Kita revoliucijos veidrodžio pusė    

Jasnaja Poliana - senas dvarininko dvaras, tvenkiniai. "prešpekto" alėja ir tebeplevenanti Tolstojaus dvasia – tarsi noro mums pasakyti tai, kas liko neištarta...

Tolstojus nurodė jį palaidoti „be taip vadinamo patarnavimo dievui; užkasti taip, kad nedvoktų“. Taip ir užkasė – ir tarsi savižudžiui, nepastatė kryžiaus.

Tačiau kapas tapo lankymo vieta, įgavusi visus religinio paminklo požymius. Netrukus po jo mirties, 1911 m. rugpjūčio 28 d., atvažiavo jo ištikimas mokinys Biriukovas su draugais. Padėjo gėles. 10-metis Biriukovo sūnus pasilenkė, kad jas patvarkytų, tačiau staiga garsiai suriko. Išsigandęs tėvas pamatė, kad apie dešinė sūnaus ranką apsivijusi gyvatė, įgėlusi berniukui... Tose vietose gyvačių nebuvo matę... pradėjo tyrimą, bet pilkos beveik sieksnio ilgio gyvatės atsiradimas liko paslaptimi. Tik rašytojo kape rasta gyvatės ola...

Tarsi šis „didysis nusidėjėlis“ dar ilgai ketino gelti ir po mirties...

Taigi ne veltui Leninas jį vadino „revoliucijos veidrodžiu“. Ir matyt neatsitiktinai juos sieja įdomių atsitiktinių sutapimų grandinė. „Anos Kareninos“ revoliucijos velnių įvaizdis, „naujasis žmogus“, į savižudybę linkęs inteligentas, „išsigelbėjimo inkarą“ randantis revoliucijoje yra Levinas. Bet būtent toks buvo pirmasis Lenino pseudonimas; pernelyg atviras, rodantis levitų šaknis (kaip ir K. Markso pavardė - Levi). O štai ankstyvojoje romano versijoje tasai revoliucierius vadintas Nikolaju Leninu – kaip ir antrasis „pasaulio proletariato vado“ ir būsimo „kadauro“ pseudonimas.

1908 m. rugsėjo 11 d. „Proletariate“ (Nr.35) buvo išspausdintas V. Lenino straipsnis „Levas Tolstojus kaip rusų revoliucijos veidrodis“, skirtas rašytojo 80 m. jubiliejui. Galima numanyti, kad klasikas šio straipsnio neskaitė. Tačiau ir šiandien skaitytojas gali pasijusti tik grūdeliu tarp tų dviejų girnapusių.

Leninui skubiai reikėjo maištininko, kaltinančio valstybinės ir bet kokios kitos prievartą, figūros. Ir nebuvo tam tinkamesnio asmens Rusijoje nei L. Tolstojus. Straipsnis buvo aštrus, nesutaikomas, jame skamba permainų meto kategoriškumas.

Leninas suprato – priskirti Tolstojų prie revoliucionierių arba bent jau gimstančio bolševikų klano sąjungininku nėra prasmės. Tačiau faktiškai Leninas jį vadina „savu“, giria jį kaip mąstytoją, išjudinusį carizmo moralinius pagrindus ir kartu kerta iš peties – atseit, "L. Tolstojus revoliucijos neabejotinai nesuprato".

Ir rašytojas tikrai ypatingų vilčių nesiejo su artėjančiu Rusijos liaudies sukilimu ir neslėpė savo neigiamo požiūrio į bet kokį maištą. Tačiau revoliucijos vadas pripažįsta, kad Tolstojaus valstybės kritika autoritetinga, pastebima daugelyje inteligencijos sluoksnių („Nuosavybė – tai vagystė“). Kitas dalykas, kad patys inteligentai Leninui nelabai patinka, jis nuolat juos vadina „smulkiaburžuaziniais“.

Į kabutes Leninas paima, kad Tolstojus „didysis Dievo ieškotojas“. Dievo paieškos to meto Rusijoje galėjo sukelti tik pajuoką. Liaudies masių dvasios nuosmukį sukėlė ne tik pralaimėjimas 1905 m. barikadose, tačiau ir skurdas, socialinė nelygybė, darbo išnaudojimas. Buvo ir artėjančio pasaulinio karo nuojauta, gyvenimo beprasmiškumo ir išeities nebuvimo nuotaikos.

Leninas piktdžiugiškai išjuokia Tolstojaus žmonijos gelbėjimo receptus. Tačiau ir jis pripažįsta: „Tolstojus didis, kaip išreiškėjas tų idėjų ir tų nuotaikų, kurios susiklostė pas milijonus rusų valstiečių iki ateinant buržuazinei revoliucijai Rusijoje" ir priduria "jo požiūrių visuma ... išreiškia mūsų buržuazinės revoliucijos kaip valstietiškos ypatybes". Lev Tolstoj

„Tolstojaus nesipriešinimas blogiui, buvo rimta pirmosios revoliucijos pralaimėjimo priežastis" – tačiau pirmieji to nesipriešinimo daigai išdygo liaudyje, o Tolstojus juos pastebėjo. Tuo tarpu, pagal Leniną, nesipriešinimo idėja iš Tolstojaus lūpų perėjo liaudies masėms. Tačiau Tolstojus ir nesiruošė paremti revoliucijos. Jo kelias – blogio įveikimas žmogaus viduje, pasiremiant Kristumi.

„Neturi, žmogau, nieko, o tik sielą!", kartą, kaip liudija Buninas, ištarė L. Tolstojus. Kur buvo ji, rusų siela, apie ką mąstė, ko troško? Kam reikalinga revoliucija rašytojui, mąstytojui, paprasčiausiai senyvam žmogui, kuris dienoraštyje rašo, kad "ruošiasi mirčiai"? Revoliucija žadėjo ja tikintiems "virtualų", jei galima taip pasakyti, nemirtingumą, jos aukų išlikimą būsimų kartų širdyse ir atmintyje.

Leninas laikė, kad Tolstojaus mokymas yra utopinis ir reakcingas, demonizavo tą jam nepriimtiną mokymą. Ir kai Tolstojus žvelgė į amžinybę, Leninas sprendė tos dienos uždavinius, stengdamasis įžvelgti būsimo perversmo metafiziką. O Tolstojus tuo metu bandė atvesti į protą būsimas kartas. Dienoraštyje 1908.01.31 užrašo: „... jei rašau, tai tik todėl, kad negaliu tylėti, manyčiau esant blogu reikalu tylėjimą, kai laikyčiau blogu dalyku nesulaikyti nuo kalno į prarają ar po traukiniu lekiančius vaikus".

L. Tolstojus tam tikra prasme buvo radikalesnis už Leniną; jis reikalavo moralinio, o ne materialaus rojaus. 1908 m. dienoraštyje jis užrašo: "Ne mirtis, o išsilaisvinimas iš kūno"; "gyvenimas – tai moralinės pastangos", "išsilaisvinimas nuo asmenybės", "bus sunaikinta beprotybė ir blogis".

Tolstojus netiki revoliucijos teisingumu ir kartu atskleidžia susidorojimo barikadų gynėjais žiaurumą: "Revoliucija ir ypač jos nuslopinimas parodo krikščioniškojo tikėjimo nebuvimą".

Levas Trockis*) 1908 m. rugsėjo mėn. "Neuw Zeit" atsiliepė į L. Tolstojaus jubiliejų:
"Konservatyvusis anarchistas, mirtinas liberalizmo priešas, Tolstojus ties savo 80-čiu pasirodo triukšmingos ir tendencingai politinės rusų liberalizmo apraiškos vėliava ir ginklu.

Istorija jį nugalėjo, tačiau nepalaužė. Ir dabar, savo sienų gale, jis išsaugojo savo moralinio pasipiktinimo talentą
".

Taip 1917-ais revoliucinės prievartos idėja laimėjo, tačiau laikinai. Vienok, paprasti Tolstojaus principai (susilaikymas, tiesa, meilė) vis dar lieka žmonijos troškimų ir siekių kelkraštyje.


*) Levas Trockis (tikr. Leiba Davidovičius Bronšteinas, 1879-1940) – tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėjas, marksizmo teoretikas, sovietinis politikas.
Gimė Ukrainoje, studijavo Odesos un-te. Sėdėjo kalėjime ir kelis metus buvo ištremtas, pabėgo į Europą, iš kur grįžo 1917 m. Už 1926 m. suorganizuotą opozicinį bloką prieš Staliną buvo ištremtas iš TSRS. Parašė daug veikalų rusų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis. Nužudytas Meksikoje smūgiu į kaukolę ledo kirtikliu slaptojo agento Ramono Merkaderio, pasiųsto Sovietų sąjungos, tikriausiai įsakius J. Stalinui.

Taip pat skaitykite: Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas  
Kur ėjo L. Tolstojus?  
Šuolis iš savęs  


Lietuvos tolstojininkai    

Levo Tolstojaus raštų (1956 m.) 78 tomo 261-262 psl. pateikiamas laiškas Andrejui Kalendrai.

L. Tolstojus traukė ne tik kūryba, bet ir religiniu-etiniu mokymu bei susipriešinusios visuomenės taikaus pertvarkymo programa. Jis teigė moralinio savęs tobulinimo, visuotinės meilės, nesipriešinimo blogiui Lev Tolstoj and children principus. Už stačiatikybės, vienvaldystės kritiką lygybės nuostatų skelbimą jis 1901 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios.

19 a. pabaigoje Rusijoje kilo tolstojininkų judėjimas. Tolstojininkai plito ir Lietuvoje, o vienas žymiausių šio sąjūdžio dalyvių buvo Andrejus Kalendra. Iš pradžių dirbęs telegrafe, o paskui prekių svėrėju Rygos geležinkelio stotyje, perskaitęs L. Tolstojaus „Kuo aš tikiu?“, metė pelningą darbą ir ėmė dirbti Rygos vagonų fabrike paprastu darbininku. Netgi vyko į Maskvą, Tulą, Jasnają Polianą, kad susitiktų su rašytoju ir jo sekretoriumi Gusevu. To pasėkoje ir atsirado minėtas 1908 m. lapkričio 15 d. laiškas (archyve išlikę 4-i Kalendros laiškai). Jame L. Tolstojus leidžia šiam pasilikti atsiųstą knygą „Dievo karalystė mumyse“ (A. Kalendra už knygą atsilygino pašto ženklais). Jis pataria Kalendrai nevykti į Kanadą ir nurodo, kad svarbiausias ir vienintelis darbas yra dorovės tobulinimas, išsilaisvinimas nuo kūno pagundų, aistrų, o tai galima daryti bet kur.

A. Kalendra Kruopiuose ir Šiauliuose steigė kooperatyvus, kurių nariai nubalsavo, kad nepardavinės degtinės, nes toks buvo tolstojininkų požiūris į svaigalus.

1951 m. rugsėjį Andrejus ir Monika Kalendros ir jų dukra Morta buvo ištremti į Sibirą. Po 3 mėn. Andrejus mirė Irkutsko krašte. Prieš nepriklausomybę Morta Jakutienė su sūnumi parsivežė tėvo palaikus ir palaidojo Žarėnų kapinėse (netoli Kruopių).

Žagarėje gyveno tolstojininkas Edvardas Levinskas, kurio sūnus Leonas po karo vedė A. Kalendros dukterį Sofiją. Dirbęs malkų sandėlio pardavėju, Edvardas ėmė abejoti tikėjimo dogmomis, gyvenimas atrodė beprasmis ir išeitimi tematė tik pasitraukimą iš gyvenimo. Atsitiktinai nusipirko Tolstojaus „Išpažintį“, kuri padarė didelį įspūdį: „pajutau visa būtybe, kad mano dvasinės kančios pasibaigė“. Knygoje buvo rašoma, kad vieną mėnesį reikia padirbti prie žemės, tad Levinskas grįžo pas seserį prie Vaizgučio kaimo Joniškio rajone ir dirbo ūkio darbus. Joniškyje draugas, seimo narys, patarė tapti mokytoju. Per 2 m. eksternu baigęs gimnaziją Kėdainiuose, tapo pradžios mokytoju, buvo abstinentas, nevalgė mėsos. Jis pats valė mokyklos tualetą, nes taip ragino ir indų filosofai.

Mokytojavo Kalnelyje prie Joniškio, o vėliau – Šiauliuose. Dalyvavo leidžiant laisvamanių žurnalą „Kultūra“, tačiau vėliau pasutraukė, nes laisvamaniai nepripažino Dievo. 1926 m. tebuvo bažnytinė metrikacija, tad Levinskas su būsimąja žmona nuvyko į Klaipėdos kraštą, kur užregistravo civilinę santuoką ir mokytojavo. Mokytojams buvo skiriami priedai, tačiau Levinskas vaikų nekrikštijo ir tų priedų negaudavo.

Vėliau atvyko į Žagarę, kur rado pažįstamų, kurie sovietų laikais (940-41) jį rekomendavo į Panevėžio mokyklų inspektoriaus postą. Čia dirbdamas pažino tarybinės švietimo sistemos blogąsias puses, nestojo į partiją, atsisakė sekti draugus.

Karo metais E. Levinsko žmona Teresė, būdama vokietė ir gerai mokėjusi vokiečių kalbą, kreipėsi į Šiaulių srities komisarą laišku, kuriame visų dorų Žagarės žmonių vardu prašė nežudyti nekaltų žydų ir tokiais darbais nežeminti vokiečių tautos. Vokiečiai iškart ją apšaukė pamišėle ir nusprendė ją sušaudyti. Tačiau padėjo Žagarės burmistras Rakštys, nugirdęs vokiečių karininką, ir tada moteris liko nesušaudyta. Vėliau karininkas nuvyko į Levinskų namus, griežtai pakalbėjo su Terese, liepė nesikišti į politiką.

Nors vokiečių okupacijos metu slėpė Šakynos vaistininko Trusfo žmoną, po karo Maskvos saugumo nurodymu Levinskų šeima buvo ištremta, nes žmona buvo liuteronė vokietė, o jos brolis repatrijavęs į Vokietiją (nors ten ir buvo lageryje). Tremtyje Tadžikistane Teresė netrukus mirė, o E. Levinskas po karo grįžo į Žagarę, kur mirė 1975 m. Palaidotas Raktuvės kapinėse.

A. Kalendra su žmona Monika, jų dukros Morta Jakutienė ir Sofija Levinskienė, išgelbėję žydų Iciko ir Sonios Gordimerių šeimą, apdovanoti ordinu - LR Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2009 m. jiems suteikti ir Pasaulio tautų teisuolių vardai (Izraelio Katastrofos ir heroizmo tyrimo institutas Jad va-Šem). Už Trusfo šeimos išgelbėjimą LR Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Edvardas ir Teresė Levinskai bei jų sūnus Leonas.

Dar vienas tolstojininkas, iš Kupiškio kilęs Juozas Petrulis, buvo nuteistas 8 m. kalėti, kad dėl savo pažiūrų atsisakė tarnauti kariuomenėje ir iki 1933 m. kalintas Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Jo pažiūros taip pasikeitė, kad net suartėjo su komunistais. Karo metu gelbėjo žydus – organizavo Trusfus-Jofienės šeimos pabėgimą iš geto. Gete buvo jos 6 m. dukrelė Rūta, 8 m. sūnus Mauša, sesuo mokytoja Eta ir 58 m. motina. Pabėgėlius slėpė savo bute Šiauliuose, o kai kilo įtarimai, Maušą ir Etą atidavė A. Kalendrai netoli Kruopių, o motiną Levinskams Žagarėje. Rūta liko pas J. Petrulį, o vėliau ją atidavė Povilui Aleknai Liepinių kaime (Kupiškio r.), o iš ten – Levinskams ir Kalendroms. Po karo J. Petrulis tapo muziejininku, kraštotyrininku, esperanto kalbos populiarintoju; jam suteiktas LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Irgi (po mirties) LR Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Daugiau žr.

Šuolis iš savęs
Kur ėjo L. Tolstojus?
Kita asmenybės pusė
Rusų vienuolio vaizdinys
Dostojevskių šeimos kilmė
Lenino mauzoliejaus mistika
Juodasis arapas Baltarusijoje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
R. Šteineris. Vakarų-Rytų aforizmai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Armėnų literatūros atšvaistai
Lenino bendražygė Krupskaja
M. Gorkis atmetus mitus
Slidi sąmokslo teorija
Kryžiaus žygis į tyrus
Ostžemės sindromas
Paranoja skverbiasi giliai
TSRS okultinės draugijos
Tezės: Šmeliovo paskaita
Tarybiniai alchemikai
Eurazijos pagrindai
Senovės istorikai
Ilguvos dvaras
NSO puslapis
Skaitiniai