Knyga

Į komunizmą – atsisakant Dievo

    Knyga

Materializmo idėjos kilo senai. Jis teigia materijos pirmumą prieš dvasią. Pasirodo, kad dvasios kiltis ir tam tikros materialios substancijos (pvz., iš atomo, anot Demokrito) niekuo ne blogesnė nei hipotezė apie tai, kad pasaulį sukūrė kažkokia aukštesnioji būtybė. Tačiau komunizmo idėjai visai nebūtinas materializmas; ir kad juos dabar siejame – grynas atsitiktinumas.

Komunizmo principas – atmetama privati nuosavybė, o visos turtinės teisės priklauso bendruomenei, kai paskirstymas tarnauja visų žmonių poreikių tenkinimui. Karl Marx

Tokia visuomeninė santvarka siūlyta daugelio senovės Graikijos mąstytojų. Ją propagavo Pitagoras ir jo pasekėjai, taip pat ir epikūriečiai (anot Diogeno Laertiečio). O pilniausiai teoriškai šią koncepciją išvystė Platonas: „Geriausia valstybė...: draugų viskas bendra, ir, jei galima, bendros žmonos, vaikai, turtai“ (Apie įstatymus).

Tačiau realus komunizmo idėjų įgyvendinimas vyko religiniuose dariniuose, pvz., krikščionių – ir juk neveltui kai kurie komunizmo ideologai Jėzų Kristų paskelbė pirmuoju komunistu: „Visi tikintieji buvo kartu ir viskas buvo bendra... ir dalinosi viskuo pagal kiekvieno poreikius“ (Apaštalų darbai). Tačiau Bažnyčiai įgijus nuosavybės ir netgi susiliejus su monarchinėmis struktūromis, komunistinės idėjos tapo sektų „nuosavybe“. Pvz., 19-e a. JAV steigiasi daugybė bendruomenių (tarp jų ir amanų).

O materialistinis komunizmas pasireiškia tik 16 a. su Tomo Moro „Utopija“ (1518). Komunizmą kaip besivystančios socialistinės visuomenės idealą aprašė 19 a. vokiečių filosofai, remdamiesi Liudvigo Fojerbacho veikalais. Šis mąstytojas nuėjo ilgą dvasinį kelią: nuo metafizikos iki materializmo. Nenuostabu, kad toks kelias laukė ir jo mokinių – Karlo Henricho Markso ir Fridricho Engelso.

Tikrasis Markso vardas – Mardochėjus Levis. Jaunasis Mardochėjus, kurio kelios kartos buvo rabinais, vardą pasikeitė dėl visuomeninės padėties privalumų, dėl to ir apsikrikštijo.

Jaunystėje jis laikytas pavyzdingu krikščioniu. Pirmas iš žinomų jo kūrinių vadinosi „Tikinčiųjų susijungimas su Kristumi“ ir buvo skirtas „Jono evangelijos“ analizei. Jame rašoma: „Suartėjimas su Kristumi vyksta glaudžiausiai ir gyvai su Juo bendraujant. Tame, kad visada turim jį prieš savo akis ir širdyje. Ir, persiėmę didžiausia meile Jam, tuo pat metu atveriam savo širdis mūsų broliams, kuriuos jis glaudžiau prie mūsų priglaudė, už kuriuos Jis pasiaukojo...“

Tačiau netrukus po gimnazijos baigimo jo gyvenime nutiko kažkas paslaptinga. Dar gerokai iki to, kai 1841 m. Mozė Hesė jį atvertė socialistinėms pažiūroms, Marksas tapo labai nusiteikusiu prieš religiją. Tai ėmė ryškėti studentavimo metu – ir viename to meto jo eilėraščių skaitome: „Trokštu atkeršyti Tam, Kurs valdo iš aukštybių“. Tarytum dar tiki, kad Tasai egzistuoja, tačiau jau ginčijasi su Juo.

Asmeniniai motyvai liko nežinomi.kai ką galima nuspėti perskaičius studentiškais laikais parašytą poemą „Oulanem“ („Oulanem“ – iškraipytas Emanuelio, ST naudoto Jėzui Kristui įvardinti, hebrajiškai reiškiančio „Dievas su mumis“, variantas):

Vis labiau ir drąsiau šoku mirties šokį,
Ir jis taip pat, Oulanem, Oulanem –
Tas vardas skamba kaip mirtis. Moses Hess
Skamba, kol nesustingsta pasigailėtinai.
Netrukus amžinybę priglausiu prie krūtinės
Ir laukiniu balsu prakeiksiu žmoniją...

Oulanem – tai Antikristas. Argi tai ne užuomina, kad studentas įstojo į kokią okultinę draugiją, pvz., satanistų būrelį? Įmanoma, kad kai Marksas rašė tą poemą, jam buvo 18-a. Gyvenimo siekiai jau nusistovėję. Poemoje nė žodžio apie tarnavimą žmonijai, proletariatui ar socializmui. Jis nori sugriauti pasaulį, pasistatyti jame sostą, kuris stovėtų ant žmonių kančių. Beje, 1837 m. lapkričio 10 d. laiške tėvui jis rašo: „Uždanga krito, mano šventovė ištuštėjo, būtina ten apgyvendinti naujus dievus...“. Taigi, rašant „Oulanem“, Marksas dar negalvojo apie socializmą ir komunizmą. Netgi atvirkščiai, jis kovojo su tomis idėjomis. Būdamas „Reino laikraščio“ redaktoriumi, į viešumą praleisdavo tokius perliukus: „Masių bandymai įgyvendinti komunistines idėjas, kai tik jos taps pavojingomis, gali būti sustabdyti patrankomis“.

Susižavėta socializmu įvyko susipažinus su M. Hese, laikomu vokiečių socialdemokratinės partijos įkūrėju. Jisai kartu aktyviai kovėsi su klerikalizmu ir religingumu. „Raudonajame katekizme vokiečių tautai“ jis rašė: „Kas juoda? Juoda – dvasininkija... Popiežius moko pavergti žmones Dievo vardu. [ ... ]. Raudona vėliava simbolizuoja nepaliaujamą revoliuciją iki galutinės darbo klasės pergalės visose civilizuotose šalyse. Socialistinė revoliucija – mano religija“.

L. Fojerbachas ir M. Hesė paveikė ir antrąjį komunizmo stulpą – F. Engelsą. Šis užaugo labai religingoje šeimoje ir jaunystėje rašė religinius eilėraščius. Tačiau vėliau tapo nuosekliu Markso sekėju prieš religinę pasaulėžiūrą.

Tačiau ar tikrai komunizmo pagrindėjai buvo nuoširdūs, neigdami savo ryšį su metafizika? Juk žinom, kad mylima Markso duktė Eleonora buvo teosofė ir ištekėjo už teosofo Eduardo Evelingo.

Teosofiją 19 a. įsteigė Jelena Blavatskaja, paskelbusi tikslu dieviško plano pažinimą per prarasto senovės okultinio pasaulio sugražinimą. Ji sulaukė daug pasekėjų tarp Europos inteligentų. Kadangi ji jungė daug religinių vaizdinių – tiek vakarietiškų, tiek Rytų – tai savo dvasia buvo artima Markso mokymui, kuris irgi siekė vieningo požiūrio į aplinkinį pasaulį, jo kilmę ir vystymąsi, paremto daugeliu filosofinių mokymų. Ir juk neveltui teosofai ne kartą siuntė emisarus į Tarybinę Rusiją ieškodami savo vietos komunistinėje sandaroje. Tačiau pirmasis kontaktas įvyko Markso šeimoje.

Tad teosofinis idealizmas pilnai galėjo pakeisti materializmą – tik tai neįvyko. Mat Markso požiūris krypo į bet kokių idealistinių požiūrių. Iš jaunuolio-satanisto vis virto užkietėjusiu materialistu ir ateistu. Kodėl taip
Josiff Stalin
Stalinas: vadas ir žmogus
įvyko? Matyt subrendęs Marksas nusprendė, kad jo teorija turi duoti rekomendacijas visiems gyvenimo atvejams, kaip kad žydų Tora. Iš tikro. Marksui istorija prasideda tada, kai žmonės sąmoningai, pažinę visuomenės dėsnius, ima kurti civilizaciją. O kas atskleidė tuos dėsnius? Marksas. Tad, tarsi iki Markso tebuvo priešistorė. Ir Marksas negalėjo nesuprasti, kad tokiu atveju jis teturi vieną priešą – religinę pasaulėžiūrą, kurioje istorija prasideda nuo pasaulio sukūrimo. Kitame lygyje priešišku tampa bet koks idealusis pradas (įskaitant satanizmą, teosofiją).

Vis tik Markso mokymas neapsisaugojo nuo dogmų. Taip aukščiausia vertybe paskelbtas progresas – kažkokios abstrakčios žmogiškosios civilizacijos progresas pats savaime. Filosofiškai tai dar pateisinama, tačiau praktikoje sukelia moralinio pobūdžio iškraipymus. Leninizme tai pasireiškė žmonių laikymu „istorijos patepimu“, stalinizme žmogus pažemintas iki „varžtelio“ valstybės mašinoje. „Progresas žmogui“ tapo marksizmo-leninizmo žlugimo priežastimi.

Marksizmas pasirodė labai patrauklus „nemokšoms“ – nesugebėjusiems įgauti pilnaverčio aukštojo išsilavinimo. Pats Leninas – išmestas iš pirmojo kurso. Teoretikas Nikolajus Bucharinas – irgi tebaigė pirmąjį kursą. Gerklingasis Levas Trockis aplamai tebaigęs realiąją mokyklą. Ir jiems buvo akivaizdu, kad marksizmas kaip „visaapimanti“ pasaulėžiūra nesuderinama su idealizmu, o religingumas turi būti išrautas su visomis šaknimis.

Aistras šiuo klausimu geriausiai iliustruoja Fiodoro Dostojevskio užrašai apie Taikos ir laisvės kongresą, įvykusį 1867 m. rugsėjo 9 d. Ženevoje: „Tai buvo keturios dienos riksmų ir barnių. Pradėjo nuo pasiūlymo, kad nereikia didelių monarchijų, vėliau, kad nereikia tikėjimo. Ir ką šitie socialistai ir revoliucionieriai melavo iš tribūnos – neapsakoma. Ir ar visi tie niekai jaudina nelaimingą darbo liaudį? Pradėjo nuo to, kad taikos pasiekimui žemėje reikia sunaikinti krikščionišką tikėjimą“.

Nesutaikomos kovos su religingumu būtinybę priėmė ir atėję į marksizmą nuo suolo dvasinėse mokyklose. Tai Feliksas Dzeržinskis, jaunystėje rengęsis kendo sanui. Tai Josifas Stalinas, nepavykęs stačiatikių šventikas, marksizmą pavertęs tarybinio žmogaus katekizmu.

Asmeninė Stalino ragana

Bet net asmeninio gyvenimo slėpimas nesugebėjo visiškai nuslėpti ryšių su magais ir pranašautojais. Jis turėjo žinoti, kad okultinėse praktikose panaudojami žmogaus atvaizdai ar nuotraukos (envoltavimo praktika). Prieš tokius burtus reikėjo užsitikrinti galingesnių burtininkų paramą. Išliko net liudijimas, kaip Stalinas kalbasi šia tema su Leningrado komunistų vardu S. Kirovu1). Jis Kirovui pasakojo neįprastą knygoje perskaitytą istoriją:
1590 m. Berviko raganos iš Škotijos jūroje sukėlė audrą ir paskambino karaliaus Eduardo laivą, plaukusį iš King-horno į Laizą. Laivas sudužo į uolas, nuskendo daug didikų. Taigi karalius žuvo ne kokių pasikėsinimų dėl valdžios, o moterų užkeikimų pasekmėje.

Neužsimenama, kad to pokalbio metu Stalinas būtų prašęs rasti tinkamą „specialistą“ magijos ir burtų klausimais, tačiau Kirovas įsiminė tą pokalbį ir, grįžęs į Leningradą, pavedė vietos OGPU vadovui Medvediui (vėliau sušaudytam ryšium su Kirovo sušaudymu) užsiimti tuo klausimu. Medvedius ieškojo neilgai – visame Leningrade buvo žinoma „paveldima ragana“ Natalja Lvova, pasižymėjusi tikrai nepaprastais gebėjimais. Patikimos informacijos apie ją yra mažai, tačiau sklido gandai, kad ji turi neįtikėtiną magijos galią. Atseit galėjo visiškai paralyžiuoti žmonių valią ir galimybę priešintis. Atseit, ji garsiojo kunigaikščio Lvovo, Vladimiro gubernijos dvarininkų lyderio, giminaitė.

Apie ją detaliau pasakoja tik poetė Ana Achmatova2), kuri ją pažinojo ir draugavo dar iš priešrevoliucinių laikų. Pagal ją, Lvova turėjo įvairių burtininkų reikmenų. Pvz., visada po ranka buvo atamė3) - bukas ir gana didelis dviašmenis peilis juoda rankena, naudojamas pačios raganos psichinės energijos nukreipimui. Matyt, jis naudotas energijos koncentravimui. Dar paminimas gražus kubikas iš raudono lydinio – matyt, labai senas, su paslaptingu ornamentu šonuose. Tų ritualų, kuriuos leido stebėti Achmatovai, metu burtininkė ant galvos užsidėdavo specialų metalinį lankelį, papuoštą pusmėnesiu. Dar burtininkė turėjo kažkokių spalvintų lazdelių, džiovintų paukščių kojų, stiklainių su įvairiu turiniu, senų knygų nutrintuose odiniuose įrišimuose su varinėmis paauksuotomis sagėmis. Knygos labai traukė Achmatovą, tačiau kažkas ją sulaikydavo nuo pažiūrėjimo į jas.

Achmatova paliudija ir burtininkės sugebėjimus: „Natalja Lvova man matant dantimis išgraužė išvaržą 4 mėnesių amžiaus vaikui. Tai buvo tikra operacija plius daugybė užkeikimų ir kažkokias sudėtingas apeigas. Berniukas pasveiko“.

Žinoma, kad 1930 m. Natalją Lvovą asmeniniu Stalino nurodymu iškvietė iš Leningrado į Maskvą, kur jau iškart skyrė atskirą butą centre. Kokias paslaugas ji galėjo teikti „tautų vadui“? Pirmiausia, konsultacijas – kaip saugoti atvaizdą nuo magiško poveikio. Taip žinomuose paveiksluose ir daugelyje nuotraukų atvaizduotas ne pats Stalinas, o jo antrininkai arba apibendrintas atvaizdas. O vienintelė tikra nuotrauka, kurią Stalinas dalino svečiams ir pažįstamiems, pilnai apsaugota nuo bet kokio poveikio – jis nufotografuotas pusiau pasisukęs, prisimerkęs, rūkantis pypkę. Jo akys, pati pažeidžiamiausia vieta, joje pridengtos, o vadinamasis „išorinis energetinis kontūras“ apsaugotas ugnimi.

Kita vertus, „ragana“ galėjo susekti įvairius metafizinių pasikėsinimų bandymus. Kad tai įmonoma, Stalinas žinojo ne vien iš gandų. Heliobiologijos pradininkas Aleksandras Čiževskis pasakojo, kad 1920-ais viename namų Petrogrado pakraštyje susitiko keletas stiprų ekstrasensų ir „juodaknygininkų“ ir su Lenino, Trockio ir Stalino atvaizdais atlikinėjo envoltavimo procedūrą. Čekistai, kuriuos kažkas apie tai perspėjo, į tas magijos apeigas reagavo labai rimtai – tiek rimtai, kad sušaudė visus jų dalyvius, iškart, be apklausos.

Be to, įslaptinta liko tikroji Stalino gimimo diena. O kai kurie užsienio autoriai praneša, kad vadas naudojo raganos žinias kovoje su masonais ir kai kuriais politiniais priešininkais, bandydamas paveikti jų valią, pajungti sau, priversti daryti lemiamas klaidas. Atseit, Lvova tapo grėsmingu jo ginklu, nuo kurio neinicijuotieji neturėjo galimybių apsiginti.

Lvovos sugebėjimais naudotasi ir parenkant kadrus. Yra nepatvirtintų duomenų, kad po kiekvieno jos magijos seanso, vyriausybėje ir partijos CK įvykdavo perstatos, kurių esmės pašaliniai nepajėgė suprasti.

Bet tolimesnis Nataljos Lvovos likimas slepiasi migloje. Gali būti, kad ją likvidavo, o gal ji tiesiog mirė natūralia mirtimi...


Pastabos

1) Sergejus Kirovas (trikr. pavardė Kostrikovas, 1886-1934) - tarybinių partinių ir valstybės veikėjų, buvęs VKP(b) CK Politinio biuro narys. S. Kirovas buvo laikomas vienu artimiausiu J. Stalinui. Žuvo per pasikėsimą – kai kurie mano, kad jį suorganizavo pats Stalinas. Jo žūtis tapo pretekstu „valymams“ ir masinėms represijoms. Po jo mirties, keletas miestų pervadinti Kirovo garbei.

2) Ana Achmatova (Ana Gorenko, 1889-1966) – rusų poetė, rašytoja, literatūrologė, literatūros kritikė, vertėja. Jos giminaičiai patyrė represijas., o pati buvo tildoma, genama ir cenzūruojama. Pirmą eilėraštį parašė 11 metų. Tėvas uždraudė pasirašinėti Gorenko pavarde, todėl ji pasiėmė mergautinę pavardę – Achmatovos. 1935-1940 m. rašė ir perrašinėjo ilgą poemą „Requiem“, vaizduojančią paprastų žmonių kančias sovietinio teroro metais. Po jos mirties paskelbta ilga poema „Poema be herojo“ laikoma jos geriausiu kūriniu, perteikiančiu jos epochos gilią analizę.

3) Atamė (iš lot. autem - „valia“) - magiškas apeiginis peilis, naudojamas šiuplaikinėsi pagoniškose apeigose magiškos energijos sukaupimui ir saugojimui. Jo ilgis – apie 25 cm. Juo brėžiamos magiškos ir šventos figūros, kurių viduje atliekamos apeigos, juo laiminama, išvalomas vynas ir maistas, užkeikiama ir valdomi demonai bei kitos esybės. Atamė ašmenų metalas turi įtaką jo savybėms – tai gali būti: sidabras (Mėnulis), varis (Venera), alavas (Jupiteris), geležis (Marsas), auksas (Saulė).
Vūdū naudoja du apeiginių peilių tipai: a) juoda rankena, naudojamas piešti ugnimi ore užkeikimus; b) balta rankena naudojamas kūrybiniais tikslais.

Lenino marsiečiai
Susanos istorija
Stalinas ir NSO
Nuo Dievų prie ateivių
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Lenino mauzoliejaus mistika
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas
Blavatskaja. Apie skaičių septyni
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Dvasininkų smaginimosi istorija
Apie Šv.Trejybės paieškas
Žodžio "krikščionis" kilmė
Religiniai ištvirkavimai
Juodoji mergelė Marija
Apsinuoginę kvakeriai
Susitikimo palapinė
Religijos skiltis
Vartiklis