Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
3 pamokslas (343)

Čia pateikiamas Augustino rašinys. Apie Susaną ir jos istoriją skaitykite šiame puslapyje...

1. Šventieji skaitiniai ir dieviški posakiai, kuriuos ką tik girdėjome, broliai, tegul atsispaudžia. Tegul jie nedingsta be pėdsakų mums, o pasitarnauja tam tikram pamokymui, nes jei „žvirblis randa namus ir kregždė sau lizdą, kur laiko savo jauniklius“ (Ps 84:4), tai tuo labiau Dievo žodis ir jo malonė privalo rasti vieta mumyse.

Štai klausėme skaitinius apie Susaną. Tegu padidėja vedybinė gėda, tegu atsiremia ji į tokį tvirtą pagrindą ir sutvirtinama tokia siena, kad išvytų visus pikta mintijančius prieš ją ir atskleistų melagingus liudytojus. Išliko tyra moteris, turėjusi mirti, jei nebūtų buvę matančio tai, kas nematoma teisėjams. Užrašyti jos sode, jos pasivaikščiojimo vietoje pasakyti žodžiai, kokių negirdėjo niekas, be tų dviejų, panorusių pasikėsinti į svetimos moters garbę ir sumintijusių melagingą liudijimą apie ją. Tik tiedu girdėjo tuos žodžius: „Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“ (Dan 13:22-23). Su panieka ji priėmė tai, ką išgirdo, nes bijo to, kurio nematė. Aišku, dieviškam žvilgsniui ji buvo matoma, ne taip kad Dievas jos nematytų, kaip ji nematė jo. Matė Dievas tai, ką pats sutvėrė, stebėjo savo tvarinį, gyveno savo šventykloje, pats joje buvo ir atsakė pikta sumaniusiems. Tad jei paliktų moterį – ištikimybės šaltinį, žūtų ir pati ištikimybė. „Patekau į spąstus“, sako ji, tačiau ji žinojo apie galintį ją sulaikyti nuo dvasios nuopuolio ir apginti nuo apsukrių liudininkų klastos, tarsi kokio pražūtingo vėjo. Jos ištikimybė nesuskilo, nes Viešpats buvo jos prievaizdu. Štai pasigirdo klyksmas, subėgo visi ir nuėjo į teismą. Namiškiai patikėjo liudininkų melu. Ir nors ankstesnis jos tyrumas, nesuteptas gyvenimas, tarytum, buvo pakankamu jos ištikimybės įrodymu, tačiau gi suabejoti seniūnais (liudininkais) atrodė nedora. Jokio panašaus gando nebuvo apie Susaną. Jie – meluojantys liudininkai, tačiau tai kol kas težino Dievas. Vienu tikėjo namiškiai, kita regėjo Dievas. Tačiau ką Dievas matė, žmonės nežinojo. Atrodė yra teisinga tikėti seniūnais – melagiais. Taigi, Susanai buvo lemta mirti. Beje, net jei būtų miręs kūnas, ištikimybė būtų apvainikuota. Tačiau Viešpats išgirdo besimeldžiančiąją, neleido jai mirti, sulaikė ją nuo svetimavimo. Viešpats sužadino Danielio, jauno amžiumi, tačiau stiprios garbės, šventąją dvasią. Kadangi jame glūdėjo pranašiška dvasia, jis iškart pastebėjo liudininkų klastą. Tačiau reikėjo kitiems įrodyti tai, ką pats matė. „Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo“, - pasakė pranašas. Tačiau, kad jie melagiai, žinojo tik tasai, kuriam tai Šventosios dvasios atskleista. Reikėjo tai kitiems parodyti. Ir štai, norėdamas atskleisti melagystę, Danielis prašo, kad jiedu būtų atskirti vienas nuo kito. Tada apklausia po vieną. Ir nors abu turėjo tą pačią aistrą, tačiau nespėjo susitarti. Vienas, paklaustas, po kokiu medžiu jis matė svetimavimą, atsakė, kad po mastikmedžiu, o kitas – kad po ąžuolu. Liudininkų parodymų neatitikimas atskleidė tiesą ir išgelbėjo nekaltąją.

