Sergejus Bulgakovas - rusų teologas. Vartiklis

Sergejus Nikolajevičius Bulgakovas (1871-1944) – rusų ortodoksų teologas, filosofas ir ekonomistas.

Gimė 1871 m. birželio 16 d. Oriolo gubernijos Livny mieste ortodoksų šventiko šeimoje. Studijavo Oriolo seminarijoje, o vėliau Jelecko gimnazijoje. 1894 m. baigė Maskvos un-to Teisės fakultetą, kuriame įtemptai studijavo ir politinę ekonomiką. 1901 m. apgynė magistro disertaciją ir tapo Kijevo politechnikumo profesoriumi politinės ekonomikos katedroje. Tuo metu jo populiarumas išaugo dėl viešų paskaitų.

Besimokydamas seminarijoje susidomėjo marksizmu ir dalyvavo marksistinio judėjimo veikloje. Tačiau palaipsniui suvokė marksizmo silpnumą (stiprų tik savo utopinėmis idėjomis) ir rusų religinių mąstytojų (F. Dostojevskio, V. Solovjovo ir kt.) bei pokalbių su L. Tolstojumi įtakoje ties 20 a. slenksčiu grįžo prie religinio tikėjimo. Išskirtiniu dvasiniu įvykiu jam atrodo I. Kanto kritinės pažinimo teorija. Vėliau apie tai parašė knygą „Nuo marksizmo prie idealizmo“ (1903). Tokia pažiūrų evoliucija buvo būdinga to meto rusų inteligentijai. Parašė kelias knygas apie idealizmą, L. Tolstojaus ir V. Solovjovo religines pažiūras, dalyvavo žurnalų „Naujasis kelias“ ir „Kelias“ (1911-17) leidyboje.

1906 m. išrinktas į Antrają dūmą kaip Krikščioniškojo socializmo atstovas, paskelbė monografijas „Ūkio filosofija“ (1912) ir „Ne vakaro šviesa“ (1917), kuriose perteikė savo mokymą, paremtą V. Solovjovo ir P. Florenskio sofijalogija, vėlyvaisiais Šelingo veikalais bei sava ortodoksinio tikėjimo samprata. Buvo priimtas į dvasininkus (1918), dalyvavo Visos Rusijos ortodoksų bažnyčios Sobore, išrinkusiame Maskvos patriarchu Tichoną. Nepripažino Spalio revoliucijos, į kurią atsakė „Dievų puotoje“ (1918).

Civilinio karo metu buvo Kryme, kur darbavosi filosofijos srityje – parašė knygas „Vardo filosofija“ (1920) ir „Filosofijos tragedija“ (1920), kuriose peržiūrėjo savo nuostatas apie filosofijos ir dogmatizmo ryšį. Filosofinius kalbos pagrindus nagrinėjanti „Vardo filosofija“ skirta imiaslavijos (mokymo apie neregimą Dievo buvimą dieviškuose varduose – „Dievo vardas yra pats Dievas“) ir jai giminingų P. Florenskio ir A. Losevo mokymų apologijai. Daroma išvada, kad krikščioniškoji tiesa iš principo neprieinama filosofijai ir pasiekiama tik dogmatinės teologijos forma.

1922 m. gruodžio 30 d. bolševikų valdžia 150 inteligentų išplukdė į tremtį laivu – tarp jų buvo ir S. Bulgakovas, N. Berdiajevas, I. Iljinas. 1923 m. gegužę Bulgakovas tapo Prahos Rusų tyrimų instituto Bažnytinės teisės ir teologijos profesoriumi. 1925 m. jis padėjo įkurti Šv. Sergejaus ortodoksinės teologijos institutą Paryžiuje ir buvo jo vadovu ir profesoriumi iki mirties. Mirė 1944 m. liepos 14 d. nuo gerklės vėžio. Jo paskutinis veikalas buvo skirtas “Apokalipsei”.

Bulgakovas kai kuriais aspektas pritarė visuotinam išpirkimui su išlyga, kad nusidėjusių sielų bausmė pragare gali niekada nesibaigti, nes žmonių laisva valia nesunaikinama.

