašus, išgarsino autorių toli už Amerikos. Pasisekimą lėmė knygos pasirodymas tinkamu metu. 1950 m. dar nebuvo atėjęs laikas bitnikystei, tais metais dar tik buvo pradėję reikštis pirmieji jos simptomai, 1957-aisiais ji subrendo. Ir jei anksčiau būtų atsiradęs drąsus leidėjas, knyga gal būtų buvusi nepastebėta. Keruako maršrutas

Džekas Keruakas dažnai vadinamas Amerikos bitnikų kartos Homeru, o jo romanas „Kelyje"— tos kartos odisėja.

Žmogus gimsta du kartus — mėgo kartoti garsus amerikiečių rašytojas Henris Toro, - antrą kartą — kelyje". Ir knygos herojai visą laiką keliauja. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Niū Orleaną, jie mylisi, filosofuoja, geria, klausosi džiazo, šėlsta, ieško nuotykių, pojūčių, tiesos. Jie neša amerikietiškojo gyvenimo estafetę-, pradėtą dar į laukinius miškus išėjusių Kuperio pionierių, ir taip ryškią Henrio Toro, Volto Vitmeno, Marko Tveno, Džeko Londono, Džono Steinbeko, Ernesto Hemingvėjaus ir beveik kiekvieno didelio amerikiečių rašytojo kūryboje. Net kaubojiškuose filmuose, nors ir nupigintas, skamba šios estafetės devizas: „Laisvas ir stiprus žmogus akis į akį su gamta".

Keruakas saviškai tęsia šitą seną tradiciją, lyg metraštininkas aprašinėdamas bitnikų gyvenimo būdą, nesibaigiančias lenktynes iš Rytų į Vakarus, iš Pietų j Šiaurę. Jų kelionės neturi tikslo, jiems reikalingas tik judėjimas ir kelias, amžinai nesibaigiantis kelias. Šmėsteli ir dingsta žmonės, miestai. Tas šmėsčiojimas chaotiškas. Įvykiai vienas su kitu nesusiję. Siužeto nėra. Knyga parašyta vadinamuoju^ „spontaniniu" metodu.

Pagrindinis šio metodo principas — minčių užrašymas ta tvarka, kokia jos ateina į galvą. Keruakas stengiasi panaikinti ribą, skiriančią gyvenimą ir literatūrą, jis trokšta sukurti kažką panašaus į dokumentinę prozą. Jis teigia naujai neperrašęs nė vienos eilutės. Absoliučiai viskas, kas nutinka gyvenime, turi būti protokoluojama; užrašytas žodis jau virsta gyvenimo faktu — j o nebegalima nei išbraukti, nei pakeisti. Keruakas pripažįsta, kad jo stiliui didelę įtaką padaręs Marselio Prusto romanas „Prarasto laiko beieškant", tik Prustas rašąs apie praeitį, o Keruakas — ataskaitą apie dabartį. Marselio Prusto techniką Keruakas stengiasi susieti su džiazo technika. Džiazo muzikoje melodiją lydi begalinės improvizacijos, neretai ir pati melodija paskęsta jose. Panašiai vystosi ir Keruako pasakojimas. Faktas virsta postūmiu nukrypimams ir variacijoms.

Jau pats kelionės romanas teikia puikią galimybę atskleisti įvairiausioms gyvenimo pusėms. Ir nors (rKelyje" herojai apvažinėja kone visą Ameriką, mes matom tik herojus, bet nematom Amerikos. Ir visi veikėjai vieno tipo. Autorius nei pakyla virš jų, nei stovi nuošaly — jis susiliejęs su jais. Jis rašo apie bitnikus bitniko akimis. Tuo Keruakas skiriasi, pavyzdžiui, nuo Dž. Selindžerio, „Rugiuose prie bedugnės" autoriaus. Selindžerio socialiniai horizontai daug platesni. Terminas „bitnikai" („beat generaition"—pažodžiui, „prarastoji karta") priklauso Keruakui. Žinoma, žodis ,,karta" ne visai tikslus. Jokia karta nėra vienalytė. Absurdiška tvirtinti apie kažkokias vienodas visos kartos pažiūras ar ideologiją. Tai greičiau tam tikra dalis žmonių, priklausančių ketvirtojo dešimtmečio ekonominės krizės metu gimusiai kartai, pergyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą, patyrusiai pokarinio gyvenimo neviltį, iliuzijų sudužimą.