2. Tačiau nekaltumas, kaip jau sakiau, broliai, vis tiek būtų apvainikuota ir pašlovinta, nors kūnas ir būtų numarintas. Juk visi mirsime. Ir bet kuris, norintis išvengti mirties, nedaro to, kad sunaikintų mirtį, o tik atideda tai, kas privalo nutikti. Savo valdžioje mirtis laiko visus. Visi privalom atiduoti pareigą, paveldėtą iš Adomo. Ir jei nemirštame, Paskolos davėjas suteikia ne išsivadavimą iš tos pareigos, o tik tam tikrą jos atidėjimą. Susana buvo pamaldi ir ištikima moteris, o vis tik kažkada turėjo mirti. Tačiau jei ir būtų numarinta, tai kuo nukentėtų jos ištikimybė, kai kūnas laidojamas, o nekaltumas atneštas Dievui ir jo apdovanotas? Ir ar imsim manyti, kad kažkuo neįkainuojamu yra tai, ką meluojantys liudininkai nenugalėjo nekaltosios? Ne, tame nėra nieko didinga. Jos didelis nuopelnas tame, kad ji nenusidėjo prieš Dievą. Pats mūsų Viešpatis Jėzus Kristus buvo apšmeižtas ir nukryžiuotas. Ir nors meluojantys liudininkai vienai akimirkai ir triumfavo, tačiau kokią žalą jie galėjo padaryti mokančiam prisikelti Viešpačiui? Taip savo pavyzdžiu mūsų Viešpats Jėzus Kristus nepajėgiu savo kūnu, vergo padėtyje, kurią prisiėmė kad išlaisvintų vergą, kad surastų suklydusį, išpirktų marų, išgelbėtų žūstantį, parodė pavyzdį vergui, kad nebijotų meluojančių liudininkų ir nesibaimintų, kad kiti tiki jais. Jie gali paleisti melagingą gandą, tačiau negali suteršti tyros sąžinės. Juk buvo išgelbėti trys paaugliai iš degančios krosnies; su jais buvo Viešpats. Per ugnį jei ėjo nepažeidžiami, supami liepsnų ir nesudegdami, pačioje ugnyje šlovindami Dievą, ir iš ten išėję nenukentėję; Viešpats buvo su jais ( Dan 3). O argi nebuvo Viešpats ir su broliais Makabėjais (2 Mak 7)? Tie išėjo iš ugnies nenukentėję, o šitie greitai sudegė. Ir tie, ir anie buvo išbandyti – šitie, netekę savo kūno, o anie likę su nepažeistais kūnais, tačiau ir tie, ir anie buvo apdovanoti. Navuchodonosoras pažadėjo, kad, jei trys vyrukai išliks sveiki liepsnose, jis įtikės į jų Dievą. Ir kuris galėjo juos apsaugoti visų akyse, galėjo apvainikuoti ir slapčia. Bet jei jsi būtų juso pašlovinęs slapčia, nebūtų išgelbėjęs karaliaus, kuris buvo toks žiaurus. Tad jų kūnų išgelbėjimas pasitarnavo ir jo sielos išgelbėjimui. Tie, šlovindami Dievą, išvengė daiktiškos ugnies; tasai gi, įtikėjęs Dievu, išvengė ugnies pragare. Tad daugiau buvo duota karaliui, nei paaugliams. Antiochas gi, pasmerkęs kančiai Makabėjus, nebuvo vertas tokios malonės. Todėl, kai jie mirė ugnyje ir kančiose, jis džiūgavo. Tačiau „Kiekvienas, save aukštinantis, bus pažemintas“ (Lk 18:14).

3. Kuris išvadavo ištikimą žmoną Susaną nuo melagingų seniūnų liudijimų, tasai apvalė ir Mergelę Mariją nuo klaidingų savo sužadėtinio įtarinėjimų. Ji tapo nėščia, nors nebuvo turėjusi vyro. Jos įsčios buvo nėščios, tačiau mergaitiška nekaltybė nepaliesta. Tikėjimo pradininką ji pradėjo tikėjimu, į savo kūną priėmė savo Dievą, kuris neleido apšmeižti to kūno. Jos gi sužadėtiniui, kaip žmogui, kilo įtarimas. Jis, iš vienos pusės, žinojo, kad tai ne jo; iš kitos – įtarė svetimavimą – ir į protą buvo atvestas tik angelo. Kodėl jis buvo vertas angelo pranešimo? Todėl, kad jo įtarimas nebuvo piktdžiugiškas, ne tas vylingas, apie kurį kalba apaštalas (1 Tim 6:4). Blogi įtarinėjimai būdingi pletkininkams, geranoriški įtarinėjimai – valdytojams. Kiekvienam leistina turėti blogų įtarimų apie savo sūnų, tačiau nepadoru šmeižti sūnų, ir nors įtaria blogus dalykus, vis tik nori aptikti tai, kas gera. Turintis geranorišką įtarimą nori, kad jis nepasitvirtintų, ir labai džiaugiasi, kai įtarimas nepasitvirtina. Toks buvo Juozapas Marijos atžvilgiu, su kuria neturėjo kūniško sąlyčio, nors dvasiškai (tikėjimu) ir buvo su ja susijęs. Tai susidarė klaidingas įtarimas ir Mergelės Marijos atžvilgiu. Tačiau kaip Susaną Danielio pavidalu apgynė Šventoji dvasia, taip Mergelę Mariją apgynė angelas, tarės Juozapui: „nebijok parsivesti į namus Marijos, nes jos vaisius iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1:20). Įtarimas pašalintas, nes atsirado užtarimas.

4. Taigi, jei kiek anksčiau vyrai galėjo džiaugtis dėl Susanos, tai tegu dabar žmonos džiaugiasi dėl Marijos. Ir tie, ir kiti tegu lieka ištikimi, pirmieji – vedybinę, antrieji – merginišką: tie ir anie turi vertę Dievo akyse, nors merginos skaistybė ir didesnė už vedybinę. Tačiau ir toji, ir anoji patinka Dievui, nes tai yra Dievo dovana. Ir tie, ir anie pasiekia amžinąjį gyvenimą, tačiau gauna ne tokią pat garbę, ne tokią pat orumą, ne tokį pat apdovanojimą. Juk lygiai taip pat bus ir amžinajame gyvenime bei dangaus karalystėje, kaip būna, tarkim, danguje. Danguje žiba žvaigždės – taip ir dangaus karalystėje bus vien to verti tikintieji. Gyvenimas bus amžinas visiems. Ten vieni negyvens ilgiau nei kiti, kai visi gyvensim amžinai. Denaras, kurį gauna vynuogyne ir atėję į vynuogyną anksti, ir atėję vėlai (Mt 20:9:10), - reiškia amžinojo gyvenimo dovaną, kuri vienoda visiems.

Jis sako: „yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų, Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu. Taip ir mirusiesiems prisikeliant“ (1 Kor 15:40-42). Taigi, broliai, tegu kiekvienas šiame amžiuje papluša šiame amžiuje pagal tuos sugebėjimus, kuriuos gavo, kad paveldėtų palaimą būsime amžiuje. Vedybiniame gyvenime tikėkis mažesnės palaimos, mažesnio apdovanojimo, tačiau neliūdėk amžinojoje karalystėje. Vis tik vedybų malonumai privalo, pagal galimybes, būti sumažinti. Argi iš to, kad vedęs, ar nereikia tau suvokti, kad esi keistuolis šiame pasaulyje, ar nereikia prisiminti apie mirtį ir apie tai, kad teks palikti malonumą ložę? Būk atidus ir žvelk, kur vyksti, - ar kančių nelaimes, ar amžinybės malonę. Būk budrus ir saugok, ką gavai; nešk savo naštą, nes ji lengva, jei myli ją, ir sunki, jei nekenti. Juk ne veltui kalba Viešpats ir tik tikrai susilaikiusiems taria: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prisl4gti: a6 jus atgaivinsiu! Inkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11:28:30), - lengva mylinčiam, sunku atstumtam. Ar užsidėjai Viešpaties jungą ant kaklo? Lengvas jis, jei mielai priimi, ir sunkus, jei nenoriai jį užsidedi. Ir argi Susana nebuvo gundoma dėl ištikimybės todėl, kad buvo vedusi? Negi tik tie tokiu atžvilgiu neišbandomi, kurie vedę? Štai Susana turėjo vyrą, tačiau buvo gundoma ir kovojo su savo gundymu. „Patekau į spąstus!“, - sakė ji. Bijojo mirti dėl melagingų liudijimų, tačiau kartu bijojo tikrai dvasiškai mirti nuo Dievo. Dėl melagingo liudijimo ji būtų netekusi šio maraus gyvenimo, o Dievo teismo būtų pasmerkta amžinai bausmei. Pasveria ji savo padėtį, kovoja. Pradžioje išsigando ir apmąsto; apmąsto ir kovoja, kovoja ir laimi. Tuo pačiu ji išmokė vedusias moteris priešintis gundymui, išmokė kovoti, išmokė kentėti ir melstis.

5. Tačiau jei tokie Šventojo Rašto liudijimai pateikiami apie moteris, tai jis neužmiršo ir vyrų bei juose randa pamėgdžiojimo pavyzdį. Mes matėme Susaną, gundomą vyrų, pasikėsinusių į jos garbę, matėme ją kovojančią. Šie skaitiniai apie Susaną buvo tarsi reginiu mūsų sielai; mes matėme kovotoją, su ištikima dvasia, į kovą stojusią heroję. Švęsime kartu su nugalėtoja. Štai turi garbingos žmonos pavyzdį, kuriuo gali sekti. Tačiau tegu jos laiko įsipareigojusios Dievui dėl to, ką saugo, tam, kuri mato tai, ką santuokinis gali ir nepastebėti. Sutuoktinio dažnai nebūna, o Dievas visada mato. Ir jei kartais santuokinis, nes jis – žmogus, melagingai įtaria, tegu tada meldžiasi žmona už savo vyrą, neteisingai įtariantį. Tegul meldžiasi, kad atsikratytų įtarimo. Neteisingas vyro įtarimas neužmerkia Dievo akių. Jos sąžinė atvira Kūrėjui. Už laikinus kentėjimus jis duos amžiną palaimą. Tačiau tegu ji meldžiasi ir už vyrą bei bando turėti ne tik dorą gyvenimą, bet ir išlaikyti garbę. Doru gyvenimu nekaltybė išlaisvinama nuo apkalbų, o garbė ir kitus gelbsti nuo suklydimų ir nuodėmių, nuo klaidingo nuosprendžio, panašiai, kaip suklydo Susaną teisę teisėjai; ir Danielius, arba kaip geriau, per ZDanielių Viešpats išlaisvino nuo nuodėmingos mirties greičiau jau tuos teisėjus nei Susaną. Išvadavo ją, tačiau iš laikinos kančios. Išvadavo juos, dėl klaidingo teismo ir nuteisimo, nuo amžinos bausmės, skirtos to paties Teisėjo, kurio negalima ir nuo kurio negalima pasislėpti.

6. Aš jau sakiau kad ir virai nepalikti be pavyzdžio. Ištikimi vyrai, Dievo bijantys vyrai, savo žmonomis pasitenkinantys vyrai, vyrai, nesuteršiantys to, ko nenori suteršti, išlaikantys ištikimybę, kurio reikalaujate iš kitų, laukite ir iš manęs to, ko laukė jūsų žmonos mūsų skaitymo apie Susaną metu. Šventasis raštas ir jūsų nepaliko be pavyzdžio. Jos, žmonos, klausėsi apie Susaną ir džiaugėsi jos pergale. Pažiūrėkite į Juozapą, ne tą Juozapą, su kuriuo buvo susižadėjusi Mergelė Marija, pagimdžiusi Kristų, nes ir jis pasidavė įtarimo, vėliau paneigtus angelo, pagundai. Apie kitą Juozapą Raštas liudija ir apie tai, ką norėjo pasiekti begėdė žmona. Pamilo ji jį, gražuolį, ne tyru, o nuodėmingu troškimu, neįstengiančiu pamatyti vidinį, dvasinį grožį. Pamilo kūno grožį, o ne dvasios tyrumą. Pamilo svetimą, savo vyro vergą, tačiau nesilaikantį ištikimybės savo šeimininkui. Kaip tau atrodo, ar ji mylėjo labiau jį ar save? Manau, kad nei jo, nei savęs. Gašlumo nuodais degė ji, o ne meilės ugnimi. Tačiau jis galėjo matyti tai, ko ji negalėjo. Dar gražesnis jis buvo dvasia nei kūnu, gražesnis širdies grožiu nei išoriniu kūno grožiu. Į kur negalėjo prasiskverbti tos moters žvilgsniai, ten pats žavėjosi savo grožiu. Brangindamas vidinį ištikimybės grožį, kaip galėjo leisti suteršti jį, purvinais tos moters ketinimais? Mylėjo ji, bet mylėjo ir jis; ir aukščiau buvo tai, ką jis mylėjo, nei tai, ką mylėjo ji, nes o, ką matė jis, ji nematė.

7. Jei nori žinoti, kas yra dvasinis ištikimybės grožis, jei turi tam tikrą akių sugebėjimą jį atskirti, kiek paaiškinsiu tau šitai: tą grožį tu myli ir savo žmonoje. Nesistenk tyčiotis iš svetimos žmonos tuo, ką myli savo žmonoje. Tačiau būtent ką myli savo žmonoje? Aišku, ištikimybę. Nekenti jo svetimoje žmonoje ir myli savoje?! Jos, ištikimybės, nepakenti svetimoje, kai nori sutepti jos tyrumą. Tačiau ar ne tai nori sunaikinti svetimoje, ką vertini savojoje? Kaip reikalausi tyrumo, būdamas ištikimybės žudiku? Saugok ir kitoje tai, ką saugai savojoje. Ištikimybę tylėk labiau nei kūną. Tačiau, galbūt, tu įsivaizduoji, kad savo žmonoje labiau vertini jos kūną, o ne dvasios tyrumą – žemas tai pasiteisinimas. Tačiau ir čia aš nepalieku tavęs be pavyzdžio, nes manau, kad būtent savo žmonos ištikimybę labiau vertini nei jos kūną. Tačiau, kad parodyčiau tau, kad neabejotinai dvasios tyrumą myli labiau nei kūną, štai nurodau tau tavo dukrą, kurioje skaistybę vertini labiau nei kūno grožį. Kas iš žmonių nenori, kad jų dukterys būtų skaisčios? Kas nesidžiaugia savo dukrų skaistybe?

Nejaugi ir čia mėgaujiesi kūnu? Juk argi trokšti nuostabaus kūno ten, kur bjauriesi nusikalstama kraujomaiša? Štai įrodžiau tau, kad vertini dvasinį tyrumą. Jeigu taip, kodėl , kad nemyli dvasinio tyrumo savyje? Juk iš to gauni naudą. Taigi, mylėk savyje tai, ką myli savo dukroje, - tai mylėk ir svetimoje žmonoje, nes kada nors ir tavo dukra bus svetima žmona. Mylėk tyrumą ir savyje. Jei pamilsi svetimą žmoną, neimsi iškart ją turėti. Gi jei pamilsi ištikimybę, tada ją turėsi. Taigi, mylėk ištikimybę, kad gautum malonę.

8. Tačiau gali būti, kad teks patinti pagundą: pamils tave begėdė moteris, prigriebs kur vieną ir pabandys sugundyti glamonėms. Jei nesutiksi, grės nubaudimas dėl apkalbų. Taip pasielgė melagiai su Susana. Taip pasielgė su Juozapu jo šeimininko žmona. Tačiau žvelkite į tą, į kurį žvelgė Susana ir Juozapas. Negi, jei nėra nė vieno liudininko, tai ir Dievo ten nėra? Būtent nenorėjo įskaudinti jo žvilgsnio Juozapas, savo Viešpaties žvilgsnio, esančio su juo. Nenorėjo jis sutikti neleistinai sueičiai su begėde moterimi, nuvijo svetimą aistrą, išsaugojo ištikimybę. Tačiau ji padarė tai, ką grasino, apšmeižė savo vyrui, ir jisai ja patikėjo. Juozapas uždaromas į tamsiąją, laikomas tarsi nusikaltėlis, nors ir nenusidėjo Viešpačiui. Tačiau ir ten Viešpats buvo su juo, nes is buvo nekaltas. Padėjo Viešpats Juozapui, kenčiančiajam. O kad ne iškart padėjo, tai padarė tam, kad labiau jį pašlovintų, ir tinkamai pašlovino tą, kurio kantrybę išbandė. Tikrai, privalėjo teisusis Juozapas už savo ištikimybę iškentėti kažką baisais ir žiauraus. Tačiau jei būtų pamilęs jis begėdę moterį, būtų, žinoma, pasirengęs dėl jos pakentėti; ir ji neįvertintų meilės jai, jei nebūtų pasirengęs pakentėti dėl jos, ir neatsakytų į jos meilę arba, geriau sakyti, ne meilę, o piktą gašlumą. Dar labiau būtų užsidegusi dėl jo, kai pamatytų, kad jis užsidegė tokia meile jai, kad neatsisakė už ją iškęsti bet kokią kančią. Jei tiek už begėdę moterį, tai kiek daugiau reiktų būti pasirengusiam kentėti už ištikimybę? Todėl gerai, kad Viešpats nepaskubėjo čia su savo pagalba, turėdamas tikslą paskatinti žmogų, kad ir jis pats pasiektų tikrosios šlovės suvokimą. Nuo Dievo juk niekas nenuslėpta.

9. Taigi, tuo noriu įtikinti jūsų meilę, broliai, kad labiau nei kūnišką aistrą ir šio amžiaus džiaugsmus, sumaištį, nepastovumą ir šio gyvenimo malonumus vertintumėte išminties grožį, saldumą bei malonumą, tyrumo bei drovumo grožį. Tai – brangenybės, saugomos dangaus skrynioje. Tai – brangūs skaidrūs deimantai, blizgantys prieš Dievo akis, ir juos išvysite, jei jūsų žvilgsniai tam bus pajėgūs. Pirmenybę teikite juos nei paleistuvingiems ir neleistiniems malonumams. Ir jei išbandymas pasieks tokį lygį, kad jums teks nukentėti, broliai mano, tai kas neims kentėti dėl tokių brangenybių. Kas neims kentėti už savo lauką ir net už vieną savo žemės pėdą? Jei pasirengę kentėti už tuos dalykus, kurių netgi negalite valdyti, kuriuos gyvendami dažnai netenkame, ir kurie po mūsų mirties atiteks mūsų priešams, - jei už šias gėrybes (tik galima pavadinti gėrybėmis tai, kad neduoda jokios palaimos) žmonės ramiai pakelia įvairius sunkumus, tai kodėl negalima kentėti už dangiškas brangenybes, už tas brangenybes, kurių iš mūsų negali atimti jokios nelaimės? Teisuolis, netekęs turto, tampa ir vargšu, ir turtuoliu.

10. Tokių turtų gausa pasižymėjo teisusis Jobas. Visa jam staiga dingo; nieko, ką turėjo, neliko namuose. Netikėtai tapo skurdžiumi, dulkėse, nuo galvos iki kojų aplipęs kirmėlėm. Kas gali būti daugiau už tokią nelaimę? Tačiau kas labiau už vidinę Jobo dorą? Neteko visko, ką jam davė Dievas, tačiau turėjo patį, jam viską davusį Dievą. Jis sakė: „Nuogas išėjau iš savo motinos įsčių, nuogas ir sugrįšiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūnie pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1:21) Žinoma, jis buvo vargšas? Žinoma, niekio neturėjo. Ir jei nieko neturėjo, tai apie už kokius turtus buvo taip šlovinamas Dievas? Po to, kai jau viskas buvo atimta, jis jam dar paliko žmoną – gundytoją, Ievą. Tačiau tai nebuvo Adomas. Ir kokiu jis buvo tada? Kaip atsakė į žmonos piktžodžiavimus? Jis pasakė jai: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga“ (Job 2:10). O vyras žūvantis ir nesugadinamas! O, smirdintis ir žavus! O, žaizdotas ir sveikas! O, pelenuose sėdintis ir danguje viešpataujantis! Jei jį mylim, jį mėgdžiosime, o jei mėgdžiosime, tai teks pakęsti. Ir jei mūsų kantrybė ims silpti, melsimės prašydami pagalbos. Kovojančias padės tas, kuris leido kovoti. Ne taip Dievas reikalauja kovos iš tavęs, kaip minia iš gladiatoriaus: šaukia, tačiau nemoka padėti; ne taip kaip reginių mėgėjas tikisi iš atleto, - ruošia gėlių vainiką, tačiau nežino, kaip palaikyti atleto jėgas, kai tasai ima silpti, nežino, nes jis žmogus, o ne Dievas. Ir galbūt jis pats, kol žiūri, labiau kenčia nei tas, kuris kaunasi. Gi Dievas padeda savo tarnams, kai jie meldžia jo. Štai tikinčiojo balsas psalmėje: „kai manau: ‚Mano koja slysta‘, tavo gerumas, Viešpatie, mane stiprina“ (Ps 94:18).

Taigi, netinginiausime, broliai mano – prašysime, ieškosime, stuksensime. Nes „kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7:8).

Susanos istorija
Bažnyčia ir seksualumas
Nuo nihilizmo į Kristų
Visi Viešpaties pavidalai
Smyrno bažnyčios enciklika
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Pagrindinė sofijalogijos problema
Neteisėti kaltinimai neištikimybe
Augustino trejopo matymo koncepciją
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Ortodoksų bažnyčia; filioque prieštaravimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Dvasininkų smaginimosi istorija
Viduramžių prabudimai. Katarai
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Laiko vertė ir matas
Apie Šv.Trejybės paieškas
Eusebijus iš Cezarėjos
Nyčė: Dievo mirties idėja
Šv.Teresa iš Avilos
Kodėl kovo 8-oji?
Apmatai: Moralumas
Apsinuoginę kvakeriai
Filosofijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis