Krikščioniškoji V. Zenkovskio kosmologija  

Vasilijus Zenkovkis (1881-1962) – ukrainiečių kilmės religinis filosofas, teologas, kultūrologas ir pedagogas; Vakarų Europos Ekzarchato protopresviteris (nuo 1955 m.). Jo pažiūros priskiriamos krikščioniškajam misticizmui. Emigravo 1920-ais, nuo 1927 m. – Paryžiuje. 1944 m. suteiktas protojerėjaus vardas. Jo „Rusų filosofijos istorijoje“ išdėstoma 18-20 a. rusų filosofinės minties raida. Vertingi ir jo kūriniai apie Dostojevskį.

Vasilijus Zenkovkis (1881-1962) daugiau žinomas kaip rusų filosofijos istorikas su savo dvitomiu „Rusų filosofijos istorija“ (1948-50), tačiau jo filosofiniuose ieškojimuose pagrindine tema buvo asmenybės samprata. Jo krikščioniškoji pedagogika buvo viena vientisiausių 20 amžiuje. Jos pagrindu yra krikščioniškoji antropologija, tuo tarpu jo filosofija rėmėsi pasaulio laikinumo, asmenybės kaip Dievo atvaizdo ir panašumo, Bažnyčios kaip laisvų Vasilijus Zenkovkis dvasinių asmenybių vienybės Dievuje, pirmosios nuodėmės ir prisikėlimo idėjomis. Į antropologiją jis įtraukė krikščioniškąjį pirmosios nuodėmės supratimą, asmenybės kelią pavaizduodamas kaip „kryžiaus kelią“, nepakartojamą ir savitą, kurio pagrindas yra moralus gyvenimas, vidinis asmenybės pasikeitimas.

Pedagogikos sprendimą jis apibūdina taip: „Žmogus metafiziškai stipriausiai perteikia pirmosios nuodėmės veikimą. Tas vientisas gyvenimas, derinantis gyvoje vienybėje kūną, sielą ir dvasią, mirties pažeidžiamas, tačiau nesunaikinamas. Žmonių prisikėlimas Dievo karalystėje atstatys mirties momentu prarasta gyvą gyvenimo vientisumą“. Kelias link šio prisikėlimo prasideda jau žemiškojo gyvenimo metu per išsilaisvinimą iš „dvasinių“ judesių valdžios, viso žmogaus sudvasinimą, kas ir reiškia pasiruošimą „amžino gyvenimo žmoguje triumfui“. Svarbiausią vaidmenį šiame prisikėlime turi suvaidinti pedagogika.

Gyvenimo pabaigoje jis pabandė sukurti vieningą sistemą, perteikiančią krikščionišką mokymą apie pažinimą, pasaulį ir žmogų. Tačiau spėjo parašyti tik du „Krikščioniškosios filosofijos pagrindų“ tomus, trečias, skirtas antropologijai, liko nebaigtas. Be to, su krikščioniškąja kosmologija, o taip pat istoriniu krikščionybės vaidmeniu susijusi jo „Apologetika“ (1957).

Krikščioniškos metafizikos (kosmologijos) klausimuose V. Zenkovskis atmeta neoplatonizmą ir visuotinės vienybės koncepcijas, pateikdamas savąjį sofijologijos, paremtos būties laikinumo koncepcija, variantą; o iš kitos pusės, nustato šiuolaikinio gamtos pažinimo postulatus, prieštaraujančius krikščioniškajam tikėjimui, ir todėl juos reikia peržiūrėti (tačiau neatmetant realių gamtos mokslo pasiekimų). Jais yra mokymas apie „nesibaigiančią evoliuciją“ prieštaraujantis kreacionizmui, principinis „stebuklo“ neigimas, viešpataujantis visuotinio dėsningumo pripažinimas, tendencija mechanistiškai aiškinti gamtą prieštaraujanti teleologijai.

Anot V. Zenkovskio, krikščioniškoji kosmologija suderinama su evoliucija, tačiau jis gina būties vystymosi nutrūkstamumą, pirmiausia - pasaulio sukūrimą iš nieko. Stebuklo atveju jis remiasi A. Kurno1) atsitiktinumų teorija, išsakydamas mintis, artimas dar negimusiai sinergetikai (atsitiktinumas kaip dviejų nepriklausomų priežastinių eilių „susidūrimas“). Dėl gamtos dėsnių – jis iškelia klausimą, o kodėl pasaulis privalo „paklusti“ dėsniams?

