Dendis ir dendizmas
Kiekvienas privalo būti Meno kūrinys arba dėvėti Meno kūrinį,
O. Vaildas
Dendis (angl. dandy) socialinis kultūrinis 19 a. tipažas - ypatingai savo
išvaizdą ir elgesį, kalbos stilių prisižiūrintis vyriškis. Praeityje jų apraiškas sutinkame pas
Alkibianą, petit-maitre ir musacadin, tačiau jie maždaug po 1790 m. išliko tiek
Londone, tiek Paryžiuje. Šių dienų dendžio analogas metroseksualas. Žodžio dendis (angl.
dandy) kilmė neaiški. Jis pasirodo 18 a. pabaigoje.
Dendžiai mėgdžioja aristokratų manieras, nors patys priklauso viduriniajai klasei. Taip jie
demonstratyviai ir paradoksaliai, kartais net save skriausdami, priešinasi lygiavos principui,
buržuazinio centro diktatūrai ir vidutinybei. Tokią dendizmo sampratą savo esė vystė Š.
Bodleras.
Dendizmas kilo Anglijoje 18 a. 19 a. pradžioje kaip reakcija į turtingų buržua vaidmens
visuomenėje stiprėjimą. Jis įtvirtino asmenybės kultą, atskleidžiantį asmenybės viršumą prieš
visuomenę per madą. Vienu ryškiausių atstovų tapo Dž. Bramelas, pasižymėjęs nepriekaištingu
skoniu, tapęs įtakingu žmogumi, mados klausimais patarinėjęs būsimam karaliui Georgui IV. Jis
labai skyrėsi nuo aukštuomenės dabitų, dėmesį traukę ekstravagancija. Dž. Bramelo principu
buvo pastebimas nepastebimumas (conspicuous inconspicuousness) nešiojo siūtus
drabužius be afektacijos ir elgėsi keik įmanoma natūraliai. Jis neslėpė savo paniekos,
pašiepdamas kilmingesnius ir aukštesnės socialinės padėties asmenis. Dendžiams imponavo ir
Baironui, kuris sakė, kad geriau būti Bramelu nei Napoleonu.
Dendizmas Prancūzijoje susijęs su Prancūzijos revoliucija rengimasis aristokratų stiliumi
buvo skirtas atsiskirti nuo sankalotų. Net apranga jie stengėsi nutraukti ryšį su praeities
tradicijomis. Buvo, ypač bohemos sluoksniuose, imituojamas Dž. Bramelo stilius. 19 a.
pabaigoje šis aprangos bohemizmas stipriai įtakojo simbolistų judėjimą.
19 a. pabaigoje amerikiečių dandžiai buvo vadinami dude, E. Berry Wallas
pravardžiuojamas Dabitų [dudes] karaliumi.
Dendi madoje
Didžiausią poveikį madai darė 18 a. pabaigoje. Pvz., lordui Spenseriui klube netikėtai nuo
židinio užsidegė frako skvernai. Jis juos tiesiog nukirpo, - ir taip įvedė naują rūbą siaurą paltą
be skvernų, spenserį. Kurį laiką vyrai spenserį vilkdavosi kartu su mėlynu fraku, tačiau
netrukus tai tapo moterų paltu.
19 a. pradžioje susiformavo tarytum kukliai, tačiau elegantiškai apsirengusio vyriškio
vaizdas. Nepriekaištingas kostiumas neturėjo varžyti dėvinčiojo, pasižyminčio gracingais
judesiais (tai italai vadino la Sprezzaturaz). Saikas ir atrodantis apdaro paprastumas
buvo daugelio kruopščiai slepiamų triukų beiu nemažų pinigų rezultatas.
Vyrų madą paliko ryškių spalvų prabangios medžiagos ir ekscentriški papuošalai. Visas
dėmesys sutelktas į pasiuvimą. To meto svarbiausiam drabužiui, frakui, naudotas aukštos
kokybės medžiaga. Spalvą nulemdavo aplinkybės: Tamsus (dažniausiai, mėlynas) buvo skirtas
vakarui, šviesus (pilkas) dienai. Plačiai naudotos ir juodų, rudų, žalių spalvų medžiagos. Iš
papuošalų teliko segtukas kaklaraiščiui ir laikrodis. Spalvingomis tegalėjo būti tik dvi aprangos
detalės liemenė bei kaklaraištis. Liemenę rinkosi priekabiai pagal spalvą, raštą ir faktūrą.
Bidermejerio mados stiliuje nebuvo skirtumo tarp medžiagų vyrams ir moterims. Liemenė buvo
populiari visą 19 a. tiek romantikų, tiek dekadentų garderobe.
O. Vaildas buvo didelis
liemenių mėgėjas, surinkęs įspūdingą netikėčiausių atspalvių kolekciją. O vyriškio kostiumą
užbaigdavo meniškai parišta balta kaklo skarelė, o vėliau kaklaraištis. Menas užrišti kaklaraištį
skyrė tikrą dendį nuo paprasto žmogaus: pernelyg rūpestingai užrištas neofito požymis.
Lengvas dendiškas nerūpestingumas kėlė improvizacijos įspūdį, nors iš tikro tam buvo skiriama
daug laiko. 19 a. pradžioje leisti specialūs vadovėliai norintiems sužinoti visas to proceso
subtilybes. Kaklaraiščiams dėmesį skyrė O. Balzakas (Traktate apie elegantišką gyvenimą,
1830). O Vadovėlis apie kaklaraiščius (1828) gyrė kaklaraištį a la Byron: laisvas 4 colių
mazgas, koralo spalva (scabiosa) ir jokių spaudimo kaklui požymių išreiškė poetinę sielą.
Blogu skoniu laikyta dėvėti į akis krentantį kostiumą. Kad suteiktų kiek padėvėto audinio
vaizdą, fraką duodavo panešioti tarnui arba apdorodavo abrazyvinėmis medžiagomis.
Didelis dėmesys skirtas kūno higienai. Marškinių ir pirštinių švara privalėjo būti ideali. Anot
vieno amžininko, elegantiškas vyriškis privalėjo per savaitę pakeisti 20 marškinių, 24 nosines,
10 kelnių, 30 skarelių kaklui, tuziną liemenių ir kojinių.
Dendžiai istorijoje ir literatūroje
19 a. 3-me dešimtm. išsivystė atskiras literatūrinis stilius madingas romanas
(fashionable novel). Kuriuo veikėju buvo aukštuomenės liūtas. Taip skaitytojas galėjo
patenkinti smalsumą apie aristokratų, išrinktųjų gyvenimą. Leidėjas H. Koulbernas, nuspėjęs
poreikį, leido buržua pabūti uždaruose to meto klubuose. Pirmuoju madingu romanu buvo R.P.
Vordo Tremenas (1825, išleistas pseudonimu), o veikėjo prototipu buvo Dž. Bramelas. Kitu,
irgi anonimiškai išleistu, buvo Dizraelio Vivianas Grėjus (1826), tačiau jis sukėlė skandalą, kai
buvo sužinotas autorius. Jaunam vyrui ne iš aristokratų nebuvo leistina šaipytis karikatūriškai
juos vaizduojant. Bet po kelių metų jis pripažįstamas. Tada H. Koulbernas išleidžia
Bulvero-Litono Pelemą (irgi prototipu imdamas Bramelą), sujungusį dendizmą ir detektyvinį
siužetą ir taip pergyvenusį madingą romaną. Šis romanas padarė įspūdį Puškinui, ketinusį
parašyti romanus apie savo gyvenimą.
Dendžiams priskiriama: Eugenijus Oneginas, Baironas, Maksas Birbomas,
Bodleras,
Džordžas Bramelas,
Oskaras Vaildas. Kai kas dendžiams priskiria ir garsias Paryžiaus
damas: kurtizanę Cora Pearl, markizę Luisa Soncino ir net Coco Chanel.
Vienu ryškiausių dendžio personažų literatūroje pripažįsta Maksidžazą, vengrų kilm ės anglų
rašytojos Emma Orczy romane Raudonžiedis progailis. O. Balzakas Merginoje aukso
akimis pristato tobulą dendį.
Papildomai skaitykite:
Išsilaisvinę poetai
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
T. Gotjė. Mada kaip menas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Kultūrinis Užburtosios fleitos fonas
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
B. Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
A. Rimbaud. Pagedęs kraujas
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Poetinė geometrija
Meno skiltis
Vartiklis