Rusų vienuolis  

Dostojevskio santykiai su Optina nesudėtingi ir gana skaidrūs. Išorinėje istorijoje mažai faktų, ji gerai žinoma biografų, gal tik mažiau tirta, kaip Optinos įspūdžiai atsispindėjo kūryboje.

Jau pasirodžius pirmoms dviem „Brolių Karamazovų“ dalims, kritikai atkreipė dėmesį į Dostojevskio „senolius“. E. Markovas*) („Satyra ir romanas šiais metais“//Rusų kalba, 1879), neminėdamas Optinos, vienuolyje Zosimoje pabrėžė tai, kas sudaro svarbią stačiatikių asketizmo dalį ir buvo būdinga Optinos atsiskyrėliams – „mistinį realizmą“ (kaip vėliau tai įvardins S.N. Bulgakovas). E. Markovas Zosimą palygino ir su vyskupu iš V. Hugo „Vargdienių“.

Dar iki Dostojevskio kelionės į Optiną, apie jį rašytojui galėjo papasakoti N.N. Strachovas, 1877 m. ten buvojęs su L. Tolstojumi. Be to, Dostojevskio bibliotekoje buvo veikalai apie vienuolyno istoriją.

1878 m. žmonos A.G. Dostojevskos prašymu, Vl. Solovjovas pasiūlė Fiodorui vykti su juo į Optiną. Susitikę Maskvoje, jiedu išvyksta birželio 23 d., o kelias pasirodo ilgesnis ir sunkesnis, nei manė. Apie kelionę jis Anai parašė iškart grįžęs į Maskvą, birželio 29 d. Apie patį buvimą vienuolyne parašyta labai glaustai: „Opt[inos] dykrose buvome dvi paras. Tada važiavome atgal tais pat arkliais ir vėl važiavome dvi dienas, tad, skaičiuojant nuo išvykimo, lygiai septynios dienos. Štai kodėl tau ilgai nerašiau, o iš Optinos rašyti buvo ypač nepatogu, nes reikėjo siųsti parankinį į Koziolską ir pan. Apie viską papasakosiu, kai atvažiuosiu“.

A.G. Dostojevskos „Prisiminimai“, iš esmės, yra vienintelis šaltinis, kur trumpai ir patikimai perteiktos pagrindinės aplinkybės ir įspūdžiai: „Grįžo Fiodoras Michailovičius iš Optinos dykrų tarsi nusiraminęs ir gerokai nurimęs ir daug pasakojo man apie Dykrų papročius, kur jam teko išbūti dvi paras. Su tuometiniu garsiuoju ‚senoliu‘ t. Ambrosiju Fiodoras Michailovičius matėsi tris kartus: kartą minioje ir dukart vieni du, ir iš pokalbių išsinešė gilius ir veiksnius įspūdžius... Iš Fiodoro Michailovičiaus pasakojimo matėsi, kokiu giliu širdžių žinovu ir regėtoju buvo tas visų gerbiamas ‚senolis‘“.

Kai kurias Dostojevskio susitikimo su Ambrosiju detales galima rasti pas D.I. Stachejevą, kuris perpasakoja pagal Vl. Solovjovo žodžius: „vietoje to, kad paklusniai ir su pagarbiu susilaikymu priimtų pamokomąsias senolio-schimniko kalbas, pats kalbėjo daugiau nei jis, jaudinosi, karštai jam prieštaravo, vystė ir aiškino savo tariamų žodžių prasmę ir, nepastebimai sau, iš žmogaus, trokštančio gauti pamokančias kalbas, virto mokytoju“.

Įdomus ir vienas faktas, išlikęs Optinos vienuolių atmintyje. Dostojevskis apsilankymo Optinoje metu (arba kito atvažiavimo metu, apie kurių žinių neišliko) valtimi (o ne keltu kaip visi, todėl tai ir įsiminė mačiusiems) perplaukė į kitą Žizdros krantą ir, galbūt, aplankė netoli esantį N.S. Kaškino dvarą, jam žinomą iš petraševiečių būrelio. Kaškinas ir jo namiškiai, Kaziolsko valsčiaus senbuviai, galėjo daug papasakoti rašytojui apie vienuolyną ir jo senolius.

