Martinistai  

Markizas Louis Claude de Saint-Martin'as (1743-1803) gimė 1743 n. sausio 18 d. Prancūzijos Toursine provincijoje. Pradėjo dirbti advokatu, tačiau vėliau stojo į armiją, kur, kaip sakoma, sutiko Martinezo sekretorių M. de Grainville (g. 1728 m.), svarbų asmenį Elus-Cohen ordine. Nenuostabu, kad po 6 m. Martinas buvo įšventintas į Elus-Cohen, kuriam priklausė kitus 6 m, tačiau palaipsniui nusivylė jo teurginėmis apeigomis. 1770 m. jis paliko kariuomenę ir buvo Martinez de Pasquales sekretoriumi. 1774 m. M. de Pasquales mirus, Martinas bandė įkalbėti Elus-Cohen ordiną pereiti prie labiau krikščioniškų pažiūrų. Toms pastangoms žlugus, Martinas pradėjo skleisti nuosavas mintis. Susitikęs su vokiečiu R. Salzmann'u^*), įstojo į „Nežinomų filosofų“ ordiną. 1777-1787 m. daug keliavo po Europą ir susipažino su daugeliu svarbių žmonių. Tuo metu jis visiškai nutraukė ryšius tiek su Elus-Cohen, tiek su masonais.

1789 m. visu nuožmumu pasireiškė Prancūzijos revoliucija, sukėlusi grėsmę kilmingiesiems, tarp kurių buvo ir Martinas. Tačiau jis nepasitraukė ir toliau rengė susitikimus su mokiniais. Kad suklaidintų šnipus, mokiniai privalėjo būti su kaukėmis. Jie net nepažinojo vienas kito.

Apie 1790 m. jis nuvyko į Rusiją, kur susitiko su kunigaikščiu Galicinu, tapusiu vienu jo mokinių, paskleidusiu Martino idėjas per „Rusijos tamplierių griežtų apeigų ordiną“ (apie martinistus Rusijoje skaitykite >>>>>).

Nors pats Martinas negarbino religinių ordinų, tačiau vis vien turėjo begalę pasekėjų visame pasaulyje, dažnai vadintų Superieurs Inconnus, jo vardu steigusių grupes.

Saint-Martinas mirė 1803 m.

Martinizmas

Iš esmės, martinizmas yra filosofinis sąjūdis besiremiantis krikščioniškuoju misticizmu papildytu teurginėmis apeigomis. Šio mokymo pagrindas yra tai, kad žmonija turi grįžti prie savo pirmapradės ir dieviškosios būsenos. Tai gali būti pasiekta per metafizinį pažinimą bei teurginius veiksmus, t.y. magijos pagalba prisiliečiant prie palankių ir dieviškų galių.

Martinez de Pasquales

Jacques de Livron Joachim de la Tour de la Casa Martinez de Pasquales gimė 1727 m. Grenoblyje. Jo tėvas buvo kilęs iš Alicante Ispanijos ir turėjo masono sertifikatą, išduotą Čarlzo Stiuarto, „Škotijos, Airijos ir Anglijos karaliaus, 1738 m. gegužės 20 dienos, garantuojant jam, kaip Didžiajam magistrui, teisę statyti šventyklas Didžiojo architekto garbei“. Tas titulas ir įgaliojimai po tėvo mirties atiteko sūnui, tuo metu sulaukusiam 28 m.

Martinezas visą gyvenimą praleido kurdamas dvasinį sąjūdį masonų rangų sistemoje. Pertvarkęs į ordiną, jį pavadino „Ordre des Chevelier Macons Elus Cohen de l'Univers“ (Masonų riterių, Visatos išrinktųjų šventikų, ordinas), sutrumpintai Elus Cohen.

Jo veiklos pradžioje buvo įvesti vadinamieji aukštieji rangai kaip papildymas trims pagrindiniams Simbolinių arba Mėlyniesiems masonų ložės rangams: 1 – pameistrio; 2 – bičiulio; 3 – meistro. Jų įvedimas piktino Simbolinių rangų prižiūrėtojus. Martinezas aktyviai dalyvavo įvedant tuos rangus, tačiau kūrė tarsi lygiagrečią organizaciją, labiau dvasingą nei masonų. Į šią organizaciją priimdavo tik meistrus, kuriems titulą papildydavo „Išrinktasis“.

