Iki dangų remiančių kalnų
Pradžioje rusų ir tadžikų santykiuose tvyrojo šaltukas. Jie priminė kaimynus, kuriuos skiria aukšta
tvora, kiekvienas gyvena savo pusėje ir į kitą nekiša galvos. Tiesa, dialogas vyko pradžioje tarpininkaujant
Bizantijai, o vėliau Europos šalims. Taip truko iki 13 a., kol Vidurinės Azijos ir Rusijos neužpuolė mongolai-totoriai.
Tada prasideda kitas periodas. Norom nenorom mongolams pavaldžios rusų kunigaikštystės buvo
priverstos būti prekybos partneriu tarp Vakarų ir Rytų. Taip tęsėsi iki 15 a. vidurio, kai didysis kunigaikštis
Ivanas III (valdęs 1462-1505 m.) nusimetė mongolų jungą.
Rinka į tai sureagavo Azijos prekės ėmė dingti iš Rusijos turgų. Tai paskatino Tverės pirklį Afanasijų
Nikitiną*) keliauti sausuma per Derbentą ir Baku į Persiją bei Indiją. Kelionė truko 1466-72 m. O vieną pirmųjų
atstovybių Bucharos emirate (dab. Tadžikistane) 1476 m. įsteigė caras Aleksejus Michailovičius. Rusija
stiprino savo valstybingumą įgaudama imperijos kontūrus. Tuo pat metu imperijoje buvusi Vidurinė Azija
skilinėjo į tarpusavyje kariaujančias valstybėles, kas 16 a. privertė nutraukti Šilko kelią. Tai lėtino Rusijos
ekonomikos vystymąsi. Ir teko žvilgsnį nukreipti į Vidurinę Aziją.
Tuo pat metu vyko pradinis tų kraštų pažinimas. Petro Didžiojo planuose Vid. Azija buvo numatyti
tranzitiniu punktu pakeliui į Persijos ir Indijos rinkas. Tačiau toji idėja įgyvendinta tik po 100 m. Daug
informacijos suteikė 1841-ųjų Bucharos ekspedicija, kuriai vadovavo A. Lemanas ir M. Bogoslovskis. Kildama palei
Zeravšano upę, ji atrado nemažai naudingų iškasenų telkinių. Jos nariai paskelbė nemažai
vertingų gamtos, istorijos ir geografijos darbų.
Atėjo gilesnio pažinimo etapas, kuris susijęs su Vid. Azijos kolonizavimu, kuris buvo keistas, nes
karvedžiai virsdavo tyrinėtojais. Vienas jų buvo generolas-leitenantas D. Romanovskis, vadovavęs karo
veiksmams Turkestane. Baigęs karinę-administracinę karjerą, jis špagą pakeitė plunksna ir išleido Apstabas
Vidurinės Azijos reikalu (1868). O N. Majevas dalyvavo Chivino ir Kokando žygiuose ir poilsio valandėlėmis
rinko gyvūnų ir augalų kolekciją, paskelbė daug straipsnių ir geografijos bei etnografijos veikalų. O
Choroškinas dalyvavo 1868 m. Bucharos karinėje ekspedicijoje, vadovavo afganų būriui, tačiau kartu surinko
gausią etnografinę ir statistinę medžiagą. Toli už Rusijos ribų buvo žinomi papulkininkio A. Snesarevo
Pamyro etnografijos ir izmailizmo
tyrinėjimai. Su kariais į žygius ėjo ir mokslininkai, kurių vienas zoologas N. Severcovas.
Vidurinė Azija, su istorija, susijusia su žmonijos civilizacijos gimimu ir nuopuoliu, didingais užkariavimais ir
senovės imperijomis, unikaliais gamtos resursais, kėlė didelį mokslinį susidomėjimą. Ji tarsi magnetas traukė
rusų tyrinėtojus. Po ekspedicijų buvo spausdinami daugiatomiai leidiniai su Azijos šalių aprašymais.
Keliautojų dienoraščiai buvo ryte rijami, perduodami iš rankų į rankas, skaitomi namuose ir aukštuomenės
salonuose. O priekyje dar šmėkščiojo Dangaus kalnai, Tian-Šanis.
1857 m. Imperatoriškos geografų draugijos ekspedicija, vadovaujama P. Semionovo, pasiekė Isyk-Kulį.
Žmonės apmirė priekyje plytėjo pirmapradis grožis. Joks europietis dar nebuvo čia žengęs. Po šios
ekspedicijos Dangaus kalnai, apie kuriuos tebuvo žinoma tik iš skurdžių Kinijos šaltinių, pradaro dalį
paslaptingumo aureolės. Piotras pasauliui atvėrė Tian-Šanį, o Tian-Šanis - pasauliui P. Semionovą ir jis
vadinamas Semionovu-Tian-Šanskiu. Viena Altajaus viršūnių jo garbei pavadinta Piotru Petrovičiumi. O 19-
20 a. sandūra neapsiėjo ir be meilės motyvo. 1910 m. rugpjūčio 22 d. N. Korženevskis, keliautojas ir
glaciologas, atrado antrą tuo metu pagal aukštį viršūnę Rusijos imperijoje ir ją pavadino žmonos Eugenijos vardu.