Dostojevskiui, kaip menininkui ir mąstytojui, aišku, buvo nepaprastai svarbi pati Optina, vidinis jos gyvenimo būdas, jos dvasia, gyva senolio asmenybė. Tačiau svarbus ir kultūrinis kontekstas, susiliečiantis su Optina ir jai giminingas, nors ir toli nuo jos istoriškai esantis.

L.P. Grosmanas „Brolių Karamazovų“ komentaruose išvardija pagrindinius šaltinius, į kuriuos daugiau ar mažiau orientavosi Dostojevskis. Tai Tichonas Zadonskis, Sergijus Radonežskis, Nilas Sorskis, Teodosijus Pečorskis, vienuolis Parfenijus, Jonas Damaskietis, Izaokas Sirinas. Visi jie padėjo formuotis rašytojo religinei-filosofinei pasaulėžiūrai ir jo literatūrinei veiklai.

T. Zadonskis su Sergijum ir Teodosijum buvo liaudiškųjų „stiprių ir šventų“ idealų nešėjais, apie ką Senolis vienuolis publicistikoje minėjo pats rašytojas ir ką vaizdžiai įkūnijo „Velniuose“ ir „Broliuose Karamazovose“ (BK). Šiame kreipiasi į Paisijų Veličkovskį, išdėstydamas atsiskyrėlių istoriją ir jų atgimimą. Su Sergijaus biografija susijęs epizodas su lokiu. Tame epizode skambanti šventojo ir tvaraus pasaulio susiliejimo tema susijusi ne viem su Sergijaus asmenybe, o tęsiasi stačiatikybės tradicijoje, pateikiančioje daug panašių istorijų. Serafimo Sarovskio giminaitis Ivanas Michailovas pasakojo istoriją, kaip pirmąjį rado prie lūšnelės su lokiu. Senolis Svarovskis, maitinęs lokį, vadino jį savo mokiniu, tada jį paglostė ir pasakė: „Na, eik į savo vietą“.

BK atsiskyrėlių istorijos ir esmės aprašymas atitinka skyrių ierovienuolio Leonido (Levo Kavelino) „Istoriniame Koziolsko Vedenskos Optinos vienuolyno aprašyme“, kurio 1876 m. leidimą turėjo Dostojevskis.

Ypač ryškios Optinos realijos Zosimos paveiksle. Jis priklauso 3-iai senolių kartai (kaip ir Ambrosijus, po Leonido ir Makarijaus). Zosimai 65 m. – tiek ir Ambrosijui 1878-ais. Susikūprinusi Zosimos figūra vėlgi primena Ambrosijų (kokį matom nuotraukose prie savo lūšnelės).

Zosimos biografija – iki vienuolyno – atseka iš dvarininkiškos Makarijaus kilmės bei jam artimo schivienuolio (atsiskyrėlio) Afanasijaus (iš husarų rotmistrų) bei Optinos vienuolio Grigorovo (artilerijos karininko) gyvenimo epizodų. Ypatinga Zosimos meilė gėlėms – tiesiog nurašyta nuo Makarijaus, nuo kurio daug paimta pamokymų apie meilę gamtai. Atsekama ir sąsajos su kitais Optinos vienuoliais.

Vienuolystė pas Dostojevskį – tai bendras išsigelbėjimo kelias: atskirti vienas nuo kito asmenybės pasaulyje vedami prie Kristaus, tverdami kartu su savo aistromis, ieškodami šviesos ir vis labiau suartėdami vidumi apsivalančiose katastrofose, bendroje „visų apsivalymo“ nuojautoje. „Jo gyvų vaizdinių dialektikoje kolektyviškumo dialektika tampa ypač akivaizdžia“, - rašė apie romaną Florovskis.

Atsiskyrėliai yra vartai į kolektyviškumą; ir tam Dostojevskis romane skiria ypač svarbią vietą.

Filosofas L.A. Zanderis pastebėjo, kad visos Dostojevskio kūrybos epigrafu galėjo būti Jono evangelijos pradžios žodžiai (Jn 1:4-5): „Jame buvo gyvybė, ir gyvybė yra žmonių šviesa. Ir šviesa tamsoje šviečia, ir tamsa jos neapgaubia“.

Šviesa krikščioniškoje pasaulėžiūroje yra svarbią mistinę ir metafizinę prasmę. Stačiatikių asketizme Kristaus šviesa, Virsmo šviesa ya Dieno energijų įsikūnijimu ir jos apmąstymas asktui reiškia „rojaus mintyse“ pasiekimą, susiliejimą su visa Būtimi.

„Broliuose Karamazavuose“ šviesa - vienas iš trijų pagrindinių simbolių, su kuriuo susijęs tolimasis, kosminis romano planas: netvarus „kitų pasaulių“ švytėjimas, „dangaus skliautas“, žvaigždėtas dangus virš Aliošos galvos – iš ten liejasi šviesos spinduliai į „rusų vienuolio“ sielą. Pats tos šviesos šaltinis tik akimirkai šmėkšteli akinančiame švytėjime mistinėje vizijoje – tai „mūsų saulė“ Jėzus. Toks jis Aliošai, toks jis Ivano sukurtoje legendoje: „Meilės saulė dega Jo širdyje, Šviesos spinduliai, Nušvitimai ir Galios teka iš Jo akių...“. Tai, kad Ivanui nesvetima ta šviesa (nors jis ją jaučia tik protu, grynai intelektualiai, o ne visa savo esybe), rodo jame glūdint neišsenkamas „vidinio žmogaus“ atnaujinimo galimybes, nes atsinaujinančiam prieinama Kristaus šviesa: „Kelkis, miegantis, ir prisikelk iš mirusiųjų; ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5:14).

Šviesos simbolika gana reta BK, tačiau tuo reikšmingesni nušvitimai veikėjų veiduose. Patys šviesiausi veikėjai, aišku, Zosima ir Alioša: jie „apšviesti Kristaus“ ir patys iš vidaus spindi šviesa. Taip, kaip spindėjo senolis, visas spindi Alioša. Šviesos motyvas pastoviai kartojasi, vyrauja vienuolio vaizdinyje, koks jis yra Zosimos pamokymuose. Šviesa – maloninga dovana, jėga, vienuolio poveikio priemonė pasaulyje – taip moko Zosima: „Jei šviestų, tai savo šviesa apšviestų kelią ir kitiems; ir tasai, kas padarė piktadarystę, galbūt, nebūtų padaręs jos tavo šviesoje. Ir net jei tu šviestum, bet išvystum, kad žmonės nesigelbsti tavo šviesoje, lik tvirtas ir nesuabejok dangaus šviesos galia; [ ... ] nepražus tavo šviesa, jei ir pats mirtum. Teisuolis išeina, o jo šviesa lieka“.

Šviesos atspindžiais nušviestos ir Dmitrijaus ekstazės: tai džiugesio šviesa, „kažkokios šviesios vilties spindulys“ tamsoje ar pakutinės tiesos „baisi, siaubinga šviesa“, kurioje atsiskleidžia visa jo kaltė Dievui ir žmonėms. Šviesa – tyliame Grušenkos akių spindėjime, sustingusioje jo šypsenoje, šviesiuose mokinių veiduose. Ir priešingai, kaip nežinojimo, vidinės tamsos ženklas skamba klausimas „kazuisto“ Smerdiakovo apie Viešpaties šviesą: „Viešpats dievas šviesą sukūrė pirmąją dieną, o saulė, mėnulį ir žvaigždes ketvirtąją. Iš kur tada sklido šviesa pirmąją dieną? – Grigorijus apstulbo. Berniukas pašaipiai žvelgė į mokytoją. Jo žvilgsnyje netgi buvo kažkokio išdidumo“.

Kitas svarbus simbolis romane - grūdas, sėkla.

Jis įkūnija Dievo veikimą tvariame pasaulyje, žmoguje, kuris tikėjimu ir meile savyje atskleidžia dievažmogiškas galimybes ir tuo pačiu auga, kyla į viršgamtišką tobulumą. Būtent per šį simbolį Zosima aiškina dievišką pradą žmoguje: „Dievas paėmė sėklas iš kitų pasaulių ir pasėjo šioje žemėje bei išaugino Savo sodą; ir išaugo visa, kas galėjo išaugti, tačiau išaugę gyvuoja ir gyvi tik savo susilietimo su paslaptingais kitais pasauliais jutimu; jei tavyje nusilpsta ar išnyksta tasai jausmas, tai miršta ir išaugintas tavyje“.

