Dendis ir dendizmas

„Kiekvienas privalo būti Meno kūrinys arba dėvėti Meno kūrinį“, O. Vaildas  

Dendis (angl. dandy) – socialinis kultūrinis 19 a. tipažas - ypatingai savo išvaizdą ir elgesį, kalbos stilių prisižiūrintis vyriškis. Praeityje jų apraiškas sutinkame pas Alkibianą, petit-maitre ir musacadin, tačiau jie maždaug po 1790 m. išliko tiek Londone, tiek Paryžiuje. Šių dienų dendžio analogas – metroseksualas. Žodžio „dendis“ (angl. dandy) kilmė neaiški. Jis pasirodo 18 a. pabaigoje.

Dendžiai mėgdžioja aristokratų manieras, nors patys priklauso viduriniajai klasei. Taip jie demonstratyviai ir paradoksaliai, kartais net save skriausdami, priešinasi lygiavos principui, buržuazinio „centro“ diktatūrai ir vidutinybei. Tokią dendizmo sampratą savo esė vystė Š. Bodleras.

Dendizmas kilo Anglijoje 18 a. – 19 a. pradžioje kaip reakcija į turtingų buržua vaidmens visuomenėje stiprėjimą. Jis įtvirtino asmenybės kultą, atskleidžiantį asmenybės viršumą prieš visuomenę per madą. Vienu ryškiausių atstovų tapo Dž. Bramelas, pasižymėjęs nepriekaištingu skoniu, tapęs įtakingu žmogumi, mados klausimais patarinėjęs būsimam karaliui Georgui IV. Jis labai skyrėsi nuo aukštuomenės dabitų, dėmesį traukę ekstravagancija. Dž. Bramelo principu buvo „pastebimas nepastebimumas“ (conspicuous inconspicuousness) – nešiojo siūtus drabužius be afektacijos ir elgėsi keik įmanoma natūraliai. Jis neslėpė savo paniekos, pašiepdamas kilmingesnius ir aukštesnės socialinės padėties asmenis. Dendžiams imponavo ir Baironui, kuris sakė, kad geriau būti Bramelu nei Napoleonu.

Dendizmas Prancūzijoje susijęs su Prancūzijos revoliucija – rengimasis aristokratų stiliumi buvo skirtas atsiskirti nuo sankalotų. Net apranga jie stengėsi nutraukti ryšį su praeities tradicijomis. Buvo, ypač bohemos sluoksniuose, imituojamas Dž. Bramelo stilius. 19 a. pabaigoje šis aprangos bohemizmas stipriai įtakojo simbolistų judėjimą.

19 a. pabaigoje amerikiečių dandžiai buvo vadinami dude, E. Berry Wall‘as pravardžiuojamas „Dabitų [dudes] karaliumi“.

Dendi madoje

Didžiausią poveikį madai darė 18 a. pabaigoje. Pvz., lordui Spenseriui klube netikėtai nuo židinio užsidegė frako skvernai. Jis juos tiesiog nukirpo, - ir taip įvedė naują rūbą – siaurą paltą be skvernų, „spenserį“. Kurį laiką vyrai „spenserį“ vilkdavosi kartu su mėlynu fraku, tačiau netrukus tai tapo moterų paltu.

19 a. pradžioje susiformavo tarytum kukliai, tačiau elegantiškai apsirengusio vyriškio vaizdas. Nepriekaištingas kostiumas neturėjo varžyti dėvinčiojo, pasižyminčio gracingais judesiais (tai italai vadino la Sprezzaturaz). Saikas ir atrodantis apdaro paprastumas buvo daugelio kruopščiai slepiamų triukų beiu nemažų pinigų rezultatas.