Kadangi pasaulis krikščioniškoje ontologijoje yra tvari būtis, tai Bulgakovo mokymas apie pasaulį prasideda jo sutvėrimu. Iškyla klausimas: iš ko sutvertas pasaulis? Bulgakovas laikosi tradicinio Biblijos požiūrio – iš nieko, visiškos nebūties ir neegzistencijos. Atsekama Nieko sąvokos ir jos taikymo ontologijoje istorija ir, atmetant panteistinius panaudojimus, išskiriama linija nuo Platono iki Šelingo, kurios pagrindu grindžiamas sava koncepcija. Tvari būtis traktuojama kaip ypatinga nieko atmaina, kuriai būdinga kuriamosios potencijos. Tai atitinka platonizmo ir neoplatonizmo meono^*) (sąlyginės nebūties) sąvoką; gi grynoji nebūtis, visiška būties priešingybė, perteikiama ukono sąvoka. Taip išsivysto filosofema apie ukono pakėlimą iki meono, ką atlieką kuriamasis Dievo aktas.

Toliau kuriama materijos koncepcija, iš dalies sekant Platono „Timėjumi“. Kaip būtis, panardinta į atsiradimų ir sunaikinimų ratą, tvari būtis yra „buvimas“. Tačiau reikia spėti už buvimo daugio esant vieningą pagrindą, kur ir tegali vykti visi atsiradimai ir išnykimai. Tas universalus buvimo substratas, iš kurio tiesiogiai viskas kyla, ir yra materija. Tai būties „trečioji rūšis“, greta juslinio pasaulio ir jų idealių pirmavaizdžių, idėjų. Ji neapiforminta „proto-materija“, materia prima su esaties potencialu, galimybe pasireikšti jusliškume. Ontologine esybe ji, kaip ir tvarioji būtis, yra meonas, „nebūties būtis“. Bulgakovui ji kaip pagoniškųjų Graikijos ir Rytų kultų „Didžioji Motina Žemė“, o taip pat Pradžios knygos „žemė“. Bulgakovo svarbiausi materijos apibūdinimai yra „Žemė“ ir „motina“, išreiškiantys ir derlingumą, gimdančiąją jėgą. Nors ir po Dievo. Jo valia, tačiau materija irgi yra kūrybinis pradas. Pasaulio būtis yra tarytum Dievo sutvėrimo akto pratęsimas, kuris vyksta aktyviai dalyvaujant pačiai materijai. Žemė-motina ne paprasčiausiai gimdo, iš savo gelmių išskiria visa, kas esti. Ji potenciali „Dievažemė“, „Dievo motina“ Iš jos gelmių atsiranda Marija ir žemė tampa pasiruošusi priimti Logosą ir pagimdyti Dievažmogį. Tame tikroji materijos apoteozė, jos kūrybinių pastangų apvainikavimas. Čia raktas į Bulgakovo „religinį materializmą“.

Tolesnis mokymas apie pasaulį reikalauja dar didesnio pasaulio ryšio su Dievu, kas priverčia įtraukti Sofijos koncepciją. Išbaigtu pavidalu ji pasirodo „Dievo avinėlyje“ (1933), o užbaigiama „Guodėjuje“ (1936) bei „Avinėlio nuotakoje“ (1945).
Skirtingai nuo V. Solovjovo ir P. Florenskio, kur Dievo Išmintis Sofija yra tarp Dievo ir pasaulio tarpininkaujantis pradas, „pasaulis Dieve“, amžinas visos esaties idealių pirmavaizdžių rinkinys Dievuje, Bulgakovui ji – ne pradas, o pati Dievo prigimtis, usija, triasmenio Dievo esmė. Tokiu būdu ji nėra 4-ojo hipostazė, kuo jį kaltino, ir vis tik gali būti tapatina su kiekviena Trejybės hipostaze, nes ji ir yra vientisa Dievo prigimtis. Sofija gali būti tapatinama ir su Logosu, nes ji yra Išmintis; su Šv. Dvasia, nes yra Šlovė ir dieviškasis Grožis; Tėvu, nes yra Dievo pasaulis. Žemiškasis pasaulis sutvertas pagal analogiją dieviškajam pasauliui: jis taip pat turi prigimtį, tvariąją Sofiją ir hipostazę Adomą, vientisą žmogiškąją asmenybę, sutvertą pagal Dievo atvaizdą.

S. Bulgakovo mokymas apie Sofiją buvo priimtas labai prieštaringai. Pvz., 1935 m. rugsėjį Maskvos metropolitas Sergejus jį pavadino „svetimu“ ortodoksų tikėjimui, kuris „neretai keičia stačiatikių tikėjimo dogmas“. Bulgakovas atsikirtinėjo oponentams, tad „ginčas dėl Sofijos“ neišspręstas iki šiol. Visų pirmą jis spalio mėn. pateikė išsamų paaiškinimą Europos metropolitui Jevlogijui. Šis paskyrė komisiją, kuri turėjo peržiūrėti kaltinimus „erezija“. Komisija greitai suskilo į frakcijas. 1936 m. birželį daugumos pranešimu kaltinimai buvo atmesti, mažumos pranešimas liepos mėnesį kaltinimą palaikė. Jevlogijus 1937 m. lapkričio 26-29 d. surengė konferenciją, kad klausimas būtų galutinai išspręstas. Buvo paskelbta, kad kaltinimai erezija yra be pagrindo, tačiau Bulgakovo teologinėse pažiūrose yra nukrypimų, kuriuos reikia koreguoti.

Dvasinis dienoraštis
Praha, 1924-1929

28. V/10. VI-1924

Kiekviena diena pradeda naują gyvenimą, kaip šią knygą, ir atverčia naują Dievo malonės beribystę. Dievas leidžia mylėti Jį ir melstis Jam, džiaugtis meile ir gyventi. Ir kokia tingi mano širdis, norinti atitolti nuo šios dienos pastangų ir apie save galvoja: ne ši kasdienė diena, o kita, ... kokia nors rytdiena. O tuo tarpu kiekvienoje gyvenimo akimirkoje visa: ir Dievas, ir pasaulis, ir mūsų pačių siela. Ir tik aklumas ir sielos surambėjimas laukiant kažkokios specialios akimirkos, kad ją sustabdytų, tarę jai: tu nuostabi!

Iš tikro, taip nuostabi kiekviena gyvenimo akimirka, nes ją mums suteikia Dievas; ir netingėk, siela mano, žinoti tai ir įgyvendinti... Ir kai pasitrauks akimirkos, užges gyvybės ugnys, tada mes suprasim, kokia nuostabi, iš tikrųjų puiki kiekviena akimirka, - ir tada bus jau vėlu... Viešpatie, išplėsk mano širdį, kad žinočiau, kokios puikios tavo dovanojamos gyvenimo akimirkos, kad džiaugdamasis Tau dėkočiau, ir tame džiaugsme ištirptų visas žemiškasis skausmas.

^*) Meonas - filosofijos sąvoka, apibūdinanti vieną neapiformintos būties atmainą, grynąją potenciją. Senovės Graikijoje reiškė tam tikrą nebūtį. Ją naudojo iki-sokratikai, sofistai, o taip pat Platonas su Aristoteliu, kai vystė materijos sąvoką, ir galiausiai neoplatonikai. Priešdėlis „me-“ reiškia „ne“, o šaknis „on“ – būtį.
Bulgakovo mokyme meonas tapatinamas su Dievu jo pradiniame transcendentalumu (neapsireiškimu) ir beasmeniškumu, atitinkančiu kabalistinį Ein-sof. Jis yra ukono (bevaisiam, steriliam, parmenidiškajam „niekam“) priešybe. Tad meonas yra tarsi Virš-Būtis, analogiška dao ir nirvanai.
Beje, dar prieš Bulgakovą meonizmo teoriją išvystė N. Minskis (1855-1937), išdėstytą „Sąžinės šviesoje“ (1880). Meonai būna erdviniai (atomas, Visata), laikiniai (akimirka, amžinybė), o taip pat kategorijos (absoliuti būtis, laiva valia, ...)
Tačiau A. Losevo dievo vardo (imiaslavie) teorijoje meonas, atvirkščiai, susijęs ne su Dievu, o su materija. Meonizacija tapati materializavimusi, o „meoninis“ (laikinis) priešpastatytas eoniniškumai (amžinimui).