Susanos istorija

   

Istorija, kurią katalikai ir stačiatikiai įtraukė į Biblijos „Danieliaus knygą“, tačiau protestantai ją laiko apokrifu. Joje pasakojama apie Susaną (ivritu Šošaną, kas reiškia „lelija“). Siužetą galima įžvelgti detektyvinio žanro užuomazgas. Spėjama, kad istorija sukurta 2 a. arba 1 a. pr.m.e. Istorijos motyvai atvaizduoti Romos ir Galijos katakombose ir ant 2-4 a.sarkofagų, 9 a. krištolinio indo.

Išliko dvi graikiško teksto versijos: Septuagintoje (Septynknygėje, tačiau tik Chisiano kodekse) ir Theodotiono*) (kurią priėmė ankstyvieji krikščionių rašytojai). Šiose versijose yra nemažai skirtumų, o dar Alessandro Allori. Susana ir seniūnai kažkiek jų rasta ir siriškoje versijoje. Jeronimas ją talpino į Danieliaus knygos pabaigą su pastaba, kad jos nėra Hebrajų biblijoje ir ją laikė pasaka (žr. Jeronimo komentarus). Jos kanoniniškumą disputavo Julius Afrikanas. Origenas padarė pastabą, kad ji buvo žydų „nuslėpta“, tačiau tiksli tos pastabos prasmė nėra aiški.

Istorijos kilmė nėra aiški; gali būti, kad ji atėjo iš kažkurios tradicijos, tačiau labiau tikėtina, kad ji tiesiog sukurta, kadangi graikiškose versijose pilna žodžių žaismo, kuris dingsta vertimuose.

Ipolitas iš Romos laikė, kad Susanos vyras Joakimas buvo Judėjos karaliaus Joakimo sūnus, kurį pagalbininku pasiėmė Nabuchodonosoras. Veiksmas vyksta žydų nelaisvės Babilone metu (598-539 m. pr.m.e.)

Teologų aiškinimai

Palaimintasis Augustinas Susanos istoriją lygina su Dievo Motinos istorija (žr. >>>>):
„Kuris išvadavo ištikimą žmoną Susaną nuo melagingų seniūnų liudijimų, tasai apvalė ir Mergelę Mariją nuo klaidingų savo sužadėtinio įtarinėjimų“. Jonas Auksaburnis Susanai paskyrė atskirą aptarimą, jos pavyzdžiu atskleisdamas sveiko proto žygdarbio svarbą. Susanos gundymą lygina su Ievos gundymu: „atkreipkite dėmesį, kur vyko užpuolimas: sode, kur ir žaltys sugundė Ievą. Taigi, kai viskas buvo parengta kovai, atsivėrė dangus, nuaidėjo trimitas, atsiskleidė arena; kovos organizatorius iš viršaus stebėjo grumtynes ir angelai palinkę stebėjo; žaltys veikė nusikalstamai, o tikėjimas padėjo ištikimai žmonai. Abi pusės labai rūpinosi pergale: seniūnai tuo, kad nepralaimėtų moteriai, o Susana – kad nepražudytų savo ištikimybės; ten demomai rengė apdovanojimą už pergalę, o Susanai angelai rengė apdovanojimą už skaistybę“. Ypatingą svarbą Jonas Auksaburnis skiria Susanos maldai: ją vedant į baudos vietą ji neprarado vilties ir kreipėsi malda į Dievą, į kurią atsaku buvo Šventos Dvasios poveikis Danieliui. Pabaigoje jis kviečia – „ją mėgdžiokite, žmonos“ (daugiau žr. >>>>>).

Susanos istorijai dėmesį taip pat skyrė Ignacijus Dievobaimingasis, Irenėjus iš Liono, Ipolitas iš Romos, Klemensas iš Aleksandrijos, Origenas, Afanasijus Didysis, Grigalius Teologas, Kirilas iš Aleksandrijos, Jeronimas, Izidoras Pelusiotas ir kt.

Susanos siužetas mene

Siužetas atspindėtas vienoje iš „Tūkstančio ir vienoje pasakų“.

Istorijos siužeto pagrindu Viduramžiais sukurta daugybė dramos kūrinių anglų (nuo 14 a.), prancūzų (nuo 15 a.), vokiečių (1532 m., Sikstas Brikas), slavų (juodkalniečio M. Vietronovičiaus (16 a.), lenko Jano Kochanovskio (1562) ir kt.) kalbomis.

Istorija įkvėpė daugelį dailininkų (Veroneze, Tintoreto, Rubensą, Van Deiką, Rembrantą, Artemisia Gentileschi; Guercino; Alessandro Allori; Albrecht Altdorfer, Lorenzo Lotto, Tiepolo, F. Hayez, G. Lapčenko, Francas von Štukas ir kt.). Siužetas buvo patrauklus dailininkams, nes numatė nuogo moters kūno pavaizdavimą. JAV dailininkas Th.H. Bentonas nutapė šiuolaikinį Susanos variantą (1938), o 1955 m. - P. Pikaso.

Ją mėgo ir kompozitoriai (pvz., Chindemitas). 1749 m. Hendelis parašė oratoriją „Susana“. D. Argento ir G. Bergas “įgarsino” W. Stevens 1915 m. poemą „Piteris Klinas ir klavyras“.

JAV Carlisle Floyd pastatyta opera „Susannah“ (1955), kurios veiksmas vyksta Amerikos Pietuose ir 20 a. irgi įkvėpta to siužeto, tačiau ne su tokia laiminga pabaiga.


*) Teodotionas (m. apie 200 m.) – helenistinis žydų teologas ir vertėjas, greičiausiai dabavęsis Efese, apie 150 m. į graikų kalbą išvertęs Bibliją. Tebesiginčijama, ar jis peržiūrėjo Septuagintą, ar vertė iš hebrajų rankraščių. Jo Biblijos variantas sparčiai paplito krikščionių pasaulyje; iš jos svarbiausia buvo Danieliaus knyga, iš dalies pakeitusi Septuagintos variantą (daugiausia dėl Jeronimo veiklos). Jo vertimo ypatybė ta, kad jis pirmenybę davė hebrajiškiems augalų, gyvūnų, žydiškų apeigų atributų pavadinimams jų neversdamas, todėl Naujaisiais laikais jam klijuota „neišsilavinusio vertėjo“ etiketė.


 

Danieliaus knyga. 13 skyrius. Susanos istorija

[i1]Babilone gyveno žmogus, vardu Joakimas. 2 Buvo vedęs Hilkijo dukterį Susaną, didelio grožio ir dievobaimingą moterį. 3 Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės įstatymą. 4 Joakimas buvo labai turtingas ir turėjo sodą prie savo namų. Pas jį dažnai susieidavo žydai, nes jis buvo visų garbingiausias.

5 Tais metais du seniūnai buvo žmonių išrinkti būti teisėjais, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones“. 6 Šie vyrai būdavo dažnai Joakimo namuose ir visi, turį bylas, eidavo pas juos. 7 Vidudienį, žmonėms išėjus, Susana eidavo į vyro sodą pasivaikščioti. 8 Abu seniūnai, matydami ją kasdien įeinančią ir vaikščiojančią, užsidegė jos geisti. 9 Jiedu pametė protą, nebegręžė akių į Dangų ir užmiršo daryti teisingus sprendimus. 15 Vieną dieną, jiems belaukiant tinkamos progos, ji įėjo į sodą, kaip paprastai, tik dviejų tarnaičių lydima. Ji norėjo sode maudytis, nes buvo labai karšta. 16 Ten nebuvo jokio žmogaus, išskyrus anuos du seniūnus, pasislėpusius ir jos tykančius. 17 „Atneškite man aliejaus ir kvepalų, – paliepė ji savo tarnaitėms, – ir uždarykite sodo vartus, kad galėčiau išsimaudyti“. 19 Vos tarnaitėms išėjus, abu seniūnai pašoko ir pribėgo prie Susanos.

20 „Štai, – sakė jie, – sodo vartai uždaryti, niekas negali mūsų matyti. Mes norime tavęs! Sutik ir atsiduok mums! 21 O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog tu išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“.

22 Susana sunkiai atsiduso. „Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. V. Šulženko. Susana ir seniūnai 23 O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“.

24 Tuomet Susana sukliko, o abu seniūnai pradėjo rėkti ant jos. 25 Vienas jų nubėgo atidaryti sodo vartų. 26 Namiškiai, išgirdę klyksmą sode, įpuolė pro šonines duris pažiūrėti, kas jai buvo atsitikę. 27 Kai seniūnai išdėstė savo paaiškinimą, tarnai buvo pritrenkti iš gėdos, nes nieko panašaus jie niekad nebuvo girdėję apie Susaną.

28 Kitą dieną, žmonėms susirinkus jos vyro Joakimo namuose, atėjo ir abu seniūnai, pilni nedorų minčių, pasmerkti Susaną mirti. 29 Visų žmonių akivaizdoje jie įsakė: „Pašaukite Joakimo žmoną, Hilkijo dukterį Susaną“. Ji buvo pašaukta 30 ir atėjo, lydima savo tėvų, vaikų ir visų savo giminių. 33 O jos artimieji ir visi, kurie ją matė, plūdo ašaromis.

34 Abu seniūnai pakilo ir, žmonių iš visų pusių supami, uždėjo savo rankas jai ant galvos. 35 O ji verkdama žvelgė į dangų, nes jos širdis pasitikėjo Viešpačiu. 36 Seniūnai tarė: „Mums bevaikščiojant vieniems sode, įėjo ši moteris su dviem tarnaitėmis. Ji uždarė sodo vartus ir atleido tarnaites. 37 Tuomet jaunas vyriškis, kuris buvo ten pasislėpęs, atėjo pas ją ir gulėjo su ja. 38 O mes buvome sodo kampe ir, matydami tokį nusikaltimą, bėgome prie jų. 39 Nors mes ir matėme juos gulinčius, bet vyro nutverti nepajėgėme, nes jis buvo už mus stipresnis. Jis atsidarė vartus ir paspruko. 40 Betgi mes nutvėrėme šitą ir klausėme, kas buvo tas jaunas vyriškis. 41 Ji atsisakė mums pasakyti. Visa tai mes liudijame“.

Kadangi jie buvo žmonių seniūnai ir teisėjai, visa bendrija jais patikėjo ir pasmerkė ją mirti. 42 O Susana, visu balsu šaukdama, kalbėjo: „Amžinasis Dieve! Tu žinai visas paslaptis ir žinai visa pirmiau, negu įvyksta. 43 Tu žinai, kad jie melagingai liudijo prieš mane. Argi aš turiu mirti, nors nepadariau nieko, ką šie prieš mane prasimanė?!“

44 Viešpats išgirdo jos šauksmą. 45 Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielis, šventąją dvasią, 46 ir jis sušuko didžiu balsu: „Aš esu nekaltas dėl šios moters kraujo!“

47 Tuomet visi žmonės atsisuko į jį, klausdami: „Ką tu nori šiais žodžiais pasakyti?“ 48 Atsistojęs tarp jų, jis atsakė: „Nejau jūs esate tokie kvaili, Izraelio vaikai?! Nejau pasmerksite mirti Izraelio dukterį, neištyrę ir nepažinę, kas tiesa? 49 Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo“.

50 Visi žmonės sugrįžo paskubomis. Tuomet seniūnai jam tarė: „Ateik, sėskis su mumis ir pasakyk mums, ką tu manai, nes Dievas tau davė seniūno amžiaus dovaną“. 51 O Danielis kreipėsi į juos: „Atskirkite šiuos du toli vieną nuo kito. Aš juos apklausiu“.

52 Kai jie buvo vienas nuo kito atskirti, jis pašaukė vieną iš jų ir kreipėsi į jį: „Tu pasenai skendėdamas nedorume! Pasivijo tave nūnai nuodėmės, kurias darei praeityje, 53 skelbdamas neteisingus nuosprendžius, pasmerkdamas nekaltus ir išteisindamas kaltuosius, nors Viešpats sakė: 'Nekalto ir teisaus nežudysi!' 54 Taigi dabar, jei tu tikrai matei šią moterį, pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis?“

Jis atsakė: „Po mastikmedžiu“.

55  [i2]„Iš tikrųjų! – atkirto Danielis. – Tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę!“ 56 Tuomet jis paliepė pavesti jį į šalį ir atvesti kitą.

„Kanaano palikuoni, ne Judo, – tarė jam Danielis, – grožis tave suvedžiojo ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! 57  [i3]Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, – bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. 58 O dabar pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis?“

Jis atsakė: „Po ąžuolu“.

59 „Iš tikrųjų! – atkirto jam Danielis. – Ir tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, perkirsti tave per pusę ir sunaikinti judu abu!“

60 Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris išgelbsti juo pasitikinčius. 61 Paskui jie atsisuko prieš tuos du seniūnus, nes jų pačių žodžiais Danielis buvo įrodęs, kad jie buvo melagingai liudiję. Jie nubaudė seniūnus bausme, kurią seniūnai norėjo primesti savo artimui. 62 Elgdamiesi pagal Mozės įstatymą, juos užmušė. Taip nekaltas kraujas buvo tą dieną išgelbėtas.

Išnašos:

Dan 13,1-14,42: Trumpi šių skyrių pasakojimai galbūt buvo apie kitą Danielį, o ne apie Danielio knygos didvyrį. Jie randami tik graikiškoje Septuagintoje, bet turbūt buvo parašyti hebrajų ar aramėjų kalba. Nei vienas, nei kitas pasakojimas nepriklauso žydų Šventojo Rašto kanonui. Katalikų Bendrija juos visuomet laikė įkvėpta Danielio knygos dalimi.

Dan 13,55: Kontrastas tarp mažo, į krūmą panašaus mastikmedžio ir galingo ąžuolo išryškina seniūnų liudijimo prieštaravimą. Graikiškajame tekste jaučiamas žaidimas panašiais žodžiais: schinon ir schisei (mastikmedis ir perskelti), prinos ir prisai (ąžuolas ir perkirsti). Žodžių žaismu išryškinama bausmė seniūnams.

Dan 13,57: Pasakojimu norima pamokyti ir sugretinti Izraelio ir Judo karalystes. Judo karalystė buvo ištikimesnė Mozės Įstatymui.

 
 
 

Šv. Jeronimas. Komentarai Danieliaus knygai, 408 m.      
13 skyrius            

Šv. Jeronimas (Eusebius Sophronius Hieronymus, 347-420) - krikščionių teologas, Bažnyčios tėvas, šventasis. Vaizduojantis rašantis, atgailaujantis, barzdotas atsiskyrėlis dykumoje; jo atributai – liūtas ir kaukolė. Jis - Dalmatijos ir Liono, mokinių, mokytojų, mokslininkų, vertėjų, asketų, mokslo ir Biblijos draugijų globėjas.
Jeronimas žinomas dėl savo Biblijos vertimo iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą (Vulgata). Taip pat yra parašęs Senojo bei Naujojo Testamento komentarus, teologinių darbų, laiškų, istorinių darbų.

1-2. Babilone gyveno žmogus, vardu Joakimas. Buvo vedęs Hilkijo dukterį Susaną, didelio grožio ir dievobaimingą moterį.
Aiškindamas Danieliaus knygą pagal hebrajus visais savo sugebėjimais, privalau trumpai perteikti Origeno komentarus apie Susanos ir Belo istorijas, esančius Dešimtoje jo „Stromata“ knygoje. Šios pastabos yra iš jo (D) ir bet kuris gali jas sekti atitinkamuose skyriuose (t.y., Origeno veikale).

3. Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės įstatymą.
Šis sakinys priimtinas kaip paraginimas tėvams auklėti savo dukras remiantis Dievo ir šventojo Žodžio įsakymais, o taip pat ir sūnus.

5. Tais metais du seniūnai buvo žmonių išrinkti būti teisėjais...
Buvo vienas toks žydas, kuris įtarė, kad jie buvo Ahabas ir Zedekija (kitas variantas: Alchijas ir Zedekija), apie kuriuos Jeremija rašė: „Ahabas ir Zedekija , kuriuos Babilono karalius kepino ugnyje už piktadarystes, kurias jei padarė Izraelyje, ir kadangi jie svetimavo su miestiečių žmonomis“ [Jer. 29]. (Jer. 21:23; 29:21 jie minimi kaip Ahabas, Kolija sūnus, ir Zedekija, Maaseja sūnus, - du netikri pranašai, kuriuos Jeremija atskleidė).

5-6. ...apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones“. Šie vyrai būdavo dažnai Joakimo namuose...
Nepasakyta tvirtai apie tuos nusidėjėlius seniūnus „jie vedė žmones“, o būtent „jie dėjosi vedą žmones“. Esantys gerais vadovais yra tie, kurie veda juos, tačiau teturintys teisėjo vardą ir vedantis žmones nesąžiningai, tik atrodo taip darą.

Domenico di Michelino. Susanna and Elders, 15 c.\ 8. [Jie] užsidegė jos geisti. Jiedu pametė protą, nebegręžė akių į Dangų ir užmiršo daryti teisingus sprendimus.
Tai, ką graikai vadina pathos, mes tiksliau pateikiame kaip „emociją“, o ne „geiduliu“. Tad tai buvo tas jausmas, nuodėmingas troškimas, kuris kilo ar užvaldė net seniūnų širdis. Tai galėjo būti pagrindu planui, kaip įgyvendinti jų troškimus, kuris iškreipė jų mintis. O kai jų mintys tapo iškreiptos, jie nusuko savo akis taip. kad negalėjo matyti dangiškų dalykų ar prisiminti teisingus sprendimus, Dievo, garbės, reputacijos, veiksnius, būdingus visiems žmonės.

13. ... ji įėjo į sodą, kaip paprastai...
Jau buvo sakyta, kad Susana turėjo įprotį pasivaikščioti rytais. Kad pamalonintumėte tuos, kurie ieško Rašte patvirtinimo viskam, ką darome, tinka pasakyti šia vieta apie pasivaikščiojimus, kad yra geras dalykas pasivaikščioti dėl kūno sustiprinimo. Origenas sako, kad jis šį sakinį paėmė iš Semtinknygės; tuo jis parodo, kad likusią skyriaus dalį aptarė ne pagal Septinknygės vertimą.

22. Susana sunkiai atsiduso. „Patekau į spąstus!“
Bet kuri, pasiekusi dorybės viršūnę, niekada nesako, kad ji susidūrė su sprendimo krize, kai negali pasprukti iš svetimautojų rankų, sakančių „Sutik ir atsiduok mums! O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog tu išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“. Be abejo yra būdinga žmogaus silpnybė bijoti mirties, primesta kam nors dėl jo teisumo. Ir tikrai mes galime interpretuoti jos sielvartą kaip kylantį ne iš mirties perspektyvos, bet dėl įžūlumo ir negarbės, kurie užgriuvo ją, tiems kaltintojams tvirtinant „tu išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“.

22. „Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu...“
Ji apie nuodėmę kalba kaip apie mirtį. Kaip svetimaujančiam, svetimavimas reiškia mirtį, taip ir kiekviena nuodėme, kuri baigiasi mirtimi, yra lyginama su mirtimi. Ir mes tikime, kad mirštame, kai mirtinai nusidedame. Ir todėl iš kitos pusės, mes vėl prisikeliame, kai padarome gerus darbus, vertus gyvenimo.

23. „O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“
Graikiškame variante žodis yra ne hairetoteron arba „geriau“ [o tiksliau, labiau priimtina], o haireton, kurį suprastumėm kaip „gerai“ [tiksliau, priimtina]. Taigi, ji tiksliai rinkosi žodžius, kai tai sakė vengdama kažko geriau lyginant su nuodėme, nors tai visai nėra geras dalykas savaime. Ji pabrėžia, kad gerai yra nenusidėti ir patekti į jų pinkles nenusidedant Dievo akyse. Tad reiktų nenaudoti lyginamosios nuosakos, o [naudoti] teigimą: O vis tik man tinka nenusidėti ir patekti į jūsų pinkles, nei nusidėti Dievo akyse.

24. Tuomet Susana sukliko...
Jos balsas buvo garsus ne dėl vibracijų, kurias jis sukėlė ore, stiprumo, ir ne dėl riksmo, ištrūkusio iš jos lūpų, o dėl skaistumo, su kuriuo ji šaukėsi Dievo. Ir todėl Raštas balso stiprumo nepriskiria seniūnams, tolimesniame sakinyje: „abu seniūnai pradėjo rėkti ant jos“.

42. O Susana, visu balsu šaukdama...
Jos balsas tyresnis dėl to, kad tai širdies jausmas, jos prisipažinimo nuoširdumas ir jos minčių teisingumas. Ir nors žmonės negalėjo jos išgirsti, jos kreipinys į Dievą budo didis.

45. Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielis, šventąją dvasią...
Šiais žodžiais parodoma, kad Šventoji dvasia neįėjo į Danielių, o jau buvo jame, ir tik dėl jo jaunumo dar buvo neaktyvi. Kaip jis neparodė Jos veiklos tol, kol nepasitaikė proga ir Viešpats ją pažadino vandan šventos moters.

