Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko (skaitykite tęsinį)

Džirolamas Savonarola—garsus italų dominikonų pamokslininkas ir XV a. pabaigos bažnyčios reformatorius, kuris dažnai nepelnytai pamirštamas kalbant apie Reformacijos Europoje ištakas. Dar daugiau — kai kas tvirtina, jog ši bažnyčios istorijos asmenybė neturi nieko bendra su protestantiškąja tradicija gerąja to žodžio prasme. “Joks rimtas istorikas negali paremti protestantų tvirtinimo, esą Savonarola buvęs protestantizmo pirmtakas ir skelbęs žmogaus nuteisinimą vien per tikėjimą” (Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1962, t. 27, p. 47). Garsusis vokietis J. V. Getė apskritai vadino jį užsispyrusiu, baisiu fanatiku, karikatūrine, fantastine pabaisa. Kas gi iš tikrųjų buvo šis dominikonas, privalėjęs griauti “eretikų” mokymus, tačiau pats tapęs vienu didžiausių eretikų oficialios bažnyčios akyse? Pažvelgti į Savonarolos asmenį verta ne tik dėl to, kad šiemet sukanka lygiai 500 metų nuo jo mirties, bet ir todėl, kad visas jo gyvenimas, kaip ir tarnavimas, yra gyvas, klasikinis liudijimas apie žmogų, kuris iš tiesų gyveno kaip svečias ir keleivis šioje žemėje ir buvo absoliučiai miręs asmeniniams siekiams.
 

I dalis.

Žaidimas su ugnimi

Dž. Savonarola gimė 1452 m. rugsėjo 21 d. Feraroje (Italijoje). Nuo mažens savo senelio Michele, žymaus gydytojo, Feraros universiteto dėstytojo ir medicinos vadovėlių autoriaus, šeimoje gavo humanistinio išsilavinimo pagrindus. Nors vėliau Savonarola buvo kritikuojamas dėl paniekos klasikiniams mokslams, tačiau anaiptol jis nebuvo kvailas vienuolis, dėl dangaus karalystės užsidaręs nuo epochos atradimų. Jei Martynas Liuteris visą gyvenimą gailėjosi dėl savo menko išsilavinimo, tai Savonarola turėjo visas intelektualinio tobulėjimo ir karjeros galimybes. Susidaro įspūdis, jog intensyvios studijos ne pagal jaunystės metus subrandino Džirolamą.

Kartą jis apsilankė vietos katedroje, norėdamas pasiklausyti dominikonų vienuolio, atvykusio iš Bolonijos. Jį labai paveikė karšti misionieriaus žodžiai. Nuo tos dienos Džirolamas pasinėrė į apmąstymus ir tiesos ieškojimą. Vis daugiau atsakymų į kylančius klausimus jam suteikdavo Šventasis Raštas—ne to meto teologai ir filosofai, bet Senojo Testamento pranašai. Gyvenimo pabaigoje jis rašys: “Filosofija krikščioniui nėra būtina nei išgelbėjimui pasiekti, nei Šventajam Raštui suprasti <...> Teologija be filosofijos tyroje širdyje yra pranašesnė už teologiją su filosofija pasipūtusioje širdyje”. Džirolamas pasirinko labai pavojingą to meto inkvizicinėje visuomenėje kelią—leido, kad Šventasis Raštas darytų jam įtaką. Jo tikėjimas Biblija, kaip pripažįsta tyrinėtojai, buvo ne tiek protinės veiklos rezultatas, kiek dvasinių išgyvenimų vaisius. Jis atsisakė seno, scholastinio Rašto komentavimo ir ėmė studijuoti neiškreiptą ir nekomentuotą tiesą—patį Biblijos tekstą. Būtent su Biblija vėliau Savonarola ims lyginti savo laikmečio bažnyčią ir prieis stulbinančių išvadų. Savonarola anksti įsitikino, kad Biblija pakankamai aiškiai ir tiksliai atskleidžia visų dalykų esmę. Biblijos įtakotas 20 metų jaunuolis savo požiūrį į aplinkinį pasaulį išsakė eilėraštyje “Pasaulio žlugimas”:

“Matau visą pasaulį sugriautą, dorybes išniekintas,
Niekur nėr gyvos šviesos, niekas nesigėdija savų ydų.
Laimingas tik tas, kuris gyvena plėšikaudamas,
Kuris minta artimo krauju, kuris apiplėšia našles ir stumia vargšus į bedugnę.

