Prerafaelitai

Prerafaelitai (angl. Pre-Raphaelites) – 19 a. antros pusės anglų dailininkų, poetų ir kritikų grupė, kuri priešinosi Viktorijos epochos sąlygotumams, akademinėms tradicijoms ir aklam klasikos mėgdžiojimui. 1848 m. ją įkūrė W.H. Hunt‘as, J. E. Millais ir D.G. Rossetti. Netrukus prisijungė W.M. Rossetti, J. Collinson‘as, F.G. Stephens‘as ir Th. Woolner‘is – tai sudarydami 7 narių „broliją“. Pavadinimas „prerafaelitai“ turėjo nurodyti dvasinį artumą su Florencijos ankstyvojo Atgimimo dailininkais, t,y. „iki Rafaelio“: P. Perugino, Fra Angelico, Dž. Belini. Anot jų, klasikinės Rafaelio pozos ir elegantiškos kompozicijos turėjo žalojantį poveikį akademiniam menui. Todėl jie atmetė mechanistinį stilių, pirmąkart panaudotą manieristų, iškilusių po Rafaelio ir Mikelandželo. Prerafaelitai laikomi pirmuoju avangardiniu Ophelia of Millais judėjimu, nors jie patys neprisiėmė tokios priklausomybės, nes tebesilaikė istorinio tapymo ir mimezės, t.y. gamtos mėgdžiojimo, koncepcijų. Tačiau jie neabejotinai pasireiškė kaip reformistinis judėjimas. Savo idėjas jie dėstė savo periodiniame „The Germ“ (Daigas arba Ūglis, 1850 m. sausio-balandžio mėn.).

1848 m. Karališkos menų akademijos parodoje susipažįsta studentai W. Huntas ir D. Rossetti, jau matęs Hunto darbus ir jais žavėjęsis. Hantas padeda Rossetti užbaigti paveikslą „Nekaltos mergelės Marijos jaunystė“ (joje pirmąkart atsiranda trys sutartinės raidės P.R.B.) ir supažindina su Džonu Millais, vunderkindu, įstojusiu į Akademiją 11 m. amžiaus. Draugai pamato, kad jų požiūris į to meto dailę sutampa, nes laiko, kad ji pateko į aklavietę ir merdi, o ja atgaivinti tegalima grįžtant prie ankstyvosios italų dailės.

Britų dailės vystymasis labiausiai priklausė nuo Karališkosios menų akademijos, kuri atsargiai priimdavo visas naujoves. Prerafaelitai pareiškė, kad nenori vaizduoti žmones tik gražiai, o įvykius – tolimus nuo tikrovės. Reikia piešti „iš natūros“. Modeliais jie rinkosi draugus arba giminaičius („Marijos jaunystėje“ pavaizduotos Rossetti sesuo ir motina). Be to, prerafaelitams modelis ir dailininkas buvo lygiateisiais partneriais (Rosseti „Ledi Kitit“ paveikslui pozavo prostitutė). Taigi, ankstyvuoju laikotarpiu buvo derinimas susižavėjimas medievializmu bei realizmas. Vėliau, judėjimui skilus, abi kryptys vystėsi atskirai: Huntas ir Millais liko realizmo pusėje, o Rossetti su pasekėjais vystė medievializmą. Tačiau skilimas nebuvo absoliutus ir visada jų idealizmas buvo priešpastatomas materialistiniam realizmui, siejamam su Courbet‘u ir impresionizmu.

Akademijos prezidentą serą Joshua Reynolds jie praminė „seru Sloshua“ (nuo angl. „slosh“ – tapšnoti per purvą“, hm, va Lietuvoje, buvo tapšnotojas ne per purvą, tačiau jis su menu niekuo nesusijęs). Mat tuo metu dailininkai dažnokai panaudodavo bitumą, o jis vaizdą darė blausiu ir tamsoku. Tuo tarpu prerafaelitai norėjo grįžti prieš smulkių detalių ir gilių Quattrocento epochos spalvų. Jie įnešė pakeitimų į tapymo techniką: gruntuotoje drobėje sumąstydavo kompoziciją, užtepdavo baltais dažais, o tada sugeriamuoju popieriumi pašalindavo dažus ir ant baltų dažų tapydavo pusiau skaidriais dažais. Tai leido pasiekti ryškius, šviesius tonus, kurie buvo labai patvarūs.

Pradžioje prerafaelitus sutiko šiltai, tačiau netrukus užgriuvo arši kritika ir pasišaipymai. 1850 m. išstatytas itin natūralistinis Millais „Kristus tėvų namuose“ sukėlė tokią nepasitenkinimo bangą, kad karalienė Viktorija paliepė jai pristatyti paveikslą asmeninei apžiūrai. Tarp užsipuolusių buvo ir Č/\. Dikensas, kuriam Marija buvo „bjauri“ (iš tikro, jai pozavo Millais brolienė Mary Hodgkinson). Anot Dikenso, „šventoji šeima“ atrodė tarsi alkoholikai ir lūšnynų gyventojai, pavaizduoti iškreiptomis ir absurdiškomis “viduramžiškomis” pozomis.

Tų metų parodoje Rosseti, Huntas ir Millais taip ir nesugebėjo parduoti jokio paveikslo. Kritikas F. Stounas juos apibūdino: „Tai archeologija, neturinti jokios naudos ir virtusi doktrinizmu. ... Šios mokyklos atstovai ... vergiškai imituoja meninį nemoksliškumą“. Padėtį kiek sušvelnino kritikas J. Ruskin‘as, „Times“ paskelbęs kelis straipsnius, kuriuose spėjo, kad jų darbai „gali tapti pagrindu meno mokyklai, didingesnei, nei pasaulis žinojo per 300 metų”. Taip pat jis nupirko Rossetti paveikslų taip paremdamas jį finansiškai bei globojo Millais (kuris Dž. Raskiną pavaizdavo savo 1853-54 m. paveiksle).

Raskinas aiškiai perteikė prerafaelitų meninius tikslus:
„Nesunku įvaldyti teptuką ir tapyti žoles ir augalus priimtinai akiai; tą gali pasiekti bet kuris po kelių metų įdirbio. Tačiau tarp žolių ir augalų nutapyti suvokimo ir derinių paslaptis, kuriomis gamta kalba mums, perteikti subtilų dirvos išlinkimą ir banguotą šešėlį, rasti visame, kas atrodo nepaprastai smulkiu, amžinojo dieviškojo naujai sukurtojo grožio ir didybės apraišką, parodyti tai nemąstantiems ir neregintiems – tokia menininko paskirtis“.

Prerafaelitai menui pateikė ir naują moters grožio tipą - pasmerktos, ramios, paslaptingos – kurį vėliau išvystys modernizmas. Jų moteris – Viduramžių idealaus grožio ir moteriškumo vaizdinys, juo žavisi ir Proserpine of Rossetti dievina. Vėliau pas J. Waterhouse išraišką įgavo mistinė, pražūtinga le femme fatale figūra, - būdingiausia yra „Ledi iš Šaloto“ (1888, The Lady of Shalot, Tate muziejus), nutapyta remiantis A. Tenisono poemos motyvu. (tragiškos meilės motyvas buvo patrauklus prerafaelitams ir jų pasekėjams – 19 a. pab.- 20 a. pr. “Šaloto ledi” tema nutapyta per 50 paveikslų). Prerafaelitus ypač traukė tokios temos, kaip dvasinis tyrumas, nepasiekiama mergina, iš meilės žūstanti moteris, paženklinta panieka ir prakeiksmu, o taip mirusi neapsakomo grožio moteris.

Buvo peržiūrėta Viktorijos epochos moteriškumo koncepcija. Moteris parodoma kaip turinti seksualinį potraukį ir aistrą, kartais nuvedančią į ankstyvą mirtį. D. Rossetti pasinaudoja graikų ir romėnų mitologijos Prozerpinos motyvu: Plutono į požemius pagrobta jauna moteris svajoja grįžti į žemės paviršių. Ji suvalgo vos kelias granato sėklytes, tačiau ir nežymaus maisto kiekio pakanka amžiams likti požemiuose. Rossotti Prozerpina ne vien tik tiesiog susimąsčiusi graži moteris. Ji nepaprastai moteriška ir jausminga, o granatas jos rankoje – aistros ir gundymo, kuriam ji pasidavė, simbolis. Viena prerafaelitų temų – sugundyta moteris, mylinčiajam atsidavusi visa širdimi, tragiškos meilės auka. Daugelyje paveikslų tiesiogiai ar netiesiogiai yra vyras, atsakingas už moters nuopuolį (pvz., Hunto „Prabudusi gėda“).

Raskinui pripažinus prarafaelitus, kai juos priėmė ir pamėgo, „įleido į meną“, jie tapo madingi ir 1855 m. Paryžiaus parodoje mėgaujasi sėkme. Jų stiliumi susidomi daugiau dailininkų. Tačiau „brolija“ išyra, mat be jaunatviškos romantinės dvasios ir susižavėjimo ankstyvuoju italų Atgimimu, jos narius mažai kas vienijo. Iš pirmųjų narių tik Huntas liko ištikimas pirminei doktrinai. Kai Millais 1853 m. tapo Akademijos nariu, Rossetii paskelbia: „Nuo dabar apvalusis stalus paleistas“. Bandymai atgaivinti „broliją“ 1958-61 m. (kaip Hogarto klubą) buvo nesėkmingi.

Vėlesnis vystymasis ir įtakos

1856 m. Rosseti darbai sužavi W. Morris, per kurio firmą “Morris, Marshal, Faulkner & Co”, prerafaelitų idėjos paveikia nemažai interjero dizainerių ir architektų. Pagrindine idėja tampa estetizmas, formų stilizacija, erotizmas, grožio kultas. Bet Rosseti sveikata prastėja ir lyderiavimą pamažu perima E. Burne-Jones. Jis labai išpopuliarėja ir daro įtaką kitiems dailininkams, o taip pat iliustratoriams. Galiausiai tai išsilieja W. Morris‘o vadovaujamu Menų ir Amatų judėjimu, kurio pagrindine idėja buvo sugrįžimas prie rankų darbo. O taip pat lygių teisių mene pripažinimas knygų leidybai, graviūrai. Prie jo priartėjo ir Huntas per „Della Robia Pottery“ kompaniją.

