Genezė

Žodis genezė yra kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio pradžia, šaltinis. Tą pačią šaknį turi ir 'genetika', mokslas apie cheminę gyvybės prigimtį. Pirmosios Biblijos knygos pavadinimas hebrajiškai yra Berešit (žodis, kuriuo ir prasideda knyga), reiškiantis Pradžioje.

Teigiama, kad knygą Dievas padiktavo Mozei ant Sinajaus kalno. Tačiau kritikai mano, kad ji surinkta iš skirtingų dokumentų (J, E ir P) maždaug 400 m.pr.m.e. Pagal 17 a. airių archivyskupo James Ussher paskaičiavimus, 'Pradžios' knyga aprašo įvykius nuo 4004 m.pr.m.e. (pasaulio sukūrimas) iki 2315 m.pr.m.e. (Jozefo mirtis Egipte).

Vos keliuose puslapiuose bandoma atsakyti į esminius klausimus:
Ar yra tvarka Visatoje?
Ar yra jėga, aukštesnė už mūsų?
Iš kur atsirado žmonių giminė ir koks gyvybės tikslas žemėje?
Kur blogio ir kančios ištakos?

  Ypatingai atkreiptinas dėmesys sukūrimui "iš nieko".
  Pradžioje "žemė buvo beformė ir tuščia".
  Nė žodeliu neužsimenama apie Dievo egzistavimą iki
  Pradžios, nei apie šio Kūrimo priežastis.
Pirmojoje dalyje Dievas, kuris čia vadinamas Elohim'u (žr. apie Dievo vardus, o taip pat apie Elohim'o vardo reikšmę), beformį pasaulį iš vandens pertvarko į aplinką, priimtiną mūsų jausmams (Mesopotamijoje, kaip ir daugelyje kitų vietų, pirmapradį chaosą sieja su vandens stichija).

Pirmiausiai sukuriama šviesa, kuri atskiriama nuo tamsos, - taigi užbaigiama pirma diena; po to sukuriamas Dausos (arba dangus), Žemė (arba kietas pagrindas), jūros ir augalai; ketvirtą dieną - žvaigždės, Saulė ir Mėnulis; po to jūros ir dangaus gyvūnai, ir tik šeštąją - sausumos gyvūnai ir žmogus (pagal Dievo atvaizdą).

Atidus Biblijos skaitytojs galėjo atkreipti dėmesį, kad kiekvieną dieną Elohim, įvertindamas atliktą darbą sako "gerai", tačiau šeštąją jau "labai gerai"; nes žmogus (Pr. 1:28-30) yra viso darbo užbaigimas. Kaip Elohim vienintelis kuria ir valdo pasaulį, taip vieninteliam žmogui lemta valdyti gyvąją gamtą. Po šešių dienų kuriamojo darbo Elohim baigia savo veiklą ir septintąją skelbia poilsio diena.

  Hebrajų žodis "šabat" (palyginimui, - "subatos vakarėlis"),
  kilęs iš "šavat", t.y. 'poilsis'. Savo kilme poilsio dienos
  koncepcija gali būti atėjusi iš Babilono "šapattu", -
  šventės, vykusios vieną kartą per mėnesį. Tačiau idėja, kad
  nedarbo diena yra šventesnė už kitas dienas, yra labai
  originali.
Antroje dalyje vėl iš naujo dėstoma pasaulio sukūrimo istorija. Kodėl ji kartojama? Jei palyginsite abi dalis, pamatysite skirtumus. Pirmoje pirma sukuriami gyvūnai ir tik po to žmogus, antroje - sukurti gyviai atvedami pas žmogų, kad šis jiems duotų vardus. Pirmoje iškart sukuriami ir vyras, ir moteris; antroje - moteris sukuriama iš vyro.

Ką tai gali reikšti? Aišku, tai stiprus argumentas kelių Biblijos autorių teorijai [Antroje dalyje veikia jau ne Elohim, o Jehova (Viešpats).] Laikydamas abu tekstus šventais, Biblijos redaktorius tiesiog patalpino vieną po kito.

Dviejų versijų buvimą kai kurie laiko papildomu įrodymu, kad pasaulis buvo kuriamas ne vieną kartą, o kelis, - tačiau apie tai kitame straipsnelyje.

Dievo vardai

Senajame Testamente Dievas turi kelis skirtingus vardus (jis pats save vadina, "tuo, kurs yra"). Dažniausi yra šie:

  1. El Elyon, reiškiantis "Aukščiausiasis";
  2. El Šaddai, dažniausiai verčiamas "Visagalis";
  3. Elohim, daugiskaitos forma taikoma pagoniškiems dievams; vienaskaitoje - Izraelio Dievui;
  4. Adonai, reiškiantis "Viešpats" ir
  5. Jahvė (arba Jehova).

Skirtingi vertėjai ir komentatoriai skirtingus vardus panaudoja įvairioms interpretacijoms. Pvz., Talmudo rabinai (2-5 a.) manė, kad Jahvės vardas skirtas šlovinti, o Elohim yra teisėjas. Pradžios 15:2 ir 15:8 Abraomas kreipiasi "Adonai", tačiau Biblijoje 'adon' taip pat reiškia asmenį, turintį teisinę valdžią (galėtume vadinti 'dvaro valdytoju'), - o tai paaiškina Dievo sutartį su Abraomu.

