Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai

Guillaume Apollinaire (1880–1918) sausio 2 d. grįžo iš dvi dienas trukusių naujamečių atostogų, kurias praleido su Louise de Coligni-Chātillon (jis ją vadino Lou). Traukiny Guillaume'as susipažino su jauna prancūzaite iš Alžyro – Magdalena Pages. Kurį laiką poetas kareivis rašė meilės laiškus ir eilėraščius šioms dviem moterims, bet vėliau susirašinėjimas su Luo nutrūksta. Magdalenai rašo kasdien – rugpjūtį įvyksta sužadėtuvės.

Šios eilės skirtos Magdalenai.

Devynerios tavo kūno durys

Šis eilėraštis skirtas tau vienintelei Magdalena
Tai vienas pirmųjų mūsų geismo eilėraščių
Jis yra pirmas paslaptingas eilėraštis o mano mylimoji
Diena švelni ir karas toks švelnus tarsi tektų jame žūti

Tu nežinai mano mergele tavo kūnas turi devynerias duris
Iš jų septynerias aš žinau o dvejos man uždarytos
Užėmiau ketverias pro jas įėjau nebesitikėk kad išeisiu
Nes aš įėjau į tave pro tavo žvaigždėtas akis
Ir pro tavo ausis Žodžiais kuriuos valdau ir kurie mane lydi

Dešinioji mano mylimosios akis pirmos mano meilės durys
Ji nuleido savo voko užuolaidą
Tavo blakstienos buvo išdėstytos eile kaip juodi kareiviai nupiešti ant graikiškos vazos vokas sunki užuolaida
Iš aksomo
Kuri slėpė tavo žvilgsnį šviesų
Ir sunkų
Panašų į mūsų meilę

Kairė mano mylimosios akis antros mano meilės durys
Panaši į savo draugę tyrą ir apsunkusią nuo meilės kaip ir ji
O durys vedančios į tavo širdį mano atvaizdą ir mano šypseną kuri spindi
Tarsi žvaigždė panaši į tavo akis kurias aš dievinu
Dvigubos tavo žvilgsnio durys aš jus dievinu

Dešinioji mano mylimosios ausis trečios durys
Jus užimdamas įstengiau atlapoti dvejas pirmas duris
Ausis durys mano balso kuris tave įtikino
Myliu tave suteikusią prasmę Atvaizdui per Mintį

Ir tu taip pat kairioji ausie tu esi ketvirtos mano meilės durys
O jūs mano mylimosios ausys aš jus laiminu
Durys kurios atsivėrėte išgirdusios mano balsą
Kaip rožės atsiveria pavasario glamonėms
Pro jus mano balsas ir mano įsakymas
Prasiskverbia į visą Magdalenos kūną
Įeinu į jį visas vyras taip pat išbaigtas eilėraštis
Jos geismo eilėraštis kuris padaro kad aš taip pat save myliu

Kairioji mano mylimosios šnervė penktos mano meilės ir mūsų geismų durys
Pro jas aš įeisiu į mano mylimosios kūną
Įeisiu subtilus su savo vyrišku kvapu
Savo geismo kvapu
Aštriu vyrišku aromatu kuris apsvaigins Magdaleną

Dešinioji šnervė šeštos mūsų meilės ir mūsų palaimos durys
Tu pajusi kaip ir tavo kaimynė mano malonumo kvapą
Ir mūsų sumišusį kvapą stipresnį ir puikesnį už žydintį pavasarį
Dvigubos šnervių durys aš jus dievinu jūs žadate šitiek malonumų
Pasemtų iš garų ir gardžių kvapų meno

Magdalenos burna septintos mano mylimosios durys
Išvydau jus o durys raudonos mano geismo bedugne
Ir kareiviai ten stovintys mirę iš meilės man sušuko kad pasiduoda
O durys raudonos ir švelnios

O Magdalena dar yra dvejos durys
Kurių aš nežinau
Dvejos tavo kūno durys
Paslaptingos

Aštuntos mano meilės didžio grožio durys
O mano neišmanyme panašus į aklus kareivius tarp spygliuotų užkardų po skystu mėnuliu Flandrijos agonijoj
Arba greičiau panašus į tyrinėtoją mirštantį iš alkio troškulio ir meilės neįžengiamoje girioj
Tamsesnėje už Erebą
Šventesnėje už Dodonės girią
Ir aptinkantį šaltinį gaivesnį už Kastaliją
Bet mano meilė ten atras šventovę
Ir sukruvinęs priebažnytį kurį saugo žavingas nekaltybės monstras
Ten aptiksiu ir priversiu ištrykšti karščiausią pasaulio geizerį
O mano mylimoji mano Magdalena
Jau esu aštuntų durų šeimininkas

Ir jūs devintos durys dar paslaptingesnės
Atsiveriančios tarp dviejų perlų kalvų
Jūs dar paslaptingesnės už kitas
Durys apžavų apie kuriuos niekas nedrįsta prabilti
Jūs man taip pat priklausot
Paskutinės durys
Man kuris turi
Raktą visagalį
Devynerių durų

