Armėnų literatūros atšvaitai rusiškai  

Lenkų fantastas S. Lemas, labai gerbęs senąją armėnų tautą, savo romanuose apie ateitį veikėjams duodavo armėniškas pavardes.

Armėnų prozos pavyzdziai - apsakymai Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas  ir  O. Vardunianas. Tebūnie tavo valia, Kūrėjau

Pirmąkart apie Rusijos ir Armėnijos ryšius minima X-XI a. Apie „Armėniją Mažąją ir Didžiąją“ užsimenama garsiajame rusų metraščių sąvade „Amžių laikų sakmėje“, sukurtoje Senoji armėnų literatūra apie 1113 m. Vienuolis metraštininkas Nestoras Armėniją įtraukė tarp svarbiausių šalių greta Persijos, Indijos, Britanijos ir kt. Net 17 a. pasidalinus Armėniją tarp Turkijos ir Irano rusų-armėnų ryšiai nenutrūko ir Rusija buvo pagrindinė armėnų išsivadavimo viltis. 19 a. karinės operacijos pasekmėje rytų ir dalis vakarų Armėnijos įėjo į Rusijos sudėtį. Tai padėjo armėnams išlikti kaip nacijai išsaugant kalbą ir kultūrą. Tarybiniu laikotarpiu armėnų rašytojų kūryba gausiai versta į rusų kalbą. Tuo tarpu, po TSRS žlugimo dauguma kultūrinių ryšių nutrūko. Tačiau 2005 m. buvo paskelbti Rusijos metais Armėnijoje ir 2006 m. – Armėnijos Rusijoje. Tai pagausino knygų rusų kalba apie armėnų istoriją ir literatūrą pasirodymą.

„Armėnija, Armėnija.. 200 klausimų ir atsakymų nuo Biblijos laikų iki šiandienos“ – geras vadovas po Armėnijos istoriją, kuriame glaustai aprašomi istorijos, geografijos, ekonomikos ir kultūros klausimai.

Z. Balajano*), užkietėjusio keliautojo, „Kilikijos“ burlaivio idėjos įkvėpėjo, „Sugrįžimas“ skirtas paskutiniam etapui. „Kilikija“ - medinis savadarbis laivas, panašus į statytus Viduramžių Armėnijoje. Kilikija – vienas iš senosios Armėnijos pavadinimų. Burlaivis vos ne iki pusės buvo prikrautas knygų, monografijų ir enciklopedijų, kurias vežė tėvynainiams pakeliui aplink Europą – nuo Juodosios jūros, pro Gibraltarą, Baltijos jūrą, Ladogos ežerą, Volgą, Doną, Azovo jūrą vėl iki Juodosios jūros.

Balajano „Šauksmas“ supažindina su šiuolaikine Armėnijos proza. Pagrindine apsakymų tema yra tragiški armėnų tautos įvykiai per paskutinius 2 dešmtm.: žemės drebėjimas, Sumgaito įvykiai, mūšiai Kalnų Karabache, šalies blokada. Jiems būdinga dramatizmas, įsigilinimas į veikėjų psichologiją, gėrio pergalė. Z. Balajano "Kalnietis ir mergaitė" herojus neįstengia nužudyti azerbaidžanietės mergaitės nepaisant keršto priesaikos. Daugelis autorių rinkosi alegorines, sakmės formas – kaip O. Vardumiano "Ratas", kurio herojus plaukia neaprėpiama vandens platybe su akmeniu ant kaklo. Akmuo traukia žemyn, jis visaip bando jo atsikratyti, tačiau negali. jis supranta, kad vienintelė išeitis – "viltis, nepasiekiama, kaip horizontas, tolima, kaip sklendžiantis paukštis".

"Šauksmą" pratęsė rinkinys "Širdis ne akmuo", į kurį įtraukti 9 rašytojų kūriniai. Rinkinys pasižymi žanrų įvairove – nuo realizmo iki fantastinių alegorijų. Jų ypatybe yra nuolatinis senosios tautos istorijos "dalyvavimas". V. Ter-Kazariano "Karaliaus moneta" – sakmė apie turkų valdymą. Herojus jaunystėje patyrė gimtojo kaimo sunaikinimą ir giminaičių žūtį. Senovinė moneta su armėnų karaliaus atvaizdu jam sukelia pasididžiavimo tauta jausmą, siekį pasipriešinti užpuolikams, kuriuos perduoda sūnui. Tačiau tokių žmonių kaime vos keli – ir jo nėra kam apginti; tad kaimas vėl nusiaubiamas. Tai atsišaukia O. Vardumiano "Taip miršta ereliai" (1997), kuriame veiksmas vyksta 1994 m. Kalnų Karabache, kur vadovybė sukilėlius siunčia pulti kaimą. Būrio žūtis neišvengiama, tačiau puolimas būtinas – tokie karo įstatymai. Stebina žmonių didvyriškumas – būrys žūsta, tačiau beviltiškumo jausmo nėra. P. Zeitunciano "Nežvelk į veidrodį" perkelia į XXI a. Grotesko forma, su jumoru aprašomas šiuolaikinis gyvenimas.

