Į komunizmą – atsisakant Dievo

   

Materializmo idėjos kilo senai. Jis teigia materijos pirmumą prieš dvasią. Pasirodo, kad dvasios kiltis ir tam tikros materialios substancijos (pvz., iš atomo, anot Demokrito) niekuo ne blogesnė nei hipotezė apie tai, kad pasaulį sukūrė kažkokia aukštesnioji būtybė. Tačiau komunizmo idėjai visai nebūtinas materializmas; ir kad juos dabar siejame – grynas atsitiktinumas.

Komunizmo principas – atmetama privati nuosavybė, o visos turtinės teisės priklauso bendruomenei, kai paskirstymas tarnauja visų žmonių poreikių tenkinimui. Karl Marx

Tokia visuomeninė santvarka siūlyta daugelio senovės Graikijos mąstytojų. Ją propagavo Pitagoras ir jo pasekėjai, taip pat ir epikūriečiai (anot Diogeno Laertiečio). O pilniausiai teoriškai šią koncepciją išvystė Platonas: „Geriausia valstybė...: draugų viskas bendra, ir, jei galima, bendros žmonos, vaikai, turtai“ (Apie įstatymus).

Tačiau realus komunizmo idėjų įgyvendinimas vyko religiniuose dariniuose, pvz., krikščionių – ir juk neveltui kai kurie komunizmo ideologai Jėzų Kristų paskelbė pirmuoju komunistu: „Visi tikintieji buvo kartu ir viskas buvo bendra... ir dalinosi viskuo pagal kiekvieno poreikius“ (Apaštalų darbai). Tačiau Bažnyčiai įgijus nuosavybės ir netgi susiliejus su monarchinėmis struktūromis, komunistinės idėjos tapo sektų „nuosavybe“. Pvz., 19-e a. JAV steigiasi daugybė bendruomenių (tarp jų ir amanų).

O materialistinis komunizmas pasireiškia tik 16 a. su Tomo Moro „Utopija“ (1518). Komunizmą kaip besivystančios socialistinės visuomenės idealą aprašė 19 a. vokiečių filosofai, remdamiesi Liudvigo Fojerbacho veikalais. Šis mąstytojas nuėjo ilgą dvasinį kelią: nuo metafizikos iki materializmo. Nenuostabu, kad toks kelias laukė ir jo mokinių – Karlo Henricho Markso ir Fridricho Engelso.

Tikrasis Markso vardas – Mardochėjus Levis. Jaunasis Mardochėjus, kurio kelios kartos buvo rabinais, vardą pasikeitė dėl visuomeninės padėties privalumų, dėl to ir apsikrikštijo.

Jaunystėje jis laikytas pavyzdingu krikščioniu. Pirmas iš žinomų jo kūrinių vadinosi „Tikinčiųjų susijungimas su Kristumi“ ir buvo skirtas „Jono evangelijos“ analizei. Jame rašoma: „Suartėjimas su Kristumi vyksta glaudžiausiai ir gyvai su Juo bendraujant. Tame, kad visada turim jį prieš savo akis ir širdyje. Ir, persiėmę didžiausia meile Jam, tuo pat metu atveriam savo širdis mūsų broliams, kuriuos jis glaudžiau prie mūsų priglaudė, už kuriuos Jis pasiaukojo...“

Tačiau netrukus po gimnazijos baigimo jo gyvenime nutiko kažkas paslaptinga. Dar gerokai iki to, kai 1841 m. Mozė Hesė jį atvertė socialistinėms pažiūroms, Marksas tapo labai nusiteikusiu prieš religiją. Tai ėmė ryškėti studentavimo metu – ir viename to meto jo eilėraščių skaitome: „Trokštu atkeršyti Tam, Kurs valdo iš aukštybių“. Tarytum dar tiki, kad Tasai egzistuoja, tačiau jau ginčijasi su Juo.

Asmeniniai motyvai liko nežinomi.kai ką galima nuspėti perskaičius studentiškais laikais parašytą poemą „Oulanem“ („Oulanem“ – iškraipytas Emanuelio, ST naudoto Jėzui Kristui įvardinti, hebrajiškai reiškiančio „Dievas su mumis“, variantas):

Vis labiau ir drąsiau šoku mirties šokį,
Ir jis taip pat, Oulanem, Oulanem –
Tas vardas skamba kaip mirtis. Moses Hess
Skamba, kol nesustingsta pasigailėtinai.
Netrukus amžinybę priglausiu prie krūtinės
Ir laukiniu balsu prakeiksiu žmoniją...

Oulanem – tai Antikristas. Argi tai ne užuomina, kad studentas įstojo į kokią okultinę draugiją, pvz., satanistų būrelį? Įmanoma.kai Marksas rašė tą poemą, jam buvo 18-a. Gyvenimo siekiai jau nusistovėję. Poemoje nė žodžio apie tarnavimą žmonijai, proletariatui ar socializmui. Jis nori sugriauti pasaulį, pasistatyti jame sostą, kuris stovėtų ant žmonių kančių. Beje, 1837 m. lapkričio 10 d. laiške tėvui jis rašo: „Uždanga krito, mano šventovė ištuštėjo, būtina ten apgyvendinti naujus dievus...“. Taigi, rašant „Oulanem“, Marksas dar negalvojo apie socializmą ir komunizmą. Netgi atvirkščiai, jis kovojo su tomis idėjomis. Būdamas „Reinolaikraščio“ redaktoriumi, į viešumą praleisdavo tokius perliukus: „Masių bandymai įgyvendinti komunistines idėjas, kai tik jos taps pavojingomis, gali būti sustabdyti patrankomis“.

Susižavėta socializmu įvyko susipažinus su M. Hese, laikomu vokiečių socialdemokratinės partijos įkūrėju. Jisai kartu aktyviai kovėsi su klerikalizmu ir religingumu. „Raudonajame katekizme vokiečių tautai“ jis rašė: „Kas juoda? Juoda – dvasininkija... Popiežius moko pavergti žmones Dievo vardu. [ ... ]. Raudona vėliava simbolizuoja nepaliaujamą revoliuciją iki galutinės darbo klasės pergalės visose civilizuotose šalyse. Socialistinė revoliucija – mano religija“.

L. Fojerbachas ir M. Hesė paveikė ir antrąjį komunizmo stulpą – F. Engelsą. Šis užaugo labai religingoje šeimoje ir jaunystėje rašė religinius eilėraščius. Tačiau vėliau tapo nuosekliu Markso sekėju prieš religinę pasaulėžiūrą.

Tačiau ar tikrai komunizmo pagrindėjai buvo nuoširdūs, neigdami savo ryšį su metafizika? Juk žinom, kad mylima Markso duktė Eleonora buvo teosofė ir ištekėjo už teosofo Eduardo Evelingo.

Teosofiją 19 a. įsteigė Jelena Blavatskaja, paskelbusi tikslu dieviško plano pažinimą per prarasto senovės okultinio pasaulio sugražinimą. Ji sulaukė daug pasekėjų tarp Europos inteligentų. Kadangi ji jungė daug religinių vaizdinių – tiek vakarietiškų, tiek Rytų – tai savo dvasia buvo artima Markso mokymui, kuris irgi siekė vieningo požiūrio į aplinkinį pasaulį, jo kilmę ir vystymąsi, paremto daugeliu filosofinių mokymų. Ir juk neveltui teosofai ne kartą siuntė emisarus į Tarybinę Rusiją ieškodami savo vietos komunistinėje sandaroje. Tačiau pirmasis kontaktas įvyko Markso šeimoje.

Tad teosofinis idealizmas pilnai galėjo pakeisti materializmą – tik tai neįvyko. Mat Markso požiūris krypo į bet kokių idealistinių požiūrių. Iš jaunuolio-satanisto vis virto užkietėjusiu materialistu ir ateistu. Kodėl taip
Josiff Stalin
Stalinas: vadas ir žmogus
įvyko? Matyt subrendęs Marksas nusprendė, kad jo teorija turi duoti rekomendacijas visiems gyvenimo atvejams, kaip kad žydų Tora. Iš tikro. Marksui istorija prasideda tada, kai žmonės sąmoningai, pažinę visuomenės dėsnius, ima kurti civilizaciją. O kas atskleidė tuos dėsnius? Marksas. Tad, tarsi iki Markso tebuvo priešistorė. Ir Marksas negalėjo nesuprasti, kad tokiu atveju jis teturi vieną priešą – religinę pasaulėžiūrą, kurioje istorija prasideda nuo pasaulio sukūrimo. Kitame lygyje priešišku tampa bet koks idealusis pradas (įskaitant satanizmą, teosofiją).

Vis tik Markso mokymas neapsisaugojo nuo dogmų. Taip aukščiausia vertybe paskelbtas progresas – kažkokios abstrakčios žmogiškosios civilizacijos progresas pats savaime. Filosofiškai tai dar pateisinama, tačiau praktikoje sukelia moralinio pobūdžio iškraipymus. Leninizme tai pasireiškė žmonių laikymu „istorijos patepimu“, stalinizme žmogus pažemintas iki „varžtelio“ valstybės mašinoje. „Progresas žmogui“ tapo marksizmo-leninizmo žlugimo priežastimi.

Marksizmas pasirodė labai patrauklus „nemokšoms“ – nesugebėjusiems įgauti pilnaverčio aukštojo išsilavinimo. Pats Leninas – išmestas iš pirmojo kurso. Teoretikas Nikolajus Bucharinas – irgi tebaigė pirmąjį kursą. Gerklingasis Levas Trockis aplamai tebaigęs realiąją mokyklą. Ir jiems buvo akivaizdu, kad marksizmas kaip „visaapimanti“ pasaulėžiūra nesuderinama su idealizmu, o religingumas turi būti išrautas su visomis šaknimis.

Aistras šiuo klausimu geriausiai iliustruoja Fiodoro Dostojevskio užrašai apie Taikos ir laisvės kongresą, įvykusį 1867 m. rugsėjo 9 d. Ženevoje: „Tai buvo keturios dienos riksmų ir barnių. Pradėjo nuo pasiūlymo, kad nereikia didelių monarchijų, vėliau, kad nereikia tikėjimo. Ir ką šitie socialistai ir revoliucionieriai melavo iš tribūnos – neapsakoma. Ir ar visi tie niekai jaudina nelaimingą darbo liaudį? Pradėjo nuo to, kad taikos pasiekimui žemėje reikia sunaikinti krikščionišką tikėjimą“.

Nesutaikomos kovos su religingumu būtinybę priėmė ir atėję į marksizmą nuo suolo dvasinėse mokyklose. Tai Feliksas Dzeržinskis, jaunystėje rengęsis kendo sanui. Tai Josifas Stalinas, nepavykęs stačiatikių šventikas, marksizmą pavertęs tarybinio žmogaus katekizmu.

Lenino marsiečiai
Susanos istorija
Stalinas ir NSO
Nuo Dievų prie ateivių
Lenino mauzoliejaus mistika
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas
Blavatskaja. Apie skaičių septyni
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Dvasininkų smaginimosi istorija
Žodžio "krikščionis" kilmė
Religiniai ištvirkavimai
Apie Šv.Trejybės paieškas
Juodoji mergelė Marija
Apsinuoginę kvakeriai
Susitikimo palapinė
Biblijos skiltis
Vartiklis