46. ...ir jis sušuko didžiu balsu: „Aš esu nekaltas dėl šios moters kraujo!“
Kadangi Šventoji dvasia sukilo jame ir diktavo vaikinui, ką reikia sakyti, jos balsas buvo didis. Ir jei yra dar kokia vista Šventajame rašte, kur nusidėjėlio balsas būtų pavadintas didžiu, ji dar nepastebėta.

54-59. „...pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po mastikmedžiu“. „Iš tikrųjų! – atkirto Danielis. – Tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę!“ Tuomet jis paliepė pavesti jį į šalį ir atvesti kitą. „Kanaano palikuoni, ne Judo, – tarė jam Danielis, – grožis tave suvedžiojo ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, – bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. O dabar pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po ąžuolu“. „Iš tikrųjų! – atkirto jam Danielis. – Ir tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, perkirsti tave per pusę ir sunaikinti judu abu!“

Kadangi žydai atmeta Susanos istoriją, laikydami, kad jos nėra Danieliaus knygoje, privalo atidžiai išnagrinėti medžių pavadinimus, skhinos ir prinos kurie į lotynų kalbą verčiami kaip „kalvų ąžuolas“ ir „mastikmedis“ [mastikinė pistacija], ir pažiūrėti ar juos turi žydai ir kokių žodžių jie išvedami – pvz., kaip „įskilimas“ [lot. scissio kilęs iš „mastiko“ [graikų, skhinos], o „kirtimas“ ar „pjovimas“ [lot. sectio, serratio yra kilęs „kalvų medžio“ [graikų, prinos, kuris įtraukia graikišką žodį, reiškiantų „pjauti“, prio] – graikų kalboje. Bet jei tokio vedinio rasti nepavyktų, būtume priversti sutikti su tvirtinančiais, kad šis skyrius [graikų, pericope pradžioje sukurtas graikų kalba, nes jame yra graikų kalbos etimologija, kurios nėra hebrajų kalboje. [Taip yra, kadangi Danielis dukart panaudoja bloga lemiantį žodžių žaismą, dėl tų medžių pavadinimų ir jei panašus kalambūras neįmanomas su jų pavadinimais hebrajų kalboje, tada ši istorija niekada negalėjo būtų sukurta hebrajiškai]. Bet jei kas nors gali įrodyti, kad įskėlimo ir pjovimo idėjų vedinys iš dviejų aptariamų medžių pavadinimų yra galimas hebrajų kalboje, tada šia istoriją galime irgi laikyti kanonine.

60. Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris išgelbsti juo pasitikinčius.
Jei visa bendrija pasmerkė juos myriop, anksčiau minėtas požiūris yra akivaizdžiai paneigtas, ypač, kai tiedu buvo seniūnai Ahavbas ir Zedekija, pagal Jeremijos teiginį (sk. 29). Vienintelė kita galimybė, kad vietoje pažodžiui priėmę teiginį „Jie juos nužudė“, mes aiškiname jį ta prasme, kad jie juos atidavė Babilono karaliui, kad jis jiems skirtų mirties bausmę. Tai būtų panašu į tai, kai mes sakome, kad žydai nubaudė Išpirkėją mirtimi; ne dėl to, kad jie patys ją kankino, o todėl, kad jie Jį atidavė nužudymui ir šaukė „Nukryžiuokite Jį! Nukryžiuokite Jį!” (Jn 19:15)

63. O Hilkijas ir jo žmona šlovino Viešpatį dėl jų dukters Susanos...
Kaip tikri šventieji, jie pašlovino Dievą po gero darbo, ne tiesiog dėl Susanos ištrūkimo iš seniūnų gniaužtų – nes to sunkiai pakaktų pašlovinimui ar bet kuriam svarbiam sprendimui, net jei ji nebūtų taip ištrūkusi – bet dėl to, kad joje neatsirado nė lašelio nemoralumo.

 

 

Nikėjos susirinkimas
Bažnyčia ir seksualumas
Juodoji mergelė Marija
Origenas iš Aleksandrijos
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas
Dvasininkų smaginimosi istorija
Viduramžių prabudimai: Viklifas
Žodžio "krikščionis" kilmė
Religiniai ištvirkavimai
Apie Šv.Trejybės paieškas
Apsinuoginę kvakeriai
Susitikimo palapinė
Kodėl kovo 8-oji?
Irenėjus iš Liono
Judo laiškas
Apie Velykas
Angelai
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis