|
Juodoji mergelė Marija Ar girdėjote apie Juodąją Madoną, ant kelių laikančią juodą kūdikėlį Jėzų juodu veidu ir juodomis rankytėmis? Sunku pasakyti, kada atsirado tokie artefaktai težinoma, kad tai pasirodė Viduramžiais. Tada Juodąsias madonas, jei tikėsim legendomis, dažniausiai aptikdavo atsitikinai: vienas, atseit, iškasdavo iš žemės, kitas rasdavo olose ar medžių drevėse. Juodąją Madoną savo globėja laikė ne tik paprasti žmonės, bet ir kai kurie garsūs asmenys, pvz., žinoma, kad jai meldėsi Žana dArk9).
Tai kodėl jos juodos, jei tradiciškai laikoma, kad Marija buvo baltaodė? Versijų daug, tačiau populiariausia tokia: jos pajuodo laikui bėgant nuo žvakių ir fakelų suodžių bei nuo liečiančių jas rankų (čia suabejočiau, juk tos skulptūrų vietos, kurias reikia turistams paliesti, paprastai būna šviesesnės nutrintos). Šiai versijai turimas ir patvirtinimas statula iš Loreto2), kuri buvo iš Libano kedro, kurio mediena šviesi, o patamsėjo nuo suodžių. Paplitusi ir legenda, kad ją pastatė pats evangelistas Lukas, nors specialistai to nepatvirtino ir laiko, kad ji sukurta 13-14 a. 17 a. katalikų bažnyčia, kovodama su liuteronybe, išplatino Loreto Madonos kopijas taip parodydama protestantams, pasisakiusiems prieš statulas, kad, atseit, labai senas paprotys. Tačiau tai nepaaiškino to, kad daugelis Juodųjų Madonų buvo iš pat pradžių gamintos iš juodo akmens ar tamsių medžio, pvz., eboninio, atmainų. Anot kitos versijos, jos kilę iš Afrikos ir Artimųjų rytų: atseit, piligrimai ir riteriai grįždami atsiveždavo tamsiaodžių deivių skulptūras. Tačiau ir šioji versija braška, nes dauguma Juodųjų Madonų buvo pagamintos Europos teritorijoje, o jų veidų bruožai visiškai europietiški. O ir jų stilius visai skirtingas nuo Artimųjų rytų menų. Įtikimiausia ilgą laiką atrodė versija, kad tai visai ne Madonos, o yra nekrikščioniškos deivės. Atseit, tai Egipto deivės Izidės su kūdikiu Horu skulptūros (ir iš tikro, įprastas Izidės vaizdavimas buvo beveik tapatus Marijos su kūdikėliu vaizdavimui). Arba Kibelės. 13 a. Liudvikas IX3) iš 7-ojo Kryžiaus žygio parsivežė Madonos iš juodo medžio statulą. Ji buvo apsiausta auksiniu brokatu, kuris prasiskyrė pilvo srityje atidengdamas Jėzaus galvą su aukso karūna. Ją padovanojo Notre-Dame, kur ja grožėjosi daugelį amžių. Ji laikyta stebuklinga, tačiau jos likimas liūdnas ji buvo su kitais kulto reikmenimis sudeginta lauže Prancūzijos revoliucijos laikais. Metant ją į ugnį minia šaukė: Mirtis egiptietei! tai patvirtina spėjimą, kad paprasti žmonės ją laikė Izidės atvaizdu. Prancūzijoje buvo ir kita statula, kuri beveik garantuotai vaizdavo Izidę buvusi Šartro katedros4) kriptoje. Joje Madona sėdėjo soste, ant kurio pagrindo buvo užrašyta: Virgini pariturae (Mergelė, kuri gimdys). Prancūzų istorikas Šarlis Bigarnas, tiriantis Izidės kultą, tvirtina, kad tokį užrašą galima pamatyti ant daugelio šios deivės statulų. Bet ir šios statulos likimas nepavydėtinas ji buvo sunaikinta, o jos vietoje pastatyta kanoninė medinė Marijos su kūdikiu statula. Tačiau net ši versija turi trūkumų (neminint, kad ne visas Juodąsias Madonas galima kildinti iš Izidės) juk Izidė irgi nebuvo tamsiaodė! Čia reikia pabrėžti, kad