Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai

 

Bianca Lamblin (g. 1921 m.) - filosofijos mokslo daktarė. Dėstė keliuose Paryžiaus universitetuose. Išleido „Memoires d‘une jeune fille derangee“ (1993).

Pagrindiniai knygos veikėjai, Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras, patys sąmoningai pasirinko gyvenimą „stikliniame name“. Simonos prisiminimai „Rimtos merginos memuarai“, „Jėgų žydėjime“, „Daiktų galia“, „Atsisveikinimo apeigos“ apima praktiškai visą jos gyvenimą. Ji publikavo laiškus, dienoraščius, užrašų knygutes be jokių kupiūrų, sąmoningai nenuslėpdama nei buitinių, nei intymių detalių. To pagrindas – įsitikinimas, kad rašytojo išpažintis turi padėti žmonėms pažinti save pačius. Rašytojas neturi ir negali nieko slėpti nuo skaitytojo, kad apsinuoginimas privalo būti visiškas. Tačiau, matyt, Simona de Bovuar būtų labai nustebusi, sužinojusi, kad ne visi, gyvenę greta jos ir apie kuriuos ji taip atvirai pasakojo, siekia būti taip apsinuoginę.

Bianca Lamblin – ne rašytoja ir net ne literatorė. Simonos de Bovuar bei Sartro mokinė ir draugė, baigusi Sorbonos filosofijos fakultetą ir dėsčiusi filosofiją, nepuoselėjo jokių minčių apie rašymą. Pirmąkart plunksnos ėmėsi sulaukusi 70 m., kai perskaitė jau po Simonos de Bovuar mirties išleistus jos dienoraščius bei laiškus. Suvokusi, kokį vaidmenį jai skyrė garsūs vyresnieji draugai – vaidmenį, kurį ji pati matė kitaip – pajuto skausmą bei pažeminimą ir panoro papasakoti „visą tiesą“.

Šiuose prisiminimuose jaučiamas įskaudinto žmogaus, savo ar ne savo valia atsidūrusio greta didžiųjų žmonių ir nusivylusio savo vaidmeniu, gaidelės.

Savaime aišku, kad knyga sukėlė skandalą. Nuomonės išsiskyrė. Vieni gyrė Biankos drąsą, o kiti laikė, kad ji „aploja dramblį“. Ir mažai kam rūpėjo, kad jos pačios asmeninis gyvenimas jai pačiai nežinant atsidūrė „stikliniame name“.

Apie Sartrą ir Simoną taip pat skaitykite "Vieni du su milžine"

 
 
 

Marianai ir Silvijai    

[...] Taigi, visą pavasarį sekmadieniais, po darbo savaitės, eidavome pasivaikščioti. Mano prisirišimas prie Bebrės1) (tada ją dar tebevadinau Simona) stiprėjo kasdien ir darėsi vis aistringesnis, kaip ir mano potraukis filosofijai. Mūsų santykiai buvo artimi, tačiau ne kūniški. Po baigiamųjų egzaminų jinai pasiūlė vykti į žygį su kuprinėmis po Morvanąp1).

Tikslaus maršruto jau neprisimenu, tačiau iki šiol gyvas drėgmės, persmelkusios kalvotą, mišku apaugusią nuošalią vietovę, pojūtis. Jaunystėje buvau gana sportiška, tačiau nepratusi prie ilgų vaikščiojimų. Per dieną nueidavome po 20 km, o tam reikėjo nemažų mano pastangų. Tuo tarpu Simona buvo nepaprastai ištverminga, ji tempė mane pirmyn ir pirmyn, netgi kažkiek nekantriai.

Kartą vakare, išvargę, atėjome į kaimelį, kuriame tebuvo vienintelis nedidelis viešbutukas. Paprašėme kambario, tačiau šeimininkė pasakė, kad vietų nėra, ir ėmė skųstis, kad liūdi be sūnaus: tasai „nuėjo į paštininkus“ ir retai būna namuose. Ji vis šniurkščiojo ir šniurkščiojo, tačiau galiausiai palydėjo į prastoką kambarėlį be elektros, kuriame tebuvo plati lova bei aprūdijęs dubuo su ąsočiu. Kai pasiteiravome tualeto, ji plačiu gestu parodė į sodą. Vakarienės visai nenorėjo duoti ir mums teko ilgai derėtis, kad iškeptų kiaušinienės su rieke duonos. Šios kelionės metu suartėjome su Simona fiziškai, pradžioje labai nedrąsiai. Po penkių dienų kelio pasiekėme Vezlėp2) ir, apžiūrėję miestelį, apsistojome mielame viešbutyje, jaukiame ir gerai įrengtame, esančiame netoli Šv. Magdalenos soboro. Ten gerai nusiprausėme, pasipuošėme geriausiais drabužiais, kokius tik turėjome, ir nusileidome į restoraną. Simona pagyrė mano rožinį lininį kostiumėlį. Kitą dieną, autobusu grįždami į Paryžių, mes meiliai laikėmės už rankų, tuo, atrodo, šokiruodami kai kuriuos keleivius.

Vasara mus išskyrė. Su šeima ilsėjausi Anesyjep3) ir nekantriai laukiau rudens, kai pradėsiu mokytis universitete ir vėl matysiuos su Simona. Man teks susitikti su trimis [Sartro] mokiniais iš Pastero licėjausp4), kurie irgi ruošėsi studijuoti filosofijos fakultete. Bebrė man juos nupasakojo iš Sartro pasisakymų. Mane buvo lengva atpažinti pagal rausvą plaukų spalvą. Mūsų pirmoji paskaita turėjo įvykti Šv. Anos ligoninėjep5), nes mes visi būsima psichologijos kurso tema pasirinkome psichopatologiją. Nedidelėje auditorijoje, esančioje aukštu amfiteatru, nesunkiai radome vienas kitą. Sartro mokiniais pasirodė esą amžinai niūrus ir sarkastiškas Žanas Kanapap6), ugninių rausvų plaukų Raulis Levi ir Bernaras Lamblinasp7), iš pažiūros tylus, ne iš šio pasaulio, tačiau kartu su Rauliu mokėjęs mus prajuokinti iki ašarų. Atsižvelgiant į tai, kad po trijų metų ištekėjau už Bernaro, mudu galima pavadinti Sartro ir Simonos de Bovuar vaikais, jei tai neskambėtų kaip nevykęs pokštas: nebuvo nieko svetimesnio jų pasaulėžiūrai kaip jų pasekėjų vedybos, o ir pati vedybų idėja2). Nuo pirmos pažinties dienos mūsų ketvertas tapo neišskiriamas. [...] Mus suartino tikslo siekiai, susikaupimas, filosofinių ginčų pomėgis. [...]