Trumpai apie šiuolaikinę armėnų literatūrą

9-me dešimtm. į armėnų literatūrą atėjo nauja rašytojų kartą; jos žymesni atstovai: prozininkai Gurgenas Chandžianas, Levonas Chečojanas, Varužanas Aivazianas, Samvelas Mkrtčianas, poetės Violeta Grigorian**), Marinė Petrosian...

Dar nauja rašytojų karta atėjo 21 a. pradžioje. Jaunieji autoriai aptaria naujojo tūkstantmečio problemas, atspindi naujas realijas ir svajoja apie ateitį. Jie drąsiau ir atviriau išreiškia emocijas, panauduoja šiuolaikinius stilius: intelektualinį laišką, psichologinį trilerį, fentezi... Tarp jų paminėtini Aramas Pačianas (su romanu „Iki pasimatymo, paukšti“ apie palaužtą asmenybe armijoje), Ovanesas Tekgezianas (romanai „Bėgantis miestas“, „Odos skausmas“) pasižymintis post- modernistiniais romanais su „sąmonės srauto“ elementais, Armėnas Oganianas („Kikoso sugrįžimas“) su jo aštria politine retorika, Gračja Saribikianas (marginio realizmo romanas „Dvynių saulė“), Šušan Avakian, labiau žinoma siauresniame rate ir pasižymi aštria feministine tematika ir originalia kalba („Sugrįžimo knyga“ – ko gero, originaliausias kūrinys 21 a. armėnų literatūroje)...

Su armėnų poezija kadaise supažindino V. Briusovo antologija „Armėnijos poezija“. Ją pratęsė armėnų poezijos dvitomis, kurio pirmas tomas „Granatų šepečiai“ jau išleistas. Jame pristatyti ir garsūs XX a. poetai E. Čarencas ir M. Markarian, kurios eiles vertė geriausi tarybiniai vertėjai (tarp jų A. Achmatova, P. Antokolskis ir A. Tarkovskis: 

"Dūdelės vėl graudžiai rauda
Ir virpina sielas –
Prisimenu su apmaudu
Savo paliktas dienas".

Avetiką Isaakianą dar 1916 m. vertė V. Briusiovas (pirmajai armėnų poezijos antologijai), o vėliau N. Tichonovas, "kad daina skrietų, sparnus išskleidus, naujai auštant tau, tėvyne- džan". A. Isaakiano, armėnų klasiko, eilės - tarsi aforizmai ir patarlės: 

Tavo antakių du lenkti spinduliai,
Tarsi kardą laikantys budeliai.

Visa – iliuzija, sumaištis ir melas.
Tebūna leista tavo lūpas išgerti;
Jų raudoną vyną, -
Džiaugsmingai sutiksiu kardo kirtį.

Gerai žinomos Arsenijaus Tarkovskio eilutės: "Ach, tie rytų vertimai, / Kaip skauda per juos galvą", tačiau su kokia meile jis vertė Egišė Čarenso ir Amo Sagijan eiles. Vertęs Silvos Kaputikian, Martino Karamiano, Sareno Muradiano ir kitų eiles, Glanas Onanianas knygoje pateikiamas originaliais tekstais rusų kalba, kuriuose, vienok, aiškiai skamba armėniška gaida. Rinkinyje verta paminėti ir Ninos Gabrielian eiles rusų kalba bei Liudvigą Durianą, išverstą M. Sinelnikovo.

V. Davtiano pagrindinė tema – meilė Tėvynei. E. Čarencas vienas armėnų poezijos pradininkų. Jo eilės pilnos nerimo. Tuo tarpu Čarenco meilės lyrika – rytų poezijos tradicijos vystymas. Savitu knygos kamertonu skamba A. Arutiuniano posmai, parodantys apnuogintą širdies sopulį. Tuo tarpu S. Kaputikian kūryboje atspindį rado paskutiniųjų dešimtmečių įvykiai, sukėlę artimųjų emigraciją. Išsiskyrimo liūdesys skamba "Emigracijoje": 

Išvažiuojate?.. Ką gi, sėkmės!..
Kažkur jūrose, rūkuos ir ūkuos,
Šmėkščioja tavo laivas virš gelmės;
Prie krantinės jis niekad neūkaus…

Svarbiu įvykiu rusų literatūriniame gyvenime tapo žurnalo "Rostovų namai" nr.3 pasirodymas, skirtas tiek Rusų kalbos metams, tiek Rusų kalbos dienoms Armėnijoje. Jame plačiai pristatyta ir Armėnijos poetų, rašytojų, kritikų, filosofų bei publicistų kūryba.

"Maištingasis Karabachas" – tai V. V. Krivopuskovo, 1990-91 m. buvusio TSRS VRM tardymo operatyvinės grupės viršininku Kalnų Karabache prisiminimai, leidžiantys prisiliesti prie mažai žinomų istorijos puslapių, nuo kurių praėjo jau nemažai metų, kad "neišblėstų iš atminties".