Klasikinis bitniko paveikslas — skarmalotas barzdočius suplyšusiu megztiniu ir sulopytom kelnėm. Bitnikai sukūrė narkotikų kultą. Tarp savęs bitnikai kalba žargonu, kurį pašaliečiai sunkiai supranta. Bitnikų apranga, manieros, žargonas, narkotikai, beprotiškas susižavėjimas džiazu — visa tai turi stebinti, kelti siaubą neapkenčiamiems ,(primityvams", t. y. miesčionims, konformistams, prisitaikėliams, tiems, kurie kartoja rytiniuose laikraščiuose perskaitytas mintis.

Bitnikų maištas dažniausiai baigiasi ekscentriška elgsena ir moralės normų nepaisymu. Kai bitnikai pasidarė madingi, kai spauda, radijas ir televizija atkreipė į juos dėmesį, Amerikoj priviso be galo daug sekėjų, išoriškai mėgdžiojančių bitnikus. Tai daugiausia pasiturinčių tėvų vaikai, kuriems bohemiškas gyvenimas — malonus žaidimas. Toks gyvenimas neįpareigoja jų nei rimtai veiklai, nei kilniam poelgiui, tačiau leidžia jiems su pasitenkinimu pajausti savo išskirtinumą. Tokie „šiaudiniai" maištininkai už visus garsiau šaukia apie savo panieką visuomenei, bet sielos gilumoje yra tipiškiausi miesčionys, kuriems gerovė ir pramoginis laiko stūmimas yra aukščiau visko. Triukšmingai paneigę materialinių vertybių pasaulį, jie grįžta į jį pro kitas duris ir seka toli gražu ne pačiais garbingiausiais to pasaulio papročiais.

Įsitikinęs bitnikas duoda „neturto įžadą". Viename iš Keruako romanų pavaizduotas duotas toks basas intelektualas. Jis klajoja po pasaulį su kuprine ant "pečių ir japonų poezijos tomeliu rankose, svajodamas apie tokį metą, kada žmonija liausis buvus daiktų vergė ir patirs tikrąjį žmogiškojo gyvenimo džiaugsmą. Jis nencai dirbti, nes darbas teikia žmogui privilegiją įsigyti visokio nereikalingo šlamšto: šaldytuvų, televizorių, vis naujų^ ir naujų markių automobilių, visokių kremų ir dažų, kurie po savaitės vis tiek metami į šiukšlyną. Ir visą gyvenimą žmonės velka šitą jungą — dirba tam, kad galėtų daugiau prisipirkti. Bitnikai nekenčia karo, biznio etikos, biznieriaus moralės, nekenčia bet kokios organizuotos visuomenės. Čia ir pasireiškia jų anarchizmas bei individualizmas. „Aš maištininkas, o ne revoliucionierius",— sako poetas Alenas Ginzbergas.

Bitnikus dažnai vadina hipsteriais, bet šie žodžiai turi skirtingą prasmę. Bitnikas dažnai radikalus pacifistas, įvairių pacifistinių organizacijų narys, hipsteriui nesvetimas smurtas, jis savas žmogus nusikaltėlių pasaulyje. Bitnikas — altruistas, hipsteris — egoistas, bitniką jaudina laisvės ir lygybės klausimai, hipsteris jiems abejingas.

Koks bitnikų intelektas, požiūris į kultūrą, dvasines vertybes? Daug šnekama apie bitnikų dvasinį skurdumą, pretenzijas į inteligentiškumą. Keruako herojų visišku antiinteligentiškumu neapkaltinsi, jie domisi literatūra, svaičioja Rytų filosofijom, svajoja pakliūt į tikrų intelektualų ratą ir šneka, be galo šneka. Tačiau visas tas entuziazmas negelbsti jų nuo beribio diletantizmo, nors gal ir nėra pagrindo teigti apie jų priešiškumą kultūrai apskritai. Keruako romane nėra. to džiaugsmingo nerūpestingumo, kurio buvo kupinos Vitmeno poemos, šaukiančios į kelią:

Pėsčias, lengva širdimi, išeinu aš į vieškelį,
Sveikas ir laisvas, visas pasaulis priešais mane,
Ilgas, rusvas šis takas vėda mane, kur tik užsimoju.
Vertė A. Miškinis
Jack Kerouac, Neal Cassady; 1952

Vitmeno patosas — beribis optimizmas, Keruako patosas — visiška neviltis, gniuždantis skausmas, suvokus visuotinį susvetimėjimą, netikrumą, būties iliuzoriškumą. Žmogaus vienišumas — nebe nauja tema Vakarų literatūroj. Jis tarsi pavirto natūralia žmogaus būsena, apie jį rašoma kaip apie kažką savaime suprantamo.

Keruakas apie vienišumą kalba ramiai — lyg apie orą. Viena iš romano pasisekimo priežasčių — tinkamai atrasta išraiškos forma. Jei ankstesniuose romanuose gausybė atsitiktinių veikėjų, charakterių neužbaigtumas krito į akis, šioje knygoje jau galima paaiškinti, kad susitikimai kely tik ir būna atsitiktiniai, o dažniausiai ir trumpalaikiai. Didelis Keruako emocionalumas pirmuosiuose romanuose nesiderino su epiška veiksmo raida, o dabar pagrindinio herojaus charakteris visai tą pateisina. Štai ką sako Selas, kurio vardu pasakojama, apie vieną svarbiausių romano veikėjų: „Mane domina tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu,, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių."

Dinas Moriartis, apie kurį pasakyti šie žodžiai,— dvidešimtojo amžiaus herojus. Jis automobilių vagis. Jo nusikaltėliškumas — linksmas Vakarų nusikaltėliškumas, tikina mus Selas. Selas žavisi Dinu, jam Dinas tiesiog kažkoks mitų herojus. Autorius visai realistiškai motyvuoja Dino charakterį ir elgseną. Dinas gimė kelyje, niekuomet nematė motinos, jo tėvas buvo valkata ir girtuoklis. Šešiametis Dinas maldaudavo teisėjų, kad nepasodintų tėvo į kalėjimą. Kai tėvui reikdavo pinigų išgerti, jis elgetaudavo gatvėse. Būdamas vienuolikos metų, pasiekė automobilių vogimo rekordą ir pakliuvo į pataisos namus, vėliau į kalėjimą, iš kur beveik neišėjo iki septyniolikos metų. Tačiau Dino jėga, nepaprasta energija, gyvenimo meilė — visa įgyja beprasmiškas arba išsigimėliškas formas. Jo gyvenimo esmė — tai greitas važiavimas, Vakarų pakrantė, link kurios jis amžinai skuba, o gale kelio — moteris. Kartkartėm Dinas bando dirbti, bet jam darbas greit įkyri, ir jis viską meta. Nors Dinas turi tris žmonas ir jo santykiai su jomis labai painūs, nors jis gali palikti draugą nelaimėje, nors jis egoistas, galvojantis tik apie savo malonumus, Selas vis tik stoja ginti Dino. Jam Dinas yra žmogus, išmokęs jį naujo gyvenimo — gyvenimo kelyje, ir jis dėkingas jam už tai. Kai Dinas išvyksta visiems laikams į Vakarus, Selas išsaugo jo prisiminimą.

Keruako knyga patraukia graudžiu lyrizmu ir neįkainojama dovana, būdinga labai jauniems žmonėms — ypač jautriu reagavimu į menkiausius būties reiškinius. Daugelis gyvenimo bei tikrovės vaizdų knygoje jaudinantys ir labai išraiškingi. Šešerius metus po pirmosios knygos išleidimo Keruakas be perstojo orašė. Todėl po romano „Kelyje" pasisekimo jis leido romanus ir eilių knygas stulbinančiu greitumu. Reikšmingiausi iš jų: „Dharmos ieškotojai" (The Dharma Bums, 1958), „Kodžio vizijos" (Visions of Cody, 1960), „Didysis Suras" (Big Sur, 1962).

Paskutiniuose savo kūriniuose Keruakas su ypatinga jėga skelbė tezę: bitnikai — meilės karta. Jis piešė Ameriką, besiskiriančią nuo oficialiai reklamuojamos — rodos, tai visai kita šalis. Keruakas pavaizdavo herojų, atsiribojusį nuo visuomenės, kritikuojantį ją — chaotiškai, abstrakčiai, retoriškai,— bet kritikuojantį, o ne besitaikstantį. Štai kodėl, nors ir ne be trūkumų, Keruako knygos, susilaukė tokio atgarsio, tapo populiarios.

Erlend Loe. Dopleris
Edgaras Keretas. Venera
Riiti Jokomicu: Musė
Teofilis Gotjė. Hašišas
Christian Libens. Sekso poetika
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
M. Bulgakovas. Meistras ir Margarita
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Lietuvių literatūros tendencijos
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Juodasis arapas Baltarusijoje
Einšteino vieta pasaulyje
Odisėjas visapusiškas
Vartiklio naujienos
Skaitiniai