Išsilavinusiu ir protingu laikomas tik tas, kuris stiprus ir gudrus,
Kuris ignoruoja Kristų ir Dievą bei nuolat mąsto apie tai, kaip pražudyti artimą.”

Tuo metu Savonarola studijavo Bolonijoje. Būtent šiame mieste jis išgyveno tragediją, kuri turbūt labiausiai pastūmėjo į vienuolystę. Likimo ironija, tačiau impulsas, pastūmėjęs jį į vienuolyną—vienintelę įmanomą tais laikais Dievo pašaukimo įgyvendinimo aplinką—tapo išdidžios merginos kaprizas. Studijų metais jis dažnai būdavo bendraamžių būryje, nors iš kitų jaunuolių išsiskirdavo tuo, jog nepalyginamai labiau vertino knygas nei merginas. Dėl tokio nusistatymo nebūdavo pajuokiamas, atvirkščiai—buvo gerbiamas dėl savo intelekto. Savonarola nebuvo išoriškai patrauklus jaunuolis, todėl jaunų merginų draugijoje nesijausdavo jaukiai, nes suvokė, kad neypatingai joms patinka. Džirolamas nemokėjo bendrauti su merginomis, neatrasdavo įdomių temų pokalbiams ir apskritai turėjo nelabai daug draugų.

Viena gražiausių vietinių merginų Orsola Stroci susilažino su draugėmis, jog suvilios intelektualųjį tylenį. Lažybų tikslas buvo išmėginti, kas stipresnis—knygos ar gyvenimo malonumai? Savonarola tapo negailestingo koketavimo auka. Jis išties greitai susižavėjo Orsola ir šios rodomu dėmesiu. Pats nepastebėjo, kaip kasdien ėmė matytis su ja tai gatvėje, tai bažnyčioje, tai pažįstamųjų namuose. Džirolamas netgi apleido savo užsiėmimus, kad tik galėtų susitikti su gražuole. Vieną dieną jis suvokė, jog yra apimtas aistros, todėl, nors ir labai drovėdamasis, nusprendė bažnyčioje prisipažinti mylįs. Sulaukęs momento po sekmadieninių pamaldų, užkalbino ją bažnyčios prieangyje ir atvėrė savo širdį. Atsakymas buvo pribloškiantis: “Jūs pasirinkote netinkamą metą. Čia atėjau melstis ir manau, jog nepadoru toliau tęsti šį pokalbį”. Apstulbęs Džirolamas pralemeno: “Jei jūs nors kiek suprastumėte, ką jaučiu, nekalbėtumėte taip. Vargu ar kada nors tyresnė ir karštesnė malda kilo iš mano lūpų Dievui, nei šie šventos meilės žodžiai, kuriuos aš ištariau prie Viešpaties altoriaus. Neturiu jokių blogų minčių ir nenusidėjau, jog atvėriau savo širdies paslaptį”. Koketė atrėžė: “Pasilaikykite šią nuomonę sau! O dabar netrukdykite mano maldos, turiu grįžti į bažnyčią, kad apvalyčiau savo sielą nuo nuodėmės, kurią padariau klausydamasi jūsų”. Ji grįžo į bažnyčią ir priklaupė prie artimiausio altoriaus.

Netrukus jis grįžo į Ferarą pas savo tėvus. Sunku apsakyti Savonarolos būseną: jis jautėsi toks nelaimingas, atstumtas ir vienišas. Dar labiau užsisklendė savy. Visi akivaizdžiai matė, kad Džirolamas pamažu ėmė apmirti viskam, kas jį supo. Jaunesniųjų seserų mėginimai jį pralinksminti buvo bergždi. Jis neužmigdavo naktimis, vaikštinėdavo po kambarį ar naktinėmis miesto gatvėmis. Galiausiai viduje subrendo įsitikinimas, jog Viešpats išsirinko jį kaip savo įrankį ir siuntė išmėginimą. Toks lengvabūdiškas merginos poelgis apgautą jaunuolį galėjo įvaryti į visišką neviltį ar net savižudybę, tačiau ši situacija tik dar labiau užgrūdino Savonarolos charakterį ir atskeidė visų žemiškų gėrybių tuštybę. Galima teigti, kad Orsola, tapusi, kaip vėliau jis rašė, “piktuoju gyvenimo demonu”, pastūmėjo Savonarolą dar arčiau Dievo. Kaip įprastai, kartą naktį išėjęs pasivaikščioti, Džirolamas namo nebegrįžo.