Tuo metu Sartras turėjo didelių materialinių sunkumų, nors apie juos mes neįtarėme. Žinodamas apie jo susidomėjimą vaizdinių problema, senas jo draugužis daktaras Lagašas pasiūlė jam Šv. Anos ligoninėjep5) padaryti meskalinop8), nepavojingo haliuciogeninio narkotiko, injekciją. Medikų nuostabai, preparatas Sartrui sukėlė neįprastą poveikį: „Visi daiktai jo akyse keisčiausiai išsikraipė: jis regėjo skėčius-vanagus, batus-skeletus, siaubingus veidus; jam vaidenosi, kad už nugaros knibžda krabai, aštuonkojai bei kitokie bjaurūs padarai“ [Simona. Jėgų žydėjime]. Nereikia net priminti, kokį atspindį tas baisokas eksperimentas paliko jo kūryboje – „Šleikštulyje“ arba, tarkim, „Altonos atsiskyrėliai“. Keisti regėjimai giliai įkrito į jo neramią dvasią ir prireikė daug laiko, kol išblėso jų įspūdžiai.

Mūsų santykiai su „kolegomis“ (taip mūsų ketveriukė vadino vieni kitus) išėjo už universiteto ir bendro mokymosi ribų. Mus siejo draugystė, pasitikėjimas ir bendri interesai.

Kanapa vienu metu siekė manęs ir mes pradėjome flirtuoti, tačiau toliau reikalai nenuėjo. Raulis Levi atvirai man meilinosi. Jis tiesiog džiūvo, o aš, puoselėdama draugiškiausius jausmus, pagarbą ir susižavėjimą, ir minties neturėjau, kad leisčiau jam save paliesti. Jis siaubingai kentė, tuo labiau, kad aš neretai paatviraudavau su juo apie savo meilės pasimatymus su Bebre, vėliau ir su Sartru. Buvau lengvabūdė ir, bendrai imant, bjauri mergiotė. Kai prisimenu tuometinę savo elgseną, atgailauju; tik dabar supratau, kad buvau baisi koketė, ir pasisekimas jaunų draugų tarpe man susuko galvą. Kas dėl Bernaro Lamblino, tai jis buvo tylus ir iš pažiūros bejausmis, nesiekė manęs, o ir aš į jį pernelyg nekreipiau dėmesio.

„Laiškuose Sartrui“ Simona gana dažnai mini savo susitikimus su manimi, Rauliu, Bernaru, Žanu. Sartras, reikia pasakyti, gerokai pasiterliojo su Žanu Kanapa, kai tas smigo į gilią depresiją (mes užvesdavome ilgas diskusijas apie tai, ar yra leistina, iš filosofinio požiūrio taško, prievarta tempti pas psichiatrą žmogų, kuris pas jį eiti atsisako). Praktinės laisvės teorijos pasekmės grėsė mūsų draugui tikra beprotybe. Laimei, nugalėjo sveikas protas ir Žanas atgavo prarastą dvasios pusiausvyrą. Okupacijos pabaigoje jis įstojo į komunistų partiją ir vėliau tapo žinomu visuomenės veikėju.

Sartrą pirmąkart pamačiau tądien, kai paklausiau Simonos pagal „Įsivaizduojamo“ tezes, o ji, sutrikusi, atsakė: „Kodėl tau pačiai nepaklausus apie tai Sartro? Jis dirba ‚Muškietininkų‘ kavinėjep8), esančioje Men aveniu, du žingsniai nuo čia“. Atėjusi į kavinę, žvilgsniu apmečiau tuštoką niūroką salę ir prie lango pastebėjau kažką rašinėjantį vyrą. Jis mane pasitiko džiugiai. Buvo apsivilkęs melsvais lininiais, įtartino švarumo marškinukais. Negražų veidą darkė spuogai, tačiau aš atėjau ne gėrėtis juo, o išsiaiškinti filosofinį klausimą. Jis man noriai atsakė, su tikru pedagoginiu aiškumu, ir tai buvo svarbiausia. Toks buvo mano pirmas įspūdis apie vyrą, vaidinusį tokį svarbų vaidmenį mano draugės Simonos gyvenime ir kuriam buvo lemta po kelių mėnesių užimti ne mažiau svarbią vietą manajame.

1938 m. Kalėdų atostogoms užsisakiau kambarį jaunimo viešbutyje, esančiame Arbua kalnop10) šlaite, kiek aukščiau Sen-Žervėp11). Buvau turistų klubo nare, tačiau jį lankiau retai, o tada per atostogas nusprendžiau užsiimti mėgiamu sportu – slidinėjimu. Simona man paliko viešbučio Meževe, kur ji su Sartru dažnai lankėsi žiemą, adresą. Susitarėme, kad aš juos aplankysiu; tam tereikėjo lynų keliu pasikelti į Arbua viršūnę ir slidėmis nusileisti į Meževąp12). Tai aš ir padariau. Du-tris kartus slidinėjome kartu. Jiedu buvo visai nepatyrę slidininkai, aš čiuožiau kIek geriau – vis tik užsiiminėjau tuo sportu jaunystėje, nors mano technika tebuvo elementari.

Dar prisimenu, kad vieną pavakarę užėjome į jų numerį išdžiūti ir sušilti, nusimovėme sunkius batus, sukėlėme kojas ant radiatoriaus. Kažko paklausiau Sartro apie Spinozą, jo atsakymas virto ilga paskaita apie Spinozos filosofiją, kurioje Sartras buvo profas, o Simona gaudėsi gana silpnai. Naujus metus sutikau pas juos ir, kadangi negalėjau naktį keltis į Arbua, o viešbutyje nebuvo laisvų vietų, jie maloniai pasiūlė pernakvoti jų vonioje. Ten nebuvo labai patogu, tačiau vis ne gatvėje. Atsimenu, ryte, išėjau ir juos pasveikinau su Naujaisiais metais – jie netgi ne iš karto mane suprato, tačiau vėliau ėmė šypsotis, palaikę mano pasveikinimą „žaviu“.

Slidinėjimo-filosofiniai susitikimai padarė pradžią mano santykiams su Sartru. Jis ėmė atkakliai man mergintis, pradėjome susitikinėti. Man buvo vos per 17-a, o jam 34-i. Man atrodė natūralu, kad jis ieško mano draugijos, ir man niekas nesukėlė įtarimo. Šiandien suprantu, kad tai buvo apgalvotas Simonos ėjimas, gerai žinojusios Sartro poreikius naujoms meilėms. Jei ji nebūtų norėjusi, kad tapčiau Sartro siekio objektu, ji nebūtų siuntusi manęs į „Muškietininkų“ kavinęp8), nesurengusi susitikimo Meževe. Dabar žinau, kad ji ne tik tiesiog pro pirštus žiūrėjo į Sartro įsimylėjimus į jaunas merginas, bet ir pati supažindavo jį su jomis. Manau, kad tada jo jausmai Simonai jau vėso, bent jau sekso srityje, ir ji siekė su juo užmegzti naują ryšį, taip sakant, per „trečiuosius asmenis“. Ji įsivaizdavo, kad taip ji galės kontroliuoti jo meilės potraukius ir ras kompromisą tarp jų susitarimo dėl visiškos laisvės3) ir slapta ją kankinusio pavydo.

1939-ųjų žiemą ir pavasarį Sartras elgėsi, tarsi tikrai būtų mane įsimylėjęs. Susitikinėjome kavinėje, kartu vaIkščiojome. Buvo šalčiai, jis nešiojo diržu perjuostą smėlio spalvos pūkinį paltą, kuris jo figūrą darėsi juokinga: jį vadinau „mano meškiuku“. Jis man prigalvodavo daugybę gyvūnų ir vabzdžių pavadinimų. Binenfeldų pavardė, aišku, sukeldavo mintis apie bites5). Tapau „Bite- Beždžionėle“ – taip jis man užrašė „Sienos“ egzemplioriuje, o metais anksčiau padovanojo „Šleikštulį“ su užrašu: „Bičių laukui, su pagarba“. Dar mane jis lygino su žemrause, kas nelabai džiugina. Mane prie jo traukė dėmesingumas, šmaikštumas ir protas. Daugiau nekreipiau dėmesio į jo negražumą, man buvo malonu, kad manimi domisi toks žmogus. Ir tai, kad jis buvo gerokai vyresnis, irgi buvo jo pliusas. Jis visaip stengėsi mane sužavėti, ir jam tai pavykdavo. Labiausiai mane jaudino jo dėmesys. Man dar niekas, tuo labiau joks rašytojas, niekada nesakė, kad mano gražios akys ir kad mano gunkgtelėjusi nugara (veltui mano vargšas tėvas taip stengėsi, kad laikyčiausi tiesiai) miela ir patraukli. Sartras man atrodė esąs uždegančių meilės kalbų, pilnų netikėtų metaforų, meistras. Jo kalbos nebuvo vien meilinimasis; jis buvo mano mokytojas ir vadovas. Prisimenu, kaip, kai nuėjome į Sezano parodą Sent-Onorėp13) dvare, jis man ilgai aiškino, kaip, panaudodamas impresionistų patirtį, dailininkas siekė vaiduojamiems daiktams suteikti svorį ir tūrį. Aš nesunkiai priėmiau nelygybę mūsų santykiuose, nes jis buvo mylinčiu mokytoju.

Kartą vaikštinėjome Monmartre, šlaistėmės senais grįstais šaligatviais, mėgavomės dar išlikusia kaimiška atmosfera,
Simone de Beauvoir, son amant Nelson Algren, et la jeune Olga Kosakiewicz
Simone de Beauvour su Nelson Algren ir jaunąja Olga
tada užėjome į provincialiai atrodančią kavinę su didele krosnimi ir raudonai dažytu fasadu. Toji kavinė tapo mūsų santykių šaka, nes ten Sartras prisipažino man meilėje. Ir tik po 51-ių metų sužinojau, kad raudonoji kavinė buvo jo pamėgta pasimatymų su moterimis vieta. Tuo metu buvo madinga vokiška dainelė „Bei mir bist du schon“ 6), ir mes taip pat dažnai ją niūniavome. Sartras pasiūlė, kad ji būtų mūsų himnu. Kitaip sakant, Sartras vaidino įsimylėjėlį pagal visas žanro taisykles. Ir nors jis buvo ir filosofu bei mokėjo samprotauti apie sąmonę bei „būtį- kitam“, elgėsi, iš esmės, visiškai banaliai. Kur kas originalesnį vaidmenį šiame scenarijuje sau skyrė Simona de Bovuar: ji buvo ne tiesiog bendrininke, ji buvo mano parankinė ir stūmė į Sartro glėbį. Mano begalinis patiklumas ja, atrodo, garantavo man Sartro meilės tvirtumą.

Vienu žodžiu, dalinausi savo jausmais tarp jų abiejų, nejausdama jokio vidinio susidvejinimo: iš vienos pusės, buvau pavergta Sartro dėmesio ir meilikavimo, iš kitos – mano aistra Bebrei negeso. Mes sudarėme trio. „Laiškuose Sartrui“ Simona de Bovuar ne kartą teigė, kad tasai trio susiklostė tik mano vaizduotėje – pagal jų santykių su Olga Kozakovičp14) pavyzdį , kuriuos jie aprašė savo romanuose7). Man priskirdama įsivaizduojamo neegzistuojančio trikampio išradimą, ji bandė sumenkinti man padarytą blogį. Netiesioginio Simonos gudravimo patvirtinimu yra pagal jos žodžius parašytos Deirdros Beirp15) eilutės: „Sartras greitai pavergė D.B. 8) ir 1939 metų vasarą su ja užmezgė meilės ryšius, beje, neilgai trukusius: jį atbaidė jos įžeidus būdas. Tada jis – akivaizdu, kad ne pirmą ir ne paskutinį kartą – panaudojo Simoną de Bovuar: ji privalėjo įsiterpti tarp jų ir apriboti pasimatymų galimybę. Tai nesutrukdė jam smagintis kitu užsiėmimu – rašyti merginai laiškus prisiekinėjant amžiną meilę, būtinai priduriant, kad Bebrė pritaria jo jausmams... Ji [D.B.] vaidino – arba, tiksliau, kiek įmanoma stengėsi vaidinti – tą vaidmenį, kurie jiems būnant Ruane jie skyrė Olgai, - trečiojo trio elemento vaidmenį. Tačiau pora, matyt, jau pavargo nuo žaidimo... Kaip bebūtų, nė vienas jų netroško, kad D.B. užimtų nors kiek reikšmingesnę vietą jų gyvenime“ 9). Aš gi įsitikinusi priešingu dalyku: man pačiai nebuvo dėl ko išsigalvoti tokią retą ir suktą konstrukciją. Aš buvau pernelyg naivi meilės klausimuose. Be to, Sartras laiškuose man (jie paskelbti kaip laiškai, adresuoti Luizai Vedrin10)) ne kartą patikino mane, kad mes vienas kitą mylim trise: „Bent jau viena žinau tikrai: mūsų ateitis – tai tavo ateitis, jos neatskiriamai susietos; ir dar aš žinau, kad mintimis Bebrė visada su tavimi“. Kiek vėliau, tais pačiais 1939 m., jis man rašė: „Suprask, mano meile, kad net jei rytoj [būtų] karas, mums trims viskas dar priešaky“.


Pastabos

Jei nenurodyta kitaip, pastabos autorės. Atskirai išskirtos kitos ištraukos iš tų pačių Bianca „Memuarų...“.

1) Sartras ir artimi Simonos de Bovuar draugai ją vadino Bebre. Pravardę sugalvojo Sartro draugas Erbo, laikydamas, kad Bovuar pavardė skamba panašiai kaip beaver (bebras) anglų kalboje [Red. pastaba].

2) Beje, Olga Kozakevičp14) irgi vėliau ištekėjo už „jaunesniojo“ Bosto. Taigi jiedu (kokia likimo ironija!) suformavo netgi dvi poras.

3) Žr. kitą ištrauką iš „Pasimetusios merginos memuarų“ [Red. pastaba]:

“Sartras mėgo moterų draugiją, jam moterys atrodė ne tokios juokingos, kaip vyrai; vis visai nesirengė savo 23-iaisiais visiems laikams atsisakyti jų patrauklios įvairovės. Jei meilė su jomis priskiriama dėsningiems reiškiniams, tai kodėl mums reiktų atsisakyti ir atsitiktinių ryšių“ – po daugelio metų parašys Simona de Bovuar [Jėgų žydėjime]. Iš šių filosofinių plepalų seka, kad pirmoje jų santykių stadijoje susitarimą Bebrei primetė Sartras, apimtas nesulaikomo potraukio pavergti moteris, ir jo elgesys, jei įsigilinsi, nuo įprasto vedusių vyrų elgesio, tiek buržuazinėje, tiek darbininkų aplinkoje, skiriasi tik įsipareigojimu viską papasakoti apie savo „atsitiktinius ryšius“4). Antroji jų susitarimo ypatybė buvo ta, kad jis taikytas abiem partneriams: kai Bebrė suteikė Sartrui visišką laisvę, tai ar jam ne visiškai nesvarbu, kad ji, savo ruožtu, atsiduoda meilės malonumams su dar kai kuo? Atvirkščiai, tame slėpėsi jo paties laisvės prielaida. Ir beje, tokia visiška laisve jis pradėjo naudotis anksčiau už ją, ir darė tai gerokai dažniau. Bėgant metams supratau, kad jų susitarimas, tada man atrodęs visiškai išskirtiniu ir tuo pačiu pagrįstu abipusiškumu bei lygybe, iš tikro tebuvo Sartro sumanyta gudrybe, kad patenkintų savo donžuaniškus potraukius, o Simonai de Bovuar nieko kita neliko, tik jį priimti. Ir kiek čia nefilosofuok, viskas sueina į paprastą šantažą: „Nenori, kaip nori!“ Ir tada, ko nepasieksi gražiomis kalbomis? O toje srityje Sartrui nebuvo lygių. Simona, tikriausiai, tiesiog pirmoji pateko ant jo meškerės.

4) Tokio pobūdžio atvirumas neišvengiamai skatina nesveiko smalsumo vystymąsi, savotišką vojerizmąp16): vieno partnerio pasakojimas apie savo pasiekimus žadina kito geismus. Deirdra Beirp15) jį analizuoja savo knygoje. Be to, aš laikau, kad įsipareigojimas viską pasakoti savo partneriui sukelia jausmų ir emocijų susidvejinimą: įvyksta tarsi žaidimas su veidrodžiais, neretai kreivinančiais, kuriama pasyvaus objekto atspindys, tarsi kamuoliukas, perduodamas iš vieno kitam. Pasakojantis klausantįjį užkrečia savo jausmais. Imkim, tarkim, kad ir tai, kaip Simona de Bovuar manipuliavo Sartru, diegdama jam pasibjaurėjimą manimi ir siekdama, kad jis nutrauktų santykius su manimi.

