Kaip atsivėrė suvokimo durys

1953 m. gegužės 5 d. vakare trijų juostų gatvės ties Saulėlydžio bulvaru „suvirpėjo ties antgamtiškumo riba“, o namai šalia Holivudo esančiose kalvose „spindėjo tarsi Naujosios Jeruzalės dalis“. Aldous Huxley prieš 8 val. nurijo 0,4 g meskalino, kurio jam parūpino psichiatras H. Osmond'as*).

Atsitiko, ko jis nesitikėjo. Meskalino poveikis buvo aprašomas kaip nepaliaujamos daugiaspalvės vizijos: geometrinių formų, animuotos architektūros, kraštovaizdžių su didvyriais. Tačiau A. Huxley, kurio regėjimas buvo prastas, poveikis buvo kitoks – pakito jį supanti tikrovė. Vaza su gėlėmis ėmė švytėti ir kvėpuoti. Knygos skleidė „gyvąją šviesą“. Bambuko kėdė žadėjo įžvalgą į visų daiktų prigimtį. Ir keisčiausia, kelnių laikiklis slėpė „grynosios būties paslaptį“.

Osmond'as, neseniai pradėjęs tirti haliucinogenų naudojimą šizofrenijos gydymui, ryte nervingai stebėjo, kaip tirpsta sidabriškai balti milteliai. Bijodamas, kad pagarsės kaip žmogus, „padaręs Huxley bepročiu“, jis norėjo per pusę sumažinti dozę, bet vėliau persigalvojo. 11 val. davęs meskaliną Huxley, jis stebėjo jo reakciją į muziką, iliustracijas ir daiktus aplink. Gana greitai jis nusiramino.

Peyotas, mažas panašus į pastarnoką kaktusas be spyglių, auga į pietus nuo Rio Grande, skiriančio pietų Teksasą nuo šiaurinės Meksikos. Jo "dieviškąsias savybes", kuria žinojo actekai, 1560 m. pirmąkart paminėjo frankų misionierius Bernardino de Sahagun'as: "Jo valgęs ar gėręs regi vizijas – bauginančias ar linksminančias… Jis stimuliuoja ir pakelia kovinę dvasią ir nuveja baimę, alkį ir troškulį… Leidžia spėti ateitį ir pranašauti, pavyzdžiui, koks bus oras ar kas buvo vagis". Katalikų bažnyčios pasmerktas kaip burtų priemonė, jis niekada nebuvo įteisintas.

Vakarų mokslas susidomėjo peyotu po 1880 m. (tuo metu ir jaunasis Froidas "atrado" kitą Naujojo pasaulio "magišką medžiagą", kokainą). Amerikos etnologijos biuro agentas James Mooney komančių ir Kiowa rezervatuose stebėjo naujai užgimusius Vaiduoklių šokių ritualus. Peyoto pavyzdžiai buvo nusiųsti chemikams. 1888 m. Berlyno toksikologas Louis Lewin'o paskelbė iš jų išskyręs anhalonino alkaloidą, o jo tėvynainis išgrynino 4 alkaloidus. Išbandęs su savimi, nustatė, kad stipriausias yra meskalinas (pradžioje įvardintas "mezcalin").

Curandera
Don Bachardy piešinys, 1962

Tolimesnis jo tyrimas vyko dviem skirtingais etapais. Pirmiausia su juo eksperimentavo tokie garsūs gydytojai kaip Weir Mitchell'as. Jo įkvėptas anglų psichologas Havelock Ellis išbandė meskaliną 1897 m., kuriam „vizijų orgija“ atsivėrė ne tik kaip neužmirštama įžvalga, bet ir neįvertinama mokomoji įtaka". 1919 m. meskaliną susintetinus, tyrimai dar suintesyvėjo ir atskleidė bendrus vizijų elementus: papuošalus, voratinklius, krumpliaračius, gėles, snaiges ir pan., kuriuos kūrė regėjimo požievinė smegenų sritis.

Prasidėjo antras etapas, kai meskalinas buvo nagrinėjamas kaip „modeliuojamos psichozės“ (beprotystės imitavimo, kurio istorija siekia 1840 m., kai prancūzų psichiatras J.Moreau tam tikslui tyrė hašišą) priemonė. 3-io dešimtm. Pabaigoje Heiderbergo psichiatrinėje meskalino tyrimams vadovavo Kurt Beringer'is.