Pėsčiomis nukakęs atgal į Boloniją, 1475 m. balandžio 27 d. tapo dominikonų vienuoliu. Kad pats įsitikintų ir kitus įtikintų, jog nepalūžo, jis nusprendė pradėti naują gyvenimą tame pačiame mieste, kur patyrė didžiausią gyvenimo sukrėtimą. Išeiti į vienuolyną jam buvo ne lengviau, nei bus Martynui Liuteriui. Tėvams, kurie Džirolamą rengė mediko karjerai, toks žingsnis atrodė nepagrįstas. “Motina verkė visą naktį,— vėliau rašys Džirolamas. Aš jos neguodžiau. Pakako to, jog ji suprato, kokia yra neteisi”. Jėzaus žodžiai: “Kas prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”, Savonarolai tapo kelrodžiu, paliekant tėvų namus. Kad išvengtų giminaičių priekaištų, jis pasitraukė ne į turtingą Feraros, bet į negarsų Bolonijos vienuolyną. Beje, ir vėliau Savonarola niekur kitur nesutiks tokio nesupratimo, kokio susilaukė iš savo artimųjų—kaip pasakyta, pranašas negerbiamas savo tėviškėje. Savonarola taip karštai aiškino vienuolyno priorui (vyresniajam), kodėl jis nori tapti vienuoliu, kad jo įšventinimas neužtruko, kas, beje, buvo retas atvejis norint tapti dominikonu. Džirolamas buvo aprengtas vienuolio abitu, paguldytas į karstą ir apdengtas audeklu. Kiti dominikonai šlakstė gulinčiojo veidą “šventu vandeniu” ir vaikščiodami aplink karstą meldėsi bei giedojo giesmes. Savonarola mirė pasauliui ir savo praeičiai.

Vienuolyne jis griežtai apribojo savo poreikius, atsisakė pinigų, padovanojo vienuolynui savo biblioteką, pasilikdamas tik Bibliją. Iš vienuolių jis išsiskyrė darbštumu, nuolankumu ir paklusnumu, todėl greitai tapo novicijų (naujokų) mokytoju. Vienuolyno bibliotekoje—skriptoriume atsidėjo kruopščioms Šventojo Rašto ir bažnyčios istorijos studijoms, nes ruošėsi tapti pamokslininku. Jaunas vienuolis nuosekliai išvaikščiojo bažnyčios istorijos labirintus, ypač susižavėjo bažnyčios pradžia—kova su pagoniškuoju pasauliu. Kai ėmė studijuoti IV a. ir popiežijos gimimą bei bažnyčios posūkį į politiką, Savonarolos svajonės apie šlovingą Kristaus nuotaką ėmė byrėti. Jis suprato, kokiu būdu Dievo vergų vergas užsidėjo sau karūną ir ėmė vers-ti žmones klauptis prieš jį. Jis pamatė, kaip ir kada vyskupai, kurie seniau melsdavosi už savo kaimenę krisdami ant kelių, ilgainiui tapo išdidžiais ir nepasiekiamais magnatais. Jis išvydo, kaip legendinė šventoji Roma prarado savo tikrąjį Petro ir Pauliaus kartos šventumą ir tapo tokiu pat pagonišku miestu kaip Kaligulos ir Nerono laikais. Gilus liūdesys apėmė Džirolamą, kai jis ėmė studijuoti šį bažnyčios istorijos periodą. Ne kartą jam kildavo noras mesti šalin senus pergamentus, tačiau mintis apie pašaukimą grąžindavo atgal. Savonarola su dvigubu užsidegimu paniro į studijas.

Skaitykite tęsinį

Parengė Deimantas Karvelis

Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko, 2 dalis)
Džonas Veslis ir XVIII a. prabudimas Anglijoje
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Prieštaringa Ignacijaus Lojolos tiesa
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Apsinuoginę kvakeriai
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis