Paul Gauguin - pirmykštės idilės ieškotojas

Pirmoji dalis. Antroji dalis: "Gyvenimas tarp čiabuvių - posūkio taškas"

Paul (Eugene-Henri) Gauguin gimė 1848 m. birželio 7 d. O jau 1849 m. tėvo politinė veikla privertė šeimą vykti iš šalies į Peru, iš kurios buvo kilusi jo motina. Tėvas mirė pakeliui dar Prancūzijoje, ir motina viena su dviem vaikais atvyko į Lima. 17 m. amžiaus Gauguin pradėjo tarnauti į prancūzų prekybiniame laivyne ir keliavo po pasaulį 3 m. Po motinos mirties jis apsistojo su turtingu globėju Gustave Arosa, turėjusio plačią Delacroix darbų kolekciją. Tuo metu prasidėjo jo domėjimasis menu. Jis pradėjo rinkti impresionistų (Monet, Pissaro, Renoir ir kt.) paveikslus ir tapo mėgėju dailininku.

1872 m. Paryžiuje pradėjo vertybinių popierių brokerio karjerą. 1874 m. dalyvavo pirmojoje impresionistų parodoje. 1883 m. bankas, kuriame jis dirbo, susidūrė su finansiniais sunkumais ir jį atleido. Jam liko daug laisvo laiko tapybai. 1884 m. persikėlė tapyti į P{ont-Aven, menininkų rojų. Buvo veikiamas Gogh, Seurat, Degas idėjų.

1886-1887 m. jis pradėjo užsiimti keramika. Jį aiškiai įkvėpė Amerikos keramika iš laikmečio iki Kolumbo. Kaip ir indėnai, kurie niekada neturėjo žiedimo rato, jis iš didelių molio gabalų minkė fantastiškų formų indus. Tai buvo revoliucinis metodas to meto Europoje, kur keramikai žiedė taisyklingų simetrinių formų vazas.

1887 m. išvyko į Panamą, kur trumpą laiką dirbo "Panama Canal Company". Iš ten vyko į Martiniką, o 1888 m. grįžo į Bretanę, kur kūrė originalias kompozicijas. Čia priklausė avangardistų menininkų, savo stilių apibūdinusių "synthetisme", grupei. Jo didžiausia naujovė buvo spalvos panaudojimas. Ją "dėjo" plačiuose plotuose, apribotuose tamsių spalvų, kas sudarė plokštumo pojūtį. Tai nemažai įtakojo 20 a.pradžios dailininkus.

1988 m. nuvyko pas van Gogh į Asles. Tai buvo ir skausmingas ir vaisingas etapas. Jie vienas iš kito mokėsi, bet neretai ir nesutardavo. Gauguin į Paryžių grįžo gruodžio mėn. po van Gogh "ausies incidento". Atsiskyrė nuo impresionistų nutapęs "Regėjimą po pamokslo", pabandęs išreikšti vidinius veikėjų jutimus. Taip prasidėjo naujas "simbolizmo" stilius.

Nors buvo labai produktyvus, bet po kilusios depresijos paliko šeimą ieškodamas idilės pietinėse Ramiojo vandenyno salose. Trumpam apsistojo Taiti sostinėje Papeete. Čia susidūrė su pasauliu, jau pakeistu vakarų misionierių ir kolonizatorių. Tad vėliau persikėlė į nuošalią salos dalį. Taiti gyveno 1891-1893 m. Po apsilankymų 1893 ir 1894 m. Prancūzijoje 1895 m. grįžo čia praleisti likusių metų. Čia jo stilius perėmė primityvias Polinezijos salų formas ir ryškias spalvas. Jo čiabuvių moterų paveikslai yra vieni iškiliausių šiuolaikinėje tapyboje.

1904 m., išsekęs nuo prisirišimo prie narkotikų, mirė nuo širdies smūgio prancūzų Polinezijos Marquesas salyno Hiva Oa saloje.