1932 m. kurdamas „Puikųjį naująjį pasaulį“, A. Huxley pirmąkart sužinojo apie meskaliną. Intelektualų potraukį narkotikams pradėtas minėti Europos medicininėje spaudoje. Bet vėliau beveik 20-čiai metų meskalinas buvo beveik užmirštas. 1953 m., prisiminęs, kas apie jį skaitė Louis Lewin „Phantastica“, Huxley spėjo, kad preparatas gali būti kelias į kitus pasaulius, aprašytus William Law,  Jacob Boehme ir kitų filosofų.

„Suvokimo duris“  A. Huxley parašė per du mėnesius. Juodraštis buvo duotas žmonai Maria, kuri stebėjo jo eksperimentus. Jos pasiūlymu Aldous mėlyni džinsai buvo pakeisti solidesnėmis pilkos flanelės kelnėmis. Kartu Huxley meskalino sulfatą pakeitė patrauklesne „piliule“. Išleista 1954 m. vasarį, "nedidelės apimties knyga" (tik 20 tūkst. žodžių) iškart tapo bestseleriu. Bet Thomas Mann'o laiške, adresuotam Idai Herz, ją pavadino „neatsakinga knyga“. Tuo tarpu, Huxley tęsė bandymus. 1955 m. jis du kartus išbandė meskaliną – kartu su pacifistu G. Heard'u ir Al Hubbard'u, kurie jo dėmesį atkreipė į socialinius meskalino aspektus. Vizijų pasaulį jis aprašo esė "Dangus ir pragaras" (1956), kurios pagrindinis motyvas, kad psichologijos paribio zonos yra šiuolaikinio mokslo sritis. Likusius 7 m. Huxley toliau bandė psichodelinius preparatus, jų sąrašą papildęs LSD ir psilocybinu. Nuo kitų, jo patyrimų pateikimas skyrėsi apmąstymu ir interpretacijomis.


*) Chamfris Osmondas (Humphry Fortescue Osmond, 1917-2004) – anglų psichiatras, išgarsėjęs psichodelinių (jis ir įvedė šį terminą) priemonių tyrinėjimu. Taip pat nagrinėjo socialinės aplinkos psichologinius aspektus, atskiru ateju, kaip jie veikia gerbūvį ar reabilitaciją psichiatrinos institucijose.
Psichodeliniais preparatais susidomėjo po karo dirbdamas Londono Šv. Jurgio psichiatrinėj ligonije, kai išgirdo, kad Bazelyje A. Hofmanas sukūrė LSD. Jis domėjosi ir Amerikos indėnų apeigose, kuriose naudojamas pejotas (daugiau žr. >>>>>). Su kolega Smičiu nustatė, kad meskalinas veikia panašiai kaip šizofrenija, o jo molekulinė struktūra primena adrenaliną ir noradrenalino neuromedoatorių. Tai leido padaryti išvadą, kad šizofreniją sukeliacheminis disbalansas smegenyse.


Priedas

Grybų kulto istorija  

1956 m. pabaigoje JAV laikraštyje pasirodė straipsnis, kad pietų Meksikoje indėnai religinių apeigų metu indėnai valgo haliucinacijas sukeliančius grybus. Actekų kalba nahuatlių gentyje tuos grybus vadino "teonanactl", kas verčiama kaip šventas grybas. Tuo metu be meskalino turinčio kaktuso dar nebuvo žinoma jokių kitų natūralių haliucinogenų.

Tų grybų tyrimo istorija yra pateikta V.P. ir R.G. Wasson. Mushrooms, Russia and History, 1957. Pirmieji raštiški paliudijimai apie juos randami 16 a. ispanų kronikininkų ir gamtininkų užrašuose. Tarp jų vertingiausias yra pranciškonų tėvo Bernardino de Sahagun'o, paminėjusio šv.grybus keliose „Historia General de tas Cosas de Nueva Espana“ (apie 1529-1590) vietose:

„Sugrįžę, pirmiausia, švenčių metu jie valgė grybus, kai, kaip jie sako, būna fleitų valanda. Jie dar nieko nebūna valgę, tik naktį gėrę šokolado. Kai grybai pradeda veikti, jie šoka ir verkia... Kai kurie regi vizijas, kad žuvo mūšyje. Kitus vizijose sudraskė laukiniai žvėrys. Dar kiti praturtėjo. Dar kiti pirko vergus ir tapo vergvaldžiais. Dar kiti nusidėjo su moterimis ir jų galvos smarkiai sumuštos ir jie buvo mirtinai užmėtyti akmenimis Dar kiti skendo vandenyje... Dar kiti krito užsimušdami nuo stogų... Tokias vizijas jie regėjo Ir kai grybų poveikis liovėsi, jie kalbėjosi ir pasakojo, ką regėję“.

Dominikonų tėvas Diego Duran pranešė, kad grybus valgė imperatorius Montezuma II sosto gavimo šventėje 1502 m. O 17 a. Don Jacinto de la Serna kronikoje rašė: "Atėjus į indėnų kaimelį jo vardas Juan Chichiton jis buvo atsinešęs rausvų grybų, kuriuos buvo surinkęs aukštikalnėse, ir juos panaudojo stabmeldystei... Name, kur visi susirinko šventės proga, ... grojo teponastl [actekų muzikos instrumentas] ir jie dainavo visą naktį. Besibaigiant nakčiai, Juan Chichiton, jų apeigų žynys, visiems davė grybų, tarsi kokią komuniją, ir davė gerti... ir taip jie išėjo iš proto ir buvo gėda žiūrėti."

1915 m. W.E. Safford'as išsakė mintį, kad grybų kultas niekada neegzistavo - ispanų kronikininkai kaktusą supainiojo su grybu. Bet su juo nesutiko Blas Pablo Reko, radęs faktų, kad jie gali būti tebevartojami nuošaliuose kalnuose. Ir tik 1938 m. antropologas Robert J. Weitlauer'is ir biologas Richard Evans Schultes rado tuos grybus ir tik 1938 m. grupė, vadovaujama Jean Bassett Johnson'as, stebėjo naktines grybų apeigas Huautla de Jimanez, Mazateko sostinėje (Oaxaca provincijoje). Apie tai parašyta švedų "Ethnological Studies", 1939, Nr.9).

Po karo 1953-ais tyrimus atnaujino Wasson'ų šeima. Nemažai informacijos jie gavo iš misionierės Eunice V. Pike. Senieji kultai jau buvo susimaišę su krikščionybės idėjomis - kaip teigimas, kad jie auga tik ten, kur nukrito Kristaus kraujo lašai (arba seilės).

Apeigos vyksta kaip pasitarimas ar gydymas. Asmuo kreipiasi į išminčių, asabio orsabia (dar vadinamą curandero orcuran dera, arba „žiniuonis“). Mazatekų kalba žiniuonis vadinamas co-ti-ci-ne, kas reiškia „tas, kuris žino“.

Jis naktį (kartais duoda ir dalyviams) suvalgo grybų, įkvėpdamas virš dubenio, kuriame smilkomas copal (kvapnioji derva). Curandero, klūpantis ar sėdintis, melsdamasis ar dainuodamas regi viziją, per kurią gauna atsakymą - ligonis gyvens ar mirs, kas pavogė arklį, kas nužudė, kokias žoles reikia vartoti...

Indėnų įsitikinimu, grybus gali valgyti tik „šaunus“ žmogus - ir be kitų dalykų, reikia bent 4 dienas susilaikyti nuo lytinių santykių. Tik 1955 m. birželį R.G.W. ir fotografas Allan Richardson gavo jų paragauti ir patyrė vizijas. 1962 m. rudenį Wasson'ai jau žinojo, kad augalo hojas de la Mario Pastora arba ska [Maria] Pastora lapus Mazateko indėnai naudoja medicinos ir religinėms reikmėms.

Gundestrup'o taurė, rasta prie Danijos ežero, vaizduoja raguotą keltų dievą Cernunnos, sėdintį sukryžiuotomis kojomis ir rankose laikantį skeptrą bei raguotą gyvatę. Apie galvą yra linijų tinklas, kuris baigiasi ovalais su išsikišimu. Spėjama, kad tai gali būti glotniagalvė (Psilocybe semilanceata) grybas (kiti mano, kad tai ievos lapai).

Roger Heim'as nustatė, kad tie grybai yra Strophariaceae šeimos Psilocybe genties. Iš jų išskirtos aktyvios medžiagos buvo pavadintos psilocybinu ir psilocinu - apie tai publikuota Experementia (1958 m. kovo numeryje), o cheminės struktūros tyrimai ir sintezė aprašyti lapkrityje. Psilocibinas yra fosforo rūgštis labai artima smegenų medžiagai serotoninui. Vidutinė dozė yra apie 10 mg (0,01 g), taigi psilocybinas apie 100 kartų silpnesnis už LCD.

Curandera
Curandera ruošia grybus
Gundestrup couldron
Gundestrup taurės fragmentas

Sartras ir meskalinas  

Žanas Polis Sartras – vienas didžiausių 20 a. mąstytojas, išpopuliarinęs egzistencializmą, tapęs darbo klasės didvyriu ir kurį po Eliziejaus laukus vaikėsi įsivaizduojami krabai.

John Gerassi, politikos mokslų profesorius Niujorke, kurio tėvai artimai draugavo su Sartru, 8-me dešimtm. daug kalbėjosi su filosofu apie jo eksperimentus su meskalinu, haliucinogenu, gaunamu iš Meksikoje augančio pejoto kaktuso. Jis sužinojo naujų faktų apie tai, kaip filosofas buvo priartėjęs prie beprotybės ribos, kai stengėsi suprasti tai, ką laikė savo gyvenimo intelektualiniu absurdu.

Knygoje „Pašnekesiai su Sartru“ rašoma:
„Jo, kai pabandžiau meskaliną, ėmiau aplink save visur matyti krabus. Jie sekiojo mane gatvėse, į klases... Galėjau prabusti ryte ir pasakyti: ‚Labas rytas, mažučiai, kaip miegojote?‘ Galėjau pasakyti: ‚Gerai, vaikinai, dabar eisime į klasę...‘ ir jie bus ten, aplink mano stalą, visai ramūs, kol nenuskambės skambutis.

Kaip ir kitus laisvamanius, nuo A. Hakslio iki Hunter S. Thompson‘o, Sartrą traukė mintis išlaisvinančios pejoto savybės. Eksperimentuoti su juo pradėjo 1935-ais ir jis veikė jo mintis ilgiau nei metus. Poveikis atsispindi „Šleikštulyje“ (1938), laikomame egzistencializmo manifeste. Vėžiagyvių vizijos sutinkamos ir pjesėje „Altonos atsiskyrėliai“ (1959), kurioje krabų rasė teisia žmoniją.

Sartras sakė Gerassi: „Pradėjau manyti, kad baigiu išprotėti“.

Jis pasikonsultavo su jaunu psichiatru Jacques Lacan'u, vėliau tapusiu iškiliu prancūzų intelektualu, ir nustatyta krabų apsėdimo depresija. Tačiau prasidėjo karas, Prancūzija buvo okupuota, ir Sartrui atsirado kitų rūpesčių. Išgyvenęs įkalinimą ir po karo įsivėlęs į antiamerikietišką veiklą, savo ne-krikštasūniui sakėsi, kad vėl apimtas depresijos dėl augančios Šarlio de Golio įtakos. Ir net daugiau nevartojant meskalino, Sartrą vėl apniko jaunystės vizijos – krabai. „Mes juos vadinome krabais dėl mano pjesės, tačiau iš tikro jie buvo langustais.... Prisimenu, kaip jie tupėdavo ant mano kojos“.

J. Gerassi prilindo prie Sartro dėl savo šeimos ryšių. Jo tėvas Fernando Gerassi buvo žydas iš Turkijos, tapęs antifašistinio judėjimo generolu per Ispanijos pilietinį karą. Tuo metu jo motina Stefa iš Ukrainos, būdama nėščia, nuvyko į Paryžių, kur gimdė klinikose, esančiose kitoje kelio pusėje prie La Closerie des Lilas, garsiojo baro, kur Sartras su savo meiluže Simone de Beauvoir linksmindavosi su Paryžiaus kultūriniu elitu. De Beauvoir tapo artima Stefos drauge.

Gerassi aiškina: „Tad mano tėvas, [poetas] Andre Breton, [dailininkai] Markas Šagalas ir Joan Miro ten gėrė, o mano tėvas laikas nuo laiko užbėgdavo laiptais aukštyn pažiūrėti, ar dar negimiau“. Sartras atvyko vėlai, ką tik pagimdžius Stefai. Filosofas-ateistas šiaip kratėsi krikščioniškų apeigų, tačiau sutiko būti Gerassi „ne-krikštatėviu“.

Tie ryšiai padėjo Gerassi, kai jis rengėsi eilei pokalbių su Sartru biografijai, tačiau teparašė tik pirmą tomą. Tie interviu gulėjo nespausdinti tol, kol jais nesusidomėjo „Yale University Press“.


Trumpa peyoto istorija
Teofilis Gotjė. Hašišas
Pranašiškas Aldous Huxley
Soma, gėrimas iš musmirės?
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Kvaišinantys augalai
Apie čerauninkes ir raganas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Jim Morrison, Amerikos poetas
Andy Warhol: portretas su datomis
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Alisa ir musmirės
Poetinė geometrija
Fantastikos puslapis
Tylos kalba
Vartiklis