2008 m.gruodžio mėn. 50 m. jubiliejų švęs žurnalas „Literatūrinė Armėnija“ (rusų kalba). Pirmajame 2007 m. numeryje subtili ir poetiška Anšeno Abaziano proza: „Atrodo, kad berniukas manimi tiki ir padeda drugelį ant žolės atokiausiame sodo kampelyje, kur tirštėjanti sutema viską nudažo liūdnais tonais ir kur pavasario vėjas švelniai liūliuoja paskutinį drugelio sapną“ (Sužeista plaštakė).

Senosios Armėnijos istorijai skirti Anos Petrosian studijos „Valdovo Trdato proto aptemimas“ puslapiai.

Antrajame numeryje publikuojami Granto Matevosiano (1935-2002) apsakymai „Sugrįžimas“ ir „Mano trumpi bučiniai“. Iš Belgrado atsiųstame R. Tomaševičiaus straipsnyje „Miegantys herojai“ apžvelgiami armėnų ir serbų epų panašumai.

Paskutiniame numeryje įdomi Ch. Dadajano analizė „Pasakojimai apie pirklius ir pardavėjus“ istorinius faktus pateikianti literatūrine forma. Taip pat publikuojama vieno 20 a. klasikų V. Sarojano (1908-1981) kūryba.

*) Zorijas Balajanas (g. 1935 m.) – armėnų rašytojas, žurnalistas, keliautojas, gydytojas, sporto apžvalgininkas, visuomenės veikėjas. Atliko kelionę aplink Europą kilikietiško senovės armėnų laivo kopija „Kilikija“ (2004-06) bei aplink pasaulį jachta Armėnija“ (2009-11). Žinomumą jam atnešė esė „Židinys“ (1981), skirta Armėnijos istorijai, kurioje pabrėžiama Kalnų Karabacho armėniškoji tapatybė. Vėliau tapo vienu Kalnų Karabacho lyderiu, 2020 m. savanoriu išėjo jo ginti ginklu. Buvo kaltinamas sprogimo Baku metro organizavimu ir netgi kurį laiką ieškomas Interpolo, vėliau jį pašalinusį iš sąrašo „dėl politinio pobūdžio“. Pasižymi prorusiškais požiūriais, Armėnijoje kritikuotas už požiūrį į Krymo okupaciją.

**) Violet Grigorian (g. 1962 m.) – armėnų rašytoja, poetė. Gimusi Irane, tačiau 1975 m. persikėlusi į Armėniją. RS narė nuo 1990 m. Įsteigė literatūrinį žurnalą „Bnagir“ (Originalas). Vedė TV programą „Autografas“. Vertinama labai nevienareikšmiškai ir labiau žinoma iš TV šou ir „ta, kuri eilėse naudoja necenzūrinę kalbą“. Kūriniai: „Amour“ (2006, pranc.), „Nuoširdžiai, nuoširdžiai sakau“ (1991, eilės; 1998, „Miestas“, poema), „Kokia sunki žiema“ (2000).

Artiomas Arutunianas. Šaknis

Su šaknim išroviau krūmą žalią
ir dvelkia ta šaknis apnuoginta
žemės gelme paslaptinga.
Netiki krūmas, kad prarado gyvybės galią,
be priekaišto žvelgia savo akimis,
netikėdamas žalių šakų mirtimi.



Vardanas Akopianas (Kalnų Karabachas)
Mano brangioji

Mano brangioji kalnuose - klaviatūra....
Kiekvienu žingsniu paspaudžiu klavišą;
Taip, kad nenuskambėtų klaidinga natūra,
kad kelias ir mano gyvenimas viešas
susilietų į vientisą tyrą melodiją...


* * *

Kaip pavargę šachmatų figūros,
Kai žaidimas eina į pabaigą,
Mano draugai krenta ir gūra,
Dingsta nuo lentos nusibaigę;
Tuo tarpu nauja jų karta,
Atėjus į mano gyvenimą,
Stumia kareivius į karą,
Ten, kur naujas mūšis bręsta.

Nusišluostyk ašaras
Ir, jei gali, pažvelk ramiai,
Kad mieste, kuriam gyveni,
Jau mažiau pažįstamų
Nei kapinėse miesto pakrašty.


Seda Vermiševa

        * * *

 Ko prašiau Dievo -
          Visa 
       Išsipildė.
 Ir kraujas mėlynas,
  Ir kaulas baltas,
Ir viršūnių gausmas,
    Ir beržų ošimas...
        Išsipildė, 
         Nugulė,
       Nenusirito.
 Namas pastatytas,
       Po mėnuliu.
     Laukas išartas,
    Erelis ant uolos.

Žybtelėjimo žanras
Džalal ad-Din Rumi
Omaras Chajamas. Rubajatai
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
Belsučlit: baltarusių šiuolaikinė literatūra
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Lietuvių literatūros tendencijos
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Ženklo savarankiškumo doktrina
Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
Susijungia begalybėje per Dzen?
D. Zavolskis. Valstybės stilius
K. Bepirštis. Varno klyksmas
21 a. amerikiečių apsakymas
Iki dangų remiančių kalnų
Vartiklis
Skaitiniai