Polinezijos šalių šauksmas

Dar prieš gimstant Gauguin, daugelis Europos menininkų įkvėpimo ieškojo egzotiškose šalyse. Delacroix ir kt. prancūzų dailininkai 1830-1850 metais buvojo Maroke, Alžyre ir kt. šalyse. Bet tai atsispindėjo tik vietinių spalvų panaudojimu ir naujais motyvais, kurių nelydėjo stiliaus ir technikos naujovės.

Gauguin patrauktam primityviojo meno tik laiko klausimas buvo, kada jis jį ims tirti iš arčiau. 1890 m. jis bandė įsikurti administratoriumi Indokinijoje, o vėliau Madagaskare. Dėl finansinių sumetimų jis siūlė susiburti keliems menininkams ir patiems auginti daržoves bei galvijus. Pasiūlymą priėmė tik jaunasis Emile Bernard, bet jis, ką tik perskaitęs "Loti vedybas" agitavo už nuošalią Taiti salą. Ir Gauguin įtikėjo, kad ten ras žemiškąjį rojų, kaip puikiai iliustruoja interviu, atspausdintas 1891 m. vasario 23 dienos "Echo de Paris" (5 savaitės prieš išvykstant).

"Mano išvykimo priežastis yra noras gyventi ramybėje ir išvengti mūsų civilizacijos įtakos. Tetrokštu kurti primityvų meną. Tam reikia pasinerti į nekaltą gamtą, aplink regėti tik čiabuvius, patirti jų gyvenimą, kad siela, kaip vaiko, persismelktų vidine šviesa; kurti tik primityviomis priemonėmis, kurios vienintelės tikros ir teisingos".

Tą pačią dieną interviu pasirodė meno aukciono buklete ir Martinikoje ir Bretanėje tapytų paveikslų kainos pakilo iki tūkstančių frankų. Sėkmė vertė Gauguin manyti, kad galės remti savo danę žmoną Mette su 5-iais vaikais, kurią buvo palikęs prieš 5 m. Visą tą laiką jie susirašinėjo laukdami geresnių laikų. Tada jis iškart traukiniu išvažiavo pas ją, bet ji sutiko su juo gyvente, - bet ne Taityje. Tad jis nusprendė likti tik kol nutapys pakankamai paveikslų, kad grįžęs galėtų surengti didelę parodą.

1891 m. balandžio 1 d. jis paliko Marselį keleiviniu laivu, plaukiančiu į Noumea Naujojoje Kaledonijoje pro Seišelius, Albaniją, Adelainę ir Melburną. Jam pasisekė, kad iš Noumea po savaitės išplaukė prancūzų kariniu laivu. Birželio 9 d. auštant laivas prisišvartavo Papeete uoste. Kelionė truko 69 d., kas buvo laikoma labai greita.

Greitai jis aptiko, kad ši sostinė, ar kolonija, kaip vadino gyventojai, yra bjaurus purvinas miestelis iš beveik vien plytų ir lentų namų su raitytais geležiniais stogais. Vietoje nuogų Ievų ir kilniaširdžių čiabuvių, kurių tapyti nusibastę per pusę pasaulio, visos vietinės dėvėjo plačiomis ir ilgomis iki kulkšnų vadinamąsias Motinos Hubbard suknias, kurias įdiegė misionieriai. Vyrų išvaizda buvo dar civilizuotesnė.

Papeete aukštuomenę sudarė keli tuzinai prancūzų valdininkų ir karininkų su šeimomis ir panašus verslininkų skaičius - iš esmės buvusių jūrininkų ir kareivių, vedusių Taičio moteris. Šios klasės gyvenimą sudarė begalinė pietų virtinė ir miesto pagrindinė kalbų tema buvo jų meniu ir sėdėjimo tvarka. Kitu metu moterys galėjo plepėti prie arbatos, o vyrai gerti, kalbėtis ir žaisti domino.

