|
Popiežius Bonifacas VIII, Unam Sanctum, 1302 m., lapkričio 18 d. Ši Popiežiaus bulė teigia Popiežiaus sosto valdžią visiems žmonėms ir tos valdžios dievišką prigimtį. Tai tarsi atsakas į Pilypo Gražiojo**) atsisakymą pripažinti Bonifaco VIII viršenybę. Nuorodas laužtiniuose skliaustuose sudėjo redaktorius. Ši bulė yra vienas tekstų, kurie palydi tamplierių regulą. Skatinami tikėjimo, mes įpareigoti tikėti ir laikyti, kad Bažnyčia yra vienintelė, šventa, katalikiška, o taip pat apaštališkoji. Mes tikime ją tvirtai ir išpažįstame, kad jos šalia nėra nei išsigelbėjimo, nei nuodėmių atleidimo, kaip Mylimoji Giesmių Giesmėje: Tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji, tik ji viena motinos numylėtinė džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė [Gg 6:8]; jis atstovauja vienintelį mistinį kūną, kurio Galva yra Kristus, o Kristaus galva yra Dievas. Joje tėra vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Tvano metu tebuvo viena Nojaus arka, pranešdama apie vieną Bažnyčią, kurios arka, užbaigta su viena uolektimi, kurio buvo vienas kapitonas ir vadovas, t.y. Nojus, ir mes skaitėme, kad viskas už arkos žemėje buvo sunaikinta. Mes garbiname šią Bažnyčią kaip vieną, kaip Viešpats pasakė pranašo lūpomis: Gelbėk mane nuo kalavijo, mano brangią gyvastį iš šuns letenų [Ps 22:21]. Jis meldėsi už savo sielą, už savo širdį ir kūną, taip sakant Bažnyčią. Jis vadino vienintele dėl Balandės, tikėjimo, sakramentų ir Bažnyčios geraširdiškumo vienumo. Tai Viešpaties tunika, kuri nebuvo suplėšyta, o buvo atiteko likimo valia. Tad, tik vienintelės bažnyčios tik vienas kūnas ir viena galva, o ne dvi galvos kaip pas pabaisą; taigi Kristus ir Kristaus vietininkas Petras, ir Petro įpėdinis, nes Viešpats pačiam Petrui sakė: Pamaitink mano avis [Jn 21:17], kas reiškia, mano avis imant apibendrintai ne tas konkrečias, nes mes suprantame, kad Jis visas jas patikėjo jam. Tad jei graikai ar kiti sakytų, kad jie nepripažįsta Petro ir jo įpėdinių, jie turi pripažinti nesantys Kristaus avimis, nes Viešpats Jono evangelijoje sako: ir bus viena kaimenė, ir vienas piemuo [Jn 10:16]. Evangelijos mums sako, kad šioje Bažnyčioje ir jos jėgoje yra du kardai; būtent, dvasinis ir marusis. Tad kai apaštalai sako: Viešpatie, štai tau pora kardų! [Lk 22:38], tai reiškia Bažnyčią, nes kai apaštalai kalbėjo, Viešpats nepasakė, kad tai perdaug, o tik kad pakanka. Ir tikrai tasai, kuris neigia, kad materialusis kardas yra Petro galioje, neįsiklausė gerai į Viešpačio nurodymą: Kišk kalaviją į makštis [Mt 26:52]. Tad abu yra Bažnyčios galia, tai yra dvasinis ir materialusis kardai, tačiau pirmasis prižiūrimas dėl Bažnyčios o antrasis [prižiūrimas] Bažnyčios; pirmasis yra dvasininkų rankose, antrasis yra karalių ir karių rankose, tačiau pagal dvasininko valią ir sutikimą. Tačiau vienas kardas turi būti prižiūrimas kito, ir marioji valdžia paklusti dvasinei valdžiai. Nes apaštalas sakė: Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o tos, kurios yra Dievo nustatytos [Rom 13:1-2], o tai nebus, jei vienas kardas nebus prižiūrimas kito, ir jei pavaldusis nebus kito iškeltas į viršų. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį [1 Cor 2:15]. Ką suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje [Mt 16:19]. Nes, anot palaimintojo Dionizo*), tai dieviškasis įstatymas, kad žemiausieji dalykai aukščiausiuosius pasiekia per tarpinius. Tada pagal Visatos tvarką, tvarka nėra gražinama tiesiogiai ir nedelsiant, o žemesni tarpinių, o tarpiniai aukštesniųjų. Tad turime aiškiau suprasti, kad dvasinė valdžia savigarba ir kilnumu pranoksta bet kokią laikiną valdžią, nes dvasiniai dalykai pranoksta laikinuosius. Tai labai aiškiai matome iš dešimtinės mokėjimo, palaiminimo ir pašventinimo, o valdžios savaime ir vyriausybės pripažinimas yra lygūs dalykai. Pagal stebimą tiesą dvasinei valdžiai priklauso įvesti žemišką valdžią ir ją teisti, jei ji netikusi. Tad įvykdyta Jeremijo pranašystė apie bažnyčią ir ekleziastinę valdžią: Įsidėmėk! Šią dieną tave paskiriu tautų ir karalysčių prievaizdu... [Jer 1:10] . Tad jei žemiška valdžia klysta, ji teisiama aukštesniosios dvasinės valdžios; bet jei klysta aukštesnioji valdžia, ją teisti tegali Dievas, o ne žmogus, pagal apaštalo liudijimą: Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį [1 Kor 2:15]. Ši valdžia, vienok, ne žmogaus, o Dievo, dievišku žodžiu suteikta Petrui ir vėl patvirtinta jam [Petrui] ir jo įpėdiniams Žodžiu, kurį išpažino Petras, Viešpačio pasakytu pačiam Petrui: Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje [Mt 16:19]. Tad jei kas priešinasi šiai Dievo duotai valdžiai, priešinasi Dievo potvarkiui [Rom 13:2], kol jis neišras kaip Manichėjus dviejų pradžių, kurios yra klaidingos ir mūsų laikomos eretiškomis, nes anot Mozės liudijimo, tai ne pradžiose, o pradžioje, kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę [Pr 1:1]. Tad mes skelbiame, kad absoliučiai būtina išsigelbėjimui pasiekti, kad kiekviena žmogiška būtybė yra pavaldi Romos pontifikui. *) Čia greičiausiai kalbama apie Dionizą Areopagietį. Apie tarpines būsenas kylant prie dieviškumo kalbama jo Mystica theologia 2 skyriuje. **) Pilypas IV Gražusis (Philippe IV le Bel, 1268-1314) -
Prancūzijos karalius (1285-1314) iš Kapetingų dinastijos. Siekė bet kokia kaina sustiprinti Prancūzijos karalystę. Jis rėmėsi profesionalia
teisine biurokratija. Jo valdymas žymi perėjimą nuo charizmatinės monarchijos prie modernesnės biurokratinės karalystės.
Manos beieškant |