Kadaise nebuvome vieni. Vartiklis

Maždaug 25 tūkst. m. Homo sapiens tėra vienintelė hominidų rūšis. Prie to taip pripratome, kad 6-7 dešimtm. net iškelta teorija, kad gali egzistuoti tik viena hominidų rūšis, nes Žemėje tiesiog nėra ekologinės erdvės kitai kultūrą kuriančiai rūšiai. Tai skatino propaguoti lėtos mūsų protėvių evoliucijos į Homo sapiens scenarijų. Tiesa, „Vienos rūšies hipotezė“ niekad nebuvo labai įtikinama, tačiau labai viliojanti – kaip ir pasakos apie varlės virtimą gražuoliu princu. Ir tik 8 dešimtm., po prieštaringų radinių, imta įsisąmoninti, kad maždaug 1,8 mln. m. kartu gyveno kelios hominidų rūšys. Bet net ir tada paleoantropologai buvo linkę mažinti rūšių skaičių ir jas grupuoti, pvz., įvardijant kaip „archajiškasis homo sapiens“. Ir iki galo neaišku, kodėl galiausiai liko tik viena rūšis.

1950 m. Ernst Mayr’as^***) pasiūlė hominidų evoliucijai taikyti konkurentų pašalinimo principą, kurį vėliau (1951) pabrėžė A. Washburn‘as. „Vienos rūšies hipotezės“ pagrindas buvo ekologinis – kad dvi besivaržančios rūšys negali užimti tą pačią nišą. Ji susivedė į tris požiūrio taškus: 1) ankstyvieji hominidai buvo tokie elgsena ir adaptyviomis galimybėmis visapusiški, kad negalėjo būti dviejų jų rūšių; 2) Homo erectus pasirodžius viena rūšis buvo buvo tiek pranašesnę, kad eliminavo kitas; 3) hominidų linijai atsiskyrus nuo beždžionių maždaug prieš 8 mln. m. ir ankstyviesiems hominidams buvus Javoje ir Kinijoje, mažiau tikėtina, kad paprasta hipotezė aprašo įvykius per ilgą praėjusį laiką.

Nuo pat pradžių, pirmajam dvikojam hominidui (australopitekui) išžengus iš miškų, yra hominidų skirtumų įrodymų. Seniausias iš potencialių hominidų yra Sahelanthropus tchadensis iš Čado centro-vakarų, kurio turime kaukolę, tačiau žinomesniu yra Australopithecus anamensis, gyvenęs Kenijos šiaurėje (abiejų amžius yra apie 4,2 mln. m). Antrasis gana panašus į Australopithecus afarensis (apie 3,2-3,0 mln. m.; rasta daugelyje rytų Afrikos rajonų), mažų smegenų, plačiaveidė rasė, kuriai priklauso garsusis „Lucy“.

Neabejotinai A. afarensis nebuvo vienintelė rasė Afrikoje. Kitoks Lucy amžininko žandikaulis 1995 m. rastas Čade (A. bahrelghazali, 3,5-3,0 mln. m.), kaip ir neseniai įvardinto Kenyanthropus platyops. Pietų Afrikoje rasta dar viena hominidų atmaina, apie 3,3 mln. m. amžiaus. Ten pat nuo 1924 m. randamos maždaug 3 mln. senumo A. africanus fosilijos. 1999 m. Etiopijoje rastos 2,5 mln. m. senumo fosilijos pavadintos A. garhi. Maždaug to paties laikotarpio yra Paranthropus aethiopicus (ši ankstyva forma geriausiai žinoma pagal 2,5 mln. m. senumo „Juodąją kaukolę“ iš šiaurės Kenijos) australopitekų grupė. Toliau galime vardinti P. boisei (2-1,4 mln. m.), P. robustus (1,6 mln. m.), P. crassidens.

Nieko naujo neatnešė Homo šeimos atsiradimas. 2,5-1,8 mln. m. senumo fosilijos rodo didelę įvairovę: Homo habilis, H. rudolfensis, H. ergaster, kurių paskutinis turėjo formą, artimą šiuolaikiniam žmogui. Hominidų (Homo habilis ar kt.) „emigracija“ iš Afrikos atvėrė naujas galimybes didinti įvairovę (pvz., Gruzijoje prie Dmanisi rastas žandikaulis skiriasi nuo visų kitų radinių, apie jį skaitykite Primityvus ir svetimame krašte). Jie pasiekė Kiniją ir Java salą (H. erectus), Ispaniją (H. antecessor).

Maždaug prieš 600 tūkst. m. Afrikoje pasirodė H. heidelbergensis, kurios 500-200 tūkst. m. senumo palaikų randame Europoje ir, galbūt, Kinijoje. Europoje ši atmaina leido atsirasti endeminiai hominidų grupei, žinomai kaip H. neanderthalensis, neandertalietis (gyvavusiai maždaug prieš 200-30 tūkst. m. laikotarpiu). Radiniai liudija, kad tuo metu Afrikoje vyko nepriklausomas hominidų vystymasis, atvedęs prie Homo sapiens atsiradimo. Javoje Ngandonge H. erectus fosilijos datuojamos 40 tūkst. m. amžiumi - žr. >>>>>

Taigi, „vaizdelis“ gana painus (susiraizgę apie 20 hominidų rūšių), nors kai kurie paleoantropologai mano, kad tai pernelyg supainiota. Tačiau kaip iš visų jų išsiskyrė Homo sapiens?

Paranthropus boisei

Paranthropus boisei (anksčiau vadintas Zinjanthropus boisei) – masyviausias iš parantropų (artimų australopitekams), randamas rytų Afrikoje. Jį pirmąkart 1959 m. Olduvajaus tarpeklyje (35 km į rytus nuo Ejasio ežero) Tanzanijoje aptiko M. Leakey, o po mėnesio aprašė jos vyras Luisas. Datuojamas 2,5-1 mln. m. amžiumi. Buvo 1,2-1,6 m. ūgio ir svėrė 40-90 kg; vaikščiojo visiškai stačias. Jis turėjo masyvius žandikaulius su plačiais krūminiais dantimis, rodančiais dominuojantį vegetarišką maistą. Jo kaukolė gana tvirta (tik smegenų tūris gana mažas - 400—500 cm³), tačiau neaišku, ar kūnas buvo gerokai stambesnis, nei „grakščiųjų“ australopitekų. Greta rasta ir primityvių akmens įrankių, tačiau po kelių mėnesių toje vietoje rasti ir Homo habilis palaikai, o parantropas pasirodė buvęs šio laimikiu.
Taip pat skaitykite >>>>>

Homo rudolfensis turėjo santykinai didelį smegenų tūrį su garsiąja KNM-ER 1470 kaukole. Jo kaukolė skyrėsi nuo gerokai mažesnius smegenis turėjusio H. habilis, tačiau tikslios kūno proporcijos nėra aiškios.

Homo habilis ("nagingas žmogus") – taip pavadintas, nes manoma, kad jis prieš 1,8 mln. m. pagamino akmeninius įrankius, rastus Tanzanijos Olduvajaus tarpeklyje.
Plačiau skaitykite >>>>>

Homo ergaster (dar vadinamas afrikietišku H. erectus) turėjo aukštą apvalainą kaukolę ir į šiuolaikinio žmogų panašų skeletą. Nors jis neabejotinai galėjo valgyti mėsą, tačiau jo kramtomieji dantys buvo santykinai smulkūs. Jis pasirodė Afrikoje prieš 1,8 mln. m. išsivystant iš Homo habilis arba Homo rudolfensis ir laikomas tarpine grandimi tarp australopiteko ir stačiojo žmogaus (Homo erectus). Jo fosilijos (neblogai išsilaikęs apatinis žandikaulis) R. Likio aptiktos 1971 m. šiaurės Kenijoje, smėlėtame Koobi–Fora kyšulyje rytiniame Turkanos ežero krante; čia surasta ir moters kaukolė. Šis radinys viename sluoksnyje su australopiteku (Australopithecus boisei) pirmą kartą paneigė linijinės evoliucijos idėją, pagal kurią nėra galimas dviejų evoliuciškai giminingų rūšių egzistavimas tuo pačiu metu. Tačiau geriausias šio hominido atstovas yra 1,6 mln. senumo Turkana berniukas.
Gyveno Afrikos savanose ir buvo pirmasis primatas, užsiimantis medžiokle ir rankiojimu. Galėjo būti seniausias homininas, naudojęs ugnį. Sprendžiant iš kaklo slankstelių galėjo būti pirmasis hominas išmokęs reikšti žmogiškus balsus. Spėjama, kad Homo ergaster galėjo naudoti simbolius mintims ar jausmams perteikti vaizduojamajame mene. Kartu su jų palaikais randami Acheulio kultūros įrankiai (ankstyviausi žinomi universalūs akmeniniai rankiniai kirtikliai).

Tai turėjo būti kažkaip susiję su tuo, kaip mes sąveikaujam su išoriniu pasauliu, su mūsų elgsena. Pirmieji primityvūs akmeniniai įrankiai pasirodė prieš 2,5 mln. m. Kitas esminis „proto“ atradimas įvyko maždaug po milijono metų – pasirodė akmeninis kirvis (matyt H. ergaster „nušvitimas“ prieš 1,5 mln. m.). Vėl prabėgo dar vienas milijonas metų, kol naują technologinį progresą („paruoštukų“, iš kurių lengva atskelti norimas formas) padarė H. heidelbergensis, o ypač išplėtojo didelių smegenų, plačiaveidžiai ir siaurakakčiai neandertaliečiai. Tačiau, nepaisant spekuliacijų apie jų "lokio kultą" ir kitus ritualus, neturime svarių įrodymų apie neandertaliečių Evolution diagram

simbolizmą. Net laidojimo praktika galėjo būti augant palaikus nuo hienų ir kitų plėšrūnų.

Homo sapiens, matyt, atsirado kažkur Afrikoje maždaug prieš 200-150 tūkst. m. Įdomu, kad jų ir neandertaliečių gaminti įrankiai beveik identiški. Be to, ir jų elgsena buvo panaši, nepaisant anatominių skirtumų. Europoje seniausi H. sapiens artefaktai yra tik 40 tūkst. m. senumo. Neandertalietis išnyko tik kažkur prieš 10 tūkst. m.

Homo sapiens ėmė gaminti įrankius ir iš kaulų bei ragų. Tačiau, kas, matyt, dar svarbiau, jis atrado meną, - urvų sienų raižinių ir piešinių forma, jie daro atžymas kaule ir akmens plokštelėse, jis muzikavo pučiamaisiais, puošė savo kūną, kai kur laidojo su įkapėmis (tai rodo tikėjimą anapusiniu gyvenimu). Tai jau buvome mes. O neandertalietis, nors ir perėmė kai kurias naujoves, sparčiai išnyko iš istorijos arenos.

Levante bendra būtis liovėsi kažkur po 60 tūkst. m., kai ėmė rastis vėlyvojo paleolito įrankiai. Maždaug prieš 40 tūkst. m. neandertalietis užleido vietą Homo sapiens. Nereikia užmiršti, kad anatominiai pokyčiai atsiranda gerokai anksčiau, nei pasikeičia elgesys. Spėjama, kad lemiamas "elgesio" pasikeitimas yra kalbos atsiradimas. Kalba nėra vien komunikacijos priemonė, ji yra paties mąstymo pagrindas. Ji skatina kategorizuoti ir duoti pavadinimus daiktams bei pojūčiams bei atsirasti asociacijoms – atsirasti simbolikai.

1965 m. B. Patterson'as šiaurės Kenijos Kanapoi vietovėje rado rankos kaulo fragmentą, pagal kurį buvo nustatyta ankstyvųjų hominidų (hominidas – bet kuris stačiomis vaikštantis primatas) Australopithecus, pirmąkart Raymond Dart'o rasto Pietų Afrikoje 3 dešimtmetyje. Tačiau kaulo datavimas nustebino – jis buvo senesnis nei visos kitos Australopithecus fosilijos.

Mokslininkai mūsų protėvius kildina iš Australopithecus. R. Dart'o ir kitų radiniai rodo, kad buvo dvi jų atmainos: A. africanus ir A. robustus. Abiejų jų kojų kaulai rodo, kad jie galėjo eiti plačiais žingsniais – kas išskyrė žmogų iš kitų gyvūnų (tų būtybių gebėjimą vaikščioti stačiomis puikiai įrodė Mary Leakey^*) 1978 m. Tanzanijoje Laetoli vietovėje rasti 3,6 mln. m. senumo pėdų atspaudai). Abi Australopithecus atmainos turėjo santykinai mažą smegenų tūrį ir šuniškus dantis, besiskiriančius nuo dabartinių beždžionių. Vėlesnė A. robustus atmaina buvo gerai prisitaikiusi kramtyti – turėjo stambius krūminius dantis ir stiprius žandikaulius.

Per kelis dešimtmečius rasta dar daugiau Australopithecus rūšių. Nuo to laiko, kai 1959 m. M. Leakey rytų Afrikoje rado dar vienos rūšies, artimos A. robustus, kaukolę, jų buvo randama šiaurės rytų Afrikoje (Kenijoje ir Etiopijoje). Tad tyrinėtojai mano, kad buvo dvi A. robustus atmainos – šiaurinė ir pietinė.

1978 m. D. Johansonas nustatė dar vieną Australopithecus rūšį (pagal radinius iš Laetoli bei Etiopijos Hadaro rajono), kurią pavadino A. afarensis ir ji datuojama apie 3,6-2,9 mln. m. Ginčus kėlė tai, kad kaulai buvo būdingi laipiojantiems po medžius. Ar jie tikrai dalį laiko praleisdavo medžiuose, ar tai tik rudimentas?

Tačiau, pradedant 1982 m., ekspedicijos prie Kenijos Turkana ežero pradėjo rasti hominidų fosilijų, datuojamų ... 4 mln. m. Tačiau iš paskirų dantų tebuvo galima spėti tik jų panašumą į A. afarensis. Tačiau neseni radiniai prie Allia įlankos (po Moiti Tuff ugnikalnio 3,9 mln. m. senumo pelenų sluoksniu) rasta didelė kaulų (tame tarpe ir hominidų) sankaupa – matyt sunešta upės. Už 145 km į pietus nuo Turkana ežero Allia įlankos ir yra mūsų minėta Kanapoi vietovė. Ir čia rado du gerai išlikusius apatinius žandikaulius ir vieną viršutinį. Tyrimai parodė, kad minėti radiniai gerokai skiriasi nuo ankstesnių, tad 1995 m. Meave Leakey^**) su C. Feibel'iu bei I. McDougall'u išskyrė naują A. anamensis rūšį (iš vietinių anam, reiškiančio "ežeras). Jų amžius yra apie 4,2-3,9 mln. m. Homo habilis

Bet maždaug tuo pat metu, 1992-93 m. T. White Etiopijos Vidurinio Awash rajone Aramis vietovėje rado hominidų fosilijų, kurie datuojami 4,4 mln. m. Jiems 1994 m. duotas pavadinimas A. ramidus, tačiau 1995 m. perkėlė į naują šeimą - Ardipithecus ramidus (neseniai T. White rado ir dalį jo skeleto). Tai primityviausia hominidų rūšis, artima dabartinėms didžiosioms Afrikos beždžionėms. Radiniai nesibaigia – Čado Bahr el Ghazal'o rajone 1995 m. M. Brunet'o komanda rado 3,5 mln. m. senumo hominido fosilijas, kurias įvardijo kaip A. bahrelghazali. Tai rodo, kad Australopithecus Afrikoje buvo plačiai pasklidę.

^*) Merė Liki (Mary Leakey, 1913-1996) – britų paleoantropologė Kenijoje, atradusi pirmąją „Prokonsulo“ (Proconsul africanus) kaukolę (1948). Taip pat atrado zindžantropo (Paranthropus boisei) fosilijas (1959), australopitekų pėdų įspaudus vulkaniniame Laetoli tufe (Tanzanija; 1976-78).
Buvo antropologo ir archeologo L. Liko (1903-1972) žmona ir bendradarbė. Jų sūnus Ričardas irgi yra paleoantropologas.

^**) Mivė Liki (Meave G. Leakey, mergautinė pavardė Epps, g. 1942 m.) – britų paleoantropologė ir zoologė Kenijoje, antropologo R. Likio žmona (nuo 1970 m.). Tyrinėja ankstyvąją hominidų evoliuciją ir atlieka paieškas Turkana ežero baseine Kenijoje. Padarė nemažai antropogenetinių atradimų. Nuo 1989 m. vykdė senovės žmonių palaikų paieškas, nuo 1990 m. pradėjo vadovauti Kenijos nac. muziejaus paleontogijos skyriui. Išskirtiniausi jos atradimai: 4,1 mln. m. amžiaus Australopithecus anamensis (1995); Kenyanthropus platyops („Kenijos plokščiaveidis“, 1999).

^***) Ernstas Majeris (Ernst Walter Mayr, 1904-2005) – vokiečių kilmės amerikiečių biologas evoliucionistas, mokslo istorikas ir filosofas. Į JAV persikėlė 1931 m., kad užimtų Niujorko Gamtos muziejaus kuratoriaus vietą – po to, kai 1927 m. dalyvavo ekspedicijoje į Naująją Gvinėją. 1953-75 dėstė Harvard un-te.
Jis vystė sistematizavimo klausimus, pirmiausia biologinės rūšies koncepciją. Jo darbai, ypač „Sistematika ir rūšių atsiradimas“ (1942), įtakojo sintetinės evoliucijos teorijos, esančios genetikos ir evoliucijos idėjų sinteze, vystymąsi. Taip pat tyrinėjo rūšių keitimosi mechanizmus – atrado ir teorizavo peripatrinę rūšių kaitą. Daugelyje raštų pasisakė prieš redukcionizmą. Kaip zoologas, ypatingą dėmesį skyrė ornitologijai – tad ir jo teoriniai sprendimai daug kur rėmėsi paukščių tyrinėjimais. Buvo kritiškas veiklai mokslo „paribiuose“ – pvz., 1995 m. jis kritikavo SETI, kaip universiteto ir studentų Lėšų ir laiko švaistymą dėl nesugebėjimo išspręsti mokslinį klausimą atsakant į jį. Be to, jis rašė apie mokslo, o ypač biologijos, istoriją ir filosofiją. Jo vardu pavadinta keletas paukščių, vabzdžių ir kitų gyvūnų.