Didžiųjų misterijų šviesa. Vartiklis

„Evangelija – vienintelė drama, gudročių parodijuota ir suvaidinta iki jai skirto laiko“ – tokią išvadą daugiatomyje savo iki-krikščioniškų religijų tyrinėjime padarė vienas iš 19 a. katalikų istorikų markizas de Mirvilis¹⁾. Jis save laikė apsišvietusiu kabalistu, nes tyrinėjo senovinius žydų kabalos rankraščius prižiūrimas į krikščionybę atsivertusio rabino Dracho⁴⁾. Juodu įleido į Vatikano biblioteką, nes jiems buvo skirta ypatinga misija – paneigti mokslines hipotezes, kad krikščionių bažnyčia visas apeigas ir mitinį simbolizmą perėmė iš senovės religinių ir okultinių mokymų. Krikščioniškų paslapčių visiškas atitikimas Graikijos, Egipto, Babilono, Indijos ir kt. apeigos ir mitams visada Bažnyčiai buvo nepatogia aplinkybe, su kuria kovoti tapo ypatingai sunku, kai sustiprėjo tokie mokslai kaip archeologija ir lyginamoji mitologija.

Markizas de Mirvilis sukūrė naują gynybos nuo kaltinimų plagiatu taktiką, kuriai skyrė kelis savo darbus [„Pneumatologija“, „Demonologija“], kuriuose savo lyginamąją mitologiją pajungė vienam tikslui – įtikinamai įrodyti, kad visi pagoniški dievai, pranašai, išminčiai į žemę ateidavo su paties Šėtono misija, kad iš anksto parodytų tai, kas buvo lemta pasakyti atėjus Jėzui Kristui.

Šėtonas, savo antgamtinio sugebėjimo nuspėti slapčiausius Dievo sumanymus, sužinojo apie rengiamą Išpirkėjo atėjimą ir iš anksto, prieš tūkstantį metų, tarnams davė užduotį – vaidinti jį visose epochose ir tautose. Tada žmonės, palyginę Jėzaus gyvenimo faktus ir senovės padavimų veikėjų nuotykius, įsitikina jų panašumu ir negali įtikėti, kad Kristus – vienintelis tikras Gelbėtojas, Mesijas, Dievo sūnus ir pats Dievas. jis rašo: „Mes parodėme keletą pusdievių bei ‚labai istoriškų‘ pagoniškų herojų, kurie nuo pat gimimo privalėjo beždžioniauti ir, tuo pat metu, jie sutepė gimimą herojaus, kuris buvo visiškai Dievu, prie kurį privalėjo nusilenkti visa žemė; mes pasekėme, kad visi jie gimė panašiai jam nekaltai mergelei; mes matėm, kaip jie pasmaugė gyvatę savo lopšyje, kovėsi su demonais, darė stebuklus, mirė kankiniais, leidosi į žemutinį pasaulį (pragarą) ir vėl prisikeldavo iš mirusiųjų. Ir mes karčiai apverkėme, kad baimingi krikščionys laikė savo pareiga visus tokius panašumus aiškinti sutapimais su mitais ir simboliais. Aišku, jie užmiršdavo Gelbėtojo žodžius - visi atėję iki manęs buvo vagiais ir plėšikais - viską paaiškinančius žodžius...“

Tik štai – lieka neaišku, kodėl Šėtonas visąlaik būna išmanesnis, geriau numatantis už Dievą? O ir frazė „vagiai ir plėšikai“ į Bibliją pateko iš senesnio dokumento – Enocho knygos²⁾. Tai atskleidė arkivyskupas Laurensas³⁾. Jo pratarmėje tam dokumentui rašoma: „Peržvelgdamas Enocho knygos korektūrą mes dar kartą nustebinti sutapimais su Naujuoju Testamentu. Taip pasakojimas apie avį, gerojo Piemens išgelbėtą nuo samdinių ir piktų vilkų, aiškiai Ketvirtosios evangelijos autoriaus paimti iš Enocho LXXXIX... ir atskleidžiama tikroji šios iki šiol paslaptingos vietos Jono pasakojime – visi atėję iki manęs buvo vagiais ir plėšikais‘ - tikroji prasmė – posakio, kuriame dabar aiškiai matom aiškią užuominą į alegoriškus Enocho piemenis“.

Pašvęstųjų išbandymas

Žinios – jėga. Todėl kandidatą į Pašvęstuosius griežtai patikrindavo – ir tam panaudodavo magiją. Jam tekdavo pereiti kankinantį kelią per savo silpnybių, aistrų ir nuostatų labirintą, kurio kiekviename posūkyje laukė pabaisa – egoizmo Minotauras, pasirengęs praryti moraliai nestabilaus kandidato sveiką protą. Grįžti ankstesniu žmogumi sugebėdavo ne visi. Prieš išbandymą kandidatai turėjo išsivalyti kūną ilgalaike dieta bei pratimais. Nemažai pasukdavo atgal jau toje stadijoje.

Kas vedė žmones į tą išbandymų kelią? Atsakyti turėjo pats išbandymas. „Beldžiantiems bus atidaryta“: o kas – beprotybės bedugnė ar pakilimas į Dvasios viršūnes – priklausė tik nuo jo. Tai buvo jo sąmoningas pasirinkimas. Kandidato kelią labirintu į Pašvęstuosius aprašo šventosios Misterijų knygos. Jo pabaigoje išsekdavo visos jėgos ir žyniai kandidato kūną nunešdavo į specialią šventąją vietą, kur trečią dieną auštant Saulės spindulys, kritęs ant veido, prižadindavo didžiajam Prisikėlimui. „Erškėčiuotas kelias ir siauri vartai į Dangaus karalystę“.

Viskas dabar jam atvira, prieinama Teo-rija, Dieviškasis planas. Ir niekas jo neprivers sulaužyti tylėjimo įžadų ir perduoti paslaptis nevėkšliai miniai, pakenkti kad ir mažiausiam padarui.

Pagal Bibliją, visi pasaulio pabaigos įvykiai prasideda sutarties pasirašymu. Danielio sutartis (Dan 9:27) auką Jeruzalės (Siono kalno) šventykloje. Ezekielis regėjo Dievą, kalbantį iš jos (Ez 43:6). Tai truks 7 metus. Tai bus ne tik žmogaus, bet ir maištavusių angelų teismo diena. Jis vyks Žemėje, nes būtent Jeruzalėje ant kryžiaus mirė Dievo sūnus.

Šėtono tikslai:
1) sutrukdyti žmogaus išpirkimą neleidžiant įvykti Jėzaus kryžio kančiai;
2) (jei tai nepavyktų) Sutrukdyti žmonėms Evangelijų pažinimą;
3) Bet kuria kaina trukdyti mirusiųjų prisikėlimui;
4) Suvienyti ir „įkalinti“ Žemėje visus „puolusius angelus“, kad trukdytų artėjančiam Teismui;
5) Trukdyti Jėzaus sugrįžimui žmogaus pavidalu.

Šėtonas ir jo draugija ruošiasi pasaulio pabaigai. Apie tai įspėja ir Biblija – jie ateis iš dangaus (aukštesnių matavimų).

Jie bus į krūvą suvaryti, tarsi belaisviai duobėje [požemiuose],
Kalėjiman jie bus uždaryti; ilgalaikę bausmę gaus.
[Įkalinti po daugelio dienų (1260) bus aplankyti]

O kas gi juos aplankys?

Iz 26:21: YHWH nužengs iš savo sosto, kad aplankytų blogį Žemės buveinėje [ Apr 12:7-9 atkartoja Izajaus pranašystę]

Ir įvyks mūšis danguje; Michailas ir jo angelai susikaus su slibinu. Ir slibinas su savo angelais sukils, bet neturės tiek galios, ir nebus jiems vietos danguje. Ir didysis slibinas bus nublokštas žemyn [Senoji gyvatė vadinama Velniu arba Šėtonu].

Iz 26:19-21 paaiškina, kad Paskutinis teismas prasidės iškart po šventųjų prisikėlimo.

Žodžiu rapha pavadintos demoniškosios dvasios, kurios buvo „surakintos“ Tvano metu (Pr 6). Jos klaidingai verčiamos “išvarytosios dvasios” Žodis daugiau niekur neminimas.

Neįeinanti į kanoną Enocho knyga irgi mini sukaustytus puolusius angelus.

Enochai, tujei teismo raštininkas, praneši dangaus stebėtojams, kurie paliko aukštąsias dausas ir amžinąją švenčiausiąją vietą susidėję su moterimis.

Jūsų [puolusių angelų] maldavimai nebus išklausyti: nuo šiol ir visą amžinybę Jūs nepakilsite į dangų ir virš žemės bus draudžiama. Suriš jus visoms pasaulio dienoms... Supančioti po žemės kalvomis iki pat Teismo dienų ir jų pabaigos, iki Paskutinio teismo – visai amžinybei.

Ir Koranas primena, kad Šėtonas dar nėra nubaustas, bet bus teisiamas prisikėlimo metu.

Mes tarėme angelams, nusilenkite Adomui pašlovindami.
Jie nusilenkė, išskyrus Iblį, tėvą demono, kuris buvo tarp angelų...
Aš geresnis už aną, tujei sutvėrei mane iš ugnies, ir tujei sutvėrei aną iš žemės.
Alachas tarė: Tujei pašalintas iš Rojaus arba, kaip kurie sako, iš dausų, nes tai nėra tau, kadangi laikeisi išdidžiai, tad neginčijamai keliauk tolyn iš čia.

Bet jis prabilo: Suteik man [bausmės] atidėjimą iki tosios dienos, kai žmonės bus prikelti iš mirusiųjų.
Tada jis tarė: Tujei būsi tuomi, kuriam [bausmė] atidėta. [Adomas ir Ieva, VII L)

¹⁾ Charles Jules-Eudes, markizas de Mirville (Charles, Jules Eudes de Catteville de Mirville, 1802-1873) - prancūzų rašytojas, iliuminatas ir mediumas; daugelio knygų apie spiritizmą autorius.

Gimė 1802 m. balandžio 24 d. Filieres pilyje prie Gommerville. Tėvai Alexandre Pierre Marie Eudes de Catteville, Mirville markizas (1768-1848) ir d'Agathe de Bouthillier-Chavigny (1777-1855). Su žmona Mathilde de La Pallu (1806-1842) susilaukė dviejų dukrų, Aline ir Blanche. Mirė 1873 m. rugsėjo 11 d.

Daug prisidėjo prie pasakojimo apie Cideville namo su vaiduokliais plitimo. Vėliau susirašinėjo su Th. Lacordaire bei Bolbec Charles Hétet, 1897 m. paskelbusiu „Neurozes ir velnio apsėdimus“, o taip pat numerologais, pvz., comte de la Villinouet ir kitais.

De Mirvilis tėra ištikimas Bažnyčios sūnus, besistengiantis sulaikyti Kainą šio Antropomorfiniame vaidmenyje ir jo dabartinę vietą „Šventajame rašte“.
E.P. Blavatskaja. Slaptoji doktrina, t.3, 1 dalis, 3 sk.

Kilnusis markizas prieš 25 m. parašė 6 storus tomus arba kaip jis juos vadina „Memuarus, skirtus Prancūzijos Akademijai“, turėdamas vienintelį tikslą – įrodyti, kad Romos katalikybė buvo dievišku ir įkvėptu tikėjimu. Tam jis pateikia daugybę faktų, visus su tendencija įrodyti, kad Senovės pasaulis nuo pat Tvano buvo, su Šėtono pagalba, sistemingai užsiėmęs plageriuojant būsimos Šventosios bažnyčios, turinčios atsirasti po daugelio amžių, apeigas, ritualus ir dogmas!
E.P. Blavatskaja. Slaptoji doktrina, t.1, 2 dalis, 9 sk.

²⁾ Enocho knyga - vienas iš Senojo Testamento apokrifų. Jis minimas Judo laiške, Tertuliano, Origeno ir kt. ankstyvosios krikščionybės atstovų, bet tik 18 a. ji atrasta Etiopijos stačiatikių bažnyčios Biblijoje (be šios, kanone ją turi ir Eritrėjos stačiatikių bažnyčia). Pilnas jos tekstas tėra tik gezų kalba.
Ji priskiriama Nojaus seneliui Enochui, nors mokslininkai mano, kad seniausios jos dalys tėra parašytos tik apie 300 m. pr.m.e. Ji sudaryta iš 5-ių labai skirtingų dalių. Enocho knyga pradedama apie tai, kaip Ermono kalne nusileido 200 angelų, kurie ėmė sau į žmonas žemiškąsias moteris, kurios prigimdė milžinų ir magų. Būtent dėl to kilęs tvanas, kad nuplautų nusidėjėlius. Toliau knygoje aprašomi Enocho apsilankymai danguje ir apreiškimai jam.

³⁾ Ričardas Lorensas (Richard Laurence, 1760–1838) – anglų dvasininkas, ir hebraistikas; Kašelio arkivyskupas (nuo 1822 m.) Airijoje. Jo didžiausias indėlis į Biblijos tyrinėjimus yra etiopietiškų pseudoepigrafų versijų nagrinėjimas (pvz., „Pranašo Enocho knyga“, 1821).

⁴⁾ Ševaljė Dovydas Drachas (Paul Louis Bernard Drach (po krikšto), 1791-1868) – prancūzų mokslininkas iš Strasbūro, hebrajų kalbos lingvistas, į krikščionybę atsivertęs rabinas (1823), Vatikano Tikėjimo propagavimo kongregacijos bibliotekininkas (nuo 1827 m.). Polinkis į pasaulietinius mokslus privertė 1812 m. persikelti į Paryžių. Kadangi nemažai krikščionių teologų kaltino žydus iškraipius Biblijos hebrajišką tekstą, tai paskatino jį tirti žydišką Bibliją ir Septuagintą, kas privedė prie įsitikinimo krikščionybės teisingumu.