Istorinis diskursas

Iki dangų remiančių kalnų  

Pradžioje rusų ir tadžikų santykiuose tvyrojo šaltukas. Jie priminė kaimynus, kuriuos skiria aukšta tvora, kiekvienas gyvena savo pusėje ir į kitą nekiša galvos. Tiesa, dialogas vyko – pradžioje tarpininkaujant Bizantijai, o vėliau Europos šalims. Taip truko iki 13 a., kol Vidurinės Azijos ir Rusijos neužpuolė mongolai-totoriai.

Tada prasideda kitas periodas. Norom nenorom mongolams pavaldžios rusų kunigaikštystės buvo priverstos būti prekybos partneriu tarp Vakarų ir Rytų. Taip tęsėsi iki 15 a. vidurio, kai didysis kunigaikštis Ivanas III (valdęs 1462-1505 m.) nusimetė mongolų jungą.

Rinka į tai sureagavo – Azijos prekės ėmė dingti iš Rusijos turgų. Tai paskatino Tverės pirklį Afanasijų Nikitiną¹⁾ keliauti sausuma per Derbentą ir Baku į Persiją bei Indiją. Kelionė truko 1466-72 m. O vieną pirmųjų atstovybių Bucharos emirate (dab. Tadžikistane) 1476 m. įsteigė caras Aleksejus Michailovičius. Rusija stiprino savo valstybingumą įgaudama imperijos kontūrus. Tuo pat metu imperijoje buvusi Vidurinė Azija skilinėjo į tarpusavyje kariaujančias valstybėles, kas 16 a. privertė nutraukti Šilko kelią. Tai lėtino Rusijos ekonomikos vystymąsi. Ir teko žvilgsnį nukreipti į Vidurinę Aziją.

Tuo pat metu vyko pradinis tų kraštų pažinimas. Petro Didžiojo planuose Vidurinė Azija buvo numatyti tranzitiniu punktu pakeliui į Persijos ir Indijos rinkas. Tačiau toji idėja įgyvendinta tik po 100 m. Daug informacijos suteikė 1841-ųjų Bucharos ekspedicija, kuriai vadovavo A. Lemanas²⁾ ir M. Bogoslovskis. Kildama palei Zeravšano upę, ji atrado nemažai naudingų iškasenų telkinių. Jos nariai paskelbė nemažai vertingų gamtos, istorijos ir geografijos darbų.

Atėjo gilesnio pažinimo etapas, kuris susijęs su Vid. Azijos kolonizavimu, kuris buvo keistas, nes karvedžiai virsdavo tyrinėtojais. Vienas jų buvo generolas-leitenantas D. Romanovskis, vadovavęs karo veiksmams Turkestane. Baigęs karinę-administracinę karjerą, jis špagą pakeitė plunksna ir išleido „Apstabas Vidurinės Azijos reikalu“ (1868). O N. Majevas dalyvavo Chivino ir Kokando žygiuose ir poilsio valandėlėmis rinko gyvūnų ir augalų kolekciją, paskelbė daug straipsnių ir geografijos bei etnografijos veikalų. O Choroškinas dalyvavo 1868 m. Bucharos karinėje ekspedicijoje, vadovavo afganų būriui, tačiau kartu surinko gausią etnografinę ir statistinę medžiagą. Toli už Rusijos ribų buvo žinomi papulkininkio A. Snesarevo Pamyro etnografijos ir izmailizmo tyrinėjimai. Su kariais į žygius ėjo ir mokslininkai, kurių vienas – zoologas N. Severcovas.

Vidurinė Azija, su istorija, susijusia su žmonijos civilizacijos gimimu ir nuopuoliu, didingais užkariavimais ir senovės imperijomis, unikaliais gamtos resursais, kėlė didelį mokslinį susidomėjimą. Ji tarsi magnetas traukė rusų tyrinėtojus. Po ekspedicijų buvo spausdinami daugiatomiai leidiniai su Azijos šalių aprašymais. Keliautojų dienoraščiai buvo ryte rijami, perduodami iš rankų į rankas, skaitomi namuose ir aukštuomenės salonuose. O priekyje dar šmėkščiojo „Dangaus kalnai“, Tian-Šanis.

1857 m. Imperatoriškos geografų draugijos ekspedicija, vadovaujama P. Semionovo, pasiekė Isyk-Kulį. Žmonės apmirė – priekyje plytėjo pirmapradis grožis. Joks europietis dar nebuvo čia žengęs. Po šios ekspedicijos „Dangaus kalnai“, apie kuriuos tebuvo žinoma tik iš skurdžių Kinijos šaltinių, pradaro dalį paslaptingumo aureolės. Piotras pasauliui atvėrė Tian-Šanį, o Tian-Šanis - pasauliui P. Semionovą ir jis vadinamas Semionovu-Tian-Šanskiu. Viena Altajaus viršūnių jo garbei pavadinta „Piotru Petrovičiumi“. O 19-20 a. sandūra neapsiėjo ir be meilės motyvo. 1910 m. rugpjūčio 22 d. N. Korženevskis, keliautojas ir glaciologas, atrado antrą tuo metu pagal aukštį viršūnę Rusijos imperijoje ir ją pavadino žmonos Eugenijos vardu.

Toliau eina tarybinis Vid. Azijos tyrinėjimo laikotarpis (1917-92). Mokslininkų akį tebetraukia amžinasis Pamyras. 1928 m. surengiama tarybinė-vokiečių ekspedicija, kuriai vadovauja N. Gorbunovas (vėliau, 1932- 35 m. vadovavęs ir Tadžikijos-Pamyro ekspedicijai). Ekspedicija truko 10 m., į žemėlapį įtraukti atrasti kalnai, kalnagūbriai, ledynai, surinktas neįtikėtinas kiekis informacijos, vėliau tapusios sisteminio tyrinėjimo pagrindu. Atsilikęs Azijos pakraštys tampa išsivysčiusiu agrariniu-industriniu regionu. Įkuriamos institucijos, besirūpinančios Tadžikistano kalnų lobių tyrinėjimu, rengiami kvalifikuoti darbininkai, keliamas žemės ūkio lygis. Įkuriami astrofizikos, biologijos, chemijos, archeologijos ir istorijos, geologijos fizikos-matematikos mokslų, tadžikų kalbos ir literatūros institutai. Prie tadžikų mokslo lopšio stovėjo rusų mokslininkai: V. Komarovas,  M. Keldišas, A.L. Ščerbakovas, N. Vavilovas, E. Pavlovskis, S. Oldenburgas, A. Jofė ir kt.

Bendradarbiavimas tęsiasi ir dabar. 2004 m. spalį V. Putinas ir E. Rachmonas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, vėliau pradėjo veikti abiejų šalių įsteigtas branduolinės fizikos ir astrofizikos institutas „Pamyr-Čakaltai“ (2008). Centro tikslas – branduoliniai ir aukštų energijų kosminių spindulių tyrimai, tame tarpe ir hadronų sąveiką su lengvaisiais branduoliais plačiame energijų diapazone (0.01–1000 PeV). Pagrindinė eksperimentinė bazė – Ak-Acharo poligonas rytų Pamyro kalnuose, 4,3 km aukštyje. Tai didžiausias pasaulyje rentgeno-emursinis įrenginys iš 1500 t švino lakštų ir 620 t anglingų ir kitų medžiagų. Vėliau prie bandymų prisijungė ir japonai. Centras pratęsė kosminių spindulių tyrinėjimų Pamyre tradiciją.
2010 m. vasarą kalnų lavina sugriovė angarą, tačiau įrenginys beveik nenukentėjo ir tyrimai nutrūko tik metams. Tačiau mokslininkams gaila netekus plėvelės, metus registravusios kosminius spindulius.
Pavadinime figūruoja Čakaltajo kalno, iškylančio virš La-Paso, Bolivijos sostinės, pavadinimas. Išvertus iš aimarų kalbos tai reiškia „šaltasis kelias“. Tame kalne 5200 m aukštyje 1947 m. įrengta analogiška stotis. Joje aktyviai darbuojasi brazilų ir japonų mokslininkai, kadaise glaudžiai bendradarbiavę su tarybiniais.

Iš tadžikų poezijos

Askaras Chakimas. Ateis poetas

Kai apatiškai miega žmonija,
Tarsi šilkverpis,
Nuėdęs visatos žalumą,
Nesikelsiantis mirusiųjų prisikėlimo dieną.
Garsiau už griaustinį
Arkangelo trimitas sugaus:
Pasauliui reikia poeto, -
Ir jis, aišku, jį gaus...