Gauguin buvo gerai priimtas dėl Kolonijų departamento rekomendacinio laiško, kuriuo jis pasirūpino prieš išvykdamas iš Paryžiaus. Netrukus jis rašė Mette: "Manu, gausia gerai apmokamų užsakymų portretams. Nuolat prašo piešti. Jie metu vaizduoju kiek įmanoma neprieinamą (tikriausias būdas tapti gerai apmokamu)... Rytoj susitiksiu su visa karališkąja šeima."

Bet kitą rytą Gauguin sužinojo, kad jo planuotas globėjas Karalius Pomare V netikėtai mirė tapęs daugelio girtavimo metų auka. Birželio 16 d. laidotuvėse Gauguin su kitais dalyvavo jo laidotuvių procesijoje į karališkosios šeimos mauzoliejų Arue rajone. esantį trys mylios į rytus nuo Papeete. Gauguin buvo nemaloniai nustebintas jo keistos konstrukcijos, nederančia su gamtos grožiu.

Po laidotuvių netrukus įvyko didžiausias kolonijos renginys, Bastilijos diena, kurią kolonistai ir vietiniai šventė kelias dienas. Kai, pajutęs senkant lėšas, Gauguin pagaliau pareiškė esąs pasiruošęs piešti, tik vienas asmuo, Tutana Bambrid, sutiko sumokėti neįtikėtinai didelę 200 frankų sumą. Ir Gauguin čia padarė didžiausią klaidą, nutapęs nepaprastai panašų portretą su išsiskiriančia raudona nosimi, kad tai buvo paskutinis užsakymas jam.

Tarp Polinezijos čiabuvių

Nusivylęs sostinės miestiečių egoizmu ir siauru požiūriu, Gauguin nusprendė palikti Papetee ir apsigyventi tarp čiabuvių. Jam pakilo pulsas ir jis ėmė kosėti krauju, kad buvo liūdnos 1887 m. Panamoje persirgto hepatito pasekmės. Du (vieninteliai) gydytojai diagnozavo širdies ligą, davė digitalis, ant kojų dėjo garstyčių kompresus ir ant krūtinės statė taures. Nepaisant tokio gydymo, Gauguin sustiprėjo ir priėmė prancūzų mokytojo Paea kvietimą apsilankyti porai savaičių Taiti vakarų pakrantėje. Jausdamasis geriau, 1891 m. spalio mėn. jis nuvyko į Mataiea rajoną pietų Taičio pakrantėje.

Čia Gauguin nusprendė išsinuomoti ovalo formos pandilnus lapais dengtą trobelę iš bambukų - keli šimtai jardų nuo paplūdimio ir prie nedidelio Vaitara upeliuko. Ji buvo iškart į vakarus nuo šių dienų Matalea protestantų bažnyčios. Ji buvo vėsiausia ir patogiausia tropikų kraštuose ir nors belangė, bet šviesi dėl plyšių tarp bambukų, puikiai tiko studijai. Iš trobelės jis matė kalnus, o iš paplūdimio, kur vakarais eidavo surūkyti cigaretės su kaimynais, nuostabų Talarapu iškyšulį.

Bet net šioje nuošalioje vietoje jis nerado to, dėl ko atvyko - vietinės kultūros. Taitiečiai išsaugojo tik savo kalbą, primityvią ekonomiką, šeima paremtą socialinę organizaciją, šokius ir muziką. O Gauguin tikėjosi rasti meniškus rakandus ir medžio tošies drabužius. Medžio ir akmens skulptūros išnyko kartu su senąja religija.

Ir vis tik Gauguin jautėsi pakylėtas ir pirmaisiais mėnesiais užsidegęs tapė. Jam sunkumų sudarė tik tai, kad nerado merginos, su kuria galėtų gyventi. Bet maždaug 1892 m. viduryje jis išvyko į kelionę, iš pradžių pašto karieta į Taravao, o tada arkliu palei rytų pakrantę. Nujojus apie 5 mylias Faaone rajone, buvo vietos šeimos pakviestas pailsėti į trobelę, kur ant sausos žolės gulinėjo 7 asmenys..

Jis nuoširdžiai papasakojo tikrąją savo kelionės priežastį, nežinodamas, kad čia įprasta tėvams apvesdinti vaikus. Jis net loštelėjo atgal, kai viena moteris pasiūlė jam savo dukterį ir ją iškart pakvietė. Jis išvydo nuostabią paauglę, kuri, kaip ir visi polineziečiai, buvo su plačia plokščia nosimi, švelnia oda, didelėmis išraiškingomis akimis ir juodais plaukais siekiančiais juosmenį. Jos vardas buvo Teka`amana, bet "Moa Noa" knygoje Guiguin vadino ją Tehura. Jai buvo 13 metų ką tik sulaukusi tinkamo vedyboms amžiaus.

Gauguin iškart ją iškamantinėjo:
Bijai manęs?
Ne.
Ar gyvensi mano trobelėje?
Taip.
Ar kada sirgai?
Ne.

Dideliam Guiguin nerimui, Tekaamana motina ir kiti giminaičiai nusekė jiems iš paskos. Visi sustojo už kelių mylių į pietus prie bambukų trobelės, kur jis buvo supažindintas su kita pora, laikyta tėvais-globėjais.. Jo antroji "uošvienė" tvirtai pareiškė: Noriu, kad Tekaamana ateitų čia po savaitės. Jei tada ji nebus laiminga, galės nelikti su jumis.

Laime, jis atlaikė išbandymą. Jam prasidėjo naujas gyvenimas. Teha`amana neabejotinai buvo jam skirta moteris. Ji nebuvo ypatinga, įprastinė taitietė. Poreikiai pinigams ir dovanoms buvo minimalūs, o poreikis sentimentams, komplimentams ir galantiškumui dar mažesni. Ji niekas nesuprato, ką Gauguin daro, bet netrukdė ir leido jam tapyti. Nebuvo pavojaus, kad jie susipyks, nes Gauguin žinojo tik kelis tuzinus taitiečių žodžių, o Teha`amana vos vos kalbėjo prancūziškai. Iš praktinės pusės, ji padėjo jam daugiau pažinti taitiečių gyvenimą ir papročius ir įkalbėdavo juos ozuoti Gauguin. Net ir Teha`amana nėštumas po 2 mėn. jam nesukėlė problemų. Vaikas visada dovana taitiečiams, tačiau Teha`amana nusprendė nutraukti nėštumą.

Tačiau Gauguin gyvendams Maitaiea neišvengė nesklandumų. Rimčiausias – Gauguin išleido beveik visas santaupas. Jam į mėnesį reikėjo bent po 200 frankų apmokėti nuomai, vynui, tabakui ir konservuotam maistui, kurį naudojo kasdien. Pagrindinė problema, kad Taiti niekas nepirko jo paveikslų, ir artimiausia vieta, kur jis galėjo tikėtis juos parduoti buvo Paryžius. Taipogi jis turėjo sveikatos sutrikimų. Ir kai pagaliau 1893 m. birželio 14 d. jis išvyko į Prancūzija, kartu vežėsi ir 66 paveikslus ir tuziną medinių skulptūrų – daugiau nei pakanka rimtai parodai.

Išranki Gauguin akis

Ar tie 66 paveikslai iš 1891 ir 1893 m. perteikia 20 a. pabaigos Taiti gyvenimą? Sunku tiksliai atsakyti, nes dailininko tikslai ir technika keitėsi šio trumpo laikotarpio metu.

Pirmiausia, buvo gausu portretų, kraštovaizdžių, ir vietinių kasdienio gyvenimo scenų, t.y., kasų pynimas, vaikų spietimasis aplink stalą su maistu, vyrai nešantys bananų kekes ar duonmedžio vaisius, žvejai, tikrinantys tinklus, taitietės, besimaudančios upėje ir jaunuoliai, šokantys naktį aplink laužą palmių giraitėje. Geriausi pavyzdžiai, "Po pandanus" ir "Taiti kraštovaizdis" (Minepolio menų muziejuje), "Burao medis" (Čikagos meno institute) ir "Parau parau" (John Hay Whitney). Kiekviena smulkmena yra tiksli ir galima surasti to meto fotografijų, patvirtinančių tų kūrinių tikroviškumą.Tačiau atminkime, kad Gauguin akis pastebėdavo tik gražiausius, primityviausius ir idiliškus Mataiea aspektus – tad darbuose nėra misionierių, vienuolių, naujakurių, bažnyčių ir parduotuvių. Jo kūriniai atspindi požiūrį, kad Taiti vis dar tebėra rojus Žemėje.

Kitų paveikslų temos paimtos iš Taiti religijos ir mitologijos, pvz., "Hina Tefatou" (Mėnulis ir Žemė", Manheteno šiuolaikinio meno muziejus) ar "Te aa no areois" (Areois bendruomenės pagrindas, William S.Paley, NY). Tačiau Gauguin siužetus sėmė ne iš dalyvavimo vietinių apeigose, o dviejų knygų – prieš pusšimtį metų parašytos vietinio pirklio Moerenhout ir prancūzų jūrų karininko de Bovis. Jiedu gavo informacijos iš paskutiniųjų vietinių šventikų. Tai liudijimai apie bendruomenę, garbinusią dievą Oro ir visiškai ir harmoningai išreiškusią laisvos meilės idealą. Tuose veikaluose nebuvo iliustracijų, tad Gauguin turėjo remtis savo vaizduote – tad tikrovės juose neatvaizduota.

Trečiąją paveikslų grupę sudaro laisvos kompozicijos, kuriose daugiau ar mažiau pastebimi skoliniai iš kitų dailininkų, Egipto, Indijos ar Rytų skulptūrų ir freskų. Žymiausias yra "la orana Maria" ("Būk pasveikinta, Marija", Niujorko metropoliteno muziejuje). Kai taitiečiai jau buvo visai sukrikščioninti ir uolūs bažnyčios lankytojai, nenuostabu, kad siužeto tema paimta iš Biblijos: Nekalta mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, kurią supa moterys ir angelas. Tikėtina, kad siužetą Gauguin "pagavo" aplankęs Mataiea katalikų bažnyčią ir išgirdęs taitietišką "Ave Maria" versiją.

Visi Gauguin paveikslai turėjo vieną bendrą dalyką - meistrišką įtaigių spalvų parinkimą. Nuo ankstesnio laikotarpio darbų šie paveikslai skyrėsi tik vienu – naujoje aplinkoje, toli nuo Europos, kolegų dailininkų, meno galerijų ir kritikų, jis jautėsi laisvesnis ir galėjo nevaržomas eiti savo keliu.

Antroji dalis: "Gyvenimas tarp čiabuvių - posūkio taškas"

 

Prerafaelitai
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Prancūzų impresionistas Paul Cezanne, Gauguin amžininkas
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Trobriando ir kitos Polinezijos salos
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Andy Warhol: paskutinė vakarienė
Jim Morrison, Amerikos poetas
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Pranašiškas Aldous Huxley
Oda skiria kūną ir dvasią
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Rodanti kelią
NSO.LT svetainė
Meno skiltis
Juodieji dievai

 
 
 
 
 
 
Paul Gauguin. autoportret
Autoportretas
 
Paul Gauguin. Sunflowers
 
Paul Gauguin
 
 
 
 
Paul Gauguin. Tahitian women
 
 
Paul Gauguin. Tahitian women
 
Paul Gauguin. Tahitian woman
 
 
 
 
Paul Gauguin. Under pandanus
Po pandanus
 
Paul Gauguin. Tahiti landscape
Taiti kraštovaizdis
 
Paul Gauguin. Burao tree
Burao medis