Valdovas ir astronomas, tapęs kankiniu  

Hieroglifai ant bazalto sienos Abu Simbele1) skelbia: „Kai žmogus sužinos, kas judina žvaigždes, Sfinksas nusijuoks, - ir gyvybė Žemėje išseks“. Kol kas nežinome tiksliai, kas judina žvaigždes; galbūt, niekada ir nesužinosime. Tačiau, gali būti, kad sužinosime rytoj. Ir juk svarbu ne pasakymo prasmė, o kokia nuostabi mokslinė poezija. Arba, galbūt, supoetintas mokslas?! Mūsų laikmečiui nepasiekiamas toks visaapimantis pasaulio suvokimas. Tarp mūsų praraja plečiasi sulig kiekviena diena. Kultūra jau senai pasidalino į gamtos kultūrą ir humanitarinę kultūrą. Ir galų gale mokslo vaismedis išaugino savus estetinius vaisius, keistus ir į nieką nepanašius: „nuostabi lygtis“, „puiki išvada“, „žavusis kvarkas“... Tai kitas grožis, kitas puikumas...

1869 m. Paryžiuje išleista Šarlio Kro2) „Priemonės ryšiui su planetomis“, esanti, ko gero, pirmąja moksline knyga aptariančia kontakto su nežemiškomis civilizacijomis klausimus. Kartais Marse ir Veneroje pastebėtus šviesius taškus Š. Kro priėmė kaip tų planetų gyventojų bandymus užmegzti su mumis ryšį ir pasiūlė atsakyti į juos didžiulio veidrodžio pagalba. Veidrodžio kreivumas turėjo būti toks niekingai mažas, kad jo židinys būti tiksliai kurioje nors iš tų planetų.

Ką gi, Kro idėjos buvo jo laikmečio vaisiai: vienodai drąsios ir kartu ribotos, sparnuotos ir žemiškos. Ir kai kažkas iš amžininkų jas pavadino „prasta fantastika“, - tai irgi buvo duoklė tam laikui.

Minčių netrūko!? Ir net ne koks užkietėjęs fantastas, ne pasipūtęs rašytojas, o patsai didysis Gausas pasiūlė Žemės paviršiuje nubrėžti pakankamai didelę geometrinę figūrą, iš kurios bet kuris nežemietis galėtų suprasti, kad įstrižainės kvadratas lygus dviejų statinių kvadratų sumai (gal jis kiek ir pavėlavo, nes jau prieš pora tūkstančių metų inkai Naska plokštikalnėje buvo nupiešę milžiniškas figuras – ir ne vieną, o daugybę). O štai vienas profesorius iš Vienos [Joseph von Littrow] siūlė kažkur Sacharoje išrausti milžinišką griovį, pripilti jį žibalo ir padegti. Moksliniuose žurnaluose rimtai aptarinėta tokie klausimai, kaip „gali Veneros gyventojai įžvelgti mūsų miestų šviesas“ ar „kokį kiekį parako reikia susprogdinti, kad žybsnį išvystų Marse“ ir pan.

Mes jau žinome, kad per teleskopą, pastatytą, tarkim, Mėnulyje, galima pastebėti šviesos atspindžius nuo didesnio stiklinio namo Žemėje. Tad marsiečiai visai tikėtina, kad galėjo matyti kokio nors Tokijo šviesas. Galėjo, tik kad nebuvo kam stebėti. Saulės planetose protingų nežemiečių nėra. Bet danguje dar lieka žvaigždės...

O čia daugiau nei prieš 500 m. Samarkando valdovas astronomas Ulugbekas „nustatė visų matomų žvaigždžių padėtis“. Matomų! Taigi gal įžvalgus mokslininkas numatė, kad bekraštėje Visatoje yra ir pasaulių, kurių nepajėgi įžvelgti plika akimi?..

Samanota senove dvelkia padavimai apie Merkardvą, tačiau dar senesnė tikroji Samarkando istorija. Jis ne kartą buvo dabar jau užmirštų valstybių sostine, jį griovė ir degino klajokliai, užustydavo karštas dykumos smėlis. Tačiau jis vėll iškildovo iš griuvėsių ir pelenų nepaklūsdamas lemčiai ir viską naikinančiam laikui.

Jo pakraštyje šiaurės rytuose, kur gelsvai pilkoje, vėjų išražytoje aukštumoje matosi suaižėję tvirtovės sienos šuorai – ir ten pajusite tūkstantmečių kvėpavimą. Tai Afrasiabas3) – senovinių kapų ir painių transėjų, iškastų archeologų, vietovė. Čia, tarp iki-musulmoniškų mazarų4), apaugusių dygliuotais krūmais, stūkso Samarkando pasididžiavimas – Šachi-Zindas5), nedidelis mauzoliejų miestas, kuriame seniausiam beveik tūkstantis metų…

Tačiau Samarkando klestėjimas buvo Timūro laikais. „Geležinis raišakojis“ įsavo imperijos sostinę suginė geriausių meistrų minias, kurie puošė miestą rūmais, mečetėmis, sodais. Negailestingas užkariautojas ir svetimų miestų griovėjas Samarkandą pavertė tikru Azijos perlu. Nuo tada kiekvienas valdovas stengėsi aplenkti savo pirmtakus naujų pastatų aukščiu, grožiu ir prabangumu.

1941 m. speciali komisija iš iškiliausių istorikų ir archeologų atidarė senovės mauzoliejus. Viename iš sarkofagų rado palaikus to, kuris, anot padavimo, buvo nužudytas sūnaus įsakymu. Skelete išlikę aiškūs prievartinės mirties požymiai. Trečiasis kaklo slankstelis perkirstas aštriu ginklu. Kaukolė pasislinkusi ir apversta, rankų ir dalis riešų kaulų, kaip ir pėdų, persukti. Skirtingai nuo kitų palaidojimų mauzoliejuje jis buvo su drabužiais, nors audiniai per laiką išblukę bei praradę spalvą, vietomis visai sutrūniję. Pagal musulmonų papročius mirusįjį laidoja tik su savana – ir tik „šachidus“ (kankinius) šariato įstatymas nurodo laidoti su drabužiais. Tad visa tai liudijo, kad čia karališkojo kankinio sarkofagas. Ant akmeninės plytos, po kuria ir buvo tasai pilko marmuro sarkofagas, gulėjo per laiką suakmenėję kalnų ožio ragai – kažkieno kukli auka. Ir dar ant jos buvo užrašas farsių kalba bylojantis:
„Šis šviesusis kapas, ši šlovinga kankinystės vieta, šis nepalyginamas karstas yra valdovo, kurio atėjimu pagerbti Rojaus sodai, suteiktas džiaugsmas jo gyventojų žiedui, amžinojo poilsio vieta; jis gi ir sultonas, išsilavinęs kalifas, padėjęs pasauliui ir tikėjimui, Ulugbekas – tenušviečia Alachas jo kapą! – kuris gimė 796 metais Soltanijoje6), 810 metų zulchidžo mėnesį7) ‚saugumo mieste‘ Samarkande jis tapo pilnateisiu valdovu, paklusdamas Alacho nurodymams, - ‚kiekvienas plaukia iki jam skirto laiko‘, kai jo gyvenimas pasiekė tą nenumaldomos lemties skirtą momentą, jo sūnus jo atžvilgiu atliko neteisėtą veiksmą ir nukirto tėvą kalavijo ašmenimis, pasmerkdamas kankinio mirčiai, pasiųsdamas į maloningojo visiems atleidžiančiojo viešpaties namus 853 metų ramadano mėnesio 10-ąją dieną“. Ulugbekas. Observatorija

Praėjus 500 m. po tos juodos dienos, kai buvo nužudytas didysis astronomas ir fanatikų minia sugriovė jo observatoriją, mes galim tik spėlioti, kaip ji atrodė. Net kalvos, ant kurios ji stovėjo, pavadinimas buvo nepakenčiamas karingiems musulmonų dvasininkams. Ir Kucheko kalva8) buvo skubiai pervardinta į „keturiasdešimt mergelių kalną“.

Abu Tahir Hodžos „Samarijoje“ rašoma:
„4 m. po medresės pradėjimo Mirza Ulugbekas, pasitaręs su Kazy-zade Rumi mauliana ir mauliana Main-ad-din-Kaši Kucheko papėdėje, ant Obirahmato aryko kranto pastatė observatoriją, aplink kurią pastatė aukštus hudžrus9), o observatorijos kalno papėdėje įrengė puikų sodą, kur ir leido didesnę laiko dalį“.

Baburas10) nurodo tą patį, o Mirchonu patikslina, kaip „patyrę meistrai pradėjo observatorijos statybą“ ir kaip „tame dalyvavo astronomijos mokslo atrama, antrasis Ptolomėjas, geriausi graikų mokslininkų įsikūnijimai mauliana Gijas ad-din-Džemšid ir mokslų sankaupa Niziras-ad-din-al-Tusi“.

Jaunesnysis Ulugbeko amžininkas Abd-ar-Razzak Samarkandis12) savo knygoje „Dviejų laimingų žvaigždynų patekėjime“ nuodugniai pasakoja, kaip Ulugbekas surinko „labai patyrusius žinovus – matematikus, geometrus, astronomus, statytojus“ ir kad „tame dalyvavo žinomiausi to meto mokslininkai: mauliana Salah-ad-din Musa Kazy-zade Rumi13), to meto Platonas, mauliana Ali Kušči14) – laikmečio Ptolomėjas... didžiausias žinovas Gijas-ad-din-al-Čusti ir didysis žinovas Muni-ad-din al-Tusi11)...“

Ir tik 1908 m. Samarkando archeologas V.L. Viatkinas16) čia aptiko garsiosios observatorijos griuvėsius. Tam atradimui jį stumtelėjo atsitiktinis 17 a. dokumentas.

Kasinėjant Kucheko kalvą rasta daugybė glazūruotų plytų, puikių mozaikų šukių, panašių į tas, kurias puošia puikiąją medresę Registano aikštėje. Tai rodo, kad ir observatorija buvo meistriškai išpuošta. Šaltiniai papildo archeologinius radinius teigdami, kad mozaikos ir freskos vaizdavo dangaus sferą, planetas ir žvaigždes, zodiako ženklus, žemės kraštovaizdžius. Tam Ulugbekovas papuošimui skyrė daug aukso, sidabro ir jaučių kraujo.

Abd-ar-Razzak‘as ta proga rašė:
„Į šiaurę nuo Samarkando su nuokrypiu į rytus buvo parinkta tinkama vieta. Pagarsėjusių astronomų pasirinkta laiminga žvaigždė, atitinkanti tą reikalą. Pastato pagrindas buvo toks pat tvirtas kaip galybės ir didybės pagrindai. Pamatų ir atramų sutvirtinimai buvo kaip kalnų pagrindai, kurie iki paskutiniojo teismo dienos apsaugoti nuo kritimo ir pasislinkimo. Devynių dangų vaizdas ir septynių dangaus ratų atvaizdai su laipsniais, minutėmis, sekundėmis ir sekundžių dešimtosiomis dalimis; dangaus skliautas su septynių judančių šviesulių ratais, nejudančių žvaigždžių pavaizdavimai, klimatai, kalnai, jūros, dykumos ir visa, kas su tuo susiję, buvo pavaizduota neprilygstančiais nubraižymais pakylėto statinio viduje, iškelto aukštai. Taip buvo pastatyta aukšta apvali pilis su septyniais mukarnasais17). Tada buvo įsakyta pradėti registruoti, užrašinėti ir stebėti Saulės ir planetų judėjimus. Buvo atlikti ištaisymai naujosiose Ilchanidų18) lentelėse, sudarytose labai išsilavinusio Hodžos Nasir-ad-dino Tusi, tuo padidinant jų naudingumą ir vertingumą...“

16-17 a. dokumentuose observatorijos aukštis prilyginamas garsiajai Aja-Sofijai Stambule. Dalis jos akmeninio sekstanto buvo gilioje tranšėjoje, išraustoje per kalvą iš pietų į šiaurę, kuri ir yra išlikusi. Jos lankas buvo iš degtų plytų, padengti alebrastu ir aptaisyti marmuru. Ant jų kas 70,2 cm buvo uždėtos varinės atžymos, atitinkančios 1o. Aukščiausia iš išlikusių atitinka 57o. Iš čia galima paskaičiuoti instrumento dydį. Lankų spindulys turėjo siekti 40,40 m, o ilgis – 63 m! Iš užrašų ant marmuro šukių galima spėti, kad ant stogo buvo dar ir horizontalus ratas.

Tik viskas buvo sunaikinta: sudaužyta, deginta arba išplėšta. Tuo tarpu Ulugbeko atlasui „Zidž Guragoni” nebuvo lygių. Jis pats liudijo: „Viskas, ką stebėjimu ir patirtimi sužinota apie planetų judėjimą, atiduota saugojimui šioje knygoje“.

OJis buvo Timūro anūkas ir Šachrucho, dievobaimingo Mavaranachro19), regiono tarp Amudarjos ir Syrdarjos upių, valdovo sūnus. Gimus jam duotas Mahometu-Taragajaus vardas, tuo tarpu Ulugbeku, „Didžiuoju kunigaikščiu“, jį pavadino žmonės. Jis sakė „Religijos išsisklaido kaip rūkas“ ir kartą savo ištikimajam Ali-Kuščiui prisipažino: „Aš manau, kad žvaigždėse irgi gyvena žmonės. Jie ieško tiesos, kenčia ir myli, kaip ir mes“.

Tačiau šeichai vadovui surengė slaptą teismą. Ulugbeką už atsimetimą buvo pavesta jo priešui Abasui. Apie jo paskutines minutes pagal Hodžos Mahometo Chosrou20), su kuriuo Ulugbekas vyko į Meką, žodžius rašo Mirchonas:
„Šlapią vėsią dieną 1449 m. spalio pabaigoje Ulugbekas išjojo iš Samarkando kartu su minetu Chodža, kurį jam skyrė palydovu. Tik keletas nukerų lydėjo neseniai galingu buvusį valdovą. Nespėjo jie pirmame sustojime pagirdyti žirgų, kaip juos pavijo kažkoks čagatajus ir perdavė nurodymą užsukti į gretimą gyvenvietę, kur jie turėjo gauti Ulugbekui tinkamą aprūpinimą, kad galėtų padoriai leistis į kelią. ...Labai sumišęs dėl tokio nurodymo, jis įėjo į vienus namus. Buvo šalta. Ulugbekas liepė užkurti ugnį ir išvirti mėsos. Kibirkštis nukrito ant Ulugbeko apsiauto ir sudegino jo dalį. Ulugbekas pažvelgė į jį ir pasakė tiurkų kalba ‚tu irgi pažinai‘. Jis nusiminė, o chadžiai veltui bandė jį guosti... “

Vėliau pasakojama, kaip į namą įėjo dviese ir užpuolė Ulugbeką. Vienas jų, vardu Abasas, nužudė mokslininką ir valdovą:
„Jie surišo senuką ir nuvedė prie aryko ir parklubdė. Ulugbekas negalėjo pakelti galvos, kad paskutinį kartą pažvelgtų į žvaigždes. Tačiau jis matė jų atspindžius tamsiame arykovandenyje; jame atsispindėjo ir žibintų blyksniai, panašūs į rudokas sroveles... Abasas priėjo iš priekio, tikėdamasis belaisvio akyse išvysti baime ir mostelėjo kalaviju. Valdovo galva nusirito link purvino aryko, smėlyje palikdama tamsų takelį. Vienas nukerų pasilenkė, pagriebė ją ir numetė po budelio kojomis. Prie pat aryko kranto liko knygos, iškritę iš mokslininko užančio tą akimirką, kai jam nukirto galvą...“

Paaiškinimai ir trumpos biografijos

1) Abu Simbelas (Ipsambulas) – gyvenvietė Nubijos egiptietiškoje dalyje, apie 240 km į prietvakarius nuo Asuano netoli Sudano sienos; tarp Pirmųjų ir Antrųjų Nilo slenksčių, kurie šiandien atsidūrę po Nasero ežeru. Per 2500 gyv. Žinomas Ramzio II pastatytomis šventyklomis, kurios turėjo simbolizuoti Egipto galią ir pranašumą.

2) Šarlis Kro (Emile-Hortensius-Charles Cros, 1842-1888) – prancūzų poetas, humoristas ir išradėjas. Domėjosis vaizdų perdavimo per telegrafą ir spalvotų nuotraukų fotografavimu, tačiau geriausiai žinomas užrašyto garso atgaminimo metodu, paleofonu. Gyvenime garsėjo lėbavimu. Greta meno, rasdavo laiko literatūrai – rašė apysakas ir eilėraščius. Jo vieninteliu rinkiniu buvo „Sandalų vainikas“, o dainas pagal jo eiles dainavo Bridžita Bardo ir Žiuljeta Greko.
Jis buvo įsitikinęs, kad Marse ir Veneroje stebimi blyksniai, kurie greičiausiai yra Saulės apšviesti debesys, yra didelių miestų tose planetose šviesos. Jis daugelį metų ragino Prancūzijos vyriausybę įrengti milžinišką veidrodį, kurio pagalba būtų galima komunikuoti su jų gyventojais.

3) Afrasiabas - istorinė apie 200 ha ploto vieta Samarkando šiaurėje, atrodanti kaip gesvai pilkų kalvų masyvas. Manoma, kad čia buvo senoji Sogdo sostinė Marakanda. Senovės miestas pavadintas Turano karaliaus Afrasiabo, Firdousi  „Šachnamė“ legendinio veikėjo garbei. Jis klestėjo nuo 500 m. pr.m.e. iki 1220 m. (iki mongolų invazijos). Greta yra Samarkando Afrasiabo muziejus.

4) Mazaras - mauzoliejus ar šventykla, dažniausiai skirta kokiam nors šventajam ar iškiliam religiniam veikėjui.

4) Šachi-Zindas („gyvasis karalius“) - Viduramžių 11-os mauzoliejų ansamblis Samarkande (14-15 a.) 2001 m. įtrauktas į UNESCO paveldą. Kasinėjant rastos ir 11-12 a. mauzoliejų liekanos. Iki 16 a. vadinosi Mazar šacha.

6) Soltanija - nedidelis miestelis Irano šiaurės vakarų kalnuotoje vietovėje, beveik 6 tūkst. gyv. Įkurtas 1290 m. 14 a. buvo Persijos sostine. Yra išlikęs 1313 m. statytas Oldžeitu Chodabendės mauzoliejus, 2005 m. miestelis įtrauktas į UNESCO paveldą.

7) Zulchidžas („Piligrimystės mėnuo“) - 12-as ir paskutinis islamo kalendoriaus mėnuo; vienas iš 4-ių šventųjų mėnesių. Jo metu atliekama piligrimystė bei vyksta Aukojimo šventė (Eid al-Adha). Ypač svarbiomis laikomos pirmosios 10 d., kai rekomenduojama pasninkauti. Iki islamo jis vadinosi maimunu.

8) Kuchekas („kalvelė“) - kalva į šiaurės rytus nuo Samarkando, dabar vadinama Čupan-Ata. Pro ją teka Zeravšano upė. Ant jos yra 15 a. mazaras. Senovėje jos papėdėje buvo Bagi-Maidano ir Bagča sodai bei Ulugbeko observatorija.

9) Hudžra - maža patalpa medresėje, kurioje gyveno mokiniai ir kartais apsisrodavo keliautojai.

10) Baburas (Zahir ud-Din Muhammad, 1483-1530) - tiurkų Timūro palikuonis, Ferganos valdovas. Jo sukurta naujoji Didžiųjų Mogolų Indijos valstybė su sostine Agroje apėmė didžiąją dabartinės Indijos dalį iki Bengalijos rytuose ir išsilaikė iki 18 a.

11) Nisir-ad-din-al-Tusi (1201-1274) – persų mokslininkas, fizikas, matematikas, filosofas, teologas ir kt,. Dažnai laikomas trigonometrijos pradininku. Sudarė Ilchanidų lenteles. Žinoma apie 150 jo kūrinių. Matematikoje žymiausias jo kūrinys „Apie pilną keturkampį“. Biologijoje pirmasis išsakė mintis apie evoliuciją.

12) Abd-ar-Razzak Samarkandietis (1413–1482) – persų šeichas (nuo 1463 m.) dervišų vienuolyne, kronikininkas, islamo mokslininkas. Parašė kroniką „Dviejų laimingų žvaigždžių patekėjimo ir dviejų jūrų susiliejimo vieta“ (1467-71), aprašančią mongolų-totorių užkariavimus, Timūro biografiją ir timuridų 1304-1471 m. istoriją.

13) Kazi-zade ar-Rumi (Salah al-Din Musa Paša, 1364-1437) – turkų matematikas ir astronomas, dirbęs Samarkando observatorijoje, kartu su Ulugbeku sudarinėjęs žvaigždžių katalogą. Parašė „Traktatą apie aritmetiką“, „Apie vieno laipsnio sinuso nustatymą“, „Traktatą apie sinusą“, komentarų kitų autorių traktatams.

14) Džamšidas al-Kaši (apie 1380-1429) – persų astronomas ir matematikas, dirbęs ir vadovavęs Samarkando observatorijoje. Parašė pirmą sistemingą dešimtainių trupmenų išdėstymą. „Dangaus kopėčiose“ aptaria atstumus iki Mėnulio, Saulės ir planetų. „Aritmetikos rakte“ aprašo 60-tainę skaičiavimo sistemą; „Apie apskritimą“ – paskaičiuoja apskritimo ilgį Archimedo metodu.

15) Ali Kušči (Ala al-Din Ali ibn Muhammed, 1403-1474) – astronomas, matematikas, fizikas. Po ar-rumi mirties vadovavo Samarkando observatorijai. Dalyvavo Hurgados zidžo (Ulugbeko zidžo – žvaigždžių katalogo) sudaryme. Parašė „Apie aritmetiką“ ir „Apie astronomiją“, paveikusius matematikos mokymą 16-17 a. Vidurinėje Azijoje

16) Vasilijus Viatkinas (1869-1932) – rusų archeologas, orientologas, išgarsėjęs Ulugbeko observatorijos atradimu. Rinko ir komentavo Rytų kraštų Viduramžių rankraščius.

17) Mukarnasas - išpuoštas skliautas islamiškoje (persiškoje) architektūroje, su charakteringomis rombo formos klostėmis ir piramidiškomis įdubomis, - primenant bičių korius ar stalaktitus.

18) Ilchanatas - 13 a. Persijoje Čingis chano žygių metu karvedžio Chulagu įkurtas mongolų chanatas.

19) Mavaranachras - istorinis regionas tarp Amudarjos ir Syrdarjos upių. Dar vadintas Fararudu, Transoksiana,… Mavaranachru (Užupiu) imtas vadinti arabams pradėjus užkariauti Vidurinę Aziją apibūdinant regioną už Amu Darjos. Dabar didesnė dalis priklauso Uzbekistanui.

20) Chodža Mahometas (m. 1427 m.) – Tiumenės chanas (nuo 1420 m.), Šibanidų dinastijos atstovas. Faktiškai valdė rytinę Džuči uluso dalį. 1421-22 m. vakarinėje uluso dalyje užvirė kova, kurioje Baraką palaikė Ulugbekas. Tačiau Barakas pralaimėjo ir grįžo į Chodžos Mahometo žemes.

Visatos modeliai
Ką nutyli būgnai?
Čingis chano mirtis
Dangaus žemėlapiai
Uzbekas, atradęs Ameriką
Ankstyvoji arabų astronomija
Kinijos imperatorius Huang Di
Mankurtas: asmuo be ateities
A. Jampolskaja.  Mirtis ir kitas
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Išgarsėję astronomai – brolis ir sesuo
Umai – lyginamoji charakteristika
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Kalendorius senovės Egipte
Senovės graikų astronomai
Baikalas piešiniai ant uolų
Čingis chanas ir jo kapas
Sibiro ir šiaurės tautos
Naimanės Anos istorija
Kodėl dangus žydras
Hiparchas iš Rodo
Galileo Galilėjus
Šambalos paieškos
Pažintis su chazarais
Klajokliai polovcai
Beduinas soste
Vartiklis