---

Kaip keliavo Bundžikatos vilkė?

Metraščiuose rašoma, jog tarp Syr-Darjos ir Hisarų kalnagūbrio kadaise, apie Viduramžius, buvo didžiausias ir svarbiausias Ustrušanos³⁾ valstybės Bundžikatos miestas. Antikos laikais Ustrušanos istorija buvo neatsiejama nuo Sogdo valstybės⁴⁾, tačiau Viduramžių pradžioje ji tapo savarankiška, apie 6-12 a. tapusi viena didžiausių Vidurinėje Azijoje. Pagal arabų geografus Ibn Chaukalį ir Al-Istrachri-Jakutą jame būta apie 20 tūkst. vyrų - tad jame buvo apie 100 tūkst. gyv. Viduramžiais tai buvo labai daug.

Toks miestas negalėjo išnykti be pėdsakų, tačiau ilgai ieškota, kur jis buvo. Dar 1894 m. rusų akademikas V. Bartoldas⁵⁾, susipažinęs su Kalai-Kachkacho griuvėsių tyrinėjimais šiaurės Tadžikistane, pareiškė, kad būtent ten ir turėjo būti Bundžikata, o jam pritarė ir jo mokinys A. Jakubovskis⁶⁾. Ir jų nuojauta nepavedė.

Žinota, kas Ustrušanos valdovai turėjo trejus rūmus. Pirmųjų liekanos aptiktos 1955 m. Kalai-Kachkacho griuvėsiuose – tai buvo nedidelis, tik 10-ies patalpų pastatas, tačiau jo sienas, lubas ir kolonas puošė labai meniški medžio raižiniai ir spalvinga tapyba. Manoma, kad šie rūmai Abasidų kalifato buvo 822 m. užgrobti, sugriauti ir sudeginti.

Antrųjų rūmų pėdsakai rasti 1965 m. gretimame pilkapyje, kuris kasinėtas iki 1972 m. jie stebina savo didingumu, architektūra. Didžiulę 230 m² salę su karališko sosto niša, mažąją priėmimų salę (195 m²), maldyklą, miegamuosius, arsenalą ir kitas patalpas jungė įmantriai išraizgytų koridorių ir perėjimų sistema. Paradinių patalpų bei koridorių sienos ir skliautai buvo išpuošti spalvingais piešiniais, vaizduojančiais tai aukštuomenės gyvenimą, tai batalijas daug piešinių mitologinėmis, kulto temomis. Gausu medinių pano ir frizų, bateljefų, žmonių bei gyvūnų skulptūrų. Čia būta didžiulių maisto bei ginklų atsargų – tikriausiai tam, jei priešas ilgam apgultų. Tas pastatas irgi statytas 6-7 a. - ir, ko gero, taip pat sugriautas ir sudegintas, tik kiek vėliau, matyt apie 883-94 m., kai užpuolė Samanidų valstybė. Užpuolikai išsinešė čia buvusias brangenybes, tačiau liko freskų ir skulptūrų fragmentai.

Tokio didelio meno pavyzdžių kiekio dar nebuvo rasta niekur Vidurinėje Azijoje. Nepaprastas senovės Rytų ornamentų, simbolinių vaizdų, mitų ir herojiško epo pasaulis žvelgia į mus nuo pusiau apdegusių medinių panelių ir frizų. Keisti augalai ir kitų etnosų žmonės, pasakiškos pabaisos ir rūmų scenos su grakščiomis šokėjomis… sunku net trumpai aptarti visus tuos šedevrus, tačiau verta atskirai pakalbėti apie vieną daugiaplanę panoramą, nes joje pavaizduotas … Romos įkūrimas! Va čia tai buvo sensacija!