Monoteizmas prieš politeizmą

Norint įvertinti hebrajiško monoteizmo (tikėjimo į vieną dievą) svarbą, reikia suprasti, kaip senovės žmonės įsivaizdavo jėgas, valdančias Visatą. Biblijiniais laikais visų kitų Artimųjų Rytų tautų tikėjimas buvo politeistinis, t.y. jos tikėjo į daugelį dievų. Neperdadama sakant, kad Mesopotamijoje buvo tikima į tūkstančius dievų. Kiekvienas miestas ar miestelis ir net gyvenvietė turėjo savo dievą. Net kiekvienas namas turėjo savo medinį ar molinį stabą, kuris turėjo dieviškos jėgos, kai ištariami reikiami žodžiai ar dovanojamos tinkamos aukos. Kiekvienas gamtos reiškinys turėjo savo dievą: jei ilgai nebuvo lietaus, jei nešviečia saulė, jei neauga kviečiai ar moterys negimdo vaikų, - tai atsitinka, nes lietaus, saulės ar derlingumo dievai supyko ar, dar blogiau, kariauja su kitais. Štai kaip puikiai dievų gausą išreiškia ši Mesopotamijos rauda:

Dievas, kurį žinau ar net nežinau, - pavergė mane;
Deivė, kurią pažįstu ar net negirdėjau, - kankina mane;
Nors aš visąlaik ieškau pagalbos, - nieks neištiesia man rankos;
Man verkiant, - jie neatsisuka į mano pusę.


Dievas - veikiantis asmuo

Pradžios knyga prasideda žodžiais: "Pradžioje Elohim sukūrė dangų ir žemė". Jokių Dievo egzistavimo įrodymų ar kodėl jis tvėrė pasaulį. Greičiau pats kūrimo faktas liudija apie nepaprastus Dievo galias. Nė žodelio nesakoma, kad Dievas būtų veikęs netiesiogiai, per gamtos jėgas. Ne, jis visur veikia tiesiogiai, pagal jo žodį. Jis tiesiogiai kalba Adomui ir Ievai, Nojui ar Abraomui, ir, taipogi, Mozei.

Dievo koncepcijos evoliucija

Tolimesnėse ST knygose, vienok, pradeda dominuoti kitas Dievo įvaizdis. Tik retais atvejais Dievas tiesiogiai veikia tarp žmonių (Mozės įstatymai, sutartis su Abraomu, dieviškoji Izraelio misija, pranašų įkvėpimai). Bet kai Izraelio žmonės nusisuka nuo savojo Dievo, atpildas ateina ne tiesiai iš jo, o per karingai nusiteikusias aplinkines tautas. Jų atsivertimas (sugrįžimas prie Dievo) įvyksta ne kokio nors stebuklo dėka, o vadovaujant šauniems lyderiams ir susiklosčius palankiai ekonomikai.

Todėl Dievas tampa labiau panašus ne į istorijos kūrėją, o į jos interpretatorių. Tai panašu į didelę avariją judrioje sankryžoje, nes staiga perdegė šviesoforo lemputė. Situacija aiškinama: "Nubaudė Dievo ranka, nelaiku išjungdama šviesoforą". Tačiau galima paaiškinti ir taip: "Tai dalis dieviškojo plano!" O galima ir išvis neminėti Dievo vardo (be reikalo), o tiesiog kaltinti miesto valdžią, kad neprižiūri miesto kelių įrangos.

Dievo apsireiškimas Abraomui ir sutartis su juo, kad bus saugomi šio palikuonys tol, kol laikysis Dievo įstatymų, daro Viešpatį panašų į kitus vietoves saugančius dievus, tai yra kaip vieną tarp kitų. Net ir Biblija to neneigia, pvz., "Kas lygus tau, o Viešpatie, tarp kitų", "Neturėk kitų dievų, išskyrus mane" arba "Štai, Žmogus, tapo vienu iš mūsų, žinančiu gėrį ir blogį", o taip pat "Tu neišniekinsi dievų" arba "Ir nors yra taip vadinamųjų dievų danguje ir žemėje, - daug tų dievų ir daug Viešpačių" ir t.t.

Tai lyg ir patvirtina, kad egzistuoja ir kiti dievai, tačiau ne tokie galingi, kaip Jahvė. Tačiau vistiek pagrindinė Biblijos idėja apie vienintelį dievą, o pranašų žodžiais, tai Dievas visiems žmonėms, net ir tiems, kurie jo nežino ar net ir nepriima.



Kviečiu paskaityti straipsnelį apie Šv.Dvasią su teiginiu, kad ji buvo iki sukuriant pasaulį


Monoteizmas
Zep Tepi - pirmasis laikas
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Kaip jie mus darė
Biblijos puslapis
Mitologijos puslapis
Pagrindinis Vartiklio puslapis