Earthling ir Žmogus, kuris nukrito į Žemę

„Žemietis“ (Earthling, 1997), - tai paskutinis David Bowie albumas, apjungiantis naujausias muzikines kryptis, pristato 50-metį pažymėjusį dainininką, išradingumu pranokstantį daugelį naujo stiliaus pradininkų. Veržlios ir greitu ritmu pulsuojančios dainos, „šiandienos dūžiai”, negailestingai stumia mus į ateitį. David Bowie pasirodymuose visad kas nors nauja. Albumo daina „Meluoja“ (Telling Lies) tapo pirmuoju singlu platinamu išskirtinai tik Internete. O verta prisiminti, kad garsioji Bowie daina „Keistenybė kosmose“ (Space Oddity, 1969) savo pasirodymo metu sutapusi su pirmojo kosmonauto išsilaipinimu Mėnulyje, buvo taip pat ir pirmuoju stereo singlu muzikinės industrijos istorijoje.

„Space Oddity“ herojus, narsusis astronautas, majoras Tomas išeina į atvirą kosmosą ir staiga, nutrūkus ryšiui, jis nebegali sugrįžti atgal į žemę. „Ar girdite mus, majorai Tomai?“ beviltiškai kartoja priedainyje „ground control“ ... taip ir nesulaukdama atsakymo.

Po septynių metų plačiaformatinio kino ekrane pasirodo kitas Thomas, Jerome Newton'as, trapus, sulysęs, nenusakomo amžiaus ir lyties David Bowie, žvilgančiais aukso spalvos plaukais, kuris nukrenta tiesiog iš dangaus, gal būt iš kito matavimo, į ežerą, esantį kažkur New Mexico valstijoje (vieta, pagarsėjusi anomaliniais įvykiais, žr. >>>>>). Taip prasideda režisieriaus Nicolas Roeg’o1) filmas „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (The Man Who Fell To Earth, 1976), kurio veiksmas vyksta JAV. Praėjęs keletą stulbinančių vietovaizdžių, Thomas godžiai atsigeria upelio vandens, ir atsiduria mažame provincijos miestelyje. Bet netrukus herojus įeina į prabangius Niujorko teisininko Oliver Fransworth’o (aktorius Buck Henry) apartamentus. Su savimi jis atsineša pluoštą elektroninių išradimų dokumentacijos. Oliver, skaitęs kiaurą nakti, pareiškia atradęs čia bent devynis patentus, tarp jų pozityvinę fotojuostą ir muzikinę stereo aparatūrą. Thomas nė nesumirksi per visą tą laiką, o seną David Bowie gerbėją gali iškart užplūsti tiek daug asociacijų, kad dainininko „biografiškumas“ šioje istorijoje tampa „nenuginčijimas“. Bent jau man... Tik daug vėliau teko sužinoti, kad iš tiesų filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Walter Tevis’o2) mokslinį fantastinį romaną, išleistą 1963 m. Bet ir šis faktas pasirodo nėra jau toks „nutolęs“, - dailininkas George Underwood, kažkada buvęs mūsų herojaus bendramokslis, perkėlė į knygos iliustracijas gyvą David Bowie profilį. Gal būt tai galėjo paskatinti ir Nicolas Roeg’ą pagrindiniam vaidmeniui pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko garsenybę, jau turinčią nemažą vaidybos patirtį. Dabar, rodos, sunku būtų įsivaizduoti vietoje jo ką nors kitą.

Planeta, iš kurios ateina Thomas, savo technologija ir dvasiniu lygiu yra daug pažangesnė už Žemę, bet išgyvena didžiulę ekologinę krizę, - ten senka vandens ištekliai.

Thomas, paskutinė viltis, atsisveikina su savo mistiška, o kartu labai žmogiška šeima, ir iškeliauja ieškoti išsigelbėjimo. Skirtingai nuo “paprasto” mokslinio-fantastinio kūrinio, ši interpoliacija neturi nė lašo pretenzingo įtaigumo ir gali išlikti tik pasakiška alegorija. Tačiau tai ateivis, prisidengęs žmogaus pavidalu, kuris ketina dalį nerūpestingai eikvojamo Žemės vandens perkelti į savo mirštančią planetą, už tai pateikdamas ateities technologijas, kurios skatina civilizaciją netikėtam pažangos šuoliui. Na, iš tiesų tai nėra “dovana mainais”, nes visos veiklos sritys pajungiamos pačiam stambiausiam Thomo projektui - nežemiškam energijos generatoriui, kuris galėtų sutelkti ir transportuoti vandenį.

Bet ir labiausiai „antgamtiški“, savotiškai kilnūs tikslai susikerta su griežtais žmonių visuomenės gyvenimo dėsniais bei kapitalistiško biznio taisyklėmis. „Per daug išradinga“ Thomo įmonė „World Enterprises“ neilgai gali išgyvuoti vykstant brutaliai konkurencijai. O pats herojus susiduria su didžiausiais žemiškojo prisirišimo išbandymais: valdžia, seksu, alkoholiu ir televizija.

Bet tai būtų jau kritiniai pastebėjimai apie filmą. Prieš septynetą metų sėdėdamas šaltoje piratinėje video salėje ir sunkiai gaudydamas rusiško vertimo žodžius, vargu ar tikėjausi gerai suvokti pasakojimo eigą. Bet buvau tiesiog prirakintas prie vaizdo.

O ekrane, įtarusis Thomas Newtono padėjėjas staiga paklausia herojaus:
- Ar jūs esate lietuvis?

Galima įsivaizduoti, kaip suspursta seno gerbėjo širdis, - visa lietuviška auditorija užgniaužia kvapą šioje vietoje, kol David Bowie, muistydamasis, neužtikrintai, lyg išsisukinėdamas prataria “Ne”.