5) Biene - bitė. feld - laukas (vok.) [Red. pastaba]. Taip pat žr. kitą ištrauką iš „Pasimetusios merginos memuarų“:

Gimiau 1921 m. balandį Lenkijos mieste Liubline žydų šeimoje. Kai man buvo vos metai, tėvai visiems laikams paliko Lenkiją ir įsikūrė Prancūzijoje. Mano dėdė Žakas Binenfeldasp17), sėkmingai besiverčiantis komersantas, ketino išplėtoti prekybą natūraliais Rytų perlais. Jis daugeliui giminaičių Lenkijoje ir Austrijoje, su tokia pat kaip ir jo pavarde, pasiūlė persikelti į Prancūziją ir dirbti jo įmonėje Siurenop18) miestelyje. Mano tėvas tuo metu buvo ką tik baigęs Vienos medicinos fakultetą; jis ilgai nesiryžo mesti gydytojo profesiją, nors suprato, kokius sunkumus gali jinai sukelti žydui. Galiausiai jis priėmė dėdės pasiūlymą ir ryžosi pradėti naują gyvenimą. [...] Nerami padėtis Centrinėje Europoje ir ypač Lenkijoje, per kurią periodiškai risdavosi antisemitizmo bangos, skatino žydus keltis į labiau demokratiškas šalis. [...] Taip tapome prancūzais – bent jau aš visad jaučiausi esanti prancūze.

6) „Tu man esi gražuolė“ (vok.) [Red. pastaba].

7) Olga Kozakevičp14), praeityje buvusi Simonos de Bovuar mokine, su ja ir Sartru Ruane sudarė pirmąjį trio. Ši mergina tapo Iviš prototipu Ž.P. Sartro „Brandžiame amžiuje“ bei Ksavera - Simonos de Bovuar „Viešnioje“.

8) Žr. kitą ištrauką iš „Pasimetusios merginos memuarų“ [Red. pastaba]:

1990 m. Deirdros Beirp15) Niujorke išleista Simonos de Bovuar biografija [D. Bair. Simone de Beauvoir. A biography, 1990] mane įvarė į visišką neviltį. Beir, besigirianti savo gausiais ir ilgais pokalbiais su Simona de Bovuar, savaip aprašo mano santykius su abiem rašytojais. Ir krygoje, ir nuorodose ji pateikia mano mergautinę pavardę bei vyro pavardę, atskleisdama „Luizos Vedrin“ 12) pseudonimą.

Aš pasitariau su advokatu, kuris man nepatarė imtis ko nors JAV, tačiau pasiūlė iš anksto pranešti būsimam vertimo į prancūzų kalbą leidėjui, kad pasisakau prieš mano vardo paminėjimą ir pseudonimo atskleidimą. Toliau pusantrų metų vyko sunkios derybos tarp „Fayar“ leidyklosp19), Deirdros Beirp15) ir mano advokato, po kurių Deirdra Beir sutiko mano pavardę pakeisti savo inicialais D.B. Knygą „Fayar“ leidykla išleido 1991 m.

9) Deirdra Beir. Simona de Bovuar. Primenu, kad vertime į prancūzų kalbą mano vardas žymimas D.B.

10) Žr. kitą ištrauką iš „Pasimetusios merginos memuarų“ [Red. pastaba]:

1990-ųjų pradžioje „Gallimard“ leidyklap20) išleido Simonos de Bovuar „Laiškus Sartrui“ bei „Karo dienoraštį“, kurį jinai rašė nuo 1939 iki 1941 m. Silvija le Bon11) laikė būtina pateikti publikai tuos nepaprastai asmeniško pobūdžio tekstus, liečiančius, tarp kitko, daugybę žmonių bei tą patį laikotarpį, kai susitikimas su Simona de Bovuar iš pagrindų apvertė mano gyvenimą. Kad nenurodytų mano vardo, Silvija le Bon pakeitė jį „Luizos Vedrin“ 12) pseudonimu. Netrukus iki to, perskaičiusi „Le Monde“ laikraštyjep21), kad Silvija le Bon ketina Nacionalinei bibliotekai padovanoti Simonos de Bovuar laiškus, parašiau jai primindama Simonos de Bovuar pažadą niekada laiškuose ir memuaruose nenaudoti mano vardo. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji spaudai ruošia „Laiškus Sartrui“.

11) Silvija le Bon – Simonos de Bovuar įdukra. Jai priklauso Simonos de Bovuar rankraščių publikacijos teisės. „Gallimard“ leidyklojep20) išleisdama „Laiškus Sartrui“ ir „Karo dienoraštį“, ji, reikia manyti, vykdė autorės valią.

12) Louise Védrine – tai pseudonimas, kuriuo mano vardą nuslėpė Simona de Bovuar, spaudai ruoždama Žano-Polio Sartro „Laiškus Bebrei ir kai kuriem kitiems“ (Gallimard, 1983). [...]


Paaiškinimai Morvano apylinkės

p1) Morvanas – kalnuota vietovė, esanti Burgundijos Cote d‘Or () vakaruose (Prancūzijos vakarinėje dalyje). Uolos sudarytos iš granitų ir bazaltų ir nutįsę šiaurės link. Šnekamojoje kalboje vadinami „Juodaisiais kalnais“, nes jie apaugę tankiais mišriais miškais. 1970 m. įkurto Morvano nacionalinio parko pagrindinis miestas yra Ch?teau-Chinon, esantis tarp Neverso ir Autuno. Aukščiausia Haut Folin viršūnė yra 901 m aukščio. Per Morvaną teka kelios upės, tarp jų ir Yonne bei Arroux. Kalnuose yra keli ežerai bei gausu mineralinių šaltinių.

Senovėje Morvane buvo pastatytas vienas stambiausių galų įtvirtinimų – Bibraktas ant Beavray kalno (821 m). Jame tebevykdomi archeologiniai tyrinėjimai. Morvane romėnai įrengė ir Augustodunumo miestą (dab. Autunas). Viduranžiais cistercų vienuoliai Morvane pastatė keletą vienuolynų ir koplyčių. 1850 m. Morvane įkurta benediktinų Sainte-Marie-de-la-Pierre-qui-Vire abatija.

Morvanas turi gilią muzikos folkloro tradiciją, kurioje panaudojama daugelis idėjų iš kitų kultūrų, įjungiant jas į savąją.

p2) Vézelay - ant kalvos įsikūręs miestelis (komuna) Burgundijos Jonos departamente (centro Prancūzijos šiaurėje). Jame yra viena iš stambiausių ir turtingiausių benediktinų abatija, įsteigta 9 a. spėjamos Marijos Magdalietės vietoje ir rekonstruota 19 a. pagal Violle-le-Diuko projektą. Viduramžių Vézelay Bazošo pilį perstatė didysis Bobanas, kurioje jis ir palaidotas. Ji, miestelis ir Šv. Magdalietės bazilika (11 a.) priklauso UNESCO paveldui. 13 a., po kurio abatijos įtaka ėmė blėsti, jame buvo iki 10 tūkst. gyventojų, o dabar telikę tik apie 500.

Anot legendos, besibaigiant pirmajam tūkstantmečiui, vienuolis vardu Baudillon‘as iš Saint- Maximin-la-Sainte-Baume į Vezlė atnešė Marijos Magdalietės relikvijas (kaulus), kurių tikrumą 1058 m. patvirtino popiežius. Be to, Vezlė abatija buvo pagrindinis pradinis piligrimystės Šv.Jurgio (James) kelio į Santiago de Compostela taškas. 1270 m. Provanse radus, atseit, tikras Marijos Magdalietės relikvijas, piligrimystės centru tapo Saint-Maximin-la-Sainte-Baume. Abatijos svarba staigiai sumažėjo ir 15 a. tapo pavaldi karaliui. 1569 m. protestantų neramumų metu relikvijos buvo prarastos, o Prancūzijos revoliucijos metu bazilikos fasadas apgadintas. 1870-76 m. buvo atvežtos naujos Marijos Magdalietės relikvijos ir piligrimų srautas atsinaujino. Čia iki šiol darbuojasi ir meldžiasi „Jeruzalės brolijos“ vienuoliai. 1146 m. čia Šv. Bernardas iš Clairvaux skelbė 2-ąjį Kryžiaus žygį, prie kurio prisidėjo Liudvikas VII su didikais; 1189 m. iš čia į 3-iąjį Kryžiaus žygį išvyko Pilypas II Augustas ir Ričardas Liūtaširdis.

p3) Annecy ežeras randasi Aukštutinėje Savojoje (pietrytinėje Prancūzijoje) ir yra antrasis pagal didumą (28 km2) ežeras Prancūzijoje. Vadinamas „švariausiu Europos ežeru“ ir yra populiarus tarp poilsiautojų. Jis susiformavo maždaug prieš 18 tūkst. m. ištirpus Alpių ledynams. Didžiausias gylis – 82 m. Rytuose ežerą supa De Borno kalnai, o vakaruose randasi Božo kalnai, šiaurėje stūkso Annesi kalnai, prie kurių įsikūręs ir Annesi (arba Ansi) miestas. Ir tik pietuose glūdi lyguma.

Annesi miestas, Aukštutinės Savojos sostinė, yra 35 km į pietus nuo Ženevos ir jame gyvena 51 tūkst. gyventojų. 1960 m. jame įsikūrė Tarptautinė animacinio kino asociacija. Kandidatas 2018 m. Žiemos olimpiadai.

Pirmąkart paminėtas 867 m. 10-14 a. buvo Ženevua (Genevois) grafų rezidencija, 1401 m. atiteko Savojai, o kartu su šia Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu 1860 m. atiteko Prancūzijai. Reformacijos laikotarpiu Ženevoje (1535) į čia persikėlė vyskupija, o miestas buvo kontr-reformacijos centru. Atstačius Burbonus 1815 m. gražintas Sardinijos karalystei. 1860 m. Savoja buvo parduota Prancūzijai ir Annesi tapo Aukštutinės Savojos sostine.

Miesto įžymybė – centre ant kalvos esanti Viduramžių pilis ir pranciškonų vėlyvojo gotikinio stiliaus Šv. Petro bažnyčia (16 a.), esanti 1822 m. įsteigtos vyskupijos centru. 12 a. Palais de l'Isle („senasis kalėjimas“) tapo miesto simboliu ir yra labiausiai fotografuojamas objektas. Pont des Amours (Įsimylėjėlių tiltas) yra puikus metalo architektūros pavyzdys. 15 a. dominikonų pastatyta puošnaus gotikinio stiliaus Saint-Maurice bažnyčioje yra keletas įdomių 15-16 a. paveikslų. Simone de Beauvoir, son amant Nelson Algren, et la jeune Olga Kosakiewicz

p4)Pasteur de Neuilly-sur-Seine licėjus - vieša vidurinė mokykla, esanti Inkermann‘o bulvare. Planuotas tapti mokykla 1914 m. spalio mėnesį, amerikiečių buvo panaudotas karo ligoninei. Lic4jumi tapo 1923 m. spalio 18 d. Jame dėstė daug garsių profesorių, tarp jų ir Ž.-P. Sartras. 2008 m. čia filmuotas „Neuilly ..... motina“.

p5)Šv. Anos ligoninė (Centre hospitalier Sainte-Anne ), veikianti nuo 1651 m., yra 14-oje Paryžiaus apygardoje ir specializuojasi psichiatrijos, neurologijos, ir priklausomybės ligų srityse. Pavadinta Liudviko XIV motinos garbei. Buvo sudegusi 1772 m., - ją 1788 m. atstatė architektas B. Poyet‘as. 1863 m. Napoleonas III nusprendė čia įsteigti psichiatrinę ligoninę ir ji buvo atidaryta 1867 m. sausio 1 d. 1941 m. čia įrengta pirmoji Prancūzijoje elektroencefalografijos laboratorija. 1952 m. čia J. Delay atrado pirmuosius nervų raminamuosius vaistus (Largactil).

p6) Jean Kanapa (1921-1978) – prancūzų intelektualas ir Komunistų partijos lyderis.

Buvo Ž.-P. Sartro mokinys, pabandė literatūrinę veiklą, tačiau netrukus pasuko į politiką, 1944 m. tapdamas PKP nariu ir buvęs jos CK nariu iki pat mirties. Įkūrė ir 10 m. vadovavo „Naujajai kritikai“. Dirbo „Humanite“ korespondentu Kuboje ir Maskvoje. Siekė modernizuoti PKP, matydamas TSRS tikrovę. Smerkė Prahos pavasario nuslopinimą. Pripažino Georges Marchais „Prancūzų komunų socializmo“ teoriją, kurios tiesioginė pasekmė buvo proletariato diktatūros koncepcijos atmetimas. Mirė nuo vėžio, sulaukęs 56 m. amžiaus.

Kai kurios publikacijos: „Egzistencializmas nėra humanizmas“ (1947), „Socializmas ir kultūra“ (1957), „Socialinės bažnyčios doktrinos ir marksizmas“ (1962), „Kuosa“ (1967, romanas), „Už ir prieš Europą“ (1969, kartu su J. Denis).

p7) Bernard Lamblin (1921-1978) – prancūzų rašytojas, dirbęs filosofijos profesoriumi įvairiuose licėjuose, o vėliau tapęs estetikos profesoriumi Sorbonoje.

Mokėsi Pastero licėjuje, o vėliau Sorbonoje studijavo filosofiją. 1941 m. vedė Bianca Bienenfeld, Sorbonos kursiokę ir artimą Sartro ir Simonos de Bovuar draugę (su ja susilaukė dviejų vaikų). 5-ojo dešimtm. pradžioje draugavo su keliais dailininkais (pvz., J. Moal, A. Manessier). Profesoriaudamas Sorbonoje 1960-1978 m. skaitė estetikos kursus apie Bergson, Diderot, Élie Faure, Hegel, Fernand Leger, Gaston Bachelard pažiūras, kuriuos apibendrino knygoje „Tapyba ir laikas“ (1983), išleistoje jau po jo mirties. Joje išdėsto tai, ką vadino „laiko menais“, išskirdamas mene dvi laikiškumo formas: a) „kelio laikas“, išreiškiamą P. Klee apibūdinimu „akis nuseka kūrinyje esačiais keliais“ (suvokimo aspektas); b) „laikinis turinys“, atspindintis vieną gyvenimo, gamtos ar istorijos akimirką (atvaizdavimo aspektas). Šioje knygoje jis gina ir Monet nuo užsipuolimų. Mirė 67 m. amžiaus nuo vėžio.

p8) Meskalinas - alkaloidas ir haliucogenas, randamas kai kuriuose kaktusuose , kurių žinomiausias pejotas (Lophophora williamsii), o taip pat San Pedro kaktusas (Echinopsis pachanoi) bei Peru žibinto kaktusas (Echinopsis peruviana). 1897 m. meskaliną išgrynino A. Heffer, o 1919 m., susintetino E. Spath. Kaip haliucogenas, meskalinas indėnų naudotas nuo gilios senovės. Poveikis trunka 4-8 val. Pagrindinis efektas – haliucinacijos, vizijos, būna juntama euforija. Tarp neigiamų efektų – galvos skausmai ir pykinimas. Pejoto naudojimą plačiai aprašė K. Kastaneda (žr. >>>>), meskaliną bandė garsūs menininkai, pvz., A. Huxley (žr. >>>> ). Meskalinas dažnas svečias literatūroje (S. Kingas, R. Šekli, R. Murakami) bei kine ir TV. 1935 m. pradžioje Le Havre ligoninėje meskaliną išbandyti Ž.-P. Sartrui leido Daniel Lagache, prancūzų psichiatras, dėstęs Strasbūre ir Sorbonoje.
Papildomai skaitykite Sartras ir meskalinas

p9) Muškietininkų kavinė - erdvi kavinė Paryžiuje, Maine aveniu, 77, kurioje daug biliardų stalų. Jei žaidžiant norite ir išgerti, reikia atminti, kad kokteiliai čia gana brangūs

p10)
Annesi miestas
Annesi miestas
Arbois kalnas (1833 m) – kalnas Aukštutinėje Savojoje (pietrytinėje Prancūzijoje), prie kurio yra Saint-Gervais-les-Bains komuna.

p11) Saint-Gervais-les-Bains - miestelis Aukštutinėje Savojoje, apie 5,8 tūkst. gyv. Jis randasi netoli Tete Rousse ledyno bei Monblano ir įsikūręs 850-2300 m. aukštyje. Pavadintas šventojo vardu (miestelyje yra St. Gervais ir Protais skirta bažnyčia, 1698 m.), o pavadinimą praplečia „pirtys“, nes panaudojami terminiai šaltiniai, kurie atrasti 1806 m. Dabar gydyklose kasmet apsilanko iki 5000 pacientų. Nuo 1936 m. čia veikia lynų keltuvas slidininkams.

p12) Megeve - miestelis Aukštutinėje Savojoje, apie 4,2 tūkst. gyv. įsikūręs 1000-2485 m aukštyje. Garsus savo slidinėjimo pramogomis ir šiuo atžvilgiu laikomas vienu geriausių pasaulyje. Pradžia buvo 20 a. 2-me dešimtm., kai čia praleisti žiemos atostogas pasiroinko Rotšildų šeima. 1921 m. baronienės N. De Rotšild čia atidarytas aukštos klasės viešbutis paskatino tolimesnį vystymąsi. Nuo 6-ojo dešimtm. Meževas tampa populiaria įžymybių poilsio vieta. 8 km2 plote įrengta per 110 keltuvų (Arbois, Princesse, Jaillet, Rochebrune, La cote 2000 trasos). Meževe įsikūrusi ir viena prestižiškiausių slidinėjimo mokyklų.

p13) Faubourg Saint-Honore - gatvė Paryžiuje, prasidedanti nuo Luvro šiaurinės pusės ir nusidriekianti į vakarus (Saint Honore yra populiarus šventasis Prancūzijoje). Nors santykinai siaura ir neišvaizdi, joje įsikūrė beveik visų garsiųjų mados namų parduotuvės. 55 namas yra Eliziejaus rūmai (Palais del‘Elysee)-prezidento rezidencija. 140 name yra Dailiųjų menų galerija (Galerie des Beaux- Arts). 18 name buvo antikvarinė galerija „Le Vieille Russie“, 3-io dešimtm. rusų inteligentijos centras.

Iki 18 a. šioje vietovėje tebuvo keli maži kaimai, kurių vieno (Roule) pagrindinė gatvė, o tiksliau – dulkinas kelias, vadinosi Saint-Honore. Ji pervadinta į Faubourg Saint-Honore, kai kaimas tapo Paryžiaus priemiesčiu (iš tikro, lotyniškai foris burgem reiškia „už miesto“) – ir tik 1860 m. gatvė tapo Paryžiaus dalimi.

p14) Olga Kosakiewicz buvo Simonos de Bovuar mokinė nuo 1935 m. Vėliau ji ištekėjo už ilgamečio Simonos meilužio Jacques-Laurent Bost‘o. Olga tapo Ivich prototipu Sartro trilogijoje „Laisvės keliai“ bei (kartu su savo seserimi Wanda) Simonos de Bovuar romano „Viešnia“ (1943) viena iš pagrindinių veikėjų. Deirdre Bairp15) Simonos de Bovuar biografijoje (o taip pat ir Hazel Rowley ) aptarinėja jos, Simonos bei Sartro santykius.

p15) Deirdre Bair (g. 1935 06 21) - amerikiečių rašytoja (dalijanti gyvenimą tarp Niujorko ir Konektikuto), parašiusi S. Beckett‘o, S. de Beauvoir, C.G.Jungo ir A. Nin biografijas, besivaržiusias dėl įvairių prestižinių premijų. Jos knyga „Caslling It Quits“ nagrinėja vėlyvo amžiaus skyrybų klausimus. Rengia S. Steinbergo biografiją. Taip pat rašo straipsnius apie keliones, moterų (feminizmo) bei kultūros klausimais.

p16) Vojerizmas - lytinis iškrypimas, kai lytiškai pasitenkinima stebint kitų asmenų nusirenginėjimus, lyties organus, sueitį ar kitus dalykus, paprastai laikomus asmeniniais. Pavadinimas kilo iš pranc. „voyeur“ (stebintis). Jo forma gali būti striptizas, erotinis šou ar nuotraukos. Jo elementų yra šokiuose, kalendoriuose, žurnalluose ir reklamoje. Kartais vojeristai stebi „aukas“ pro namų ir ligoninių langus, paplūdimiuose, tualetuose. Kai šis polinkis tampa poreikiu, vojerizmas laikomas susirgimu. Kai kuriose šalyse (ir kairiose JAV valstijose – video vojerizmas) vojerizmas laikomas nusikaltimu

p17) Jacques Bienenfeld (1875-1933) – žydų kilmės perlų pardavėjas Prancūzijoje. Gimė Austrijos imperijai priklausančiai Galicijai. 14 m. pėščias atvyko į Paryžių. Čia jam pavyko pradėti prekybą natūraliais perlais. Gyveno Siurenep18). 3-me dešimtm. kvietėsi giminaičius atvykti ir įsidarbinti jo įmonėje. 1929 m. JAV atidarytas filialas. Kaip dauguma jo amžininkų bankrutavo ir mirė 1933 m.

p18) Suresnes - komuna vakarinio Paryžiaus priemiestyje, 9 km nuo Paryžiaus centro. Čia yra Mont-Valérien tvirtovė, iš kurios atsiveria puikus Paryžiaus ir Eifelio bokšto vaizdas. 1974 m. čia įvyko Ispanų socialistų darbo partijos suvažiavimas, kuriame partijos pirmininku buvo išrinktas F. Gonz?lez.

p19) Fayard leidykla (Librairie Artheme Fayard) – 1857 m. J.-F. Artheme Fayard įsteigta leidykla Paryžiuje. Tikslas – leisti pigias knygas, užtikrinant platų skaitytojų ratą. Pradžioje buvo leidžiamos mokslo populiarinimo knygos, populiarūs ir klasikiniai romanai. Tėvo verslą perėmęs sūnus nusprendė leisti iliustruotus žurnalus, tame tarpe ir vaikams.

p20) Gallimard leidykla - 1911 m. Gastono Gallimard‘o Paryžiuje įsteigta leidykla, kuri pradžioje vadinosi „Les Editions de la Nouvelle Revue Francaise“. Yra viena pagrindinių nepriklausomų leidyklų Prancūzijoje. Joje išleista per 13 tūkst. knygų.

p21) Le Monde - prancūzų vakarinis dienraštis, priklausantis „La Vie-Le Monde“ grupei, įsikūręs Paryžiuje. Jo tiražas per 300 tūkst. egz. – ir dažnai yra vienintelis laikraštis prancūzų kalba, prieinamas kitose šalyse. Jį 1944 m. įsteigė H. Beuve-Mery pareikalavus Charles de Gaulle. Jis įsikūrė „Le Temps“, kurio reputacija pašlijo okupacijos metais, patalpose. Laikomas centro-kairės pakraipos. Skirtingai nuo kitų didžiųjų laikraščių (pvz., NY Times) daugiau dėmesio koncentruoja į analizę ir nuomones. Vienas garsiausių „Le Monde“ žurnalistinių tyrimų buvo „Greenpeace“ laivo „Rainbow Warrior“ paskandinimo istorija, kai 1995 m. laikraštis tiesiogiai atsakingu už tai įvardino tuometinį prezidentą F. Miteraną.

Žanas Polis Sartras
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Visa tiesa apie Duras
Seksas filosofų gyvenime
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Žanas Polis Sartras: Vieni du su milžine
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Traukianti bučiniams literatūros mylėtoja
Ž.P. Sartras. Fantastika kaip ypatinga kalba
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Maksimalistinis vertėjo manifestas
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Benediktas Spinoza
A. Kamiu filosofija
Vartiklio naujienos
Egzistencializmas
Skaitiniai