Toji panorama – išplėtotas epinis pasakojimas, pasibaigiantis gerai žinoma scena – vilkė maitina du pamestinukus. Kairėje jos pusėje ant plačios tachtos sėdi valdovas, o šalia tachtos klūpi pusnuogė moteris su kūdikiu ir vyriškis juodais batais, kuris rodo į kūdikį. O greta pavaizduota upė, kurioje plaukioja pusiau fantastiniai sutvėrimai, o už jos regima žmogaus melsvu apsiaustu figūra… toliau dar viena figūrų grupė, už jos – dar kita… pasakojimas yra neskubus ir kiekviena scena atspindi kokį nors epizodą ir pasibaigia vaikus maitinančia vilke.

Tikrai keista, kaip Romos įkūrimo pasakojimas su Kapitolijaus vilke atsidūrė toli Azijoje…

Kita vertus, iraniečių gentyse nuo seno žinomi mitai apie kilmingus pamestinukus, išmaitintus laukinių žvėrių. Pvz., Firdousi „Šachnamė“ epe sutinkame herojus, išmaitintus liūtės, tigrės, paukščio Simurgo⁷⁾. Tas siužetas buvo paplitęs ir vaizduojamajame mene. Vilkės, maitinančios kūdikius, atvaizdas buvo plačiai naudotas Sasanidų ir partiečių amuletuose. Panašios legendos gyvavo ir senovės Turane, iraniečių ir tiurkų gentyse. Pagal vieną padavimą tiurkai save kildino iš chunų giminės berniuko, išsigelbėjusio vos ne per stebuklą, ir globoto vilkės. Iš vilko save kildino ir senovės mongolai.

Taigi ir Azijos senovės tautelėse legendos apie vilkės globotus vaikus buvo paplitę. Netgi Achemenidų valdovas Kiras Didysis sukūrė savo „oficialiosios“ biografijos versiją, pagal kurią `jis išaugo apsuptas laukinių žvėrių, iš kurių perėmė jėgą ir išmintį.

Tokius padavimus ir įvairius toteminius tikėjimus, be abejo, žinojo ir etruskai, kurie anot Herodoto ir kitų, pradžioje gyveno Mažosios Azijos Lidijos srityje. Vėliau, persikėlę Italiją, jie nepamiršo tų padavimų, o etruskų žinias perėmę romėnai sukūrė savą legendą apie vilkės išmitintus Romulą ir Remą. Tad gali būti, kad legenda apie Kapitolijaus kalvų vilkę gimė neaprėpiamuose iraniečių prokalbei priklaususiuose Azijos plotuose. O tada ilgais karavanų keliais ankstyvųjų Viduramžių laikais grįžo į tėvynę, kurioje, aišku, ji nebuvo pamiršta, o tik sugrįžo praturtinta, įgijusi griežtą lotynišką formą.

---

¹⁾ Afanasijus Nikitinas (m. apie 1474 m.) – rusų pirklys iš Tverės, vienas pirmųjų (po Niccolo de Conti) aplankęs ir „Kelionėje už trijų jūrų“ aprašęs Indiją (1466-1472). Keliaudamas atgal, jis matyt gimtosios Tverės nepasiekė, o mirė Smolensko apylinkėse (tuo metu LDK). 1489 m. Nikitino rankraštis įtrauktas į Metraščių sąvadą, padubliuojant Sofijos ir Lvovo metraščiuose.

²⁾ Aleksandras Lemanas (, 1814-1842) – vokiečių kilmės iš Tartu rusų gamtotyrininkas, botanikas, entomologas, keliautojas. Nustatė apie 180 naujų augalų rūšių ir 20 naujų genčių. Įvairiose ekspedicijose dalyvaudavo nuo 1837 m. (Naująją Žemę). 1840-41 žiemą praleido Orenburge ir pavasarį prisijungė prie K. Butionovo ekspedicijos į Bucharą, kurios metu pirmąkart aprašytas Zerevšano slėnis. Grįždamas susirgo ir mirė Simbirske (Uljanovske).

³⁾ Ustrušana - Sogdo kunigaikštystė, kažkur nuo 6 a. iki 892 m. valdyta vietinės dinastijos afšinų. Jos teritorija buvo šiuolaikinių Tadžikistano šiaurėje ir Uzbekistano pietuose nuo Syr-Darjos upės iki Samarkando. Jos sostine buvo Bundžikatas. 8 a. pirmoje pusėje ją pasiekė arabai, tačiau ji tik mokėjo duoklę ir nepriėmė islamo. 819 m. Ustrušana perduota samanidų atstovui ibn Asadui, o 893 m. įtraukta į Samanidų valstybės sudėtį.

⁴⁾ Sogdas - istorinis regionas Vidurinėje Azijoje dabartinėje rytų Uzbekijos ir vakarų Tadžikijos teritorijose (dažnai priskiriamas ir Ferganos slėnis); senovės kinų šaltiniuose jis buvo minimas kaip Sutė. Svarbiausia krašto upe yra Zeravšanas. 6 a. kraštą užvaldė Tiurkų kaganatas iš šiaurės. Nusilpus centralizuotai valdžiai Sogdo regioną sudarė miestų-valstybių tinklas, aptarnavęs Šilko kelio atkarpą – vienu tokių (šalia Bucharos, Samarkando ir kitų) buvo Ustrušana. 8 a. kraštą užėmė Umajedų kalifatas, užbaigdamas sogdų civilizacijos klestėjimą. Iš Sogdo kilo Samanidų dinastija. 11 a. kraštas buvo priverstas pripažinti Chorezmo valdžią. 16 a. į čia iš šiaurės atkeliavo klajokliai uzbekai – ir kraštas, sunykus šilko keliui, smuko ekonomiškai.

⁵⁾ Vasilijus Bartoldas (1869-1930) – vokiečių kilmės rusų orientalistas ir filologas, vienas rusų orientalistikos mokyklos kūrėjų, pagrindinį dėmesį skyręs islamo ir tiurkų tautos istorijai. Iki 1917 m. organizavo keliones po rytines Rusijos dalis ir Vidurinę Aziją, Vadovavo 1921 m. įkurtai Orientalistikos kolegijai, kurios vienu uždaviniu buvo sukurti rašmenis jų neturinčioms tautoms ir arabų kalbos rašmenis pakeisti lotyniškais. 1924-26 m. buvodavo Baku, kur taip pat vertė ir ten saugomus kai kuriuos rankraščius. Parašė knygas: „Ulugbekas ir jo laikmetis“ (1918), „Turkestanas mongolų invazijos metu“ (1900) ir kt.

⁶⁾ Aleksandras Jakubovskis (1886-1953) – tarybinis istorikas orientalistas, vienas pirmojo „Islamo enciklopedijos“ leidimo autorių; Vidurio ir Vakarų Azijos, Kaukazo šalių, Aukso ordos specialistas. Parašė daug darbų apie Vidurinę Aziją, pvz., „Aukso orda“ (1941, su B. Grekovu), „Aukso orda ir jos žlugimas“ (1950, su B. Grekovu), „Uzbekistano tautų istorija“ (2 t., 1950, su bendraautoriais) ir kt.

⁷⁾ Simurgas - iranėnų mitinis ir pasakų paukštis, minimas jau Avestoje kaip panašus į erelį panašus, o „Šachnamė“ vadinamas teisingumo ginklu. Jis yra visų paukščių valdovas. Kartais tapatinamas su feniksu ar chumajumi. Kai kur nurodoma, kad yra du Simurgai – gerasis ir blogasis. Gerasis dykumoje rado Rustamo tėvą Zalą ir išaugino jį savo lizde. Blogąjį Simurgą nužudo Isfandijaras. Simurgo motyvas labai mėgiamas iranėnų mene, dažnai minimas sufijų poezijoje (ypač Ataras, sukūręs poemą „Paukščių sąskrydis“). Sefevidų valdymo laikais Simurgas tapo Irano emblema bei herbu. Mitą apie Simurgą perėmė ir Vidurinės Azijos tiurkų tautos.

Irkutskas
Pasaulio širdis
Indo-iranėnai ir kalba
Mažoji Indija (Etiopija)
Naimanės Anos istorija
Buvęs uždaras Tibetas
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Budistinis pragaras Tailande
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Umai – lyginamoji charakteristika
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Armėnų literatūros atšvaistai
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Akupunktūra: organizmas vientisas
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Valdovas ir astronomas, tapęs kankiniu
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Omaras Chajamas. Rubajatai
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Lenino mauzoliejaus mistika
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Evenkai, jakutai, eskimai
Bado kalnai Afrikoje
Čingis chano mirtis
Samurajų ideologija
Kinijos piramidės
Nan Madolis
Vartiklis