Vyrų madą paliko ryškių spalvų prabangios medžiagos ir ekscentriški papuošalai. Visas dėmesys sutelktas į pasiuvimą. To meto svarbiausiam drabužiui, frakui, naudotas aukštos kokybės medžiaga. Spalvą nulemdavo aplinkybės: Tamsus (dažniausiai, mėlynas) buvo skirtas vakarui, šviesus (pilkas) – dienai. Plačiai naudotos ir juodų, rudų, žalių spalvų medžiagos. Iš papuošalų teliko segtukas kaklaraiščiui ir laikrodis. Spalvingomis tegalėjo būti tik dvi aprangos detalės – liemenė bei kaklaraištis. Liemenę rinkosi priekabiai pagal spalvą, raštą ir faktūrą. Bidermejerio mados stiliuje nebuvo skirtumo tarp medžiagų vyrams ir moterims. Liemenė buvo populiari visą 19 a. – tiek romantikų, tiek dekadentų garderobe. O. Vaildas buvo didelis liemenių mėgėjas, surinkęs įspūdingą netikėčiausių atspalvių kolekciją. O vyriškio kostiumą užbaigdavo meniškai parišta balta kaklo skarelė, o vėliau – kaklaraištis. Menas užrišti kaklaraištį skyrė tikrą dendį nuo paprasto žmogaus: pernelyg rūpestingai užrištas – neofito požymis. Lengvas dendiškas nerūpestingumas kėlė improvizacijos įspūdį, nors iš tikro tam buvo skiriama daug laiko. 19 a. pradžioje leisti specialūs vadovėliai norintiems sužinoti visas to proceso subtilybes. Kaklaraiščiams dėmesį skyrė O. Balzakas („Traktate apie elegantišką gyvenimą“, 1830). O „Vadovėlis apie kaklaraiščius“ (1828) gyrė kaklaraištį „a la Byron“: laisvas 4 colių mazgas, koralo spalva (scabiosa) ir jokių spaudimo kaklui požymių išreiškė poetinę sielą.

Blogu skoniu laikyta dėvėti į akis krentantį kostiumą. Kad suteiktų kiek padėvėto audinio vaizdą, fraką duodavo panešioti tarnui arba apdorodavo abrazyvinėmis medžiagomis.

Didelis dėmesys skirtas kūno higienai. Marškinių ir pirštinių švara privalėjo būti ideali. Anot vieno amžininko, elegantiškas vyriškis privalėjo per savaitę pakeisti „20 marškinių, 24 nosines, 10 kelnių, 30 skarelių kaklui, tuziną liemenių ir kojinių“.

Dendžiai istorijoje ir literatūroje

19 a. 3-me dešimtm. išsivystė atskiras literatūrinis stilius – „madingas“ romanas (fashionable novel). Kuriuo veikėju buvo „aukštuomenės liūtas“. Taip skaitytojas galėjo patenkinti smalsumą apie aristokratų, „išrinktųjų“ gyvenimą. Leidėjas H. Koulbernas, nuspėjęs poreikį, leido buržua pabūti uždaruose to meto klubuose. Pirmuoju „madingu“ romanu buvo R.P. Vordo „Tremenas“ (1825, išleistas pseudonimu), o veikėjo prototipu buvo Dž. Bramelas. Kitu, irgi anonimiškai išleistu, buvo Dizraelio „Vivianas Grėjus“ (1826), tačiau jis sukėlė skandalą, kai buvo sužinotas autorius. Jaunam vyrui ne iš aristokratų nebuvo leistina šaipytis karikatūriškai juos vaizduojant. Bet po kelių metų jis pripažįstamas. Tada H. Koulbernas išleidžia Bulvero-Litono „Pelemą“ (irgi prototipu imdamas Bramelą), sujungusį dendizmą ir detektyvinį siužetą ir taip pergyvenusį „madingą“ romaną. Šis romanas padarė įspūdį Puškinui, ketinusį parašyti romanus apie savo gyvenimą.

Dendžiams priskiriama: Eugenijus Oneginas, Baironas, Maksas Birbomas, Bodleras, Džordžas Bramelas,  Oskaras Vaildas. Kai kas dendžiams priskiria ir garsias Paryžiaus damas: kurtizanę Cora Pearl, markizę Luisa Soncino ir net Coco Chanel.

Vienu ryškiausių dendžio personažų literatūroje pripažįsta Maksidžazą, vengrų kilm ės anglų rašytojos Emma Orczy romane „Raudonžiedis progailis“. O. Balzakas „Merginoje aukso akimis“ pristato tobulą dendį.

Papildomai skaitykite:
Išsilaisvinę poetai
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
T. Gotjė. Mada kaip menas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
B. Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
A. Rimbaud. Pagedęs kraujas
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Poetinė geometrija
Meno skiltis
Vartiklis