Gyvybės neišvengiamumas    

Taip pat skaitykite Gyvybės atsiradimas Žemėje  
Gyvybės atsiradimo versijos  

„Pirmumą labiau reikia skirti galimam neįtikėtinumui nei tikėtinam neįmanomumui“,  
Aristotelis  

V. Vernadskis manė: „gyvybė ir gyva materija yra visuotinė apraiška kosmose“. Tuo tarpu akademikas E.M. Galimovas1) teigia: „Gyvybė labai reikli savo kilties sąlygoms. Kur Visatoje beatsirastų gyvybė, molekuliniu požiūri ji privalo būti sudaryta panašiai... Hipotetinė kitais principais sudaryta gyvybė, iš kitų cheminių elementų ir junginių nei baltyminė-nukleininė forma, neįgyvendinama. Materijos organizacijos procesas randasi gana siaurame galimybių diapazone ... kaip didėjančio paveldimo sutvarkymo reiškinys, būdingas tam tikroms cheminės anglies junginių istorijos sąlygoms... su esmine ATF molekulės2) role [tikėtinu materijos transformacijos į gyvastį trigeriu] ... Sutvarkymo vystymasis, skirtingai nuo konkurencinės kovos, nereikalauja pirmtakų sunaikinimo ar išstūmimo“.

Akademikas G.A. Zavarzinas3) įvedė ciano bakterijų bendrijų koncepciją, nurodydamas milijardinę mikrobiotų egzistavimo trukmę: „A. Humboldto paskelbta laiko ir erdvės vienybė – būtinas sąveikų pagrindas dabartyje. Taip sena išsaugojimas yra nauja sąlyga. Todėl visos gyvų būtybių sistemos išsaugojimas (senų net labiau nei naujų) – būtina sąlyga, o ne neįvykusios evoliucijos spraga. Funkcionaliai užsideda antsluoksnis, o ne antraeilis pakeitimas; t.y. evoliucija vyksta adityviai“.

Buvo surasto termofilinės vandenilinės bakterijos Carboxydothermus hydrogenoformans ir apibrėžta „hidrogenotropija kaip pradinių producentų pradinis metabolizmo tipas ... kai biota ekosistemoje gali egzistuoti protakoje ir trofinės grandinės uždarymas į ciklą nėra būtinas. H2 oksidavimasis nesudaro toksiškų produktų“.

Ir tada kyla klausimas: ar evoliucija sudaro biologijos prasmę? Tai persimina su įspėjančia E. Galimovo teze: „Proto kosmose nestebėjimas tikriausiai susijęs su trumpa civilizacijos istorinio egzistavimo trukme. Pasirodydama įvairiuose Visatos taškuose kaip milijardus metų trukusios evoliucijos pasekmė, aukščiausios fazės protinga gyvybė gyvuoja, galbūt, tik tūkstantmečius. Neaprėpiamoje erdvėje ji plyksteli ir gęsta tarsi kibirkštys, tad vienalaikis net kelių kibirkščių buvimas apžvelgiamoje Visatoje mažai tikėtinas“.

Ankstesni tyrinėjimai ir iki-kambrinių4a) pirmykščių pikoprokariotų5) Menneria roblotae atradimas leidžia nustatyti gyvybės atsiradimo sąlygas kaip dėsningų fizikinių-cheminių procesų susidarant geografiniam apvalkalui ir vandens telkiniams pasekmė – tame tarpe ir kitose žvaigždžių sistemose. Argumentais panaudota specifinės chondritinės planetų plutos susidarymas, vandens telkinių buvimas ir hidroterminės pikoprokariotų ekosistemos susidarymas. Biologinė meteofosilijų chondrituose prigimtis liudija apie Fajetono planetos, virtusios asteroidų juosta, egzistavimo realumą.

Prancūzė M.-M. Roblo (Marie-Madeleine Roblot), 1063 m. tirdama Normandijos brioverio (vėlyvojo iki-kambro, 0,55 Ga) organines medžiagas, kartu atrado daugybę biologinės prigimties lęšio formos mikrostruktūrų ir jas priskyrė Hymenophacoides akritarchams6). Netrukus panašios mikrofosilijos aptiktos kambro, vendo4b) ir rifėjo4c) nuosėdose Tian-šanio ir kt. vietose. Kadangi nebuvo įžvelgiama giminiškumo su augalų sporomis, kaip manė Roblo, jos buvo pavadintos Menneria roblotae (1971 m. Lopuchino, V. Menero ir M. Roblo garbei), mat Lopuchinas M.-M. Roblo darbą gavo tik po savo publikacijos, tad Hymenophacoides pavadinimas neprigijo. 7-9 dešimtm. pasaulyje joms buvo skirta per 30 publikacijų. Kaip ir šiuolaikinės ciano bakterijos, Menneria buvo pikoprokariotų (0,2-2,0 nm) be gaubiančio apvalkalo sankaupos bendroje gličioje aplinkoje. Jos išliko kaip savitos būdingo grūdėto pavidalo anglingos matricos. Kolonijų apimtis – 10-700 mkm. Archėjų7) pikoprokariotų iš PAR struktūrą elektroniniu mikroskopu nustatė prof. H. Pflugas8).

Menneria grūdėtumas nepaprastai panašus į jų reliktus, Microcystis aeruginosa. Iš čia seka 4-milijardinė jų trukmė ir įgimtumas: „kartu su detalių įvairove ciano bakterijų bendrijos išsaugo savo architektūrą ir sudėtį viso geologinio metraščio tėkmėje ... parodydamos funkcionalų įvairovę“ (G. Zavarzinas). Anot M.G. Šidlovskio9) , iki-kambro periodu ciano bakterijos sukūrė „1,2x1022 g eilės keorgeninės [atkurtos] anglies – labiausiai Žemėje paplitusios organikos“.

Patikimai žinoma, kad planetų akreciją sekė jų sutankėjimas ir tolimesnis radiologinis įšilimas iki 1000oC. Sąveikoje su kosmosu vykstant smūginei skraidančių medžiagų degazacijai (įskaitant H2O) išsilydė specifinė chondritinė pluta. Vandens garų kondensacija ant kosminių dulkių neišvengiamai sukeldavo karštus, o vėliau ir ledo kritulius, kas sukėlė planetoje protohidrosferos su ledo danga susidarymą. Atvėsus žemiau 100oC, chondritinė pluta drėko ir prisisotino cheminių element (C, O, H, N, S ir P). Taip planetų plutoje vykstant šiluminei emisijai iš gelmių ir skraidančių medžiagų degazacijai susidarė iki-biologinė hidroterminė angliavandenių junginių substancija. Tolimesnis vystymasis ir paveldima tvarka vedė prie katalitinių lipidinių plokštelių susidarymo ir jų absorbcijos ant miriadų chondritinės plutos mikroerdvių sienelių – nulemiant perėjimą prie gyvybės (tikėtina, Carboxydothermus hydrogenoformans). Mikroturbulencija plutoje skatino prokariotų įvairovės susidarymą.

M. Rutenas mano, kad pradžioje gyvybė egzistavo greta iki-gyvybės formų. A.I. Oparinas kadaise irgi samprotavo apie probiontus.

Tad specifinėje chondritinėje naujai susidariusių planetų plutoje susidarė hidroterminė ekosistema, kurią nuo kosmoso poveikių saugojo gėlo vandens sluoksnis dengiamas ledo. Planetų apledėjimo galimybę patvirtina „Messenger“, Merkurijaus polyje aptikęs ledo. Anot NASA, ledo danga dengia Jupiterio palydovą Europą (tai vienas kandidatų gyvybės paieškai, žr. >>>>>).

Ekstremalios jaunų planetų sąlygos stiprino ciano bakterijų gyvybingumą. E. Galimovas aptaria savotišką paradoksą: „Gyvybė, kartą atsiradusi ir praėjusi genetinio kodo stadiją, įgauna neįtikėtiną sugebėjimą adaptacijai ir gali išlikti sąlygose, kurioms esant negalėtų atsirasti“.

Butelio kaklelis

Pati jauna planeta patiria didelius sunkumus. Joje atsiradę mikroorganizmai privalo išmokti reguliuoti gamtos procesus, - pvz., jiems reikia keisti atmosferoje vandens garus ir anglies dvideginį tol, kol planetos paviršiuje nesustabilizuos temperatūra.

Tarkim, prieš 4 mlrd. m. trijose Saulės sistemos planetose susidarė palankios sąlygos gyvybės vystymuisi. Tačiau po milijardo metų Venera virto karštu pragaru, o Marsą padengė ledai, ir tik giliai jo grunte dar gali šalti mikroorganizmai. Ir tik Žemė palaipsniui virto gausios gyvybės guoliu. Gali būti, kad būtent čia užgimusi gyvybė stabilizavo jos klimatą.

Galbūt ir tolimajame kosmose viskas vyko panašiai – gyvybės vystymąsi nutraukė masinės žūtys. Juk ir Žemėje kelis kartus vos neišnyko gyvybė – gerai, kad jos sėja buvo sėkminga ir kaskart ji greitai atsistatydavo ir išplisdavo į visus planetos kampelius.

Versija apie hidroterminės ekosistemos susidarymą pirmaisiais 100-150 mln. planetos metais taip pat kyla iš 20 a. kosmogonijos teorijų bei Fajetono planetos, iš kurios per katastrofą, įvykusią ties 4,0 Ga riba [Ga – 109 m.], susidarė meteoritai ir asteroidai, egzistavimo. Susidarę meteoritai ėmė bombarduoti Žemę, Mėnulį ir Marsą. Izotopinė meteoritų analizė rodo jų kristalizacijos laiką – maždaug prieš 4,56-4,50 Ga. Taigi, Žemės tipo planetose chondritinės plutos lydymasis truko apie 60 mln. Susidariusi ekosistema egzistavo apie 400 mln. m., ką liudija anglingų Orgeilo ir Murčisono, o taip pat Saratovo achondrito bioformos. Lengvojo 12C izotopo nebuvimą gali paaiškinti ledinės dangos Fajetone buvimas – saugant nuo Saulės spindulių ir trukdant fotosintezei.

Bioformos meteorituose galėjo atsidurti tik atsiradusios savo gimtojoje planetoje, išlikdamos jos nuolaužose, kas liudija Fajetono realumo naudai. Tad gyvybė Saulės sistemoje atsirado maždaug prieš 4,4 Ga, tad ir Žemėje chadėjo eros pradžioje (prieš 4,56-3,85 Ga). Per 400 mln. m. biocenozė Fajetone pateikiama per 20 morfologiškai skirtingų biomorfų, tarp jų ir Phaetonia saratovi Lapuchin. Fajetono meteoformų panašumas į prieš-kambrines mikrofosilijas rodo esant bendrą biologinę prigimtį ir atstato geologinių duomenų apie chadėjo erą trūkumą, kai dėl atsitiktinumo mikrobiologinę evoliuciją sutrikdė meteoritų bombardavimai. Papildydami šiltnamio efektą ir geologines perturbacijas, meteoritų smūgiai pagreitino ledo dangos tirpimą ir apnuogino sritis, skatinant trapios chondritinės plutos eroziją ir kartu gėlo vandenyno susidarymą. Taip ekosistemos biocenozė „suėjo į vandenyną“. Pasikeitusioje terpėje ciano bakterijos prisitaikė prie insoliacijos ir, be įprastinio bentosinio, įsisavino planktoninį gyvenimo būdą, fotosintezę ir anglies izotopų frakcionavimą. Archeozojuje nuo 3,5 Ga mikrobiologinė ekspansija apėmė visą planetą, kas rodo pasaulinio vandenyno susidarymą.

Pirmosios žemėje nuosėdinės uolienos (3,8-3,85 Ga) - Akilėjaus svita ir Isua kvarcitai - iki mūsų dienų išliko tik Grenlandijoje. Jose rastos Isuasphaera isua Pflug ir Isuasphaera Lopuchin mikrofosilijos. Jų išvaizda rodo jau nusistovėjusių pirmapradžių pikoprokariotų evoliuciją chondritinėje Žemės plutoje. Išlikusi chadėjo mikrobiota persikėlė į Isua nuosėdines sankaupas. Tą prielaidą sustiprina H. Pfliuto atrastos nanofosilijos, tapatintos su Murčisono chondrito vezikulais. Ir Isua uolienos pasižymi rekordiniu pagal senumą 13C /12C izotopiniu parašu, kurią galėjo užtikrinti tik ciano bakterijų buvimas. O Ganflinto10) (2,9 Ga) bioįvairovės, panašios į Fajetono planetos, pasiekimui prireikė 1,5 mlrd. m. Tad jei nebūtų įvykusi Fajetono katastrofa, evoliucija, greičiausia, nebūtų viršijusi 1 mlrd. m., o žemiečiai galėjo turėti kaimynus kitoje planetoje.

Tad gyvybė neišvengiamas „naujų žvaigždžių“ palydovas, o jos evoliucija neišvengiamai atvestų prie protingų būtybių. Tik štai toji evoliucija nenuspėjama ir priklauso nuo planetos atstumo iki jos žvaigždės, nuo masės, dujų apvalkalo, branduolio radiacinių resursų ir daugelio kitų veiksnių. Taigi gali būti, kad ne visada gyvybė pasiekia proto lygmenį.

Vis tik tai nepaaiškina, kodėl kosmose nematome protingų civilizacijų veiklos požymių.

A.S. Lopuchinas,      
2015, RAH vestnik, t.85, n.10      

Bendras visos gyvūnijos pradininkas

Mokslininkai padarė išvadą, kad visų gyvūnų protėviai buvo nedideli lipnūs gniužulėliai su žiuželiais. Tada pačioje pradžioje gyvūnai skilo į dvi grupes, besivystančias atskirai, ir tik viena šių grupių išsivystė iki aukštesnio lygio gyvūnų. Ankstesniajame modelyje laikyta, kad aukštesniosios pakopos gyvūnai vystėsi tik iš žemesniosios.

Trichoplax adhaerens Evoliucijos modelis pakeistas, kai vokietis B. Schierwater’is11) ir amerikietis R. DeSalle12) rado naują kandidatą į bendrą gyvūnų protėvį vietoje anksčiau laikyto grybo – tai plokščiagyvis, gyvenęs prieš 600 mln. m.

Dabar mokslininkai žino tik vieną plokščiagyvių atstovą (Trichoplax adhaerens - „lipni plaukuota plokštelė“). Šią rūšį 19 a. pabaigoje aprašė F.E. Schulze13), kai ant sūraus akvariumo stiklo aptiko smulkių, į dėmes panašių organizmų. Iš pirmo žvilgsnio tai nė iš tolo nepriminė gyvūno. Pagal apibrėžimą, gyvūnai yra daugialąsčiai. Trichoplax adhaerens yra daugialąstis, tačiau jį sudaro vos keli skirtingi ląstelių tipai (net pintys, laikomos labai primityviais gyvūnais, turi bent 3 kartus daugiau ląstelių tipų). Trichoplax adhaerens turi vos dviejų tipų ląsteles: a) vidinio sluoksnio viršutinėje ir apatinėje dalyse yra liaukų ląstelių, išskiriančių virškinimo fermentus, b) bei skaidulų ląstelių kūno viduje, galinčių susitraukti pakeičiant kūno formą.

Trichoplax adhaerens gyvena ant dumblių ir akmenų šiltuose sekliuose vandenyse arba sūraus vandens akvariumuose. Jiems judėti padeda žiuželiai. Aptikus maisto, tarp vidinio sluoksnio ir apatinės kūno dalies laikinai susiformuoja nedidelė virškinimo anga. Virškinimo sultys suskaido maistą, kuris patenka į organizmo ląsteles. Tačiau šio gyvūno lytinis gyvenimas iki šiol neaiškus. Laboratorijoje jis dauginasi dalydamasis, tačiau kartais jame susiformuoja kiaušinėlis. Nors jame nerasta lytinių ląstelių, neapvaisintos ląstelės tam tikru metu ima dalytis, tačiau laboratorijoje šis dalijimasis anksčiau ar vėliau sustoja. Gali būti, kad natūralioje aplinkoje dauginamasi ir lytiškai.

Per 100 m. ginčijamasi, kurioje geneologinio medžio vietoje turi būti Trichoplax adhaerens. Aišku tik, kad ankstyvosios jo formos sudarė atskirą tipą. Maždaug prieš 600 mln. atsirado ir kitos 4 daugialąsčių grupės: grybai, duobagrybiai, šukuočiai bilateraliniai gyvūnai (su dvišale simetrija). Jų fosilijų rasta labai mažai.

Pagal naują modelį aukštesnieji gyvūnai susiję su pirmykščiais gyvūnais, o ne duobagyviais, kaip manyta anksčiau. Duobagyviai, kaip ir šukuočiai bei grybai, vystėsi lygiagrečiai aukštesniesiems gyvūnams. O kadangi vystėsi atskirai, nervų sistema galėjo atsirasti du kartus. Mokslininkai nustatė, kad Trichoplax adhaerens turi virš 11 tūkst. genų – o tai ganėtinai daug, nes žmogus turi tik du kartus daugiau genų. Trichoplax adhaerens aptikta visų svarbiausių žmogaus genų šeimų prototipų. Pvz., nors gyvūnas neturi akių, jis turi regos pigmento opsino genų. Jiems būdingas ir paveldimumo mechanizmas. „Jame viskas yra“, - tvirtina mokslininkai. Taigi, šioji labai primityvi gyvybės forma, šioji plaukuota lipni dėmelė daug ką slepia...

Gyvybė be fotosintezės

Idaho valstijos Beaverhead kalnuose yra Lidy karštieji šaltiniai. Methanogenais vadinami mikroorganizmai gyvena 660 pėdų gylyje hidroterminiuose vandenyse. Jiems išgyventi tereikia vandenilio ir anglies dioksido. Jie nesinaudoja fotosinteze. Jie dalis Archaea, pirmąkart atrastų 8 dešimtmetyje. Archaea gyvena tokiose nepalankiose sąlygose kaip vandenynų dugnas, naftos telkiniai ir karvių virškinimo traktas.

Archaea gerokai skiriasi nuo įprastų bakterijų, kurios reikia organinės anglies ir kurios naudoja fotosintezę. Archaea nereikia organinės anglies. Idaho rytuose ugnikalnių veikla sudegino beveik visą organinę anglį. Bet vanduo turėjo nemažą kiekį geologiškai išsiskyrusio vandenilio. Ištyrus DNR paaiškėjo, kad virš 95 % mikroorganizmų yra Archaea, o vėliau nustatyta juos esant methanogenais, gaminančiais metaną iš vandenilio.

Gyvybė atsirado šaldytuve

Sunku įsivaizduoti mažiau jaukią vietą nei Antarktida. Tačiau būtent joje rasta tikra oazė, kur klesti jūrų fauna. Tai tarsi patvirtina nesenai išsakytą prielaidą, kad ten buvo gyvybės lopšys. Būtent tarp ledų galėjo susidaryti palankios replikavimuisi sąlygos.

Mokslininkai jūrose, nuo seno laikytose netinkamomis gyvenimui, surado per 700 naujų rūšių. Nustatytos ištisos grupės plėšrių kempinių, kirmėlių, vėžiagyvių ir moliuskų. Kartu paaiškėjo ir dar vieno tyrimo, skirto fundamentaliems evoliucijos procesams, rezultatai. Vokiečių mokslininkai Klemensas Rihertas ir Stefanijus Fogelis nustatė, kad RNR (kuri, kaip ir DNR, yra informacijos laikmena ir net egzistuoja RNR virusai) molekulės savaiminio replikavimosi etapai gali vykti ir nesant įprastinių baltymų fragmentų. Specialūs fermentai- polimerazai inicijuoja gyvų organizmų nukleininių rūgščių dauginimąsi, kuris vyksta prieš pasidalinant ląstelei. Tačiau kažkuriuo iki-biotinės istorijos metu tų fermentų tiesiog dar nebuvo - nes jie turi pernelyg sudėtingą struktūrą. Dabar išsiaiškinta, kad gali vykti ir savaiminė replikacija.

Rihertas mano, kad tai ir yra toji grandis, kuri reiškia negyvos materijos perėjimą prie gyvos. Visi ankstesni bandymai atlikti tai "mėgintuvėlyje" buvo nesėkmingi. Tai yra papildomas argumentas tam, kad gyvybė kilo Žemėje, o ne buvo užnešta iš kosmoso.

Krisas Grinvelas sutinka, kad tie rezultatai dera su hipotezėmis apie galimybę, kad iki-biotinė replikacija vyko poliariniuose leduose, kur buvo susikoncentravę visi būtini gyvybės kilčiai reagentai.

Antarktidos ledynų mikroorganizmai

David Donaldson Wynn Williams (1946.07.16-2002.03.24), mikrobiologas, ypatingą dėmesį skyrė fotosintezę naudojančių mikroorganizmų ekologijai ir išgyvenimui Antarktidos ledynuose. Jis vystė idėją, kad jie gali būti analogas gyvybei kitose planetose, ypač Marse. Jis domėjosi, kaip tokios gyvybės formos reaguoja į aplinkos (ypač, klimato) pasikeitimus ir padidintą UV-B spinduliavimą. Tam jis panaudojo įvairias technologijas: epifluorescencinę mikroskopiją, vaizdų apdorojimą, FT Raman spektroskopiją (su Bradford un-tu) - ieškodamas UV atsparių pigmentų ir kt, Jo domėjimasis astronomija sudarė pagrindą jo idėjoms apie gyvybės kilmę.

Pasak jo, jūros dugne gyvenančios bakterijos pirmosios panaudojo fotosintezę ir palaipsniui kolonizavo Žemę.

Juodasis vanduo Floridoje

Paslaptingas juodo vandens prie Floridos darinys, pastebėtas iš palydovo, greičiausiai yra algae bakterijų telkinys.

Pasiekęs savo piką apie 2002 m. vasario 4 d., darinys yra giminingas "raudonajai bangai", plakančiai pietvakarių Floridą nuo rugpjūčio. Spėjama jį nesant žalingu žmogui ir, panašu, nėra susidaręs iš upės atneštų teršalų ir jo nesukėlė paslaptingos priežastys.

Jo nuotraukas padarė NASA "SeaWiFS" palydovas. Nuotraukos paskelbtos kovo 22 d. Pilotai, ieškodami žuvų būrių, tamsaus vandens sritį buvo pastebėję jau sausio mėn. Nors nebuvo rasta nugaišusių žuvų, žvejai minęjo nežuvingą periodą ir keistą kai kurių žuvų elgseną.

Spalvos išnykimas buvo iki tol neregėtas, - ir gali būti sukeltas papildomos augalinės medžiagos kiekio vandenyje. Jai nusėdus jūros dugne gali kilti problemų ten įsikūrusiems augalams ir gyvūnams.

Reiškinį sukėlė diatomų mikroorganizmai. Kodėl jie taip pradėjo visti, nežinia. Gal sukėlė kitų organizmų poveikis (bei "raudonosios bangos" poveikis).

Stebėjimai rodo reiškinį nykstant. Jis suskilo į kelias dalis esančias už šimtų mylių nuo pietvakarių Floridos ir į vakarus nuo Majamio bei Meksikos srovės.

Va, tik kodėl NASA pusantro mėnesio laikė nukišus tas nuotraukas?


Pastabos

1) Erikas Galimovas (g. 1936 m.) – rusų geochemikas, akademikas (nuo 1994 m.), V.I. Vernadskio vardo geochemijos ir analitinės chemijos inst- to direktorius (1993-2015). Buvo MA meteoritų komiteto pirmininku; tarptautinės geochemijos ir kosmochemijos asiciacijos pirmininku (2000-2004) ir kt.
Pagrindiniai darbai iš organinės medžiagos izotopinių-geocheminių tyrimų srities, o taip pat nuosėdų baseinų matematinio modeliavimo, deimantų kilmės, Žemės ir Mėnulio kilmės ir cheminės evoliucijos. Buvo pavyzdžių iš Foboso atgabenimo iniciatoriumi. Taro kitų, parengė ir monografiją: „Užmačios ir apsiskaičiavimai. Paskutinių č0 m. kosminiai tyrimai Rusijoje. 20 m. bevaisių pastangų“ (2010).

2) Adenozino 5' trifosfatas (ATF, C10H16N5O13P3) - vienas svarbiausių ląstelės makroenerginių junginių. ATF daugiausiai susidaro elektronų pernašos metu. Esama mokslinės hipotezės, jog ATP yra iki vieno nukleotido redukuota kažkokio senovinio ribozimo liekana, menanti laikus, kai baltymų išvis nebuvo, o pirmykštei gyvybės formai reikalingas reakcijas katalizuodavo tiesiogiai RNR.

3) Georgijus Zavarzinas (1933-2011) – rusų mikrobiologas, akademikas (nuo 1997 m.), MA Mikrobiologijos inst-to direktoriaus pavaduotojas (1960-90), Mikrobų bendrijų skyriaus vedėjas (nuo 1991 m.). Bakterijų ir įvairovės ir jų geofizinio vaidmens ekspertas. 2007 m., kartu su kitais, kritikavo 10-ties akademikų laišką Putinui pasisakantį prieš šalies klerikalizaciją.
2003 m. straipsnyje „Noosferos antipodas“ pasiūlė kakosferos sąvoką (žmogaus veiklos tiek pakeista terpė, kad joje pažeisti gamtiniai sąryšiai ir apribota galimybė atsikurti). Ypatingą svarbą turi ciano bakterijų bendruomenių tyrimai. Jo vardu yra pavadintos bakterijos Zavarzinia (1994) ir Zavarzinella (2006).

4a) Kambras - geologinis Žemės vystymosi periodas, paleozojaus pradžia (apie 542 mln. - 488,3 mln. m.). Šio laikotarpio uolienos ima pasižymėti fosilijų gausa (vadinamasis „kambro sprogimas“).
Pavadinimas kilo iš lotyniško šiaurės Velso Cambria pavadinimo; ten uolienas 1830 m. tyrinėjo A. Sedvikas.
Lietuvos teritorijoje kambro amžiaus nuosėdinės uolienos slūgso ant proterozojaus uolienų, o kai kur tiesiog ant kristalinio pamato: gylis nuo 300 m rytinėje Lietuvos dalyje iki 2200 m – vakarinėje dalyje. Lietuvoje kambro uolienos pirmą kartą buvo pragręžtos 1948 m. Vilniuje.

4b) Vendo periodas - taip iki įsigalint tarptautinei klasifikacijai (2004) rusiškoje terminijoje taip vadintas edikarijus (prieš 635-541 mln. m.) - pagal slavišką vendų gentį. Edikarijus yra kiek trumpesnis už vendą ir pavadintas pagal Ediakaro kalvas pietų Australijoje. Vendo laikotarpio pavadinimą 1952 m. pasiūlė B. Sokolovas laikotarpiui, kurio nuosėdos buvo ištirtos Rytų Europos platformos gręžiniuose. Jo metu Žemę apgyvendinę minkštakūniai vendobiontai, pirmi iš žinomų daugialąsčių organizmų.

4c) Rifėjas - vėlyvojo proterozojaus geologinis periodas (prieš 1,600-650 mln. m.). Jį Urale 1945 m. išskyrė N. Šatskis ir pavadinimas kilęs nuo Rifėjų kalnų. Naudojamas rusiškoje klasifikacijoje; tarptautinėje klasifikacijoje šiuo metu nemaudojamas.

5) Prokariotai - vienaląsčiai organizmai neturintys membranos gaubiamo branduolio (karyon), mitochondrijų ar kitų membranos gaubiamų organelių. Prokariotai skaidomi į du plačius domenus: archėjus ir bakterijas (tarp jų ir cianobakterijos – žaliai melsvi dumbliai). Jų maitinimosi būdas asmotrofinis ir autotrofinis (fotosintezė ir chemisintezė).

6) Akritarchai (gr. akritos - miglotas, neaiškus) – vienaląstės (arba panašios) mikrofosilijos, iš laikotarpio nuo 1400-3200 mln. (proterozojaus) iki šių dienų. Jų įvairovė atskleidžia pagrindinius ekologinius įvykius, tokius kaip „kambro sprogimo“ priešistorė.

7) Archėjos - mikroorganizmų, neturinčių branduolio ir kitokių membranų dengiamų organelių, dažnai sutinkamų ekstremaliose sąlygose, grupė. Skirtingai nei bakterijos, archėjos gali gaminti metaną, nevykdo fotosintezės chlorofilo pagrindu, ląstelės sienelėje nebūna peptidoglikano ir jos turi ne vieną, o kelias RNR polimerazes. Toliau archėjos skirstomos į 5 tipus.

8) Hansas Pfliugas (Hans D. Pflug, g. 1935 m.) – vokiečių chemikas, rašytojas (John D. Wolfringer pseudonimu). Frankfurte įkūrė Filosofinį saloną. Pasižymėjo elektrinių chemijos modernizavimu. Rašyti pradėjo 20 a. paskutinį dešimtmetį.

9) Manfredas Šidlovskis (Manfred Schidlowski, 1933-2012) – vokiečių geochemikas. Dirbo M. Planko chemijos inst-te. Jo tyrinėjimai susiję su ankstyvosios Žemės biogeochemija. Jis atrado, kad biocheminiai procesai (pvz., fotosintezė) keičia anglies izotopų skilimo spartą (šis principas pavadintas jo vardu).

10) Ganflinto (Gunflint) geležies formacija yra geležingas uolų masyvas Kanados vakarų Ontario rajone. Jose rasta mikroskopinių fosilijų, primemančių melsvai žalius dumblius. Tyrimai leidžia spėti, kad kai kurios jų yra vieni ankstyviausių fotosintezę turėję mikroorganizmai. 1953 m. S.A. Tyler’is pirmąkart pastebėjo raudonus stromatolitus rutuliukų, lazdelių ir pan. pavidalu. 1965 m. jis kartu su E. Barghoom’u juos pavadino „Ganflinto flora“.
Prieš 1,9 mln. m. Ganflinto formacijoje atsiranda žvaigždės formos dariniai, visiški identiški sudaromiems bakterijai Metallogeniwn. Kai nėra deguonies, tad šios bakterijos sudaromi metaliniai kristalai būdingų „voriukų“ pavidalu atsiranda tik stipriai rūgščioje terpėje.

11) Berndas Šiervoteris (Bernd Schierwater) - vokiečių zoorogas, dirbantis Gyvūnų ekologijos ir ląstelių biologijos institute Hanoveryje. Jis susidomėjo Trichoplax adhaerens genetiniais komponentais siekiant suvokti „užprogramuotą“ ląstelių mirtį bei jų vėžio genetiką. Jis išvystė kaip primityviausi mezozojaus gyvūnai, placozoanai, išsivystė į biologinę įvairovę.

12) Robert deSalle - amerikiečių biologas, dirbantis mibrobų evoliucijos ir taksonomijos bei genetikos srityje. Užsiėmė drozofilų susisteminimu. Jis tyrė evoliucinę genetiką kaip primityvios formos išsivystė į visą biologinę įvairovę. Nuo 2008 m. yra „Mitochondrial DNA“ vyr. redaktoriumi.

13) Francas Šulcė (Franz Eilhard Schulze, 1840-1921) – vokiečių zoologas ir anatomas. Tarp jo daugelio jo darbų išsiskiria žemesniųjų stuburinių jutimų organų tyrimai bei atskirų kempinių rūšių tyrimai.

Literatūros sąrašas:
Literatūra
Literatūra

Milžinai Žemėje
Jei žūtų Žemė?..
Gyvybės paieškos
Kadaise nebuvome vieni
Prasiplečia gyvybės ribos
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Nežemiška gyvybė – Antarktidoje
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Th. Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Panspermia: kosmoso užkratas
Naujausias kreacionizmo veidas
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
4-ojo etapo evoliucija
Senasis mano kūnas
Jie tebegyvena!?
Didžioji pėda
Mąstymo aušra
Vartiklis