1754 m. Prancūzijos Montpeller'e jis įsteigė masonų skyrių, pavadinęs „Les Juges Ecossais“ (Škotų teisėjai). 1755-60 m. daug keliavo po Prancūziją agituodamas stoti į jo organizaciją. 1760 m. Tulūzoje jis priimtas į „Loges de St. Jean Reunies“ (Suvienytosios Šv. Jono ložės), o vėliau tais pačiais metais į Foix „Loge Josue“ (Ješua ložę). Ten jis įšventino kelis masonus ir įkūrė skyrių „Le Temple Cohen" (Šventikų šventyklą). 1961 m. Nordo mieste, rekomenduotas kunigaikščio de Maillial d'Alzac buvo priimtas į „Loge la Francaise“ (Prancūzų ložė). Čia jis įsteigė atskirą šventyklą pavadinęs „La Perfection Elus Ecossaise“ (Išrinktoji škotiškoji tobulybė). Pirmieji nariai buvo kunigaikštis de M. d'Alzac'as, markizas de Lescourt'as, du broliai d'Auberton'ai, de Oasen'as, de Bobie, Jules Tafar'as, Morris ir Lecembard'as.

1763 m. gegužės 26 d. jis Stiuarto išduotą sertifikatą perleido Didžiajai Prancūzijos ložei ir pranešė, kad įsteigė Bordo mieste Didžiojo architekto garbei Šventovę prižiūrinčią 5 tobulumo laipsnius, kurios pavadinimą pakeitė į "La Francaise Elus Ecossaine". 1765 m. vasario 1 d. Didžioji Prancūzijos ložė aprobavo tą ložę.

1765 m. jis persekelia į Paryžių, kur "Quai de la Seine" gyvena su augustiniečių tėvais. Susitinka Bacon de Chevalerie, de Lusignan, de Loos, de Grainville, J. B. Willermoz, Fauger d'Igeacour ir kt., su kuriais 1767 m. kovo 21 d. (per pavasario lygiadienį) įsteigia Elus Cohen nepriklausomą tribunolą. 1770 m. Elus Cohen turėjo skyrius daugelyje Prancūzijos miestų: Bordo, Montpellier, Avignone, Foix, la Rochelle, Versalyje, Paryžiuje ir Metz. Įkurtas skyrius Lione, kuris Jean Baptiste Willermoz dėka tapo daugeliui metų dvasiniu ordino centru.

1772 m. Martinezas išplaukė į San Domingo „Duc de uras" laivu po to, kai padavė pareiškimą katalikų sertifikatui. Kaip jis, masonas ir Didysis maistras, gavo tokį sertifikatą, nėra aišku. 1774 m. rugsėjo 20 d. Martinesas mirė Haityje, Port au Prince uoste. Jo sūnus vėliau dingo Prancūzijos revoliucijos metu.

Elus Cohen

Pagal skirtingus dokumentus, Elus Cohen ordinas turėjo 9, 10 arba 11 laipsnių. Matyt laikui bėgant jo struktūra kiek keitėsi. Ordinas buvo suskirstytas į tris klases.

Pirmojoje klasėje buvo 3 Simboliniai masonų laipsniai ir papildomas Didžiojo išrinktojo arba Ypatingojo magistro. Antrojoje klasėje buvo vadinamieji Prieangio Cohen pameistrio, bičiulio ir meistro laipsniai. Ji, nors tipiškai masoniška, turėjo slaptosios doktrinos bruožų.

Trečiojoje buvo Didžiojo Elus Cohen magistro, Rytų riterio ir Rytų valdytojo laipsniai. Ji rėmėsi svarbiausia Martinezo doktrina, perteikta jo vienintelėje knygoje „Būtybių reintegracija“, Penkiaknyges pseudo-komentare. Išvalančioji dieta panaši į Senojo testamento levitų praktikas, egzorcizmo apeigos buvo naudojamos kovai su blogiu tirk konkrečiame asmenyje tiek bendrai pasaulyje.

Slaptasis laipsnis buvo Reau-Croix (nereikia painioti su rozenkreiceriais), kurio įšventintieji per Teurgines apeigas buvo supažindinami su dvasinėmis plotmėmis esančiomis anapus fizinio pasaulio. Jos dangaus galias nuleisdavo jam ir žemės aurai. Garsinės ir vizualios apraiškos, vadinamieji "ženklai", leido Reau-Croix įvertinti jo vystymąsi ir kaip jie integruojasi su pirminėmis galiomis. Svarbiausias ordino tikslas buvo pasiekti Taisytojo, Jėzaus Kristaus, viziją – kaip atsaką į jų magiškas apeigas. Martinezas "Sovereign Judges et Superieurs Inconnus se l'Ordre" (Ordi nepriklausomus teisėjai ir nežinoji aukštesnieji) titulą skyrė B. de la Chevalerie, J.-B. Willermoz, de Serre, du Roy, d'Hauterive ir de Lusignan.

