Kas tas grafas Kaliostras? Vartiklis

Kaliostro! – šis vardas užburia mus, jis skamba kabalistiškai. Kas iš tikro buvo tas 18 a. asmuo, staiga išniręs iš visiškos nežinomybės, suspindęs kaip meteoras ir vėl paniręs į San Leono pilies požemių tamsą? Jis bičiuliavosi su princais ir kitais įtakingais asmenimis, buvo artimas kardinolui Rohanui, įvedęs egiptietiškus masonų nuostatus. Jis skelbėsi galįs iškviesti mirusiųjų dvasias. Kas jis buvo – sukčius ar kankinys?

Jo asmuo plačiai išnaudotas: A. Diuma „Gydytojo atsiminimai“ (1846-48), paniuręs Carlyle suskrebeno esė „Grafas Koliostras“ (1833), pilną plūdimų ir pasmerkimų, Gėtės 5-dalių drama „Der Gros-Cophta“ (Didysis Kofta, 1791)…

1910 m. W.R.H. Trowbridge Londone išleido „Kaliostro: magijos meistro spindesys ir skurdas“, kurioje parodė, kad Kaliostras nebuvo kaltas dėl jam primestų kaltinimų. Jis buvo įsivėlęs į „Deimantų vėrinio“ skandalą, sutepusį M. Antuanetės įvaizdį – ir Liudvikas XVI ištrėmė Kaliostrą iš Prancūzijos ir jis prisiglaudė Anglijoje. 1786 m. Londone leidžiamas „Courier de I'Europe“ spėjo, kad tai Džiuzepė Balzamas, sukčius ir apgavikas, kuris, prieš apsireiškiant Paryžiuje, pridarė nusikaltimų Prancūzijoje ir kitose šalyse, o po to paslaptingai dingo. Žurnalo redaktoriumi buvo Theveneau de Morande¹⁾, šantažuotojas ir Prancūzijos šnipas, ir jo bandymas suteršti Kaliostro vardą neabejotinai buvo Prancūzijos policijos vado iniciatyva. Kaliostro atsakė plačiai paplitusiu „Laišku prancūzams“ (1786).

1791 m. Romoje išleista knyga, kuri aprašo ir Inkvizicijos teismą, irgi jį tapatino su Balzamo, buvusiu ir savo žmonos suteneriu. Taip toliau darė visi autoriai po Morande straipsnių ir Inkvizicijos parengtos „biografijos”. Tačiau Trowbridge nurodo vieną stiprią abejonę: „Niekas, pažinojęs Balzamą, nėra atpažinęs Kaliostro“. Kodėl?

Žinoma, kad Balzamo 1771 m. gyveno Londone, tačiau jo elgesys kėlė įtarimus policijai, todėl su žmona paliko šalį ir 1773 m. buvo Paryžiuje, kai patraukė valdžios dėmesį. Praėjus 6 m. po Balzamo išvykimo iš Londono, Paryžiuje apsireiškė Kaliostro. Bet kodėl Anglijos policija jame neatpažino Balzamo? Be to Balzamo buvo neišsilavinęs ir netgi nebuvo respektabilios išvaizdos. Tuo tarpu Kaliostro buvo rafinuotas, gabus chemikas, gydęs ligas, į neviltį variusias to meto medikus, mediumas ir mesmeristas. Tos asmenybės visiškai nedera.

1776 m. liepą (tiksli data nežinoma) į Londoną atvyko du užsieniečiai, apsistoję Leičesterio laukų (dabar aikštė) Whitcombe gatvėje, pasivadinę grafais Kaliostro. Spėjamai itališkos kilmės, jie turėjo daug pinigų ir brangenybių. Grafas vieną kambarį pavertė chemijos laboratorija - ir greitai pasklido gandas, kad jis alchemikas ir rozenkreiceris. Kad pamalonintų kai kuriuos, jis, kabalos dėka, nuspėjo laimingus loterijos skaičius. Jį ėmė persekioti banditai – ir jam teko kelis mėnesius praleisti karališkame Bench‘o kalėjime²⁾. Nenorėdamas tolimesnių nemalonumų, jis paliko Angliją. Tačiau prieš tai, maždaug 1777 m. balandį, jis įstojo į „Esperance“ nr. 369 masonų ložę, kurios nariais daugiausia buvo Londone gyvenantys prancūzai ir italai. Jos susirinkimų vieta buvo „Karaliaus galvos“ taverna Gerard’o gatvėje. Ji priklausė Aukštesniųjų apeigų Kontinentiniam masonų ordinui, kuris buvo siejamas su tamplieriais. Jis ketino atrasti egiptietiškas apeigas, persipynusias su magija, po trijų masoniškųjų laipsnių. Anot Inkvizicijos biografo, jis idėjas perėmė iš paslaptingo mistiko George Cofton’o, kurio rankraštį rado Londono knygyne [ir kurio tapatybė nebuvo nustatyta].

Savo magijos seansuose Kaliostro naudojo vaikiną (pupille) arba nekaltą merginą (colombe). Jie turėjo priklaupti prieš išvalyto vandens rutulį ant stalo, užkloto juoda staltiese su rozenkreicerių simboliais, o Kaliostro keistais mesmeriškais judesiais iškviesdavo į rutulį sferų angelus, kuriame jaunasis aiškiaregys galėjo išvysti vaizdus ir toli vykstančius įvykius. Buvo nemažai gerbiamų žmonių tai patvirtinusių. Tai vadinta „krištoline vizija“.

Iš Londono Kaliostro nuvyko į Hagą. Olandijoje masonai jį priėmė pagarbiai. Mintaują (dabart. Jelgavą; apie tai skaitykite >>>>> ) ir St. Peterburgą jis aplankė 1779 m. 1780 m gegužę jis Varšuvoje puikavosi „baltais batais ir raudonais kilmingųjų kulnais“, o rugsėjį atvyko į Strasburgą, kur įsteigė savas egiptietiškas ložes.

Jis švaistė pinigus į kairę ir į dešinę, šelpė vargšus. Kardinolas Rohanas pasikvietė Kaliostrą gyventi vyskupijos rūmuose, o šis atsidėkojo deimantu, vertu 20 tūkst. livrų. Kardinolas turėjo įrengęs laboratoriją ir sakėsi matęs, kaip Kaliostro metalus vertė auksu. Rūmuose buvo rengiami spiritualizmo seansai. Skeptiškoji baronienė d'Oberkirch sakė, kad, būdamas Strasbure, Kaliostras nuspėjo Austrijos imperatorienės Marijos Terezos³⁾ mirtį netgi valandos tikslumu.

1785 m. grafą sutinkame jau Lione, kur jis įsteigė garsią „Triumfuojančios Išminties“ ložę, pritraukusią šimtus į savo mistines doktrinas. Kelią pas jį išgrindė Mesmeras iš St. Martino. Prancūzijos sostinėje pasirodė 1785 m. sausio 30 d., kur jam namą Saint Claude gatvėje parinko ir įrengė kardinolas Rohanas. Žinomas skulptorius Houdon’as⁴⁾ sukūrė jo marmurinį biustą. Buvo pardavinėjamos Bartolozzi⁵⁾ graviūros su įrašu: „De I'ami des humains reconnaissez les traits; Tons ses jours sont marqués par de nouveaux bien faits, Il prolonge la vie, il secourt l'indegence, La plasir d' etre utile est seul sa récompense" [Iš žmonių draugo sužino bruožus; šių dienų kalbos tik apie naujus gerus darbus; jis pratęsia gyvenimą, gelbsti nuo nestabilumo, malonumas būti naudingu – vienintelę dovana jam].

Jo seansų kambariuose buvo Izidės, Anubio ir jaučio Apio statulėlės, sienos išrašinėtos hieroglifais, o patarnavo du tarnai, apsirengę kaip Egipto vergai. Kaliostras dėvėjo juodo šilko apdarą su raudonai išsiuvinėtais hieroglifais. Galvą dengė arabiškas turbanas išsiuvinėtas auksu ir papuoštas brangakmeniais. Ant krūtinės krito smaragdo vėrinys, su skarabėjais ir kabalistiniais simboliais. Už juostos buvo užkištas kardas su kryžiaus formos rankena.

Įdomus grafo Beugnot⁶⁾, sutikusio Kaliostrą Madame de la Motte⁷⁾ namuose, aprašymas:

„Kaliostras buvo vidutinio ūgio, kiek apkūnus, alyvinės veido spalvos, labai trumpu kaklu, apvalainu veidu, dviem didelėmis akimis skruostų lygyje ir plačia, užriesta nosimi... Jos plaukai buvo sušukuoti naujoviškai Prancūzijai, padalinti į kelias mažas sruogas, susijungiančias galvos užpakalyje.... Tądien jis vilkėjo prancūzišką geležiškai pilką apsiaustą su auksiniais apvadais, raudoną liemenę, papuoštą plačiu ispanišku apvadu, raudonus bridžus; jo kardas kabojo įžambiai apsiaustui ir skrybėlė su apvadais buvo papuošta balta plunksna – šis papuošimas yra paplitęs tarp apgavikų, dantų traukėjų ir kitų užsiimančių medicinine praktika, pardavinėjančių vaistus lauke. Kaliostro aptaisė savo kostiumą klostėtais apsiuvais, turėjo kelis brangius žiedus, antikinio dizaino batų sagtimis, pakankamai spindinčiomis, kad būtų palaikyta tikrais deimantais. ... Jis kalbėjo kažkokia mišria kalba, pusiau prancūziškai, pusiau itališkai ir daug citavo kažką, kas gali būti arabiškai, bet nesivargino tai išversti. Neprisimenu nieko daugiau, tik kad jisai kalbėjo apie dangų, žvaigždes, Didžiąją paslaptį, Memfį, aukščiausią žynį, transcendentinę chemiją, milžinus ir pabaisas, miestą, 10 k. didesnį už Paryžių Afrikos viduryje, kur jis turėjo informatorius.“

1785 m. rugpjūčio 22 d. Kaliostras buvo suimtas ir įmestas į Bastiliją, apkaltinus dalyvavus „Deimantų vėrinio“ byloje. Kaliostras sang froid [šaltai] atmetė kaltinimus. Jis teisme pasirodė išdidžiai su savo žalio šilko apsiaustu, siuvinėtu auksu. Karališkasis advokatas paklausė: „Kas tu ir iš kur atvykai?“. Kaliostras pompastiškai atsakė: „Aš žinomas keliautojas“. Salėje kilo garsus juokas, prie kurio prisijungė ir teisėjai. Jis paaiškino teisėjams, kad tėvai nepasakė, kur jis gimė, nes mirė, kai jam buvo 3 m., o vaikystę praleido Medinoje. Jis gyveno mufti [teisėjo] rūmuose, kur jam patarnavo tarnai. Pagal kai kurias užuominas, jis kilęs iš Maltos. 12 m. amžiaus jis pradėjo keliauti ir 3 m. praleido Mekoje. Galiausiai, Kaliostras buvo išteisintas, tačiau ištremtas iš šalies. Prancūzija ūžė, prieš karaliaus rūmus buvo kuriami pamfletai.

Tolesnės jo klajonės aprašytos aukščiau, kol staiga 1789 m. su žmona buvo suimti šv. Inkvizicijos ir įkalinti Šv. Angelo pilyje, o labai vertintas Egipto masonų įstatų rankraštis su kitais dokumentais konfiskuotas. Inkvizicija taip pat rado antspaudą su išgraviruota strėlės perverta gyvate su obuoliu nasruose ir mįslingos raidės L.P.D. E. Levis savo „Magijos istorijoje“ aiškino: „L.P.D. reiškia Laisvė, Galia, Pareiga bei Šviesa, Proporcija, Tankis, o taip Įstatymas, Principas ir Teisė. Masonai pakeitė raidžių tvarką į L.D.P., kad reikštų Liberty de Penser, Minties laisvė... Kaliostro tardymo užrašuose pateikta, kad turėta kita reikšmė: Lilia destrue pedibus - Sutrypk leliją. To tvirtinimo palaikymui gali būti panaudotas 16 ar 17 a. masonų medalis, vaizduojantis kardu perkirstą lelijų puokštę ir užrašu ‚Talem dabit ultio messem‘ – Kerštas nuims derlių“.

Kai kurių laikoma, kad Kaliostras Iliuminatų, siekusių nuversti monarchijas Europoje ir įvesti demokratijas, agentu. Tada L.D.P. turi specialią reikšmę, kaip aiškina E. Levis. fleur de lys buvo Burbonų emblema, tad lelijų trypimas reiškia Prancūzų monarchijos nuvertimą.

Tiesa, tiek Balzamo, tiek Kaliostro turi okultinę prasmę, anot A. Wilder: „Balzamo yra Baal Samen, finikietiškas Saules pavadinimas. Kaliostas yra iš Kalos, ‚puikus‘, kilusio iš Kas - ‚deginti‘ ir >Aster - žvaigždė arba saulė“.

Po ilgo įkalinimo ir tardymų, Kaliostras galiausiai 1791 m. kovo 21 d. nuteistas myriop kaip eretikas, burtininkas ir masonas, tačiau popiežius Pijus VI⁸⁾ pakeitė bausmę įkalinimu iki gyvos galvos. Pradžioje kalintas Šv. Angelo pilyje, vėliau perkeltas į San Leono tvirtovę Urbino hercogystėje, kur nusibaigė 1795 m. rugpjūtį. Jo žmona mirė Romos vienuolyne, kur buvo laikoma prievarta. Toks iš esmės šio prieštaringo asmens gyvenimo istorija.

¹⁾ Šarlis Morandas (Charles Théveneau de Morande, 1741–1805) – prancūzų bulvarinis žurnalistas, pamflerų autorius, šantažuotojas, Prancūzijos šnipas, gyvenęs Londone (1771-91), kur redagavo laikraštį „Europos kurjeris“. Buvo aršiausias Kalisotro priešas ir šiam atvykus į Londoną 1786 m. pradėjo publikuoti eilę sensacingų straipsnių apie tai, kad tasai iš tikro yra apsišaukėlis iš Sicilijos Giuseppe Balsamo.

²⁾ Karališkasis Benčo kalėjimas - kalėjimas pietų Londono Soutvorko rajone, pavadinimą gavęs nuo Karalienės (arba Karaliaus, kai valdė karalius) Benč teismo. Jis maždaug iki 1860-ųjų buvo kalėjimui prasiskolinusiems. Ikurtas 14 a. viduryje, uždarytas 1880 m.

³⁾ Marija Tereza (Maria Theresa Walburga Amalia Christina, 1717-1780) – vienintelė imperatorė iš Habsburgų, Bohemijos (nuo 1740 m.) ir Vengrijos (nuo 1741 m.) karalienė, Austrijos kunigaikštienė. Marija Terezė paveldėjo Austriją, kuri buvo visiškai pakrikusi. Ji pravedė keletą svarbių reformų. Taip pat rūpinosi mokslais ir menais.

⁴⁾ Žanas-Antuanas Hudonas (Jean-Antoine Houdon, 1741-1828) – prancūzų skulptorius, psichologinio portreto meistras. Sukūrė gyvybiškai ryškių Apšvietos asmenybių galeriją (Ž. Ruso, Voltero, Moljero, Didro ir t.t.). Buvo masonu „Devynių seserų“ ložėje.

⁵⁾ Frančesko Bartoločis (Francesco Bartolozzi, 1727-1815) – italų graveris, kurio produktyviausias laikotarpis buvo Londone, kur pragyveno apie 40 m. Žinomas kaip „kreidelių“ graviravimo metodo populiarinimu.

⁶⁾ Žakas Benju (Jacques Claude, comte Beugnot, 1761-1835) – prancūzų istorikas, mokslininkas, politikas apie Prancūzijos revoliucijos laikus (prieš, per ir po).

⁷⁾ Žana de Valua (Jeanne de Valois-Saint-Rémy, 1756- 1791) – prancūzų avantiūristė savavališkai pasiskelbusi grafiene de la Motte. Dalyvavo grafo Kaliostro aferose. Išgarsėjo „Karalienės vėrinio“ (1784-86) istorijoje (daugiau žr. >>>>>).

⁸⁾ Pijus VI (Giovanni Angelo Brasch, 1717-1799) – popiežius (nuo 1775 m.). Tapęs popiežiumi popiežiumi, konfliktavo su Europos monarchais. Kovojo su Romos imperatoriumi Juozapu II, kai pastarasis uždarė daug vienuolynų. Priešinosi episkopalizmo sąjūdžiui, teigusiam, kad aukščiausioji Katalikų bažnyčios valdžia yra vyskupai, o ne popiežius. Kovojo su katalikybės srove febronijanizmu. Pontifikato metu rėmė menus, įkūrė Vatikano pinakoteką.