Toliau eina tarybinis Vid. Azijos tyrinėjimo laikotarpis (1917-92). Mokslininkų akį tebetraukia amžinasis
Pamyras. 1928 m. surengiama tarybinė-vokiečių ekspedicija, kuriai vadovauja N. Gorbunovas (vėliau, 1932-
35 m. vadovavęs ir Tadžikijos-Pamyro ekspedicijai). Ekspedicija truko 10 m., į žemėlapį įtraukti atrasti kalnai,
kalnagūbriai, ledynai, surinktas neįtikėtinas kiekis informacijos, vėliau tapusios sisteminio tyrinėjimo
pagrindu. Atsilikęs Azijos pakraštys tampa išsivysčiusiu agrariniu-industriniu regionu. Įkuriamos institucijos,
besirūpinančios Tadžikistano kalnų lobių tyrinėjimu, rengiami kvalifikuoti darbininkai, keliamas žemės ūkio
lygis. Įkuriami astrofizikos, biologijos, chemijos, archeologijos ir istorijos, geologijos fizikos-matematikos
mokslų, tadžikų kalbos ir literatūros institutai. Prie tadžikų mokslo lopšio stovėjo rusų mokslininkai:
V. Komarovas,
M. Keldišas, A.L. Ščerbakovas,
N. Vavilovas, E. Pavlovskis, S. Oldenburgas,
A. Jofė ir kt.
Bendradarbiavimas tęsiasi ir dabar. 2004 m. spalį V. Putinas ir E. Rachmonas pasirašė
bendradarbiavimo susitarimą, vėliau pradėjo veikti abiejų šalių įsteigtas branduolinės fizikos ir astrofizikos institutas Pamyr-Čakaltai (2008).
Centro tikslas branduoliniai ir aukštų energijų kosminių spindulių tyrimai, tame tarpe ir
hadronų
sąveiką su lengvaisiais branduoliais plačiame energijų diapazone (0.011000 PeV). Pagrindinė
eksperimentinė bazė Ak-Acharo poligonas rytų Pamyro kalnuose, 4,3 km aukštyje. Tai didžiausias
pasaulyje rentgeno-emursinis įrenginys iš 1500 t švino lakštų ir 620 t anglingų ir kitų medžiagų. Vėliau
prie bandymų prisijungė ir japonai. Centras pratęsė kosminių spindulių tyrinėjimų Pamyre tradiciją.
2010 m. vasarą kalnų lavina sugriovė angarą, tačiau įrenginys beveik nenukentėjo ir tyrimai nutrūko
tik metams. Tačiau mokslininkams gaila netekus plėvelės, metus registravusios kosminius spindulius.
Pavadinime figūruoja Čakaltajo kalno, iškylančio virš La-Paso, Bolivijos sostinės, pavadinimas. Išvertus
iš aimarų kalbos tai reiškia šaltasis kelias.
Tame kalne 5200 m aukštyje 1947 m. įrengta analogiška stotis. Joje aktyviai darbuojasi brazilų ir japonų mokslininkai,
kadaise glaudžiai bendradarbiavę su tarybiniais.
Iš tadžikų poezijos
Askaras Chakimas. Ateis poetas
Kai apatiškai miega žmonija,
Tarsi šilkverpis,
Nuėdęs visatos žalumą,
Nesikelsiantis mirusiųjų prisikėlimo dieną.
Garsiau už griaustinį
Arkangelo trimitas sugaus:
Pasauliui reikia poeto, -
Ir jis, aišku, jį gaus...
*) Afanasijus Nikitinas (m. apie 1474 m.) rusų pirklys iš Tverės, vienas pirmųjų
(po N. de Conti) aplankęs ir Kelionėje už trijų jūrų aprašęs Indiją (1466-1472). Keliaudamas atgal, jis matyt gimtosios
Tverės nepasiekė, o mirė Smolensko apylinkėse (tuo metu LDK). 1489 m. Nikitino rankraštis įtrauktas į Metraščių
sąvadą, padubliuojant Sofijos ir Lvovo metraščiuose.
Irkutskas
Pasaulio širdis
Buvęs uždaras Tibetas
Indo-iranėnai ir kalba
Mažoji Indija (Etiopija)
Naimanės Anos istorija
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Umai lyginamoji charakteristika
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Budistinis pragaras Tailande
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Armėnų literatūros atšvaistai
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Akupunktūra: organizmas vientisas
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Valdovas ir astronomas, tapęs kankiniu
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Lenino mauzoliejaus mistika
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Omaras Chajamas. Rubajatai
Evenkai, jakutai, eskimai
Bado kalnai Afrikoje
Čingis chano mirtis
Samurajų ideologija
Kinijos piramidės
Šambalos paieškos
Nan Madolis
Vartiklis