tų Madonų juodumas buvo pabrėžiamas specialiai. Pvz., kai kuriose statulose rankos ir veidas buvo specialiai išdrožti iš kito medžio kai likusi statulos dalis buvo iš šviesaus medžio. Dar viena versija susijusi su katarais (albigiečiais) mat daugiausia Juodųjų Madonų buvo pietų Prancūzijoje ir Ispanijos šiaurės rytuose. Jų spalvą paaiškintų tai, kad, anot albigiečių, juoda tai tamsa, o ši vienas iš pasaulio sutvėrimo polių. Ir Juodosios Madonos būtų idealas, kurio siekė katarai. Yra dar viena versija, kurios šalininkų vis didėja tai karalienės Sabos6), Sibėjos valdovės, Saliamono mylimosios ir jo sūnaus motinos atvaizdas. Nėra vienareikšmiškai aišku, kad ji buvo juodaodė, tačiau užuomina yra Giesmių giesmėje (1:5): Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros; kaip Kedaro palapinės, kaip Salmos palapinių dangos. Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė, - saulė mane nudegino. T.y. tamsi kaip juodų ožkų kailių palapinės. Tai nereiškia tokio juodumo, kaip žirgas, o greičiau rausvą ar rudą spalvą. Tai aliuzija į faraono dukters veido spalvą, kuri buvo tamsiaveidė. Kedaras vietinė klajoklių gentis, siejama su Išmaelio sūnaus palikuonimis (žr. Pr. 25:13): jie klajojo Arabijos dykumoje prie Babilono ir dantiraščio tekstuose vadinama kidru. Salmos Saliamono: jo palapinė buvo išpuošta brangakmeniais. Čia norima pabrėžti kontrastą, tarp neišvaizdžios išorės ir vidinio grožio. Bet tada kyla klausimas, - kuo taip ypatinga karalienė Saba, kad jos kultas taip plačiai paplito? Prie to dar grįšime... Čia tik užsiminsime, kad ji susijusi su prarasta Sandoros skrynia. Ir galiausiai versija, irgi mūsų laikais populiarėjanti tai Marija Magdalietė! Kristaus mokinės ir palydovės, o pagal kai kurias versijas jo žmonos ir jo vaikų motinos. Žinoma, vedybos ir vaikai daro Kristų labai žmogišku, tačiau apie tai yra užuominų evangelijose. Ir sprendžiant pagal viską, panašu, kad Marija Magdalietė persikėlė į Galiją (t.y. dabartinę Prancūziją), kur turėtų būti ir jos kapas. Šios versijos naudai liudija ir kalnų masyvas Prancūzijoje Monts de la Madeleine5) o jame daugybė bažnyčių su Juodosios Madonos statulomis. Ir vietiniai laiko jas pašvęstomis būtent Marijai Magdalietei! Tik štai neaišku, - o kodėl ji juoda!? Kuo ji ten bebūtų, dėkoti už Juodąsias Madonas turime ir tamplieriams,
kurie ją ypač garbino, statė jai bažnyčias ir padarė savo globėja. Dauguma tų bažnyčių gotikinės. 1139 m. popiežius
Inocentas II leido
tamplieriams statydintis savas bažnyčias ir jie tuo labai aktyviai pasinaudojo. Ir kartu su tamplieriais
Beje, Juodųjų Madonų naikinimas irgi susijęs su tamplieriais, tiksliau, jų ordino sunaikinimu. Ir kas išsiskiria su jomis buvo elgiamasi pačiais barbariškiausiais būdais: buvo rengiamos viešos bausmės skelbiant nuosprendį, smulkinamos į mažiausius gabalėlius, sudeginant laužuose tarsi eretikus ir raganas. Aplink jas vyko tikra kova tarp aršių naikintojų ir tokių pat atkaklių bandančių jas saugoti ir slėpti. Bet grįžtant prie pačių Juodųjų Madonų, reikia atkreipti dėmesį į vieną nežymią detalę mažą dėžutę kūdikio rankose. Kartais vietoj jos laikomas rutulys, kurį kartais laiko pati Madona. Ir tada kyla klausimas ką gi simbolizuoja toji dėžutė ar rutulys? Ir čia vėl verta prisiminti karalienę Sabą. Juk tamplieriai Šventojoje žemėje ieškojo Sandoros skrynios (dar vadintos ir Šventuoju Graliu), kuri buvo prarasta kažkur 10-6 a. pr.m.e., kai dingo iš Saliamono šventyklos. Pagal ordino metraščius, tamplieriai Saliamono šventykloje terado tik senovinius dokumentus, kurie labai miglotai nurodė galimą jos buvimo vietą. Paieškos tamplierius atvedė į Šebos valstybę7) (dabart. Jemeno teritorijoje), kurią kadaise ir valdė Saba. O ji buvo Saliamono mylimoji ir jo sūnaus Meneliko8) motina. Tad jiems laikui bėgant ir turėjo pereiti Sandoros skrynios saugojimas kas, anot tamplierių rastų dokumentų ir įvyko. Beje, kartu su Skrynia, į Jemeną išvyko ir ją lydintys žydai. Bet jei kūdikio rankose Sandoros skrynios simbolis, tai labai įtikinama versija tampa ir tai, kad Juodoji Madona Marija Magdalietė. Juk pas ką labiausiai tiktų būti krikščioniškai šventenybei nei pas Dievo Sūnaus žmoną? Ir tada Skrynios kelias veda į pietų Prancūziją. Po teisybei, tai nė viena minėtų versijų klausimo apie juodą statulų spalvą nepraskaidrina. Dėl visų už ir prieš galima ilgai ir bergždžiai ginčytis. Ir tada simpatiškai ima atrodyti versija, kad tai senųjų pagoniškų tikėjimų atgarsis, kad tai apibendrinantis Motinos-deivės, amžinojo moteriškojo prado vaizdinys. Juk ne veltui su kiekviena jų susijęs koks nors padavimas, kaip ją rado oloje ar greta trykštančio šaltinio, didelio medžio drevėje. Ir ne veltui meldėsi joms, kad padėtų nuo moteriškų ligų, per gimdymus ar prikeltų iš mirusiųjų (yra legenda, kad motinos prašymu atgaivino mirusį kūdikį). Tada ir juoda spalva harmoniškai dera. Juk kai balta spalva daugelyje tikėjimų (ir alchemijoje) perteikia pasaulio tvėrimo spalvą, taip juoda yra pirmapradžio chaoso, nežinomybės, žemės gelmių ir moters įsčių spalva. To, iš kur gimsta nauja gyvybė! Pastabos ir papildoma informacija:
2) Basilica della Santa Casa - akmens bažnytėlė, 8,5x3,8 m ir 4,1 m aukščio centrinės Italijos Loreto miestelyje prie Musone upės Ankonos provincijoje. Ji garsi tuo, kad jos nišoje yra juodoji Nekaltos mergelės su kūdikių statula iš Libano kedro, gausiai papuošta brangakmeniais. 1920 m. popiežius Benediktas XV ją paskelbė keleivių oru globėja. 1921 m. gaisras sunaikino pirminę statulą ir dabartinę yra atkurta 1922 m. 3) Liudvikas IX (1214-1270) Prancūzijos karalius (1236-1270), dar vadinama Šventuoju Liudviku. 1248 m. dalyvavo 7-me kryžiaus žygyje. Jo metu pateko į nelaisvę, bet buvo išpirktas ir, grįžęs į Prancūziją, laikėsi taikios politikos. Paryžiuje įsteigė teismo rūmus, kurie vėliau buvo pavadinti Parlamentu. Mirė nuo maro Tunise per 8-ąjį kryžiaus žygį. Kanonizuotas 1297 m. 4) Šartro Dievo Motinos katedra - 1193-1250 m. laikotarpiu pastatyta gotikinė katedra Šartro mieste (ankstesnių bažnyčių vietoje). 1260 m. jos pašventinime dalyvavo karalius Liudvikas IX. Ji yra lotyniškojo kryžiaus plano. Fasade ryškūs du bokštai: 113 m bokštas išlikęs nuo romaniškosios bažnyčios ir 105 m aukščio špilis. Pietinėje pastato dalyje yra 16 a. astronominis laikrodis, fasade - rozetės formos langas. Ant grindų yra 1205 m. sukurtas labirintas, vaizduojantis tikinčiojo kelią pas Dievą. 1979 m. Šartro katedra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 5) Magdalietės kalnai - kalnagūbris esantis šiauriau Centrinio masyvo su 1164 m aukščio Pierres du Jour viršūne. Jam vardas duotas nuo Viduramžiais pastatytos Marijos Magdalietės koplyčios. 6) Sabos karalienė - Biblijos ir Korano personažas, etiopų tradicijoje vadinama Makeda, o vėlesnėje arabų - Balkis. Ji atvyko į Jeruzalę pas Saliamoną ir tapo jo žmona. Viduramžių mene ji dažnai vaizduota tamsiaveide (nors Jemeno gyventojai priklauso semitams), o kai kur minimi ir jos atvaizdai su žąsies kojomis. 7) Saba (arba Šeba) pietinių arabų karalystė (įsikūrusi kažkur 1200-900 m. pr.m.e. laikotarpyje) dabartiniame Jemene, kuri minima Biblijoje ir Korane. 2 a. pr.m.e. karalystė, dėl neaiškių priežasčių, patyrė nuopuolį ir apie 25 m. pr.m.e. buvo įjungta į Chimjeritų karalystės sudėtį. 8) Menelikas I (arab. Ibn Al-Hakim - Išminčiaus sūnus) pirmasis solomonidų Etiopijos valdovas, laikomas Saliamono ir Sabos karalienės sūnumi. Valdė apie 950 m. pr.m.e. Tradicija jam priskiria Sandoros skrynios perkėlimą į Etiopiją. 9) Žana dArk (Jeanne d'Arc, apie 1412-1431) prancūzų nacionalinė didvyrė,
Katalikų bažnyčios šventoji, Prancūzijos globėja, praminta Orleano mergele. Buvo viena
iš vadų Šimto metų karo metu. Ji regėjo mistines vizijas, ir, kaip ji teigė, jų paveikta nusprendė, kad jos misija yra
išvaduoti Prancūziją iš anglų okupacijos. 1429 m. buvo paskirta vadovauti nedideliam karių būriui, balandžio 29 d.
prancūzai išlaisvino anglų apgultą Orleaną, o vėliau perėmė keletą kitų miestų bei birželio 18 d. laimėjo mūšį
prie Patė. Žana dArk planavo užimti Paryžių, bet jai nepavyko. Orleano mergelė tapo neparanki karališkajai tarybai, kuri
nusprendė atsikratyti šios asmenybės. Ji prie Kompjeno buvo paimta į nelaisvę ir parduota anglams už 10 000 auksinių skudų, o vėliau perduota
bažnytinei inkvizicijai Ruane ir apkaltinta hipnoze, erezija, burtais, paleistuvyste ir puikybe.
Galiausiai sudeginta Senajame turguje Ruane. 1456 m. popiežius Kalikstas III reabilitavo Žaną dArk; ji
buvo beatifikuota (1909 m.), o po to kanonizuota (1920). Jos garbei pavadintas asteroidas 127.
Izabele |
Ne visos mus pasiekę Juodosios Madonos yra originalai kai kurios yra kopijos, padarytos vietoje
prarastų. O prarastų buvo nemažai, nes tai vienur, tai kitur prasidėdavo jų draudimai. Ir vis tik
Prancūzijoje jų 272, Ispanijoje 50, Italijoje 30, Vokietijoje 19. Beje, ne visur tai statulos štai gretimoje
Lenkijoje Čenstakavos Dievo motinos ikona1) yra viena labiausiai garbinamų.
įsigalėjo ir gotika. Tik neaišku, iš kur jie paėmė savo bažnyčių, tokių kitoniškų, idėją!? Taip Jeruzalėje 12
a. pradžioje buvo pastatytas niekur pasaulyje analogų neturintis pastatas, išstovėjęs iki 1950 m. jis pilnai
atitinka gotikos standartus, nors Europoje gotika dar nebuvo įsigalėjus.
1) Čenstakavos Dievo Motinos ikona - Dievo Motino su kūdikėliu ikona Lenkijoje, Jasna Guros
Čenstakavos mieste pauliečių vienuolyne. Pagal legendą tai vienas iš 70 evangelisto Luko paveikslų, kurį
šis nutapė Jeruzalėje ant medinio stalo, prie kurio valgė šventoji šeima, dalių. 326 m. į Jeruzalę atvyko