Pažintis su chazarais. Vartiklis

Pradžioje chazarai buvo viena iš daugelio iš Azijos atsikėlusių klajoklių genčių, kalbėjusių viena iš senųjų tiurkų kalbų. Jie, matyt, priklausė ogurų grupės gentims. Pirmas patikimas chazarų paminėjimas yra Pseudo- Zacharijaus sąraše (555 m.). Kaip jų tėvynė šaltiniuose nurodoma Bersilijos sritis (Dagestane).

6 a. pirmoje pusėje chazarai buvo savirų susivienijimo įtakoje ir kartus su jais puldinėjo Užkaukazę. Sasanidų valdomas Iranas sunkiai juos atremdavo. Valdant šachui Chosrovei Anuširvanei (531-579), persai pasistatė garsiuosius Derbento įtvirtinimus, uždariusiu siaurą praėjimą tarp Kaspijos jūros ir Kaukazo kalnų, tačiau ir jie netapo panacėja nuo klajoklių puldinėjimų.

562 m. savirai buvo sutriuškinti ir su dalimi chazarų perkelti į Užkaukazę. Savirų sąjungos dalis tebegyvavo Dagestane, kur gavo „hunų“ pavadinimą.

Pradžioje jie praktikavo Tengri šamanizmą, kalbėjo tiurkų kalba ir buvo klajokliais. Charazų valdytojai kvietėsi pabėgėlius iš Bizantijos ir Persijos apsigyventi jų šalyje. Šių pabėgėlių poveikyje, chazarai palaikė judaizmą priimtina religija sau ir daugelis priėmė žydų tikėjimą (838 m. valdovas Bulanas). Etninę nepriklausomybę išlaikė ilgą laiką, maždaug 800 m., 5-13 a.

Slavai neša duoklę chazarams, Radzimilo metr., 15 a.

Ankstyvoji chazarų istorija Rusijos pietuose iki 6 a. vidurio yra miglota. Maždaug 550-630 buvo Vakarų Turkijos imperijos dalimi, kurią valdė dangiškai-žydrieji (kiuk) turkai. Kai ji 7 a. viduryje subyrėjo, chazarai sėkmingai įgyvendino savo nepriklausomybę. Be to. Kiuk kaganatas, kuriam jie buvo pavaldūs, parodė chazarams valdymo sistemą.

Pradžioje gyveno į šiaurę nuo Derbento (Dagestane). O aukščiausio pakilimo metu Chazarija apėmė Pietų Rusijos, Šiaurės Kaukazo, Rytų Ukrainos, Krymo, Vakarų Kazachstano ir šiaurės vakarų Uzbekistano kraštus. Kitos tiurkų grupės, kaip sabirai ir bulgarai, per 7 a. pateko į chazarų jurisdikciją. Kai kuriuos bulgarus (vadovaujamus Asparucho) privertė pasitraukti į Bulgariją, o kiti bulgarai pabėgo į Volgos aukštupį, kur įkūrė nepriklausomą Volgos bulgarų valstybę. Tuo metu Kaspijos jūrą imta vadinti Chazarų jūra – ji taip ir dabar vadinama azerbaidžaniečių, turkų, persų ir arabų kalbose.

Būdama tarp islamiškųjų ir stačiatikių kraštų (esančių Bizantijos įtakoje), Chazarų imperija neleido islamui paplisti šiauriau Kaukazo – 7-8 a. čia vyko vadinamieji arabų-chazarų karai. Šių karų metu kelios chazarų grupės buvo perkeldintos į Užkaukazę. Vėliau chazarišką kilmę turėjo nemažai Abasidų kalifato Guliamų.

Pirmąją Chazarijos sostine buvo Belendžeris, surastas Viršutinių Čir-Jurtos rajone. Vėliau sostinė perkelta į Semenderį Kaukazo šiaurėje, o dar vėliau Itilį (Atilį), esantį Volgos žemupyje. Beje Itilis Viduramžiais vadinta ir Volga. Beje, Kijevą įkūrė chazarai arba vengrai – ir jo pavadinimas yra chazarų kilmės (Ky - upės krantas, jev - gyventojai).

Chazarų valdymo sistema buvo dvilypė pagal tiurkų pavyzdį – kaganas buvo didžiuoju valdovu, o bekas buvo civiliniu kariniu vadovu. Kaganai buvo tiurkų valdančios Aseno dinastijos.

10 a. rytų slavus suvienijo skandinavų valdovai. Kunigaikštis Olegas įkūrė Kijevo Rusią. Jos ir chazarai veikė vieni kitą. Rusai ir madjarai priėmė chazarų valdžios dvilypumą. Rusų kunigaikščiai netgi perėmė kagano titulą.

Rusia perėmė daugelį chazarų teritorijų 10 a. pabaigoje ir 11 a. pradžioje. Triuškinantį pralaimėjimą chazarai patyrė 965 m., kai kunigaikštis Sviatoslavas užėmė chazarų tvirtovę Sarkelę. Spėjama, kad po 2 m. jis užėmė Itilį, o tada patraukė į Balkanus. Čingis chano mongolų invazija vertė chazarus migruoti į vakarus (taipogi ir į lenkų ir lietuvių valdomas teritorijas).

Chazarų tauta neišnyko – kai kurie migravo į vakarus, Vengriją, Rumuniją ir Lenkiją, susimaišydami su vietinėmis žydų bendruomenėmis. Štai 9 a. trys chazarų giminės dėl vidinių rietenų paliko Chazariją ir prisijungė prie vengrų, su kuriais atvyko į Panoniją ir vėliau su jais asimiliavosi. Krymo karaimai ne be pagrindo save laiko chazarų palikuonimis, tarchanais. Taigi su jais ir į Lietuvą atėjęs chazarų „liežuvis“.

Chazarų kaganatas (650-969) chazarų tautos Viduramžiais įkurta valstybė, išsiskyrusi iš Vakarų tiurkų kaganato. Ji valdė Pakaukazės, Žemutinio ir Vidurinio Pavolgio, šiaurės vakarų Kazachstano, Paazovės, rytinės Krymo dalies teritorijas, o taip pat Rytų Europos stepes iki pat Dniepro. Valstybės centras pradžioje buvo Dagestano pajūryje, o vėliau persikėlė į Volgos žemupį.

Kaip ir bet kuri daugiakalbė ir didelė valstybė, kaganatas turėjo ilgą priešistorę. Į jį įėję gentys kronikose minimos nuo 4 a. – per pietines hunų stepes praėję klajokliai.
Chazarų iškilimas susijęs su Tiurkų kaganatu, su kurių valdovais chazarai, matyt, turėjo giminystės ryšių. 6 a. antroje pusėje Tiurkų kaganatas siekė Kaspijos ir Juodosios jūros stepes, o vietinės gentys pripažino jų valdžią.

Rusų laivai prie chazarų kaganų rūmų

Kaip reikšminga karinė jėga, chazarai minimi sąryšyje su 602-628 m. Irano-Bizantijos karu, kai chazaras Džebu-kaganas tapo žygio prieš Iraną pagrindiniu karvedžiu. 627 m. chazarai apiplėšė Kaukazo Albaniją ir, susijungę su bizantiečiais, užėmė Tbilisį.

Pradedant 630 m., tarpusavio konfliktai sukėlė Vakarų tiurkų kaganato suirimą. Rytų Europos stepėse susidarė du nauji politiniai junginiai. Prie Juodosios jūros iškilo Didžioji Bulgarija (632 m.), o prie Kaspijos jūros – Chazarija. Bulgarija pasireiškė kaip stipri jėga, tačiau jos klestėjimas buvo trumpas. Po chano Kubrato mirties, bulgarų orda suskilo tarp jo sūnų. Chazarai tuo pasinaudojo ir po susidūrimo 660-ais dalis bulgarų persikėlė už Dunojaus, padarė pradžią dabartinei Bulgarijai. Likusi dalis pripažino chazarų valdžią. Matyt nuo tada chazarų valdovas ir priėmė kagano titulą.

7 a. pabaigoje Chazarijos dėmesį traukė Rytų Užkaukazė su turtingomis žemdirbių valstybėmis. Veržtasi į ten dviem keliais: a) per Derbentą į Armėniją, Albanija ir tolyn į Iraną; b) rečiau per Darjalų tarpeklį alanų^*) žemėse į Gruziją. Tačiau čia jie sutiko pasipriešinimą, kai Irano vietoje iškilo arabų kalifatas, kuris 653 m. užėmė Armėniją, Gruziją ir Albaniją, o tada atakavo chazarų Belendžerą. Šio susidūrimo metu arabų armija buvo sutriuškinta, o jų karvedys Salmanas ibn Rabi žuvo.

Į valdžią atėjus Omejadų dinastijai, arabai atnaujino užkariavimus iškart keliomis kryptimis. Tąkart jie Užkaukazėje įsitvirtino rimtai ir nuo 8 a. pradžios nenutrūksta chazarų-arabų karai su permaininga sėkme. 737 m. gausi arabų armija užėmė chazarų sostinę Semenderą, persekiojo jų kaganą iki pat „Slavų upės“ (matyt Dono ar Volgos). Kaganas paprašė taikos, mainais pasisiūlydamas priimti islamą. Chazarija išsaugojo nepriklausomybę, o arabai paliko Šiaurės Kaukazą. O netrukus Kalifate kilo sumaištis ir valdžią užėmusi Abasidų dinastija atsisakė ekspansijos į šiaurę. Tad Chazarų kaganatas užtvėrė kelią arabams į vakarus ir padėjo išsilaikyti Bizantijai.

Arabų spaudimo pasekme tapo chazarų pasitraukimas nuo į labiau vidines sritis – alanų gyventą Podonję bei Pavolgį, kur įkurta nauja sostinė Itilis. Matyt tų procesų pasėkoje 9-me a. iškilo Volgos Bulgarija.

Bizantijos kaimynystė vertė chazarus dalyvauti Imperijos reikaluose. Apie 705 m. į juos pagalBos kreipėsi nuverstas imperatorius Justinianas II. Kaganas jam į žmonas davė savo dukrą ir pažadėjo pagalbą, tačiau vėliau apsigalvojo ir įsakė nužudyti Justinianą, tačiau tam pavyko pabėgti pas Dunojaus bulgarus, kurių dėka sugrįžo į valdžią, kol vėl buvo nuverstas (711 m.), o nauju imperatoriumi, palaikant chazarams, tapo Vardanas Filipikas, o jų sąjunga sutvirtinta vedybomis.

Ypač svarbiu veiksniu kaganatui tapo tai, kad jo teritorijoje gyveno daug žydų bendruomenių. Žydai į Chazariją vyko iš dviejų vietų: Artimųjų rytų ir Bizantijos. Dagestane judėjų bendruomenės susidarė 6 a. po Mazdakėjų sukilimo Irane. Judėjų tikėjimo plitimas buvo ilgas procesas. Ortodoksinio judaizmo (rabiniškojo) įsigalėjimas susijęs su karaliaus Obadijos veikla, stačiusį sinagogas ir įvedusį Mišną ir Talmudą. Anot Masudi, judėjų religija ėmė viešpatauti kaganate kalifo Charuno-ar-Rašido laikais, tad Obadijos veikla prasidėjo kažkur 8-9 a. sandūroje, keli metai gavus sostą. Jo tėvas mirė maždaug 790 m. (pagal„Joano Gotiečio gyvenimą“).

Į Chazariją ėmė keltis žydai iš kitų šalių. Ypač masiška migracija buvo valdant Juozapui, kai Bizantijoje prasidėjo žydų persekiojimai. Atsakydamas į tai chazarų valdovas pradėjo persekioti krikščionis. Žydai netruko apgyventi ištisus kvartalus miestuose, ypač Kryme. Daug jų įsikūrė ir Itilyje. Jie glaudžiai apsupo Obadijos sostą. Josifas rašė: „sostą gavo Obadija. Jis patvarkė karalystę ir tinkamai įtvirtino tikėjimą. Jis pastatė susirinkimo namus [sinagogas] Ir mokymo namus ir surinko Izraelio išminčius. Davė jiems sidabro ir aukso; ir jie paaiškino jam 24 šventojo rašto knygas, Mišną, Talmudą ir šventinių maldų rinkinius“.

Vis tik ne viskas vyko sklandžiai. Žydų pamokslininkai sunkiai pagrindė judėjišką kagano ir jo aplinkos kiltį, nes pagal judaizmą kitataučiai negali būti tikrais judėjais – ir to nesugebėjo padaryti visoms į kaganatą įeinančioms tautoms. Tad judaizmas ne jungė, o skaidė ir taip netvirtą valstybinį darinį. Judaizmas kagano aplinką nutolino nuo likusios chazarų aristokratijos tolimose provincijose. Tarp Itilo ir provincijų aristokratijos prasidėjo kova dėl valdžios.Štai kaip apie tai po 100 m. parašė Konstantinas Porfirorodnietis: „kai jie atsiskyrė nuo valdžios ir prasidėjo tarpusavio kovos, valdžia paėmė viršų ir vieni sukilusiųjų buvo sumušti, kiti pabėgo ir apsigyveno pas turkus [vengrus] dabartinėje pečenegų žemėje, ėmė su jais draugauti ir pasivadino kabarais“. Kova buvo negailestinga, joje žūdavo ir žydų kilmingieji. Matyt ir pats Obadija su dviem savo sūnumis, kas paaiškinama Tuo, kad valdžią po jo gavo Chanuka – Obadijos brolis.

Taigi maždaug 740 m. vienas chazarų karvedžių, Bulanas, priėmė judaizmą. 9 a. pradžioje jo palikuonis Obadija užėmė antrą po kagano postą ir savo rankose sutelkė realią valdžią. Nuo tada Chazarijoje įsitvirtino dvilypė valdžios sistema, lydima, matyt, tarpusavio konfliktų. Dalis chazarų, vadinamų kavarais, sukilo prieš valdančią dinastiją ir pralaimėjusi perėjo pas vengrus. Tarpusavio karai susilpnino valstybę. Represijos prieš Krymo krikščionis sukėlė Krymo atskilimą nuo Chazarijos – ir jį nedelsiant priglobė Bizantija.

Tuo metu Chazarija nuo užkariavimų politikos perėjo prie tranzitinės prekybos, tačiau aplinka buvo klostėsi nepalankiai. 9 a. prasidėjo nauja tautų kraustymosi bang air nauji klajokliai iš Azijos kėlėsi per Volgą. Pirmąja jų išstumta tauta buvo vengrai, 830-iais užėmę šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Vengrai pripažino chazarų suverenitetą, o jų vadas Levedija vedė kilmingą chazarę. Nuo tada vengrai dalyvavo chazarų karo žygiuose. 889 m. vengrus į Panoniją nustūmė pečenegai, kuriuos savo ruožtu spaudė ogurai, o šiuos – polovcai. Tad chazarai neteko įtakos stepėms prie Juodosios jūros.

Naujas chararų priešas atsirado susiformavus Senajai Rusios valstybei. Kagano titulą turėjo ir Kijevo kunigaikščiai, o jo naudojimas buvo vertinimas kaip prilyginimas chazarams. Nuo chazarų išsilaisvino polianai, severianai ir radimičiai. Bizantijos padedami chazarai šiaurės rytuose įrengė keletą tvirtovių. Apie 834 m. buvo pasiprašyta pagalbos kairiajame Dono krante statant Sarkelą.

10 a. pradžioje Chararų kaganatas susilpnėjo, tačiau išliko įtakinga valstybe. Rusai spaudė, tačiau jų užmojus chazarai neretai sugebėdavo nukreipti į Užkaukazę. Kovai su rusais panaudodavo musulmonišką larisų dalinį.
Pietuose kilo nepriklausomi islamiški emyratai. 10 a. pradžioje visą Pakaspijį suvienijo Samanidų valstybė, kurios įtakoje islamas ėmė plisti Visurinėje Azijoje ir Volgos Bulgarijoje. Chazarija atsidūrė islamo apsuptyje. Prieš musulmonišką pasaulį kaganas gudravo. Josifas savo laiške pabrėžė, kad gina musulmonų pasaulį nuo rusų. Jis tik jam nepavykdavo užkirsti rusų keliui per chazaršų žemes.

Ir lemiamą vaidmenį Chazarijos žlugimui turėjo senovės Rusia. Pirmą rusų žygis prie Džurdžano (Kaspijos) jūros užfiksuotas maždaug 864-884 m. 10 a. pradžioje tokie žygiai ėmė kartotis, pvz., 909 m. jie su 16 laivų priplaukė Abesguno salą, o 910 m. paėmė Sari miestą. Anot Masudi, 913 m. su 500 laivų pasirodė Kerčės sąsiauryje. Išprašę chazarų leidimą kilti Donu, jie priplaukė iki suartėjimo, pertempė laivus į Volgą ir tada nusileido į Kaspijos jūrą. Kaganas, užsiėmęs su pečenegais, nesikišo, o ir nenorėjo, nes rusai žadėjo duoti pusę grobio. Pakeliui atgal, stabtelėję prie Itilio, kaganui pasiuntė kažkiek turtų, tačiau įsikišo musulmoniškų larisų gvardija, prašydama leidimo susidoroti su ateiviais. Kaganas leido, tačiau perspėjo rusus apie rengiamą puolimą. Tris dienas truko žiaurus mūšis, kurio metu rusai buvo sumušti. Keliems dešintmečiais jie liovėsi čia rodytis.
943 m. valdant Josifui ar jo tėvui, rusai vėl tuo pačiu keliu atvyko iki Kaspijos jūrą ir net užgrobė Kure Berdu miestą. Vietiniams pradėjus partizaninį karą, rusai, vieno susidūrimo metu netekę vado, pasislėpė Berdo tvirtovėje ir ten peržiemojo. Pavasarį jie prasiveržė iki savo laivų ir pasitraukė į tėvynę.

964 m. kunigaikštis Sviatoslavas išlaisvino slavišką viatičių gentį ir kitais metais užėmė Sarkelą. Netrukus sutriuškino Itilą ir Semenderą. Tai laikoma nepriklausomos valstybės pabaiga.
Chazarų valdovas slėpėsi Kaspijos salose. Išėjus rusams, jis gavo Chorezmo pagalbą ir grįžo į Itilą. Mainais už pagalbą didelė chazarų dalis ir valdovas perėjo į islamą. Rusų vėl puolė ir uždėjo duoklę. Tolimesnė Chazarijos istorija miglota – matyt, chazarus galutinai nušlavė nauja klajoklių, polovcų, banga. Paskutinš kartą rusų metraščiuose chazarai paminimi 1079 m. Žinoma atskiri chazarų-judėjų persikėlimai į Centrinę Europą, kur jie įsiliejo į žydų-aškenazių gretas.

10 a. viduryje Kordobos kalifo (Ispanijoje) Abdarachmano III dvariškis žydas Hasdajus ibn-Šafrutas, susidomėjęs jį pasiekusiais gandais apie kažkur toli rytinėse stepėse egzistuojančią judėjišką valstybę, tos valstybės valdovui pasiuntė išsamų laišką, kuriame aprašė ir savąją „al-Andalus“ šalį, ir kelius, kuriais bandė susisiekti su Chazarija, ir pateikė per 30 klausimų.

Šafruras rašė, kad pirmąkart apie „judėjų šalį“ išgirdo iš chorasanų pirklių, tačiau jais patikėjo tik gavęs patvirtinimą iš Konstantinijos (Bizantijos). Buvo sakoma, kad iš Bizantijos iki Chazarijos 15 dienų kelio ir „sausuma tarp jų yra daug tautų“, o dabartinio valdovo vardas Josifas. Pirkliai sakė, kad „laivai atplaukia iš jų šalies ir atveža žuvį ir odas bei visokių prekių“ bei kad „mes su jais draugaujam ir gerbiam“, kad jie „turi karinę jėgą ir galią, karius, kurie kartais išeina į karą“.

Vis tik Šafruto pasiuntinys Izaokas ben-Natanas grįžo nieko nepešęs, nes Bizantijos imperatorius nepanoro jam padėti, aiškindamas apie nepaprastus sunkumus ir pavojus, tykančius tiek jūroje, tiek sausumoje. Suprantama, kad krikščioniškoje Bizantijoje įtariai žiūrėjo į žydų tarpe kilusį ažiotažą dėl tos valstybės.

Atkaklus Hasdajus nusprendė prasiskverbti į Chazariją per Artimuosius rytus – iš Jeruzalės per Mesopotamiją į Armėniją, Albaniją (Azerbaidžaną), o iš ten jau pas chazarus. Tuo metu į Kordobą atvyko Vokietijos pasiuntiniai, o su jais ir du žydų mokslininkai. Šie apsiėmė nugabenti laišką per Vengriją, Bulgariją, Rusią. Iš to, kad buvo gautas atsakymas, galime spėti, kad jiems tai pavyko. Ir įdomu, kad jame vokiečiai pavadinti „niemcais“, taip kaip vadino slavai, t.y. chazarai apie vokiečius žinias gaudavo per rusus.

Kordobos valdininko laiške klausimai buvo grupuoti taip: tautos kiltis, judaizmo priėmimo priežastys, šalies politinė sandara ir ekonomika, jos apimtis ir kariuomenės dydis, Chazarijos kaimynai. Ir net tai, kad buvo atsakyta ne į visus klausimus, laiškas nepaprastai įdomus, nes tai vienintelis dokumentas, kuriame apie save pasakoja patys chazarai.

Mus pasiekė du atsakymo variantai – trumpas ir platus. Plačiąją 1874 m. atrado A.S. Firkovičiaus rankraščių rinkinyje. P.K. Kokovcevas surinko trumpą ir plačią versijas, pradinį laišką ir susijusius dokumentus ir išleido 1932 m. su vertimu į rusų kalbą bei plačiais komentarais.

Atsakymas prasideda chazarų etninės kilmės aiškinimu, kad tauta kilus iš Jafeto sūnaus Togarmos giminės (senovės žydų šaltiniuose Togarma (Togaru) vadinti visos tiurkų tautos). Atseir, Togarma turėjo 10 sūnų. Juos išvardijus pradedama chazarų istorija. Pradžioje jų protėvių buvo nedaug, tada jie kariavo su gausesnėmis ir stipresnėmis tautomis, kurias Dievo padedami nugalėjo. Juos persekiodami išginė už didelės Runa upės, kur anie (vadinami vnntr) iki šiol įsikūrę prie šios upės ir netoli „Kuštantinijos“. O chazarai užėmė jų šalį. Daugelis tyrinėtojų mano, kad tai klaidingai užrašytas bulgarų onogurų (utigurų) pavadinimas. Šie 7 a. klajojo Azovo jūros rytinėse pakrantėse, ir tikrai 7 a. pradžioje per Dunojų persikėlė bulgarų orda vadovaujama chano Asparucho.

Toliau nuodugniai aiškinama judaizmo priėmimo istorija. Viskas prasidėjo nuo Bulano, kuris pats nesiryžo kreiptis į tautą dėl perėjimo prie svetimos religijos. Išvijęs iš šalies „būrėjus ir stabmeldžius“, ėmė veikti per „vyriausią kunigaikštį“, turjusiį didelę įtaką pavaldiniams. Naujo tikėjimo autoriteto pakėlimui, kaganas surengė žygius į D-ralaną ir Ar-d-vilą (t.y. Darialo tarpeklį bei Ardebilio miestą) – Kaukazo Albanijos centrą. Tada vardijami visi kaganai (13) iki pat Josifo – valdžia visada buvo perduodama sūnui.

Toliau pasakoja apie visuomeninius santykius ir ekonomiką. Kiekviena giminė turi paveldimas valdas. Kagano valdos labai plačios. Kiekvieną balandį kaganas su gausia svita ir vergais apkeliauja savo valdas. Rudenį grįžta į Itilą.