Salė atsiduso su palengvėjimu, bet aš turbūt taip ir likau be kvapo iki filmo pabaigos. Filmo, kuris beveik neturi „normaliam“ „sci-fi“ pasakojimui būdingų elementų. Žiūrovai išėjo visiškai nieko nesuvokdami, - nebuvo net padoraus skraidančio objekto!

Iš pradžių esi pakerėtas filmo idėjos, kuri persipina su tavo paties mįslingomis nuojautomis, ir tik vėliau įstengi šį tą atskleisti. „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ yra išskirtinis savo drąsa palikti paslaptis neatskleistas. Jo misticizmas glūdi ir pačiam montaže, įvykių sekoje. Nicolas Roegas, ilgus metus dirbęs kino operatoriumi, išsiugdė, turbūt, tobuliausią vizualinį mąstymą, kokį gali turėti režisierius. Gal būt dėl to čia pasigendame ir įprasto „filmiško“ emocionalumo. Nežemiškasis David Bowie tampa dar „šaltesnis“, vaidina, lyg tikras ateivis. Bet tai taip panašu į aukštesniąją būtį, siejamą su pačiu šventumu, kur nėra neapykantos, nėra euforijos - tik nebylus vidinis žinojimas. David Bowie kuria vaidmenį pasitelkdamas visą savo asmenybę, tuo pat metu visiškai jos išsižadėdamas.

Kritikas Jack Kroll mano, kad raktas į filmą yra pavadinimo žodis „fell“ („nukrito“). Sumišęs su pasauliu, Thomas Newtonas pamažu įsigyvena į „puolusio angelo“ būtį, tapdamas tokiu, kaip ir kiti planetos atstovai - nors taip ir negali paslėpti savo svetimumo aplinkai, pasinerdamas į apgaulingą alkoholio liūną. Neturėdamas jokių įprastinių „žmogiškų” savigynos pojūčių, ateivis Thomas yra lengvai žmonių apgaunamas ir pagaliau palaužiamas. O gydytojai nurimsta tik po ilgų negailestingų eksperimentų „įsitikinę“, kad herojus vis dėlto yra žmogiška būtybė.

Paradoksas slypi pačiame filmo pavadinime - žmogus.

Ateivis, - tai kas viršija žmogų, bet tai - pati jo esmė. Tai pojūtis, sielos būsena labiau nei vieta ar atstumas. Aukštesnioji būtybė įslaptinta žmoguje - ši idėja liudija ir Jėzaus Kristaus alegoriją filme.

Žymus gnosticizmo ir jo įtakos vakarų kultūrai tyrinėtojas Richard'as Smith'as pripažįsta Nicolas Roeg’o kūrinį tiksliai atspindintį gnostiškąjį mitą. Asketiškumo ir svetimumo pasauliui dvasia ypač stipri ne tik gnostikų bet ir kituose ankstyvosios Krikščionybės bendruomenėse.

„Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ kartais vadinamas naujosios kartos Mažuoju Princu, yra tarytum jau ne be pirmos jaunystės filmas, bet tikėtina, kad lietuviškoji jo premjera mums dar prieš akis.

Parengė Lukas Vangelis  

1) Nikolas Rougas (Nicolas Jack Roeg, 1928-2018) – anglų režisierius, scenaristas, aktorius. Žinomas kaip tamsiųjų žmogaus prigimties pusių, žmonių pasinešimo, nekontroliuojamų potraukių ir instinktyvių baimių tyrinėtojas. Jo filmai nenoriai atskleidžia savo mistinę prasmę. Pirmos sėkmės sulaukė 7-o pradžioje nufilmavęs (kaip operatorius) keletą reikšmingų filmų, iš kurių kritikos dėmesį patraukė „Raudonosios mirties kaukė“ (1964). 7-me dešimtm. tampa aktyviu svinguojančio Londono dalyviu ir debiutuoja kaip režisierius su „Performance“ (1968) su M. Džageriu. Išvažiavęs į Australiją nufilmuoja paslaptingąjį „Apėjimą“ (1971), mistinį trilerį „O dabar nežiūrėk“ (1973), ironišką filosofinę dramą „Nereikšmingumas“ (1985), mistinę pasaką „Raganos“ (1990) ir kt. Daugumos jo filmų skiriamasis bruožas – keistas pasaulio regėjimas per netvarkingų, fragmentiškų vaizdinių prizmę, vaizdo dominavimas prieš turinį. Su laiku jo filmai tapo vis sunkiau suprantami tiek žiūrovų, tiek kritikos.

2) Volteris Tevisas (Walter Stone Tevis, 1928-1984) – amerikiečių rašytojas, fantastas. 1965-1978 m. jis Ohajo un-te dėstė anglų literatūrą ir kūrybinį rašymą. 3 iš 6 jo romanų buvo adaptuoti filmams: „Apgavikas“ (1959 - 1961 m. rež. R. Rossen), „Pinigų spalva“ (1984 - 1986 m. rež. M. Scorsese), „Žmogus, nukritęs į Žemę“ (1963 - 1976 m. rež. N. Roeg). Galiausiai „Valdovės gambitas“ (1983) buvo panaudotas „Netflix“ miniserialui (2020). Jis buvo lošėjas, alkoholikas ir rūkorius, ir mirė nuo plaučių vėžio.

Išsilaisvinę poetai
Apie ufologiją kine
Dendis ir dendizmas
Susitikimai BLITZ klube
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Andy Warhol: portretas su datomis
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Psichodelinės eros atspindžiai, indiškos spalvos ir angliški vakarėliai
Paul Gauguin, pirmykštės idilės ieškotojas
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Pranašiškas Aldous Huxley
Fantastikos puslapis
L. Vangelio poezija
NSO svetainė
Meno skiltis
Vartiklis