Sulpicija elegijos:
Pristatymas ir komentarai

Iš Romos poetui Tibului (Tibullus) priskiriamų eilėraščių (Corpus Tibullianum), tik pirmosios dvi knygos yra neabejotinai jo paties parašytos. Likusi dalis yra nežinomų autorių, išskyrus šešias (3.13-18), kūryba. Bendrai sutariama, kad tos šešios trumpos elegijos apie meilę priklauso Sulpicia, Tibulo patrono Valerijaus Korvino (Valerius Messalla Corvinus) dukterėčiai (gyvenusiai valdant imperatoriui Augustui). Prieš jas esančios penkios elegijos, nors ir vadinamos „Sulpicia girlianda“, priklauso kitai rankai (nors dvi vis tik gali būti ir josios). Tad tik 40 eilučių (iš visų išlikusių) lotynų literatūroje priklauso moters rankai.

Jos parašytos šnekamąja kalba ir neparodo ypatingos erudicijos, tad nelygintinos su Ovidijaus ar Tibulo eilėmis. Jos trumpesnės ir artimesnės Katulo trumpesniesiems eilėraščiams. Stilius ir metro naudojimas išduoda ją esant naujokę poezijoje. 19 a. literatūrologai laikė, kad „Tibulas parašė jas už ją". Tačiau, matyt, jie mažai žinojo apie moteris. Juk tame pačiame 19 a. C.G. Heyne juos vadino „puikiausiu reliktu", O Emilis Bahrensas atkreipė dėmesį į stiliaus skirtumus nuo Tibulo.

Elegijos skirtos kažkokiam Kerintui (Cerinthus), kuris tikriausiai yra tik pseudonimas, tačiau sukelia aliuziją į Kerinthos miestą Eubojos (Euboia) šiaurėje, paminėtą Homero „Laivų kataloge“. Jame apsistojo argonautas Kantosas (Kanthos), kuriam likimas nelėmė grįžti namo. Vardas gali būti kildinamas ir iš graikų žodžio „karinthos“ reiškiančio „bičių pienelis“. Renesanso laikais atsirado dar vienas aiškinimas, kad Cerinthus vardu slepiamas žodžių žaismas iš graikų „keras“ (lot. cornu), reiškiančio „ragas“ ir yra nuoroda į Caecilius Cornutus, neseniai vedusį jaunuolį, kurį Tibulas mini eilėraščiuose 2.2 ir 2.3. Bet daugiau nespekuliuosime šia tema.

Ji yra praktiškai nežinoma poetė, nėra nei jos biografijos, nei atvaizdo.Tikėtina, kad ji buvo tokio pat amžiaus, kaip Tibulas ir Propertijus. Jos kūryba ilgai dūlėjo po vyrų mažiau talentingomis eilėmis. Pripažinimas ilgokai jos laukė - jos eilės, vienok, gana šiuolaikiškos: tiesmukos, aistringos ir labai erotinės, kai ji kalba savo meilužiui lovoje:

Būkime surišti glaudžiu ryšiu - 
Ir neišaus rytdiena. Jaunuolis geidžia, 
Ką aš darau, bet nesiryžta, 
Ir atvirai to neatskleidžia.

Ir ji prikiša dėdei Mesalai, kad tasai trukdo jų meilei. Iš užuominų spėjama, kad jos tėvas buvo garsaus Romos teisininko sūnus konsulas Servijus Sulpicijus (Servius Sulpicius). Servijus Vyresnysis (konsulas apie 51 m. pr.m.e., prieš tai teisęs Lucijų Mureną (Lucius Murena) už kyšius - išliko Cicerono ginamoji kalba teisme, o taip pat Cicerono ir Sulpicijaus susirašinėjimas) buvo Cicerono draugas ir 50 m. Ciceronas linko, kad ano sūnus taptų trečiuoju jos dukters Tulijos (Tullia) vyru. Tokiu atveju, jos motina būtų Valerija (Valeria), garsaus oratoriaus ir valstybės veikėjo Valerijaus Korvino (Marcus Valerius Messalla Corvinus, gyv. 64 m. pr.m.e.-8 m.), 42 m. pr.m.e. kovojusio Filipo mūšyje, o vėliau globojusio poetus, įskaitant Tibulą ir Ovidijų, sesuo. Galima spėti, kad jos tėvas jau buvo miręs, o ji dar netekėjusi.

