Senovės graikų astronomai

Astronomija skatina sielą žvelgti aukštyn ir veda mus iš šio pasaulio į kitą.  Platonas  

Čia pristatome senovės graikų astronomus. Kadangi dažnai jie kartu buvo ir matematikai, kviečiame aplankyti ir graikų matematikų puslapį, esantį tarsi jo išplėtimu.

Euktemonas iš Atėnų (Euctemon, apie 432 m. pr.m.e.) – graikų astronomas. Buvo Metono amžininkas ir artimai dirbo kartu su juo. Anot Ptolemėjaus, kartu padarė eilę saulėgrįžos stebėjimų siekdami nustatyti tropinių metų trukmę. Taip pat Euktemonas minimas kaip žvaigždžių patekėjimo ir nusileidimo šaltinis. Jis saulės metus sudalijo į 12 mėnesių, apibrėžiamų Zodiako ženklais. Pirmi 5 mėn. buvo po 31 dieną, o likusieji – po 30 d. Taip pat, kartu su Metonu, vietoje 8 m. kalendoriaus įvedė 19 m., kuriame saulės kalendorius buvo suderintas su mėnulio mėnesiais.

Jis pirmasis nustatė metų laikų trukmės skirtumus.

Jo vardas suteiktas Mėnulio krateriui.

Metonas iš Atėnų (Meton, 5 a. pr.m.e.) – graikų matematikas, geometras, astronomas ir inžinierius. Labiausiai žinomas 19 m. trukmės kalendoriaus (Metono ciklo, daugiau žr. >>>>>) įvedimu (432 m. pr.m.e.). Jo darbą pratęsė Kalipas, pasiūlęs 76 m. trukmės „Kalipo ciklą“. Beje, Antikythera skaičiuotuvas atlieka paskaičiavimus pagal abu šiuos ciklus. Taip pat žr. >>>>>

Savo observatorijoje (kurios pamatai išlikę po Pnyksu, senovės parlamentu) jis nustatė lygiadienio ir saulėgrįžos datas.

Jis yra epizodiškai paminėtas Aristofano pjesėje „Paukščiai“. Jis į sceną įeina nešinas matavimo priemones ir vadinamas geometru.

Hiketasas iš Sirakuzų (Hicetas, apie 400-335 m. pr.m.e.) – pitagorietis filosofas.
Laikė, kad pastovių žvaigždžių judėjimą dangaus skliautu sukelia Žemės sukimasis aplink savo ašį. Manoma, kad būtent jį turėjo omenyje Kopernikas, kai minėjo senovės mąstytoją (Niketą), tikėjusį, kad Žemė juda. Kartu iškėlė Antižemės (Antochtono) idėją.

Filolajus iš Kotono (Philolaus, apie 470-385) – graikų pitagorietis matematikas filosofas (ikisokratikas). Jis tvirtino, kad visa ko pagrindas yra dalies sąveika su ribotumu ir begalumu, sudarant harmoniją. Taip pat jam priskiriama idėja, kad Žemė nėra Visatos centras.

Apie jo gimimo vietą gyvuoja skirtingi pranešimai – bet visi iš „Didžiosios Graikijos“ (pietų Italijos). Matyt jam teko išgyventi pitagoriečių mokyklos sudeginimą, po kurio pabėgo į Graikiją (anot Platono „Fedono“, jis buvo mokytoju Tėbuose – taip pat Platonas sakosi įsigijęs vieną Filolajaus knygą, pagal kurią parašė nemažą dalį „Timėjaus“). Filolajaus Visatos sandara

Vienas jo kūrinių vadinosi „Apie gamtą“, kurio nemažus fragmentus išsaugojo Stobėjus. Jis mini, kad:
„Filolajus sako, kad centre randasi ugnis [ ... ] ir dar daugiau ugnies aukščiausiame taške ir [ji] supa viską. Pagal prigimtį, vidurys yra pirmasis, ir apie jį šoka 10 dieviškų kūnų – dangus, planetos, tada saulė, toliau mėnulis, dar toliau žemė, o tolyn Žemės antrininkė, ir po jų visų centrinė ugnis. Aukščiausią tašką, kuris supa visa, kur [visi] elementai yra gryni, jis vadina Olimpu, o sritį po Olimpu, kur randasi 5 planetos su saule ir mėnulio, jis vadina pasauliu; sritį po juo, esančią po mėnulio ir aplink žemę, kuriame vyksta tapsmas ir kaita, jis vadina dangumi.“

Taigi jo pasaulio sandaroje yra fiksuotas dangaus skliautas, o 5 planetos, Saulė, Mėnulis ir Žemė sukasi apie centrinę ugnį. Jis įtraukė ir hipotetinį kūną, Žemės antrininkę, „Anti-Žemę“ (Antochtoną, beje, sumąstytą kito pitagoriečio, Hiketaso iš Sirakūzų), nes pitagoriečių skaičių sistema reikalauja, kad dangaus kūnų būtų 10. Toji antrininkę sukasi su Žeme sinchroniškai ir yra artimiausioje centrinei ugniai orbitoje. Dar Filolajus laikė, kad Saulė panaši į stiklą arba panašiu būdu atspindi šviesą (tarsi veidrodis).

Kaip ir Anaksagoras, pitagoriečiai manė, kad planetos gali būti gyvenamos. Pvz., jie laikė, kad Mėnulyje randasi į žemiškus panašūs augalai ir gyvūnai, kurie 15 kartų didesni už žemiškus, nes ten diena trunka 15 parų.

Filolajus toliau vystė matematinius muzikos pagrindus. „Apie gamtą“ 1-e knygoje apibrėžiama „harmonija“ (oktavos intervalą), kuri sustiprina kitus pagrindinius konsonansus – kvartą ir kvintą.
Taip pat yra atlikęs „didžiųjų“ metų trukmės paskaičiavimą laikydamas juos esant lygius 59 m.

Kalipas iš Kiziko (Callippus, apie 370-300 m. pr.m.e.) – graikų astronomas ir matematikas.

Mokėsi pas Eudoksą bei dirbo kartu su Aristoteliu Licėjuje. Stebėjo planetų judėjimą ir bandė panaudoti Eudokso sujungtų schemų metodą jo paskaičiavimui. Tačiau nustatė, kad tam nepakanka 27 sferų, tad jų skaičių padidino iki 34. Kalipas atliko tikslesnius už Euktemono metų laikų trukmės paskaičiavimus (94, 92, 89, 90 dienos). Jų skirtumai susiję su Saulės greičio kitimu (Saulės anomalija). Patikslino Metono (saulės-mėnulio) kalendorių išplėsdamas jį iki 76 m., apimantį 940 mėnesių, kuris buvo priimtas 330 m. pr.m.e. ir naudotas vėlesnių astronomų. Tai leido naudoti tikslesnę 365,25 tropinių metų trukmę

Jo vardas suteiktas Mėnulio krateriui.

Tichomarisas iš Aleksandrijos (Timocharis, apie 320-260 m. pr.m.e.) – graikų astronomas ir filosofas. Ptolemėjus išvardija 18-a jo nustatytų žvaigždžių deklinacijų. Jis yra 272 m. pr.m.e. užfiksavęs, kaip Venera užstoja žvaigždę. Jis užfiksavo, kad Spika yra 8o į vakarus rudens ekvinokcijos. Vėliau Hiparchas nustatė, kad Spika ten yra tik 6o - tai reiškė, kad žvaigždžių padėtys keičiasi laikui bėgant (precesija).

Jo stebėjimai yra vieni iš seniausių užfiksuotų – ankstesni tėra tik Euktemono ir Metono. Observatorija darbavosi kartu su Aristiliumi ir kartu sudarė žvaigždžių katalogą.

Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje.

Aristarchas iš Samos (Aristarkhos, 310-230 m. pr.m.e.) – graikų astronomas, matematikas ir filosofas (t.p. žr. >>>>>).

Apie jį duomenų mažai, gyvenamąjį laiką leidžia nustatyti Ptolemėjaus paminėjimas, kas jis 280 m. pr.m.e. stebėjo saulėgrįžą. Jam įtaką padarė Filolajus iš Kotono. Jo mokytoju buvo Stratonas iš Lampsakos. Galima spėti, kad ilgoką laiką dirbo Aleksandrijoje.

Išliko jo traktatas „Apie Saulės ir Mėnulio dydžius ir atstumus“, kuriame jis pirmasis pamėgino apskaičiuoti atstumą iki Mėnulio ir Saulės bei jų dydžius.
[ Ankstesnieji mąstytojai irgi pasisakydavo šia tema, pvz., Anaksagoras iš Klazomeno laikė, kad Saulė didesnė už Peloponesą – tačiau visi tie samprotavimai nesirėmė paskaičiavimais. ]
Saulės ir Mėnulio atstumų trikampis Aristarchas pasinaudojo Mėnulio fazių bei Saulės ir Mėnulio užtemimų stebėjimais paremtu metodu. Jis rėmėsi prielaida, kad Mėnulis yra rutulio formos ir šviesą gauna iš Saulės. Tad, kai jis yra apšviesta tik lygiai pusė Mėnulio, statų kampą. Tada belieka išmatuoti kampą f ir paskaičiuoti santykį tarp atstumų iki Mėnulio ir Saulės. Jis nustatė, jog atstumas nuo Žemės iki Saulės yra apie 19 kartų didesnis, nei atstumas nuo Žemės iki Mėnulio. Iš tiesų tai 20 kartų mažiau už tikrąsias reikšmes. Tiesa, jo laikais dar nebuvo trigonometrinių funkcijų, tad paskaičiavimams teko naudoti gana sudėtingus metodus.

O kadangi šių šviesulių dydžiai danguje panašūs, iš to seka, kad Saulė yra atitinkamai didesnė. Aristarchas, stebėdamas Mėnulio užtemimus, nustatė, kad Saulės skersmuo yra tarp 19/3 ir 43/6 Žemės skersmens, o Mėnulio skersmuo yra triskart mažesnis už Žemės (tai nėra didelė paklaida, nes tikras santykis yra apie 3/11).

Aristarchas nurodė reikšmę kampiniam Mėnulio skersmeniui (1/15 Zodiako ženklo, t.y. 2o - iš čia sektų, kad atstumas iki Mėnulio yra 9,5 Žemės skersmenų). Tuo tarpu Archimedas „Smiltelių skaičiavime“ nurodo, kad Aristarchas pirmasis pateikė teisingą to dydžio reikšmę lygią 1/2o - o tada atstumas iki Mėnulio būtų apie 40 Žemės skersmenų (kas už tikrą`jį daugiau tik 10 skersmenų). Teisingai atstumą iki Mėnulio paskaičiavo Hiparchas.

Jis pirmasis pamini Visatos sandarą, kurioje Saulė yra centre, o Žemė ir kiti dangaus kūnai sukasi aplink ją. Kaip ir Anaksagoras, žvaigždes laikė kitais dangaus kūnais, panašiais į Saulę. Tai sužinome iš kitų autorių, pvz., Plutarchas „Menulyje matomame veide“ pažymi, kad „tasai vyras bandė paaiškinti dangaus reiškinius pagal prielaidas, kad dangus nejudantis, o Žemė juda pasvirusia plokštuma kartu sukdamasi apie savo ašį“. O Archimedas „Smiltelių skaičiavime“ rašo: „Aristarchas [ ... ] laiko, kad nejudančios žvaigždės ir Saulė nekeičia savo vietos, o Žemė skrieja ratu aplink centre esančią Saulę, o nejudančių žvaigždžių sferos centras sutampa su Saulės centru“. Kartu nurodoma, kad Aristarchas laikė, kad atstumas iki žvaigždžių sferos yra labai didelis.

Aristarcho pažiūros nebuvo pripažintos, jis apkaltintas šventvagyste ir, matyt, išvytas iš Aleksandrijos. Yra minimas stoiko Kleanfo (apie 330-230 m. pr.m.e.) kūrinys „Prieš Aristarchą“. „Dangaus sferų sukimosi“ rankraštyje Kopernikas pamini Aristarchą kaip „judančios Žemės“ šalininką, tačiau galutinėje veikalo redakcijoje (1543) tos nuorodos neliko.

Cenzorinas (3 a.) nurodo, kad Aristarchas nustatė metų trukmę lygią 365+1/4+1/1623 d. Jis taip pat įvedė kalendorinį 2434 m. trukmės laikotarpį.

Aristarcho atminimui jo vardu pavadinta: Mėnulio krateris, asteroidas (3999) bei aerouostas Samoso saloje.

Kononas iš Samos (lot. Conon, apie 280-220 m. pr.m.e.) – graikų astronomas ir matematikas. Gimė Samoso saloje, o mirė, kaip laikoma, Aleksandrijoje, kur buvo Ptolemėjaus III Euergeto rūmų astronomu.

Anot Vergilijaus, jis parašė 7 knygų astronomijos veikalą, o taip pat sudarė kalendorių, rodantį fiksuotų žvaigždžių patekėjimo ir nusileidimo laiką bei oro prognozes. Jis paminimas ir kitų senovės mokslininkų darbuose. Žinoma jį buvus Archimedo draugu, o Papusas netgi teigia, kad būtent jis atrado Archimedo spiralę, vėliau tirtą Archimedo. Apolonijus iš Pergo pranešė, kad jis tyrė kūgių pjūvius, ir tais rezultatais pasinaudojo pats Apolonijus Taip pat jis mini, kad Kononas dalį apie kūgio pjūvius pasiuntė Thrasydaeus'ui, tačiau buvo su klaidomis. Jis mini Konono veikalą „Pros Thrasydaion“, kuris neišlikęs, todėl tų tvirtinimų neįmanoma patikrinti. O Seneka pastebi, kad Kononas buvo kruopštus Saulės užtemimų stebėtojas ir registratorius. Ptolemėjus Kononui priskiria 17-a „metų laikų ženklų“.

Jį pamini ir Katulas*) (LXVI):

Neaprėpiamo pasaulio šviesulius,
Kaip teka ir leidžias žvaigždės –
Jis suprato - ir kaip blėsta Saulės spindesys Berenikės garbanos
Bei kaip tiksliai iš dangaus išbėga žvaigždės...
Tasai Kononas ir manas Berenikės garbanas išvydo
Tarp dangaus šviesų suspindusias ...

Čia užuomina į populiarią legendą. 246 pr.m.e. Ptolemėjus III paskelbė karą Sirijos karaliui Selevkai II, kad atkeršytų už sesers nužudymą (Trečiasis Sirijos karas). Ptolomėjaus gražioji žmona Berenikė Kirenietė Afroditei paaukojo savo nuostabius plaukus, kad ši apsaugotų jos vyrą mūšio lauke. Vyras iš karo grįžo sveikas, tačiau plaukai paslaptingai dingo iš šventyklos. Tada Kononas paskelbė, kad juos į dangų pasiėmė Afroditė – ir tą žvaigždyną Kononas pavadino „Berenikės garbanomis“ (taip pat žr. >>>>>). Bet matyt ne visi tuo patikėjo, nes „Almegeste“ šis žvaigždynas neminimas, o jo žvaigždės priklauso Liūtui. Tačiau ją smulkiai perpasakoja Kalimachas Karinietis**), jai skyręs visą poemą.

Pasirodantys tvirtinimai, kad jis sudarė Babilono Saulės užtemimų žinyną, kuriuo vėliau pasinaudojo Hiparchas ir Klaudijus Ptolemėjus, faktais nepatvirtinti.

Konono vardu pavadintas krateris Mėnulyje.

Aristilius iš Aleksandrijos (Aristyllus, apie 261 m. pr.m.e.) – graikų astronomas . 6-ias jo nustatytas žvaigždžių deklinacijas išlaikė Ptolemėjaus „Almageste“. Kartu su Tichomarisu sudarė pirmą žvaigždžių katalogą su nurodytomis koordinatėmis. Koordinačių matavimui jiedu naudojo ekvatorialinius skritulius Babilono pavyzdžiu sudalintus į 60 dalių. Vėliau jų planetų stebėjimus panaudojo Hiparchas.

Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje – ties Aleksandriją atitinkančiomis koordinatėmis.

Teodosijus iš Bitinijos (Theodosius, apie 160-100 m. pr.m.e.) – graikų astronomas ir matematikas. Gimė Bitinijoje. Buvo laikoma, kad ilgą laiką dirbo Tripolyje, tačiau dabar jau nustatyta, kad iš tikro ir gyveno Bitinijoje. Parašė 3 knygų „Sphaerics“ apie sferos geometriją. Veikalas galėjo remtis Eudokso kūriniu.

Išliko ir kiti du jo kūriniai: „Apie būstus“, aprašantį dangaus kūnų vietas žiūrint iš skirtingų Žemės vietų, bei 2 knygų „Dienos ir naktys“, tiriantis Saulės judėjimą.

Agripa (Agrippa, apie 92 m.) – graikų astronomas. Apie jį iš Prolomėjaus težinoma, kad 92 m. Sferinis trikampis stebėjo kaip dalį Plejadžių užstoja pietinė Mėnulio dalis. To tikslu galėjo būti Hiparcho atrastą ekvinokcijų precesiją.

Jo vardas 1935 m. suteiktas krateriui Mėnulio Garų jūroje.

Menelėjus iš Aleksandrijos (Menelaus, apie 70–140 m.) – graikų matematikas ir astronomas. Jis pirmasis suvokė apie geodezines linijas iškreiptame paviršiuje kaip tiesių atkarpų analogą.

Manoma, kad gyveno Romoje (Plutarchas užrašęs jo pokalbį Romoje su Lucijumi), tačiau vėliau persikėlė į Aleksandriją. Ptolemėjus mini du jo astronominius stebėjimus Romoje 98 m. – kai Mėnulis užstoja Spika žvaigždę Mergelės žvaigždyne bei Akrabo žvaigždę Skorpiono žvaigždyne. Ptolomėjus juos panaudojo precesijai patikrinti.

Tėra išlikęs jo 3 knygų „Sphaerica“ vertimas į arabų kalbą (išversta 10 a., o vėliau išvertė ir komentavo Frančesko Maurolikas). Veikalas remiasi Teodosijaus „Sferika“ ir jame aptariama sferos geometrija ir jos taikymą astronomijoje. Joje įtraukiamas sferinių trikampių koncepcija bei įrodoma Melenėjaus teorema (apie tranversalijas) apie kolinearumą. Pradžioje suformuluota plokštumai, vėliau projektuojama į sferą.

Kitos jo knygos: 6 knygų „Apie apskritimo stygas“, 3 knygų „Geometrijos elementai“, „Apie skirtingų kūnų svorius ir pasiskirstymą“, „Apie Zodiako ženklų patekėjimus“, žvaigždžių katalogas. Žinoma, kad Menelėjus užsiminėjo kubo padvigubinimo uždaviniu, kurio sprendimui naudojo „nepaprastą kreivę“ (kokia tai kreivė liko nenustatyta).

Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje. Garsus graikų astronomas buvo ir Hiparchas iš Rodo...


*) Gajus Valerijus Katulas (Catullus, apie 87-54 m. per.m.e.) – garsus Romos poetas, vienas pagrindinių Romos poezijos atstovų Cicerono ir Cezario laikais. Atskira tema išsiskiria meilės eilės, kuriose svarbiausią vietą užima skirtos Lesbei. Jos yra Europos romantinės meilės eilių ištakos.

**) Kalimachas iš Kirenės (apie 310-240 m. pr.m.e) – vienas ryškesnių Aleksandrijos poezijos atstovų, kritikas, bibliografas. Labai kūrybingas, parengęs apie 800 knygų.
Jo senelis, irgi vardu Kalimachas, buvo karvedys. Persikėlus į Aleksandriją jo veikla susijusi su Biblioteka, tačiau Muziejaus vadovu tapo Apolonijus iš Rodo. Jo poetinis stilius buvo labai glaustas, gausiai naudoti vardai, reikalavo iš skaitytojo nemažos erudicijos. Prozos kūriniai susiję su poetiniais. Jis rašė apie įvairių tautų paukščius ir upes, stebuklus ir prietarus, mitinius padavimus. Sudarė „Lenteles“ – Aleksandrijos bibliotekos katalogą.

Visatos modeliai
Senovės mechanika
Galileo Galilėjus
Lyginamoji kosmologija
Antigravitacijos paieškos
Archimedas ir jo laikmetis
Paralaksas: matavimai kosmose
Senovės graikų matematikai
Kvantinio pasaulio katinai
Specialioji reliatyvumo teorija
Chaosas linksta į sinergetiką
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Kvantinė mechanika: Triumfas ar ribotumas?
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Paslaptingas Tesla - gyvenimas ir palikimas
Labai suderinta Visatos sandara
Kokia yra Visata? Sukasi?
Nepaprasti Visatos skaičiai
Vieningo lauko teorija
Lygiagrečios visatos
Hiparchas iš Rodo
Laiko fenomenas
Vartiklis
NSO.LT