Kadangi lietaus būna mažai, laukai drėkinami iš upių. Žemė derlinga – beveik visos valdos turi sodus ir vynuogynus. Gausu žuvų. Kiek supainiotas tekstas apie Chazarijos vietą ir kaimynus (čia neišsiplėsime apie tai). Galima spręsti, kad rytinė siemna ėjo kažkur Pavolgio stepėmis, pietinė – palei Kaukazo kalnagūbrį, vakarinė – per Krymą. Labai neaiški šiaurinės sienos vieta.

Ir atsakyme nepamiršta diplomatiškai paminėti, kad kaganas yra musulmonų gynėjas: „Saugau upės žiotis ir nepraleidžiu rusų, atplaukiančių laivais, plaukti jūra, kad pultų izmailiečius. Su jais kariauju. Jei juos bent valandai palikčiau ramybėje, jie sunaikintų visą izmailiečių šalį iki pat Bagdado“.

Baigiamas atsakymas sostinės prie Itilo upės ir kagano domeno aprašymu. Iš jų galima spėti, kad domenas yra į vakarus nuo Kaspijos jūros ir jo dydis yra 300x300 km.

Taigi atsakymas kiek pagyrūniškas, neatskleidžiantis realios padėties (10-me a. Chazarų kaganatas jau silpo). Nekalbama nei apie šalies biudžetą, nei kariuomenės dydį. Kaganatą supo priešai ir buvo aiškiai ieškoma sąjungininkų tarp musulmonų.

Laiškas buvo parašytas senąją žydų kalba – matyt mokyto žydo kaganate. Vis tik tai svarbus dokumentas, suteikiantis daug žinių „iš pirmų lūpų“. Kitos žinios išbarstytos po Viduramžių istorikų, geografų ir politikų tekstus, parašytus įvairiomis kalbomis. Gausiausiai liudija arabų ir persų tekstai, o kažkiek duomenų pateikia ir rusų metraščiai. Vis tik jie fragmentiški ir neaiškūs.

^*) Alanai (osetinai) – iranėnų klajoklių gentis, kilusi iš skitų-sarmatų. Nuo 4 a. dalis alanų dalyvavo didžiajame tautų kraustymas, o kita dalis apsistojo Kaukazo prieškalnėse; iki mongolų atėjimo jų sąjunga sudarė Alanijos valstybę. 7-10 a. didelė Alanijos dalis (nuo Dagestano iki Kubanės prieigų) įėjo į chazarų kaganato sudėtį. Ilgą laiką šiaurės Kaukazo alanai atkakliai kovėsi su arabų kalifatu, Bizantija ir chazarų kaganatu. Mongolai privertė alanus persikelti į Kaukazo kalnus ir Užkaukazę, kur viena gentis kartu su vietiniais davė pradžią dabartiniams osetinams.

370 m. Žemutinėje Padonėje gunai sutriuškina alanus
371 m. Gunai užgrobia šiaurinę Juodosios jūros pakrantę
488-531 m. persų šacho Kavados I valdymas
515-516 m. gunai-savirai užpuola Armėniją
540 m. savirai užpuola Užkaukazę
552 m. susidaro Vakarų tiurkų kaganatas, kuriam vadovauja kaganas Tumynis; savirai-chazarai užpuola Albaniją
555-567 m. Tiurkų kaganato karas su eftalitamais
562 m. savirus-chazarus sutriuškina Hosrojus Anuširvanas
567-571 m. Tiukų kaganatas pavergia chazarus ir bulgarus
576 m. prasideda Bizantijos karas su Tiukų kaganatu
581-593 m. tarpusavio pjautynės Tiurkų kaganate
582-602 m. Bizantijos imperatoriaus Maurikijaus valdymas
610-641 m. Bizantijos imperatoriaus Heraklio valdymas
626 m. Heraklio sąjunga su tiurkų kaganu; tiurkų-chazarų karių įsiveržimas į Užkaukazę
627 m. tiurkai ir bizantiečiai apgula Tbilisį
628 m. užimamas Tbilisis ir pavergiama Albanija
630-634 m. tarpusavio pjautynės Tiurkų kaganate
632 m. Didžiosios Bulgarijos susidarymas
650 (apie) m. Chazarų kaganato susidarymas
652 m. Užkaukazės šalys pripažįsta arabų valdžią
653-654 m. pirmas arabų žygis į Chazariją; arabų kariuomenės sutriuškinimas
655 m. chazarai užgrobia dalį Krymo
657-659 žlunga Vakarų Tiurkų kaganatas
660 (apie) m. chano Asparucho orda persikelia prie Dunojaus
682 m. Izraelio vyskupo iš Albanijos pasiuntinybė pas savirus
684 m. chazarų antpuolis Užkaukazėje
695 m. imperatoriaus Justiniano II nuvertimas ir išsiuntimas tremtin į Chersoną
705-711 m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano II valdymas
711 m. Justiniano II mirties bausmė; chazarų įsiveržimas į Užkaukazę
713 m. arabų karvedys Maslama Derbenta šsiveržia į Chazarijos gilumą
717-741 m. Bizantijos imperatoriaus Levo Izauro valdymas
721 m. Džeracho žygis į Chazariją; Belendžero užėmimas
723-724 m. Džeracho žygiai prieš alanus
730 m. kaganas Bulanas priima judaizmą
730-731 m. chazarai užpuola Albaniją, paima Ardebilį, sutriuškina arabų karvedžio Džeracho kariuomenę
732 m. Bizantijos caraičio vedybos su kagano Čičako seserimi Irina
732 m. Mervano žygis į Derbentą ir Belendžerį („purvinąjį“)
735 m. Mervano žygis į Chazariją, chazarų kariaunos sutriuškinimas
737 m. kaganas priima islamą
740-775 m. Bizantijos imperatoriaus Konstantino Kopronimo valdymas
786-809 m. Bagdado kalifo Harun-ar-Rašido valdymas
787-791 m. Joano Goto sukilimas Kryme
799-809 m. kagano Obadijaus reformos, oficialus judaizmo priėmimas
810-820 m. kabarų sukilimas kaganate („fronda“)
822-836 m. vengrų įsiveržimas į Juodosios jūros pakrantę
829-842 m. Bizantijos imperatoriaus Feofilo valdymas
834 m. Sarkero pastatymas
860-862 m. Konstantino (Kirilo) kelionė į Chazariją
883-885 m. Prie Rusios prijungiami drevlianai, severianai ir radimičiai
889 m. pečenegai įsiveržia į pietų Rusijos stepes
890 m. Arpada paskelbiamas vengrų kunigaikščiu
894 m. vengrų žygis prie Dunojaus
895 m. pečenegai sutriuškina vengrus; vengrai pasitraukia iš Atelkuzu
909 m. rusai užima Abesguno salą Kaspijos jūroje
912-961 m. Abdarrachmano III valdymas
913 m. chazarus užpuola pečenegai, guzai ir asijai (alanai)
913 m. Rusios žygis prie Kaspijos jūros
915 m. pirmasis pečenegų pasirodymas Rusioje ir taikos sudarymas su kunigaikščiu Igoriu
922 m. Ibn Fadlano kelionė prie Volgos
932 m. chazarų karas su alanais; chazarų pergalė
943-944 m. rusų žygis prieš Berdą
954-961 m. Hasdajaus ibn-Šafruto susirašinėjimas su kaganu Josifu
965 m. Sviatoslavo Igorevičiaus žygis prieš chazarus, Itilio ir Sarkelo užėmimas
966 m. prie Rusios prijungiami viatičiai
977-985 m. Itiį pavergia Chorezmas; chazarai atverčiami į islamą
981-982 m. Vladimiro Sviatoslavičiaus žygis prieš viatičius
985 m. Vladimiro žygis į Volgos Bulgariją ir prieš chazarus
1079 m. chazarai į nelaisvę paima kunigaikštį Olegą Sviatoslavičių Tmutarakanskietį ir išsiunčia jį į Bizantiją
1083 m. Olegas grįžta į Tmutarakanską ir susidoroja su chazarais.