O durys atsiverkit išgirdusios mano balsą
Esu Rakto šeimininkas

Antras paslaptingas eilėraštis

Naktis švelni naktis tokia tyki šįvakar kad retai pasigirsta sprogimai
Galvoju apie tave mano pantčra tikra panterą taip nes tu man esi vģsa kas gyva
Bet pantera ką aš sakau ne tu patsai Panas įgijęs moterišką pavidalą
Tu esi moteriškas pavidalas gyvojo pasaulio tai reiškia esi visas žavesys visas pasaulio grožis
Tu esi dar daugiau nes esi pats pasaulis nuostabioji visata sukurta pagal žavesio ir grožio normas
Ir dar daugiau mano meilė nes iš tavęs pasaulis įgyja tą žavesį ir grožį kurie priklauso tau
O mano brangioji Dievybe brangus ir laukinis visatos prote kuris man paskirtas kaip tu esi man skirtoji
Ir tavo dvasia pasižymi visomis tavo kūno grožybėmis nes per tavo kūną man tučtuojau pasidarė prieinamos tavo dvasios grožybės
Tavo veidas jas visas sukaupė ir aš įsivaizduoju vieną po kitos kitas grožybes nuolatos naujas
Taip jos man bus visados naujos ir visados visados dar gražesnės
Ir nors kokios juodos tavo garbanos jos man pati šviesa pasklidusi tokiais švytinčiais spinduliais kad mano akys neišgalėdamos jos atlaikyti jas mato juodas
Juodų vynuogių kekės skorpionų vėriniai išsiskleidę Afrikos saulėje žalčių brangiųjų mazgai
O banga o fontanai o garbanos o bure priešais nežinomybę o plaukai
Ką kitą aš turiu daryti jei ne šiandien apdainuoti tą dievinamą pasaulio augmeniją kuria tu esi Magdalena Ką kitą turiu aš daryti jei ne apdainuoti tavo girias aš gyvenantis girioj
Dvigubas antakių lankas nuostabioji rašysena antakiai savo formoj talpinantys visus ženklus
Gazono vejos kur meilė užsikabina taip kaip ir mėnesienos spinduliai
Mano geismai klausimų bandomis perbėga tais rimais norėdami juos iššifruoti
Augalijos rašysena kur aš įskaitau pačius gražiausius mūsų gyvenimo sakinius Magdalena
Ir jūs blakstienos kurios atsispindite giliame ir skaidriame jos žvilgsnių vandeny
Kuklios nendrės daug iškalbingesnės už žmonių mąstytojus o blakstienos susimąstę virš bedugnių palinkę
Blakstienos sustingę kareiviai kurie budite apsupę brangius kraterius kuriuos reikia užimti
Gražios blakstienos malonumo priešiškos antenos palaimos strėlės
Blakstienos juodi angelai kurie be atvangos dievinate dievybę besislepiančią paslaptingame tavo atvaizdo prieglobstyje mano meile
O pažasčių kuokštai jaudinantys mūsų abipusės meilės šiltnamių augalai
Augalai visų dievinamų kvapų kuriuos skleidžia tavo šventas kūnas
Ūksmingų uolų stalaktitai kur palaimingai klaidžioja mano vaizduotė
Kuokštai jūs nesate salieras sukeliantis sardonišką juoką ir žudantis
Jūs esat svaiginantis čėras esat besivejanti vanilė kurios toks švelnus aromatas
Pažastys kurių samanos saugo pačius švelniausius visų pavasarių kvapus kad juos paskleistų
Ir tu vilna juodas avinėli kurį paaukosim kerinčiam mūsų meilės dievui
Įžūli ir tokia graži vilna kuri dieviškai sustiprini savo nuogybę kaip Ženevjevos Brabantietės girioj
Barzda besijuokianti lengvabūdžio ir tokio grakščiai vyriško dievo kuris yra didžio malonumo dievas
O vilna lygiakraštis trikampi tu esi pati dievybė trimis kraštinėmis suvešėjus nesuskaičiuojama kaip ir ji
O dievinamos meilės sode
O povandeninis dumblių koralų jūros ežių ir išsišakojusių geismų sode
Taip geismų giria be paliovos auganti iš bedugnių ir puikesnė už rojų

Versta iš: Apollinaire G. Oeuvres poetiqes, Gallimard, 1965
Vertė Juozas Mečkauskas-Meškėla, šaltinis: Metai, 2004, Nr. 12

Papildomi skaitiniai:
Skaitiniai
V. Gėtė. Faustas
Salomėja Nėris. Vėjas
Lola. Nešvaistyk laiko
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Lotta Lotass. Balsai erdvėje
V. Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Lietuvių literatūros tendencijos
Kornelijus Platelis. Kelios eilės
Urszula Koziol. Pradžioje nebuvo žodžio...
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Edgaras A. Poe: grožio kūrimas ritmu
Bernardas Brazdžionis. 'Aleliuja ir Hosanna' ir kt.
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Aleksio Churgino eilės,
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Tukaramas. Gimęs šudra
Sulpicia elegijos
Lietuviškos vizijos
Ypač trumpos eilės
Filosofijos puslapis