Esminis krikščioniškosios metafizikos klausimas – apie pasaulio sutvėrimą iš nieko, idėja, „susiejanti Dievo ir pasaulio sąvokas, Absoliučios ir santykinės būties forma, kuri abi puses palieka pilnatvėje ir tikrume“. Krikščioniškame mąstyme begalybės idėja, iš esmės, taikytina tik Dievui – „Jis beasmenis ir Jame nėra jo pabaigos sąlygų“; tuo tarpu pasaulis begalinis tik „į priekį“, bet ne „atgal“ – jis prasidėjo sutvėrimo aktu. V. Zenkovskis nesutelkia dėmesio į „Didžiojo sprogimo“ modelį, o tik įrodinėja, kas „pasaulis negali būti paaiškinamas pats iš savęs, kad visa pasaulyje neišeina už ‚buvimo‘, amžino kitimo ribų. Jis dažnai pasiremia N. Loskio žodžiais apie tai, kad pasaulio sistema gali būti paaiškinta viršsistemine pradžia.

Siekdamas aiškiai nubrėžti ribą tarp ontologinio krikščioniškosios metafizikos dualizmo ir bet kokių panteizmo apraiškų, jis ypatingą dėmesį skiria idealiosios būties sutvėrimo sampratai. Su materiuoju pasauliu lyg ir aiškiau – tai jo laikinumas, o štai dėl idėjų pasaulio, tai dar nuo Antikos laikų buvo aiški, iš vienos pusės, neabejotina idėjų priklausomybė dieviškajai sferai, o iš kitos – toks pat neginčytinas idėjų ryšis su pasauliu.

V. Zenkovskis atmeta sofijologines Vl. Solovjovo,  P. Florenskio,  S. Bulgakovo schemas bei neoplatoniškas S. Franko idėjas, kurios, vienaip ar kitaip, jo nuomone, vysto Dievo ir pasaulio vienaesybiškumo mintį. Ir jis bando atskleisti skirtumą tarp idėjų Dievuje nuo idėjų pasaulyje, kas turėtų paaiškinti Dievo ir pasaulio skirtumą: „Idėjos tvariajame pasaulyje, kaip jo idealus pagrindas, kaip dalykų „šaknys“, savo turiniu, savo prasme niekuo nesiskiria nuo idėjų, įeinančių į Dievo Išmintį – tačiau idėjos Dievuje yra iš esmės tikrai amžinos Dievo idėjos. ... Idėjos pasaulyje yra arba dieviškų idėjų atspindys, arba Dievo idėjų įėjimas į tvarųjį pasaulį: Dievo idėjos amžinos savo prigimtimi, o įėję į pasaulį, „gyvendamos“ pasaulyje, jos išlaiko tą amžinumo savybę, tačiau, iš kitos pusės, idėjų pasaulyje gyvenimas pavaldus pasaulio likimams. Būtent tvėrimo akte amžinosios dieviškos idėjos, „apsėklinančios“ tvariąją būtį, gyvena neatskiriamu nuo pasaulio gyvenimu“. Taigi, pasaulio sutvėrimo metu vykata ne tik pasaulio tvėrimas iš nieko, bet ir pasaulio „apsėklinimas“ idėjomis – Dievo mintimis, tampančiomis neatskiriamos nuo pasaulio: „Idėjos pasaulyje nėra sukurtos, ne ‚sutvertos‘, o ‚apsėklindamos‘ pasaulį jos gyvena jau naują gyvenimą, prisijungia prie tvariosios esaties (bet neprarasdamos amžinumo savybės, tačiau jau būdamos idėjų Dievuje atvaizdu)“.

Greta sutvėrimo temos V. Zenkovskis pateikia ir būties hierarchinės struktūros koncepciją (remiantis V. Šterno2) ir E. Butru3) idėjomis), kurios pagrindinis teiginys yra būties nutrūkstamumas, šuoliai tarp skirtingų jos lygių (aukštų) – materialaus (fizikinio, cheminio), biologinio, psichinio, dvasinio: „Bet kuri aukštesnė pakopa remiasi žemesne, tačiau nėra jos produktas“. Vienu argumentu naudojama M. Planko kvantinė teorija. Šuoliai būtyje nepažeidžia būties vienybės ir jos hierarchiškumo, o tik atmeta vientisos, nenutrūkstamos evoliucijos sampratą.

Taigi teigiamas Dievo dalyvavimas pereinant iš vienų būties formų į kitas (nors ir netiesioginis). Tejero de Šardeno pastangas susieti tuos procesus su kažkokiomis „varomosiomis evoliucijos jėgomis“ V. Zenkovskis laiko ne daugiau nei šiuolaikine mitologija. Tačiau kartu jis gina pasaulio organiško vientisumo idėją.

V. Zenkovskio kosmologija kažkuria prasme yra hilozoistinė4): „Pasaulis yra gyva visuma – tokia mūsų pagrindinė ir pirminė pasaulio intuicija“. Ji guli „ant pasaulio gyvybės sampratos“. Tačiau tai labiau idealistinė savybė – daugiau tvirtinama ne apie visuotinį psichinių savybių pasklidimą materijoje, kiek vieningo dvasinio centro buvimą. Ir išnagrinėjęs ankstesnes „pasaulio sielos“ ir „tvariosios Sofijos“ koncepcijas, V. Zenkovskis išplečia mistinės Bažnyčios sąvoką, teigdamas, kad „pasaulio vienybės nešėja yra Bažnyčia, suprasta ne istoriniu jos aspektu, o platesne kosmine prasme“ - nors kosminės Bažnyčios sąvoka lieka jo nepakankamai pagrįsta, tačiau vis tik iškeliama antropocentrizmo idėja: „Žmogų Dievas sumanė kaip pasaulį valdančią jėgą, todėl visame pasaulio vystymosi procese galutiniu tikslu buvo žmogaus atsiradimas“.

Svarbiausia pasaulio gyvenimo, apie kurį rašo filosofas, apraiška yra pasaulį persmelkiančios meilės jėgos, kurios yra dieviškos energijos (pagal Grigaliaus Palamo mokymą), ir ta prasme pasaulis „paklūsta“ kažkokiems objektyviems dėsniams. Taigi pasaulyje randasi ne tik jutimiškai suvokiamas ir išmatuojamas „apvalkalas“, ir ne tik idėjų sfera („idėjų nugarkaulis“), bet ir apotafinis5), nepaklūstantis racionalizavimui gyvenimo pagrindas – „gyvybės kvėpavimas“, nesantis idėjinės ar jutiminės sferos „produktu“ ar „funkcija“, o, atvirkščiai, praneša gyvenimą ir jutiminei, ir idėjinei sferai.

Vis tik tikrovė, akivaizdu, mažai dera su tokiu idilišku gamtos, persunktos „meilės jėgomis“, vaizdu. Be akivaizdžios kovos už egzistavimą, pasaulyje pilna kitų įvairiausių blogio ir netobulumo apraiškų. Ir čia į pagalbą atskuba mokymas apie gamtos „sugadinimą“ – ne tik žmogaus pirmąja nuodėme, bet ir gamtos kaip pasaulio, nes norma, įdėta tveriant pasaulį, iš tikro liko nerealizuota, o gamta – nuskriausta.

Bet gamta pilna kūrybinių jėgų, jis spindi grožiu, gyvuoja ir vystosi. Pasaulis priimamas antinomiškai, t.y. pripažįstamas tragizmas gamtoje - iš vienos pusės, yra grožis ir jėgos kosmose, o iš kitos – akivaizdus liūdesys, vytimas ir bjaurūs iškrypimai, kurie, vienok, liudija ne apie mirtį, o apie troškimą išsigelbėti. Tai „šviesusis kosmizmas“, būdingas krikščionybei.

V. Zenkovskis jau buvo pasirengęs priiimti pagrindines jo laikmečio mokslo idėjas, susijusias su kosmoso evoliucija. Jis jau atkreipė dėmesį į „Didžiojo sprogimo“ koncepciją, remdamasis Žoržo Lemetro „piminio atomo“ hipoteze (L’Hypoth?se de l’atome primitif , 1946), bei atomo vidinių sąsajų tyrinėjimus: „Visa, ko dabar moko astronomija dėl nesuskaičiuojamų galaksijų, apie žvaigždžių ‚gimimą‘ ir vystymąsi – visa tai įsilieja į slėpiningą pasaulio ‚gyvenimą‘. ... visas nepaprastas šiuolaikinės fizikos mokymas apie atomo vidaus procesus kažkaip susišaukia su tais, kuriuos pateikia astronomija – ir mikrofizikiniame, kaip ir makrofizikiniame, pasaulyje vyksta procesai, susikuria vis nauji ir nauji sąryšiai“. Į juos patenka ir cheminės diferenciacijos procesai, ir biosferos atsiradimas.

Vis tik V. Zenkovskis tvirtina, kad „mokslo vystymasis ne išaiškina šias paslaptis, o greičiau padidina jų kiekį, išplėsdamas pažinimo perspektyvas“. Pirmiausia tai susiję su evoliucija, nes, pvz., vidinė atomo energija niekaip nenukreipia pasaulio gyvenimo.

Aukščiausia būties pakopa ant biologinio ir psichinio pagrindo yra „virš-psichikiškumas“ arba dvasinė būtis, kurią (kaip ir V. Vernadskis) jis vadina noosfera, - ir ši neišvedama iš psichikos, tai ypatingas būties „aukštas“. Jai priklauso prasmės (idėjos, mintys) ir vertybės – aukštesniosios tikrovės, tokios kaip tiesa, grožis, gėris, šventumas.

Taip pat atskira būties forma (modusu) yra ir istorinė būtis. Visai V. Solovjovo dvasia jis nagrinėja istoriją kaip progresyvaus evoliucionuojančio vystymosi procesą, o istorijos prasme yra „judėjimas į išsigelbėjimą“; iš esmės, „visas vystymasis kosmose baigiasi žmogumi; ir toliau jau vyksta ne būties evoliucija, o pabaigiamas istorinis procesas“.

Taigi, sofijologinė V. Zenkovskio kosmologija rėmėsi tuo, kad Dievas yra transcendentalus pasauliui, tačiau neatskirtas nuo jo - pačioje būtyje yra dieviškumo jėga. Kreacionizmas gali būti linkęs į akosmizmą, tokią pasaulio sampratą, kurioje „niekas“, iš kurio sutvertas pasaulis, tarsi virsta kažkokia pusiau-tikrove, persmelkia būtį, jai suteikdamas, tuo pačiu, tam tikrą nebūtiškumą, nepagrįstą ir tamsų vaizdą (čia kažką panašaus galima rasti ir pas N. Berdiajevą). Tuo tarpu „šviesusis kosmizmas“ būtį laiko persunkta ne tamsiomis „nieko“ jėgomis, o „Dievo spindesiu“, jungiančiais meilės ryšiais. Ir tų jėgų generatorius – nesuvokiama (kaip ir pats Dievas) kūrybiška pasaulio esmė, jos gyvasis centras – pasaulio siela“.


Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Antuanas Kurno (Antoine Augustin Cournot, 1801-1877) – prancūzų filosofas ir matematikas, prisidėjęs ir prie ekonomikos vystymosi (matematinės krypties ekonomikoje pradininkas). Buvo Dižono akademijso rektoriumi. Filosofijos srityje nagrinėjo determinizmą ir atsitiktinumą. Ekonomikos srityje plačiausiai žinomas darbais oligopolijos srityje, kur jo vardu pavadintas Kurno modelis.

2) Viljamas Šternas (William Lewis Stern, 1871-1938) – vokiečių psichologas ir filosofas (personalizmo šalininkas); vienas diferencialinės ir asmenybės psichologijos pradininkas, padaręs didelį poveikį beatsirandančiai vaikų psichologijai. Sukūrė IQ koeficientą. 1897 m. sukūrė tono variatorių, leidusį išplėsti tyrimus, kaip žmogus suvokia garsus.

3) Emilis Butru (Etienne Emile Marie Boutrou, 1845-1921) – prancūzų mokslo ir religijos filosofas, filosofijos istorikas; spiritualizmo atstovas, kieta smaterializmo moksle oponentas. Vedė A. Puankarė seserį.

4) Hilozoismas - supratimas, kad visa materija yra sudvasinta – arnba pati savaime, arba tarpininkaujant „pasaulio sielai“. Terminą 17 a. įvedė R. Cudworth‘as, aiškinęs apie „plastinę prigimtį“ – nesąmoningą, bekūnę substanciją, kuri tvarko ir valdo materiją, tokiu būdu sukeldamas gamtos reiškinius ir pasireikšdama kaip dieviškas pokyčių instrumentas.

5) Apotafinis - Dievo esmę aiškinantis neigiant visus galimus jo apibrėžimus.

Izabele
Pirmoji šeima: Ieva
Juodoji mergelė Marija
Visi Viešpaties pavidalai
Lesteris Samralas. Žmogus (3)
Didžiųjų misterijų šviesa
Berdiajevo meilės filosofija
Pagrindinė sofijalogijos problema
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Kristaus dieviškumas šv. Jono rašiniuose
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Fatališka klaida: nauja krikščionybės interpretacija
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Berdiajevas ir okultizmas
Demiurgai tveria pasaulį
Nuo nihilizmo į Kristų
Vieningoji Trejybė
Tomas Akvinietis
Monothelitizmas
Religijos skiltis
Vartiklis