Giliausiai ir konkrečiausiai šis simbolis pasireiškia parabolėje apie kviečio grūdą – neatsitiktinai tapusia romano epigrafu ir dukart pasirodančia tekste. Joje „grūdo“ likimas, dieviškojo prado žmoguje likimas persipina su žemiškais jo keliais („kritęs į dirvą“), su jo laisve rinktis tuos kelius ir spręsti amžino gyvenimo klausimą.

Plačiąja prasme tie Evangelijos žodžiai atitinka bendrą romano idėją – Karamazovų giminės sunykimą ir atsinaujinusio žmogaus gimimą joje. Bet tuose žodžiuose yra ir ypatinga prasmė, susijusią su vienuolyste.

Dirvoje likęs nemiręs su tavimi tapatus grūdas neduoda naujo gyvenimo vaisių – kaip ir žmogus, nemiręs anksesniame gyvenime, lieka vienišas ir nevaisingas; jame neišdygs tai, ką pasėjo Dievas, nesubręs dvasios vaisius, nauja žmonija. Nemiręs, nepažadinęs augimui jam duotų galimybių, žmogus neatliks savo aukštesniosios paskirties, liks tuščiu asmeniu, išbus marus, nepaveldėdamas nemaraus amžino gyvenimo.

„Mirti“ čia reiškia apaštališku aiškinimu: susijungti su Kristumi ;„Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Rom 6:5), „... nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą...“ (Kol 3:9-10). O labiausiai „reikia apsigaubti meile...“ (Kol 3:14). Meilė ir subrandina vaisių, suteikia naują kokybę šiam gyvenimui ir sujungia pasaulį į vientisą darinį amžinam gyvenimui.

Tokia yra vienuolystės paskirtis. Miršta Zinovijaus pilnas didybės, savimeilės tvarus „aš“ – gimsta atsinaujinusi Zosimos asmenybė. Gerbiamo senolio kūno irimas – tai užbaigimas Zosimos kovos su Zinovijum, „vidinio žmogaus“ su jau irstančiu „išoriniu žmogumi“. Tai ir yra Zosimos asketiškojo atsiskyrimo „vaisius“. O geriausiu jo žiedu – krikščioniškasis Alioša; tačiau jo kilčiai reikėjo mirti ankstesniam jo „aš“ klausant senolio, „valios atskyrime“ ir paklusnume. Ir tada, tinkamu laiku, subrandinti tą „vaisių“. Senolis mokiniui ištaria būtent tuos Jėzaus žodžius ir liepia jam įsiminti Jėzaus pamokymą, duotą Andrejui ir Pilypui. Su jais į pasaulį senolis išsiunčia mylimą vienuolį: „išeisi iš šių sienų, o pasauly būsi kaip vienuolis. Turėsi daug priešų, tačiau ir patys tavo priešai mylės tave. Daug nelaimių patirsi gyvenime, tačiau jomis ir būsi laimingas, ir gyvenimą šlovinsi, ir kitus šlovinti priversi – tai svarbiausia“.

Dar kartą toji parabolė iškyla kaip Zosimos „paslaptingo lankytojo“ „Dievo vergo Michailo“ likimas. Lemtingą savižudybės apsisprendimo minutę jis skaito Zosimos nurodytą punktą iš Jono evangelijos ir čia atsiskleidžia tiesioginis žodžių ryšis su lemiama gyvenimo akimirka - „išorinio žmogus“ mirties ir „vidinio žmogaus“ atsinaujinimo.

Trečiasis simbolis - žemė. Tai elementų visuma, maitinanti gyvenimą ir jį sauganti. Ji iškyla tiek savo gamtiška, materialia esme, tiek idealiomis sąvokomis apie tautos istorinio gyvenimo pagrindą. Čia susilieja ir Motinos Žemės bei Dievo Motinos kultai.

