Pasaulio kūrimas Biblijoje: Komentarai. Vartiklis

Dievas vis dar nesukūrė pasaulio; tik įsivaizdavo jį, tarytum sapnuodamas. Štai kodėl pasaulis yra tobulas, bet sumišęs.
Augusto Monterosso (1921-2003)

Pradžios knygos pirmasis skyrius labai svarbus aiškinantis pasaulio sandarą. Jis leidžia atsakyti į kai kuriuos pagrindinius klausimus. Pavyzdžiui, pagal ją galima spręsti, kad ją parašė asmuo, Visatą stebintis nuo Žemės, - taigi lyg ir argumentams jos nelaikantiems Dievo žodžiu.

Juk pasakyta (Pr.1:16): „Taip Dievas sukūrė du stambesnius šviesulius, - didėlesnį dienos metui, o mažesnį - nakties, o taip pat žvaigždes“.

Taip gali atrodyti tik Žemės gyventojui. Juk žvaigždės didesnės už Mėnulį, o daugelis - ir už pačią Saulę. Tokia proporcija - tik žemiečiui. Tačiau dar didesnį nustebimą sukelia mintis, kad Dievas - Elohimas - pasaulį kuria ne vienas! Pr.1.26:
„Tada Dievas tarė: 'Sukurkime žmogų pagal atvaizdą savo, - panašų į mus;'...“
Į ką jis kreipiasi, jei tėra Vienas? Anksčiau sukurtus gyvulius, paukščius žuvis? Bet negi pagal jų atvaizdą jis kuria žmogų? Greičiausiai - į kitus Dievus-kūrėjus. Gal ir kiti Elohim pokalbiai - tai pokalbiai su žemesniaisiais dievais: kūrėjais ir vykdytojais? O Elohim, kaip Aukščiausias, tik paskirsto darbus? O Viešpačiui, t.y. Jahvei, kuris pradeda veikti tik antrame skyriuje, kliūva sukurti žmogų, - ir net pasakyčiau, šis darbas jam sekasi labai ne kaip. Be to Viešpats atrodo nelabai gaudosi aukštesnioje kosmologijoje, nes kūrimo tvarka antrajame skyriuje labai jau neatitinka pirmojo....

Pradžioje sukūrė Dievas...

Biblija prasideda „Pradžioje sutvėrė Dievas dangus ir žemę…“ Tačiau, jei šį sakinį perskaitysime hebrajų kalbą, prieš akis atsivers gilesni klodai...

(Berešit bara Elohim et hašamadžim v‘et ha-arets).

Jame išskirtos raidės alef ir tav () – tai žodis, kurio vertimo nerasite jokioje Biblijoje. Tai dalelytė, požymis, nurodantis tiesioginį, neabejotiną objektą. Šiame sakinyje et taikomas dangams (hašamadžim) ir žemei (ha-arets). Ir čia įdomu, kad „et“ kyla iš „ot“ (), reiškiančio „ženklas“. Tai, kad tas nežymus „et“ naudojamas pirmoje Biblijos eilutėje, rodo jo specifinę reikšmę. Jis skirtas atkreipti skaitančiojo dėmesį. Anot rabinų, tai patvirtinimas, kad Dievas tikrai sutvėrė dangus ir žemę.

Iš čia dar išvedama hebrajų kalbos svarba, nes ji, atseit, buvo sukurta pirmoji, o tada naudojant jos raides sukurti visi pasauliai. Tai irgi seka iš pirmajame sakinyje panaudoto „et“, t.y., Dievas sukūrė visas raides nuo alef ( alef ) iki tav ( tav ), nuo pirmosios iki paskutinės hebrajų abėcėlės raidės. Ir kalba egzistavo iki sukuriant pasaulius.

Krikščioniui ši kontekstas turėtų būti labai įdomus, prisimenant mesijaus vardą, šiam apsireiškus Jonui Patmo saloje^*): „Aš esu Alfa ir Omega, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1:8). Alfa ir omega yra pirma ir paskutinė graikų abėcėlės raidės. Tačiau juk Jėzus turėjo kalbėti savo mokiniams žydams jų gimtąja kalba. Biblija pirmiausia buvo išversta į graikų kalbą, o iš jos alfa ir omega išplito po kitas kalbas.

Ir kitose vietose randame „aš esu pirmas, aš – paskutinis“ (Iz 44:6), o Iš 3:14 Dievas savo vardą atskleidžia pirmą kartą: „aš esu, kuris esu“. Kai kurie mokslininkai mano, kad Dievo vardas YHWH kilęs iš „hayah“ ( hayah ) – būti, Tetagramos, tuo pat metu esančiu visuose laikuose (praeityje, dabartyje, ateityje – buvau, esu, būsiu).

Ir Jėzus atskleidžia Jonui, kad jis yra Žodis (Jn 1:1-3):

Pradžioje buvo Žodis,
Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jėzus buvo „et“, alef ir tav, kuriuos Kūrėjas įdėjo į Žodį. Jis yra kelią parodantis švyturys, kelią pas Tėvą, Visagalį.

Dievo Sūnaus ženklas sutinkamas visoje Biblijoje. Pvz., apreiškimas apie avinėlį ir apsaugantį kraują ant durų: „Kraujas paženklins namus, kuriuose esate. Matydamas kraują, praeisiu pro jus; ir jokia nelaimė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto žemę“ (Iš 12:13).

Bet grįškime prie pirmojo Biblijos sakinio. Tarp „dangus“ ir „žemę“ yra raidė vav ir žodis „et“. „Vav“ „dangus“ ir „žemę“ sujungia ne tik gramatiškai, bet ir dvasiškai. „Vav“ yra 6-ji abėcėlės raidė, o 6 nurodo žmogų arba žmoniją.

Kai susilieja visos trys (alef, tav, vav), tai galime aiškinti kaip „Žodis tapo kūnu ir gyvena tarpe mūsų“, vėliau sutinkamą Jono evangelijoje (Jn 1:14).

Pati Biblija prasideda „Pradžioje sutvėrė...“ (berešit bara). Berešit prasideda raide bet, kurią galime manyti esant nuoroda į „ben“ – „sūnus“, susidedantį iš raidžių bet ir nun. Dauguma Biblijų pasaulyje baigiasi „Amen“ (Apreiškimu Jonui), kurio paskutinė raidė yra nun. Tad ir čia galime sakyti, kad Sūnus yra pirmas, jis – paskutinis.

„Bara“ ( bara ) sudaro 3 raidės: bet, reš, alef. Bet nurodo sūnų, reš - „ruač“ – „dvasią“, o alef - „av“ – „tėvą“.

„Berešit“ () sudarytas iš dviejų žodžių: raidės „bet“, kuri yra prielinksnis („kame“) ir „rešit“ – „pradžia“. „Rešit“ šaknis yra „roš“ ( roš ), reiškiančio „galva“ ar „vadas“. Ir čia, prisiminę, kad mesijinėje perspektyvoje mesijas yra Nuotakos galva, iš naujo panagrinėkimė šį žodį.

„Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios – visa sukurta per jį ir jam.
Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno-Bažnyčios galva. Jis pradžia, mirusiųjų pirmgimis, kad visame kame turėtų Pirmenybę“ (Kol 1:15-18).

Kad Jėzus yra „galva“ viskam nuo pat pradžių, rodo ne tik Jn 1:1-3, bet ir Apr 3:14: „Laodikėjos bendrijos angelui rašyk: ‚Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesiakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia‘“. Taigi čia Jėzus sako, kad jis yra „rešit“.

Jėzus taip pat yra šeimos ir namų („beit“) galva. Pradžioje Edenas buvo šventa vieta, namais, kur jis ir jo nuotaka gyveno kartu ir harmonijoje, esantys dieviškąja šeima. Vėliau Dievas duoda nurodymus, kaip pastatyti palapinę dykumoje, kur gyventų jo šlovė. Po palapinės sekė Šventykla, su kolektyvia Nuotaka.

Bei „berešit“ perskirsime į du žodžius, gausime „bara“ (sukurti) ir „šiyt“ („pavadinti“, „paskirti“), kuris kartu reiškia ir „pagrindą“. Tačiau namas privalo turėti tvirtą „pagrindą“, pamatus. Ir aišku, kad ta uola („pagrindas“) yra Kristus.
„Mano Tėvo namuose daug buveinių, jei taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‚Einu jums vietos paruošti!‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur aš“ (Jn 14:2-3).

Taigi pirmajame Biblijos sakinyje pasakyta labai daug.

Pasaulis buvo kuriamas šešias dienas. Tad prieš nagrinėjant toliau, paklauskime savęs, - kokia tos dienos trukmė? Tai kas verčiama „diena“ (o „Diena“ Elohim, - priminsiu, kad būtent tokiu vardu dievas veikia pirmajame skyriuje, - pavadino tik šviesią paros dalį, žr. Pr.1.5); taigi kūrimo periodas Biblijoje vadinamas „jom“.

Žodis „jom“ gali reikšti įvairius laiko tarpus. Jo galimos reikšmės: „Diena: dažnai vartojama šiaip laikui arba ilgesniam laiko tarpui nurodyti... Taip pat įvardinti laikotarpiui arba metų laikui, kai įvyksta kas nors svarbaus."

Biblijoje ir kitose vietose diena panaudojama ilgesniam laikotarpiui nei para nurodyti, pvz., Zakarijo 14.7-8: „Bus viena diena, žinoma Viešpačiui, kuri bus nei diena, nei naktis; vakaro metu bus šviesa. Aną dieną bus taip: gyvas vanduo ... tekės vasarą ir žiemą“ arba Patarlių 25.13: „sniego šaltumas pjūties dieną", kalbant apie visą laikotarpį.
Psalmėse tūkstantis metų - viena diena: „Nes tūkstantis metų tavo akyse yra kaip vakarykštė diena“ (Ps. 89.5) O ir „teismo diena“ apima daug metų.

Tad nėra būtinybės tapatinti "kūrimo dienos" su "žemiškąja diena". Taigi, - pirmoji diena (Pr. 1:1: detalūs komentarai šiai eilutei)! Jos metu sukurta "dangus ir žemė" (Erdvė ir Materija?).
Neaišku, kas buvo iki tol, iš kur atsirado Dievas Kūrėjas, ir kaip jis tai padarė, tačiau reikia apgyvendinti "žemę-motinėlę", nes ji "buvo beformė ir tuščia, o tamsa dengė gelmę, - ir tik dieviškoji Dvasia sklandė virš vandenų" (Pr. 1.2)

Pr.1.3-4:
Ir Dievas tarė: "Tebūnie šviesa!". Ir atsirado šviesa.
Dievas matė, kad tai yra gerai ir atskyrė šviesą nuo tamsos.

Buvo dangus, buvo Žemė, tačiau nebuvo šviesos? Todėl labai panašu, kad iš pradžių buvo sukurta Erdvė (dangus) ir Materija (Žemė). O dabar šioje Erdvėje Materija įžiebia šviesą (Didysis sprogimas?). Šviesa pavadinama žodžiu "or", kuris reiškia "šviesą" bendrąja prasme ("švytėjimas") skirtingai nuo konkrečių ketvirtos dienos dangaus šviesulių "maor" šviesos. Gal todėl kai kada šis sakinys išverčiamas: "Ir pamažu atsirado švytėjimas"?

Pr.1.6:
Ir Dievas tarė: "Tebūnie tvirtas skliautas tarpu vandenų, ir tegu jis atskiria vandenis nuo vandenų".
Taip Dievas sutvėrė kietą skliautą ir perskyrė vandenis, - tuos, kurie apačioje, ir tuos, kurie viršuje - ir buvo taip.

Daugelyje vertimų minimas kietas pagrindas (skliautas). Tačiau yra pagunda rašyti "erdvė", nes žodis "rakija" turi tąsos ir ištempimo reikšmes. Tuo labiau, kad per šitą "kietą" skliautą galėjo skraidyti paukščiai (Pr.1.20)

Pr.1.9-11:
Ir Dievas tarė: "Tegu vandenys žemiau dangaus susirenka kartu ir atsiranda sausuma", - ir taip įvyko.
Dievas pavadino sausumą - Žemė, o vandenų sankaupas - Jūros, - ir Dievas matė, kad tai yra gerai.
Tada Dievas tarė: "Tegu Žemė išaugina žolę, žolynai brandina sėklas, kiekvienas savo rūšies, o vaismedžiai - vaisius, kiekvienas savo rūšies kuriuose kiekvieno jų sėkla.", - ir buvo taip.

Dievas "stato" Žemę tarsi gyvenamą namą. Šiuo atžvilgiu įdomi Jobo knyga(38 skyrius):

Pr. 1.14-15:
Ir Dievas tarė: „Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute, kad atskirtume dieną nuo nakties ir tegu jie būna metų laikų, dienų ir metų ženklai.
Ir tegu šviesuliai dangaus skliaute skleidžia šviesą virš žemės“, - ir buvo taip.

Labai įdomu, kad pirma buvo sukurta žolynai, kurie auga fotosintezės principu, o tik po to šviesuliai, duodantys konkrečią šviesą augalams. Sunku patikėti, kad augalai naudojo anksčiau sukurtą šviesą „kaip tokią“ („or“), - tai daugiau reiškia, kad buvo sukurta pati šviesos sąvoka, o ne konkreti šviesa.

^*) Patmas - Graikijai priklausanti sala Egėjo jūros rytuose netoli vakarinių Mažosios Azijos krantų; plotas: 34 km². Per 3000 gyv.; pagrindinė gyvenvietė – Choras. Salos kranto linija labai vingiuota; šiaurinę ir pietinę salos dalis jungia siaura sąsmauka. Saloje gausu stačiatikių vienuolynų ir bažnyčių; čia randasi įtvirtintas Šv. Jono Patmiečio vienuolynas (nuo 1088 m.) bei Apokalipsės urvas. Teigiama, kad Patme gyveno Šv. Jonas Patmietis, dažnai tapatinimas su apaštalu Jonu.