Pranašiškas Aldous Huxley
|
Skaitykite: Aldous Huxley. Kapitalistinė laisvoji spauda
Romanistas ir eseistas Aldous Leonard Huxley gimė 1894 liepos 26 d., šeimoje, kurios ištisos
kartos priklausė anglų mokslo elitui. Jo senelis buvo
Thomas Henry Huxley, garsus biologas, prisidėjęs vystant evoliucijos teoriją;
jo motina buvo rašytoja Humphey Ward; dukterėčia - poetė Matthew Arnold (ji anūkė Thomas Arnold,
garsiojo auklėtojo ir Rugbay mokyklos vadovo, tapusio Tom Brown romano "Mokyklos laikai"
veikėju). Toks "paveldas" jį nuolat slėgė, tad vėliau jis pasišalino iš to rato, kuriame gimė.
|
|
Motinos mirtis, jam tesant 14 m., jam parodė, kad žmogaus laimė laikina. Šio praradimo poveikį
galime justi ir "Puikiajame naujajame pasaulyje". Utopijos gyventojai ilgai stengėsi pašalinti mirties
keliamus nepatogumus ir pasiekti nepaliaujamą palaimą. Tačiau kaina buvo labai didelė.
Su nemaloniomid emocijomis, jie pašalina ir džiaugsmus. Jų laimę palaiko
soma, meilė ar
Kliūčių golfo žaidimas, tačiau ji, iš esmės, paviršutiniška. Kaip priešybė Utopijos gyventojams yra
Niu Meksiko čiabuviai - vargani, purvini, kamuojami ligų, senatvės ir skausmingos mirties. Bet,
atrodo, jų laimė yra daug tikroviškesnė.
Dar besimokydamasdamas prestižinėje Etono gimnazijoje, šešiolikmetis Aldous susirgo akių liga ir vos
neapako. Regėjimą pavyko atstatyti tiek, kad Huxley galėjo tęsti studijas Oxforde, kurį baigė
su pagyrimais, bet Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo atleistas nuo tarnybos armijoje. Eseistinėje
knygoje "Matymo menas" (The Art Of seeing, 1943) A.Huxley išsamiai aprašė natūralaus regos
lavinimo praktiką pagal gydytojo W.H. Bates metodą.
Regėjimo negalia lydėjo Aldous Huxley visą gyvenimą, - privertė atsisakyti ankstyvų mokslinio
darbo siekių, tačiau mokslo idėjos ir guvus analitinis mąstymas tapo jo rašymo pamatu. Matymo
idėja taip pat įsipynė į Huxley literatūrinę kūrybą ir jo ankstyvieji romanai pasižymi scenomis
puikiai tinkančiomis meniniams filmams, ne veltui vėliau, jau gyvendamas Amerikoje, Huxley dirbo scenaristu.
Aldous Huxley įsitraukė į literatūrinį gyvenimą dar Oxforde, bendravo su rašytojais Bertrand
Russell, Lython Strackey ir D.H. Lawrence, su kuriuo tapo artimais draugais (nors
kūryboje jie, atrodytų, nelabai ką turi bendro).
Ankstyvieji Aldous Huxley kūriniai yra poezija (1916 m. rinkinys), apsakymai ir literatūrinės
apybraižos. Pirmais rimtais pasiekimais laikytini romanai, kupini įžvalgios satyros, - debiutinis
"Geltonasis Kroumas" (Crome Yellow, 1921 ; lietuviškas vertimas - 1983), "Juokdarių šokis " (Antic
Hay, 1923) ir "Tie išdžiūvę lapai" (Those Barren Leaves, 1925), o taip pat ir išradingasis
"Kontrapunktas" (Point Counter Point, 1928) tapęs pirmuoju autoriaus bestseleriu.
Per kitus 3 m. jis parašė dar 6 knygas (apsakymų, esė, poezijos ir dramaturgijos),
bet nė viena jų ypatingai neišsiskyrė.
Huxley vedė belgę Maria Nys ir nuo 1920 m. šeima, susilaukusi sūnaus Matthew, didelę gyvenimo
dalį praleido Italijoje, kur besivystantis Musolinio režimas, kaip ir kritinė medžiaga apie Tarybų
Sąjungą davė daug peno būsimajai garsiausiai Aldous Huxley knygai. 1925-26 m. jis keliavo po
pasaulį, aplankė Indiją ir JAV. Jam patiko Amerikos gyvenimo būdo dinamiškumas, amerikiečių
pasitikėjimas ir "dosni ekstravagancija", Bet "niekur kitur nėra taip mažai bendraujama... Tai tik
lėkimas ir triukšmas, kaip vandens nugurguliavimas iš vonios - kaip nuleidžiama nereikalingi
dalykai" (Jesting Pilate).
Puikusis naujasis pasaulis (Brave New World, 1931) buvo parašytas per tris mėnesius.
Huxley tarytum iš naujo įnėrė į grožinės literatūros pasaulį. Pasitelkęs ateities mokslo
galimybes jis sukūrė dehumanizuotą ateities super-valstybę, kur žmonės pradedami
ir formuojami biologinėse laboratorijose (inkubatoriuose) griežtai išskirstyti
kastomis. Nesąmoningi, visapusiškai kontroliuojami piliečiai, išlaisvinti nuo jausmų
išgyvena sterilią laimę, reguliariai palaikomą narkotinėmis priemonėmis. Rodos, niekas
negali sudrumsti Pasaulio valstybės stabilumo, na
galiausiai keli nepaklusnieji
ištremiami į salą.
Puikusis naujasis pasaulis kaip antiutopija dažnai lyginama su George Orwell
romanu 1984, parašytu kiek vėliau, 1948 metais. Po Antrojo Pasaulinio karo
sukrėtimų, kai nacių išdarkytas Vakarų pasaulis sužinojo ir totalitarinės Sovietų
Sajungos nusikaltimų mąstą, Orwello knyga visai neatrodė nutolusi nuo apgriuvusios
tikrovės. Tuo tarpu stabilus Huxley pasaulis jau sočiai mėgavosi civilizacijos
pasiekimais, - autorius numatė dalykus, kurie, praėjus pusei šimtmečio, taikliai nurodo
šiandieninės mūsų kultūros vystymosi tendencijas.
Technologijos vaidmuo Naujajame pasaulyje išreikštas soma
simboliu. Tai piliulė, kurią individas
suvartoja, kad atsikratytų rūpesčio ir nerimo. Kai gyvenimas pasidaro per sunkus, paimamos
soma
atostogos. Tai priešinga Marksui, pasakiusiam, kad religija yra opiumas liaudžiai. "Puikiajame
naujajame pasaulyje" soma
yra religija liaudžiai. Tai socialinės elgsenos valdymo priemonė - ir ne
bet kokia, o technologinė.
Technologija su mumis gali sąveikauti daugeliu būdų. Ji išplečia mūsų pasirinkimų imtį, bet galime
tapti jos vergais, o technologija mūsų viršininku. "Puikiajame naujajame pasaulyje" technologija
išeina iš jai nubrėžtų ribų ir tampa priemone žmogiškojo pasirinkimo ribojimui.
Romanu Neregys Gazoje (Eyeless in Gaza, 1936) Huxley pradėjo sąvotišką dvasinio
praregėjimo ir atbudimo etapą. Literatūrinė forma tapo karkasu rašytojo
visuomeninėms idėjoms ir filosofijai. 1937 metais Huxley šeima persikėlė gyventi į JAV. Galiausiai jie atsidūrė
Hollywoode, kur Aldous tapo profesionaliu scenaristu (vienas jo filmų buvo Jane
Austin romano Puikybė ir prietarai (Pride And Prejudice) ekranizacija su jaunu
Laurence Olivier).
Beveik visą likusią gyvenimo dalį Aldous Huxley praleido Pietų Kalifornijoje. Šio
keisto Vakarų pakrantės gyvenimo parodija apsireiškia romane Po daugelio metų
miršta gulbė (After Many a Summer Dies The Swan, 1944) - magnatas Jo Stoyte,
pasitelkdamas mokslinius laimėjimus, trokšta tapti nemirtingu, net jei tektų atsisakyti
žmogaus pavidalo ir nusiristi iki tikro
gyvulio, - tai ir Puikiojo naujo pasaulio atgarsiai. Iš tiesų, autorius neapleido savo
futuristinės knygos ir 1958 pasirodė Peržvelgiant puikų naują pasaulį
(Brave New World Revisited), esė rinkinys, kuriame aptariamos visos socialinės ir
moralinės temos iškeltos romane: gyventojų perteklius, psichologiniai triukai
prekyboje, chemijos įsiviešpatavimas, hipnopedija - informacijos įsisavinimas
hipnozės ar miego metu ir kt. Tai priemonės, kurias valdantieji gali panaudoti
išvaduojant žmogų nuo jo laisvės ir savarankiškumo.
Šeštame dešimtmetyje Aldous Huxley išgarsėjo savo susidomėjimu LSD ir kitais
psichodeliniais preparatais. 1953 metais jis sutiko išbandyti meskaliną, oficialiai
prižiūrimas atsakingo mediko. Huxley tai buvo pirmiausia sąmonės išplėtimo
patirtis, kitos tikrovės pažinimas. Kaip tik tai buvo kruopščiai išanalizuota eseistinėse
knygose Suvokimo durys (Doors Of Perception, 1954) bei Dangus ir pragaras
(Heaven and Hell, 1956), - jas galima būtų pavadinti ir puikiomis
teologinėmis-menotyrinėmis studijomis.
Kai kurie skaitytojai galėjo suprasti šiuos kūrinius kaip padrąsinimą eksperimentams su
narkotikais, bet pats Aldous Huxley įspėjo apie tokių bandymų pavojus, knygos
Londono velniai (The Devils Of London, 1952) epiloge.
Poetas ir dainininkas Jim Morrison
buvo vienas tų skaitytojų, kuriam Suvokimo durys padarė sukrečiantį įspūdį, dažnai manoma, kad ši nemirtinga
William Blake
frazė pasiūlė ir būsimos Morrisono grupės pavadinimą Durys (The
Doors). Suvokimo durys prasideda epigrafu iš William Blake Dangaus ir
pragaro santuokos (The Marriage Of Heaven And Hell), Jei suvokimo durys būtų
atvertos, visi dalykai žmogui pasirodytų tokie kokie yra, begaliniai.
Narkotikų problema Aldous Huxley kūryboje tiek pat dažna, kaip ir blaivaus
proto bei sąmoningumo. Puikiajame naujajame pasaulyje visuotinis užsimiršimo svaigalas
soma Pasaulio Valstybės gyventojų reguliariai vartojamas kaip vitaminai; slopina
stresą, sukurdamas dirbtinę palaimos būseną, beveik nenuodingas ir yra puikus laisvės
pakaitalas.
Aldous Huxley spėjo, kad labiausiai pasaulyje paplitusį narkotiką alkoholį ateityje
gali pakeisti visiškai netoksinis sintetinis preparatas, kurį galiausiai įteisins visų
valstybių vadovybės.
Paskutinį romaną Sala (Island, 1962) Aldous Huxley rašė 5 metus, o
apmąstymai truko gal ir visus dešimtmečius. Pats autorius pažymi, kad darbinė
medžiaga apėmė graikų istoriją, Polinezijos antropologiją
(žr. Trobriando ir kitos Polinezijos salos),
kinų ir indų budistinius tekstus,
farmakologijos, neurofiziologijos ir psichologijos studijas, taip pat romanus,
poeziją, kelionių aprašymus, politinius komentarus bei švietimo doktrinas, o taip pat ir
pokalbius su įvairiausiais žmonėmis, nuo filosofų iki aktorių, nuo psichinių ligoninių
pacientų iki magnatų Rois-roilsuose.
Sala - tai savotiška Puikaus naujo pasaulio atsvara, - geroji utopija, bandymas
atkurti harmoningos prašviesėjusios visuomenės viziją, tolimoje egzotiškoje Pala saloje.
Su būdingu kruopštumu Huxley piešia salos gyvenimo tikrovę, puslapis
po puslapio atskleisdamas laisvų ir sąmoningų asmenybių egzistencijos pagrindus, jų
lūpomis perteikdamas psichoterapijos technikas ar bebaimį idealizmą, cituodamas
ilgiausias Palos religinių-filosofinių traktatų ištraukas.
Sala, kritikų vertintas gan prieštaringai, gal būt, yra gražiausias Aldous Huxley
romanas.
Vienas iš savotiškai realių šios utopijos bruožų galėtų būt ir tai, kad Kalifornijoje
susikūrė savanoriška kelių šimtų žmonių bendruomenė Salos Fondas (Island
Foundation), siekianti gyventi Aldous Huxley išgalvotos Palos kultūros
principais. Fondą 1990 metais įkūrė amerikietis Bruce Eisner, praėjus 28 metams nuo knygos pasirodymo.
Patalpinusi savo duomenų bazę Internete, Island Foundation kviečia bendraminčius visame pasaulyje.
Aldous Huxley
Kapitalistinė laisvoji spauda
Šiandien spauda oficialiai vis dar yra laisva, bet didžioji dauguma mažų laikraštėlių jau
išnyko. Modernioji spausdinimo įranga, medienos masės ar naujienų agentūrų įkainiai
yra nepasiekiami Mažajam Žmogui. Totalitariniuose Rytuose įsitvirtinusi politinė
cenzūra ir visos masinio informavimo priemonės kontroliuojamos valstybės.
Demokratiniuose Vakaruose sėkmingai gyvuoja ekonominė cenzūra, pasireiškianti tuo,
kad žiniasklaidos priemonės yra sukauptos kelių didžiųjų koncernų rankose. Pastarieji
dažnai būna dar mažiau objektyvūs nei vyriausybės ar vadovaujančios klasės
propagandistai. Jeffersoniško tipo demokratas negalėtų šito pateisinti.
Kas link propagandos, - visuotinio raštingumo ir laisvosios spaudos ankstyvieji
advokatai numatė tik dvi galimybes: propaganda gali būti teisinga arba suklastota. Jie
neįžvelgė to, kas jau vyksta, - pirmiausia mūsų Vakarų kapitalistinėje demokratijoje, -
vystosi galingiausia masinės komunikacijos industrija, kuri daugiausiai operuoja ne
tiesa ar falsifikacija, bet nerealiais dalykais, menkai tesusijusiais su tikrove.
Jie tiesiog neįvertino begalinio žmogaus poreikio išsiblaškyti.
Tik ypač budrūs gali susidoroti su savo laisvėmis; ir tik sąmoningieji, sugebantys
žaibiškai mąstyti, gali tikėtis sėkmingai valdyti patys save demokratinio gyvenimo
sąlygomis. Visuomenė, kurios narių dauguma nesusivokia tikrovėje, leisdami laiką ne
čia ir dabar (ar nors kiek įkandamoje ateityje), bet atitrūkusiuose sporto ir muilo
operų pasauliuose, mitologinėje ir metafizinėje fantazijoje, tikrai sunkiai atlaikys, šių medijų vadovų įsibrovimą.
Šių dienų diktatoriai savo propagandoje labiausiai pasikliauja repeticija, numalšinimu,
racionalizuotu pop-madingų frazių kartojimu, pateikiant savo lozungus už tikrą pinigą,
nuslepiant nepageidaujamus faktus, sužadinant ir racionalizuojant aistras, kurios
panaudojamos Partijos ar Valstybės interesams.
Bet ir pats manipuliavimo mokslas bei menas tampa vis geriau suvokiamas iš šalies, -
todėl ateities diktatoriai neabejotinai išmoks derinti minėtas technikas su begalinėmis
pramogomis ir kaip tik Vakaruose atsiranda grėsmė paskęsti netikrumo jūroje.
Kaip ten bebūtų, racionali propaganda turėtų užtikrinti individo laisvę ir demokratinių
institucijų veiklą.
1958
Parengė ir iš anglų kalbos vertė Lukas Vangelis
Papildymai ir redakcija -js-
Dendis ir dendizmas
Teofilis Gotjė. Hašišas
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Jim Morrison, Amerikos poetas
George Orwell: Žemė yra plokščia
Andy Warhol: portretas su datomis
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Thomas Huxley išgarsėjęs anglų savamokslis
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Bręstant su Pink Floyd Tarybų Sąjungoje
Lietuvių kultūra: keistis, kad išliktum savimi
Paul Gauguin ieškojo pirmykštės idilės
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Sadomazochizmas Užsispyrėlės sutramdyme
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Soma, gėrimas iš musmirės?
Kvaišinantys augalai
Vartiklio naujienų puslapis
Fantastikos puslapis
L. Vangelio poezija
Minties virusai
Meno skiltis
Tylos kalba