Po mirties savo įpėdiniu Martinezas paskyrė Armand Cagnet de Lestere, buvusio Haityje. Šis turėjo nedaug laiko įsigilinti į ordino reikalus. Tarp Europos skyrių įvyko skilimai. De Lestere mirė 1778 m., savo įgaliojimus perdavęs Sebastian de las Casas, kuris nedėjo suvienyti ordiną. Elus Cohen veikla priblėso. Tačiau doktrina tebebuvo perduodama iš asmens asmeniui kabalistinio Areopagoi, sudaryto iš 9 narių. Vienas paskutiniųjų žinomų Elus Cohen atstovų buvo Destigny, miręs 1868 m.

Po Antrojo pasaulinio karo trys S.I. laipsnį turintys martinistai (tarp jų ir Didysis magistras Robert Ambelain'as) įsteigė naują „Martinistinį Elus Cohen ordiną". Po kurio laiko jo veikla sustojo, tačiau po 30 m. jį vėl atgaivino R. Ambelain'as^**), gyvenęs Paryžiuje.

Eliphas Levi

Arčiau Sauniere laikmečio iškilo Aphonse Louis Constant, vadinęsis Eliphas Levi pseudonimu. Jis gimė 1810 m. Paryžiuje ir išsilavinimą gavo St. Sulpice bažnyčioje. Nepaisant to, anksti ėmė linkti į okultinius dalykus. Baigęs mokyklą tapo dvasininku, tačiau tik trumpam – dėl kairuoliškų pažiūrų ir potraukio moterims. Atvirai dėstė pažiūras ir net kelis kartus trumpam buvo įkalintas. Vėliau susipažino su Ganneau, praktikavusiu magiją ir okultizmą. Tada ėmė uždarbiauti iš knygų šia tema rašymo. Jas pasirašinėjo Magus Eliphas Levi – tai hebrajiškas jo vardų atitikmuo.

Jis laikė save nekromantu ir kartą, 1854 m. lankantis Londone, moteris paprašė jį iškviesti didįjį magą Apolonijaus iš Tyanos. Jis ruošėsi kelias savaites ir tada nurodė laiką, kada atliks apeigas. Jos truko 12 val. E. Levi tvirtino, kad veidrodyje pilkas dvasios atvaizdas. Paprašyta dvasia išėjo ir palietė Levi ranką, kuri sustingo ir iš jos iškrito kardas. Levi neteko sąmonės. Levi sakosi su dvasia bendravęs telepatiškai, tačiau neatskleidė jų pokalbio. Vėliau sakėsi turėjęs kelis „susitikimus“ su Apolonijumi.

Svarbiausi jo kūriniai buvo „Dogma ir aukštosios magijos apeigos“, „Magijos istorija“, „Transcendentinė magija“, „Didžiųjų paslapčių raktas“ ir keletas kitų knygų. Ypatingą reikšmę turėjo Bafometas, kurio atvaizdu buvo iliustruota „Dogma…“. Per amžius Bafometas laikytas raganų dievu. Kartais vadintas „Mendelės ožiu“, pagal Egipto miestą, kur garbintas vaisingumo dievas Baalas, raguotasis dievas. Įdomu, kad šis simbolis jungia masonus su tamplieriais, kurie kaltinti, kad jį garbino.

Sauniere

Sauniere gyvenimas mums vis dar tarsi užversta knyga. Neabejotinai žinome kai kuriuos faktus apie bažnyčios rekonstrukciją, jo jaunystę, rankraščius, keliones ir kai kuriuos ryšius su aristokratija. Kodėl jis slėpėsi nuo viešumos? Ar tik dėl to, kad jo parapijiečiai, sužinoję apie narystę ordine, būtų pasipiktinę.

Iki 19 a. pabaigos Lionas buvo laikomas vienu okultizmo centru Prancūzijoje. Iš laiškų galima spėti jį buvus susijusį su martinistais. Dažnai atvykdamas į Lioną, jis apsistodavo name, netoliese kurio gyveno Joanny Bricaud, aktyvus martinistas. Netgi sakoma, kad tie namai sujungti slaptu požeminiu praėjimu. Reikia aptarti Henri Boudet įtaką.

Tam reikia grįžti į metą prieš Prancūzijos revoliuciją. 1780 m. rugpjūčio 8 d. Luc Simeon Auguste Dagobert, Fontenille markizas ir karališkojo Italijos būrio vadas Perpignan mieste vedė Jacquette-Claire Josephe, Roussilon tarybos nario Joseph-Gaspard Pailhoux de Cascastel dukterį. Santuokos liudininku buvo Jean-Pierre Francois Duhamel, Liudviko XVI kalnakasybos ir metalurgijos komisaras. 1779 m. Pailhoux, Duhamel ir Peltier buvo įkūrę asociaciją, ketindami atkurti kalnakasybą Roussilon'e. Vedybų dėka Dagobert gavo šeštadalį, o vėliau perpirko Duhamel bei Pertier dalis. Tad 1782 m. jis valdė visą verslą tame regione.

Dagobert buvo Merovingų karalių palikuonis ir naudojosi jų turtinga istorija ir mįslingais pasakojimais. Tad jis ieškojo daugiau, nei vien rūdos. 1745 m. Dagobert su dviem broliais įsteigė „Trijų brolių“ masonų ložę Versalio rūmuose ir net įšventino Orleano kunigaikštį. Vėliau Dagobert buvo įšventintas į Škotų pirminių apeigų ložę bei toliau buvo aktyvus masonų narys. 1777 m. jis buvo paskirtas „Didžiojo Oriento“ Didžiuoju sekretoriumi ir galėjo nevaržomas naudotis įgaliojimais – tad nedelsdamas įkūrė „Regime des Philadelphes“ ložę ir sistemingai rinko informaciją iš visų Prancūzijos ložių.

1789 m. praūžė Prancūzijos revoliucija. Dagobert buvo suimtas. Draugai masonai kreipėsi į teismą, nurodydami, kad jis yra labai patyręs karininkas ir kad jo praradimas bus didelis nuostolis kariuomenei. Į jų prašymą buvo atsižvelgta ir Dagobert buvo pakeltas į generolus ir paskirtas į rytų Pirėnų armiją, kuriai vadovavo markizas de Chefdebien, Vicomte sūnus, tuo metu buvęs Filadelfų didžiuoju magistru. Dagobert buvo susirūpinęs savo likimu karo metu ir archyvus apie „Les Arcanes des Mines des Corbieres“ perdavė saugoti „Didžiajam Orientui“. Tačiau po kelių dienų jis mįslingomis aplinkybėmis mirė – spėjama, apsinuodijus maistu. Chefdebien pasistengė gauti Dagobert archyvus, tačiau neaišku, kam juos panaudojo.

Neabejotinai dalis martinistų dokumentų tapo svarbiais Sauniere. Galbūt, Boudet atrado tik mažą dalį.

---

^*) Frederic-Rodolphe Saltzmann (1749-1821) – prancūzų rašytojas, politikas, masonas, kilęs iš Alzaco. Buvo artimas Martino, kurį Strasburge sutiko 1788 m. draugu. Buvo Boehmės ir „Dievo draugų“ (Reino misticizmo) grupės įtakoje. Buvo vienu iniciatoriumi ryšiams tarp vokiečių (Griežto statuso ordino, įsteigto 1755 m. ) ir prancūzų masonų (Elus-Cohen). Parašė apie 15 knygų.

^**) Roberas Ambelenas (Robert Ambelain, 1907–1997) – prancūzų eseistas, istorikas, ezoterikas, įsitraukęs į masonistinį martinistų judėjimą ir teigęs, kad atgaivino „Pirminę škotų ložę“. Pasirašinėjo Auriferio pseudonimu. 1937-1942 m. pasirodė „Traktato apie ezoterinę astrologiją“ 3 tomai. Domėjosi ir krikščioniškuoju gnosticizmu, jį studijuodamas kartu su kabala. Tam skyrė veikalus „Praktinė kabala“ (1951), „Gnostinis demiurgo apibrėžimas“ (1959)... 1945 m. įšventintas į rozenkreicerius, jiems skyrė „Tamplieriai ir rozenkreiceriai“ (1955), „Abatas Džulijo“ (1962), „Rožės ir Kryžiaus maldaknygė“ (1964). Vėliau dar paskelbė keletą istorinių kūrinių. Tęsė ir okultinius tyrinėjimus: „Vampyrizmas: nuo legendos iki tikrovės“ (1977), „Arabų geomantija“ (1984), „Kinų geomantija“ (1991) ir kt.

Trapistai
Fratres Lucis
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Mošė Maimonidas - viduramžių žydų racionalistas
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Viduramžių prabudimai: Katarai
Eretikas Džirolamas Savonarola
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
A. Einšteino panteizmas
Visų dienų apmąstymai
Mano sielos liūdesiai
Montanizmas ir Alogi
Mitai apie katarus
Okultizmo spąstai
Monothelitizas
R. V. Scruton
Filosofijos puslapis
Religijos skirsnis
Vartiklis