Ir lieka vienas neaiškumas, mat šimtmečiu vėliau Romos poetas Martialis šlovina to laikmečio moterį tokiu vardu, kuri buvo kukli, nuolanki žmona. Matyt buvo dvi Sulpicijos ir antroji gyveno 1 a. pabaigoje.

 
3.13 elegija 

Pagaliau atėjo meilė ir ją slėpti
Būtų didesnė gėda, nei atskleisti.
Išklausiusi mano Meilės mūzos maldų, 
Kiteros karalienė ją įdėjo į mano glėbį.
Venera išpildė, ką žadėjo, ir persakyti -
apie mano džiaugsmą gali tiems, kas jo nepatyrė.
Nenorėčiau, kad mano antspauduotus laiškus 
Perskaitytų anksčiau nei mylimasis.
Aš mėgaujuos savo nuodėme ir nenoriu slėptis nuo visuomenės.
Tegu išgirsta, kad mes susitikome vienas kito verti.

Ši elegija parodo Tibullus ir kitų elegijų kūrėjų įtaką.
Pirmiausia, Sulpicia vengia praleidimų (tėra tik vienas) ir beveik visas eilutes baigia dviskiemeniais žodžiais ( rodyti lotynišką tekstą? )

Tandem ...

Elegija pradedama dieviška meilės apraiška. Graikų meilės deivė iš Kiteros (salos Peloponeso iškyšulio pietryčiuose), vėliau įvardijama kaip romėnų meilės deivė Venera. Kuriamas jos spontaniškumo vaizdinys, „amor“ apibūdinama uždangos ir nuogumo terminais. Pirmosios strofos „fama magis“ dviprasmiškas – jos „fama“ gali būti gera kaip poetės reputacija arba nedorai įsimylėjusios moters reputacija. Tai būdingas Augusto laikų elegijų bruožas – sąryšis tarp poeto literatūrinės ir erotinės veiklų. Ir Venera laimi prieš mūzas.

Tačiau elegijos pabaigoje įvyksta transformacija. Neišsigandus galimybės susigadinti savo reputacijos seksualiniu elgesiu, jos „tabellae“ atneš jai poetės reputaciją.

Pateiksime dar vieną trumpą jos elegiją – ji yra ankstesnės elegijos pabaiga; ji apie tai, kaip merginos laukiama atvykstant į Romą švęsti savo gimimo dienos:

3.15 elegija 

Žinai, toji kelionė atimtų protą,
Jei tik mylimoji aplankytų Romą.
Kaip ir trokštam, praleiskim dieną kartu
Apsalę laimės stebuklu sulauktu.

Rodyti lotynišką tekstą?

Literatūra:

  1. Carmina Tibulli, ed. J.P. Postgate, 1905
  2. Catullus, Tibullus, and Pervigilius Veneris, ed. Loeb, 1962
  3. Sulpicia: Text, translation, and commentary; by Anne Mahoney, 2000
  4. Pierre D. Habel. Sulpicia Digna

Romeo ir Džuljeta
A. Zalatorienė. Zodiako eilės
Via est vita; Užmaršties upė
Mari Poisson. Lietus su saule
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
A. Rimbaud. Iš "Nušvitimų"
Lipdau save iš švento molio
W. Szymborska. Atlantida ir kt.
Tukaramas. Gimęs šudra
R. M. Rilke. Kelios eilės
Odisėjas visapusiškas
Kas lauko gėlei...
Poezijos puslapis: Vizijos
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos skytius
Filosofijos skiltis
Vartiklis