Po 1850-ųjų Huntas ir Millais atsisakė tiesioginio Viduramžių meno mėgdžiojimo. Abu akcentavo realistinius ir mokslinius judėjimo aspektus, nors Huntas tebepabrėždavo dvasinę meno reikšmę, siekdamas suderinti religijos ir mokslo aspektus kruopščiai išnagrinėdamas vietoves Egipte ir Palestinoje, kurias vaizduodavo savo paveikslu Biblijos temomis. Po 1860-ųjų Millais paliko prerafaelizmą perimdamas platesnį ir laisvesnį stilių (J. Reynolds‘o įtakoje), - už principų išdavimą jį pasmerkė W. Morris ir kt.

Raskino ir prerafaelitų keliams išsiskyrus, naujas estetines idėjas ėmėsi formuoti W.H. Pater‘is, laikęs, kad mene svarbiausia individualus suvokimas, todėl menas turi skatinti kiekvieną išgyvenimo momentą. Pateris nemažai prisidėjo prie estetizmo koncepcijos, paplitusios anglų menininkų ir poetų rate (R. Whistler, A. Swinburne, Rossetti, O. Wilde). Prerafaelitai irgi žavėjosi Dž. Kitso poezija ir visiškai palaikė jo formulę: „grožis yra vienintelė tiesa“.

1890 m. W. Morris‘as įkūrė leidyklą „Kelmscott Press“, kurioje, remdamasis Viduramžių perrašinėtojais, bandė rasti vieningą puslapių apiforminimo, titulinio puslapio ir įrišimo stilių. Geriausiu leidiniu tapo Dž. Čocerio raštai (The Works of Geoffrey Chauser), kurių paraštės papuoštos vijokliniais augalais, tekstą pagyvina miniatiūros ir ornamentuotos pirmosios raidės. Išleistos 66 knygos, o daugelį iliustracijų sukūrė E. Burne-Jones.

Nemažai prerafaelitų rašė eiles, tačiau ypatingai vertingas poezijoje vėlyvasis judėjimo etapas, kai ženklią vietą paliko D.G. Rosseti, jo sesuo Kristina, Dž. Mereditas, W. Morris, A. Swinburne (išgarsėjęs drąsiais poetiniais eksperimentais) ir kt. Rosseti buvo sužavėtas italų Atgimimo poezija, ypač Dantės. Jo didžiausiu pasiekimu laikytinas sonetų ciklas „Gyvenimo namas“ (The House of Life). Prarafaelitų Christ Family by Millais įtakoje vystėsi ir britų 1880-ųjų dekadentizmas (tarp kurių paminėtinas ir O. Wilde). Viduramžiškas romantizmas atsispindi ankstyvojoje W. Yeats (1865-1939) kūryboje.

Nepaisant orientacijos į praeitį, prerafaelitai prisidėjo prie moderno stiliaus susikūrimo, o be to, juos laiko simbolizmo pradininkais. Kai kurie tyrinėtojai netgi pažymi jų įtaką britų hipių judėjimui. Prerafaelitai padarė stiprią įtaką jaunajam J.R.R. Tolkienui, kuris vėliau romanuose „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“ panaudojo prerafaelitų pavaizduotas mitologines scenas. 20 a. menas nutolo nuo fotografinio realizmo ir susidomėjimas prerafaelitų judėjimu atgimė tik 8-me dešimtm.

A. Lloyd Webber‘is yra aktyvus prerafaelitų darbų kolekcionierius, turintis kelis šimtus jų kūrinių. Pagrindinės prerafaelitų darbų kolekcijos yra Tate galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje, Mančesterio meno galerijoje, Birmingemo muziejuje ir meno galerijoje ir kt. Už Britanijos ribų didžiausia jų darbų kolekcija yra Delaware meno muziejuje.

Judėjimo istoriją dukart perteikė BBC - “Meilės mokykla“ (1975) ir „Desperatiškieji romantikai“ (2009) – pasinaudodama F. Moyles knyga „Desperatiškieji romantikai: privatūs prerafaelitų gyvenimai“. K. Russell’o filme “Dantės pragaras“ (1967) pagrindinis dėmesys skirtas Rosseti gyvenimui.

Literatūra:

  1. P.H. Bate. The English Pre-Raphaelite painters: their associates and successors, 1972
  2. L. des Cars. The pre-Raphaelites: romance and realism, 2000
  3. A. Staley, C. Newall. Pre-Raphaelite vision: truth to nature, 2004
  4. J. Townsend, J. Ridge, S. Hackney. Pre-Raphaelite painting techniques: 1848-56, 2004

Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Visas pasaulis pakluso grafiko kaltukui
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Prancūzų impresionistas Paul Cezanne
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Filmas iš jūros bangos sūkurio
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Caritas Romana pateikimas mene
Seksualumas kabalos požiūriu
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
A.Warhol - nuobodulio karalius
Poetinė geometrija
Vartiklis
Meno skiltis