Vienuolystė pas Dostojevskį – tai gyvas ryšis tarp būties sferų, kurių simboliais romane yra šviesa ir žemė. Vienuolis arčiausiai visų prie žemės: „Krisk ant žemės ir bučiuok ją, sudrėkink ją savo ašaromis, ir žemė duos tavo ašarų vaisių“ – Zosima sako vienuoliui. Senolis nesiliauja kartojęs: „Mėk kristi ant žemės ir ją kakta liesti. Bučiuok žemę ir nuolat, nepasotinamai mylėk, visus mylėk, visa mylėk, ieškok džiaugsmo ir pakylėjimo“.

Paskutiniame „Kanos Galilėjos“ epizode (kuriuo baigiasi 7-a romano knyga) Alioša su nepaprasta jėga ir aštrumu išgyvena jame vykstantį amžinos, dangiškos šviesos susitikimą ir susijungimą su žeme, laikiną ir mylimą Dievo tvarinį. „Tylių spindinčių žvaigždžių“ šviesa pripildo Aliošą, „tarsi gijos iš visų tų nesuskaičiuojamų Dievo pasaulių kartu susiliejo jo sieloje, kuri visa virpėjo susiliesdama su kitais pasauliais“. Ir kuo giliau jį persmelkė kalnų šviesa, tuo artimesnė jam žemė, ant kurios „tarsi pakirstas krito tą minutę“. „Jis nežinojo, kodėl ją apkabina, jis nežinojo, kodėl jam taip nesulaikomai norėjosi bučiuoti ją, bučiuoti ją visą, tačiau jis bučiavo ją verkdamas, raudodamas ir apsipildamas savo ašaromis, ir iššaukiančiai prisiekinėjo ją mylėti, mylėti per amžius“.

Toje sudėtingoje veikėjo būsenoje ypač iškyla visą vienuolystės temą romane siejanti mintis, kad per vienuolio veiklią, „visaapimančią ir visuotinė meilę“ atstatoma kosminio ir žemiško pradų, amžino ir laikino, Dievo ir žmogaus vienybė. Mintis, romane galiausiai suteikiantį optimistinį skambesį. Dostojevskio kapas

Stačiatikių asketizmas Dostojevskį traukė ir anksčiau, pvz., 1863-65 m. užrašuose svarbiausių jo kūrybos temų (moralinio idealo, grožio, Kristaus asmenybės, žmogaus laisvės) apmąstymas turi ryškų rusiškos moralinės asketinės tradicijos antspaudą. Tai pritaikoma „Idiotui“, pirmiausia kai kuriems kunigaikščio Myškino bruožams ir su juo susijusiems motyvams. Jo įvaizdis artimas asketui-isichastui. Kunigaikščio grožio apmąstymai panašūs į mistinius-asketinius Dieviškojo Eroto apmąstymus.

Tokių dalykų neišskaitysi knygose. O rasti tokį isochastinį įsigilinimą, pasiekiantį dvasinį susilietimo su Dievu džiugesį, Dostojevskis galėjo tik Optinoje.

Dostojevskio antkapyje iškalti Evangelijos žodžiai apie grūdą, suteikiantį naują gyvenimą. Rašytojo literatūrinis „vaisius“ verčia susimąstyti apie jo literatūrinės veiklos giminystę su moraline-asketine Optinos veikla.

*) Jevgenijus Markovas (1835-1903) – rusų rašytojas, kritikas, keliautojas, etnografas, Krymo istorijos tyrinėtojas. Pradžioje buvo artimas demokratinei linijai, vėliau suartėja su slavianofilais. Romane „Juodžemio laukai“ (1876) pavaizdavo dvarininkų moralinį pakrikimą; „Jūros krantas“ skirtas Krymo atgimimo klausimams. Gausias savo keliones atspindėjo apybraižose.

Kur ėjo L.Tolstojus?
Kita asmenybės pusė
Galios vietos: Optina
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Poetinė Kalistrato Žakovo mitologija
A. Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
A. Puškinas. Slapti užrašai
M. Gorkis atmetus mitus
Nuo nihilizmo į Kristų
Dostojevskio kiltis
Nalimovo anarchizmas
Maksimas Grekas
Glinskio maištas
Skaitiniai
Vartiklis