Beždžionių procesas: beždžionės ir istorijos veidrodis

„Kaip bebūtų sunku tyrinėjant gamtą atrasti naują tiesą, su daug didesnėmis kliūtimis tenka susidurti jos pripažinimo kelyje“, Ž. Lamarkas

1921 m. Tenesio valstijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis mokyklose dėstyti evoliucijos teoriją. Dar 15-oje valstijų buvo rengiami panašių įstatymų projektai, o kai kur užsimota ir plačiau – pvz., Džordžijos valstijoje buvo svarstoma, ką daryti su tais vadovėliais, kur sakoma, kad Žemė apvali...

Mokytojas Skoupsas1) žinojo, kad nusižengia įstatymui ir bus suimtas – ir net susitarė su draugais, kad netrukus bus jų įskųstas. Bet kitos išeities nebuvo... Reakcijai reikėjo pastoti kelią. Džonas Tomas Skopsas buvo teisiamas už tai, kad 1925 m. Daitono koledže (JAV Tenesio valst.) mokiniams aiškino Darvino evoliucijos mokymą. Į teismą iškviesti koledžo moksleiviai pasakojo, koks baisus buvo to jaunojo mokytojo nusikaltimas.

14-metis Hovardas Morganas: „Jis sakė, kad Žemė iš pradžių buvusi karšta ir skysta. Vėliau ji atvėso, joje susidarė jūros ir žemynai. O jūrose atsiradusi gyvybė, kuri tolydžiai vystėsi. Mokytojas sakė, kad žmogus yra žinduolis ir priklauso tai pačiai gyvūnų grupei kaip ir arkliai, katės, šunys... Ne, mokytojas nesakė, kad katė virtusi žmogumi“.

17-metis Haris Šeltonas: „Jis sakė, kad visa, kas gyva, per ilgą laiką išsivystė iš vienos ląstelės. Tačiau aš tikiu Dievu“.

Dž. Skoupsą suėmus, jo vienminčiai sudarė komitetą jo gynimui. Padėti sutiko 4-i žymūs advokatai. Bet ir reakcija troško taip pamokyti bedievius, kad po to nė vienas jų nedrįstų net cyptelėti – ir vyriausiuoju kaltintoju tapo pats senatorius Viljamsas Dženingsas Brajanas3), iškiliausias demokratų oratorius, triskart buvęs kandidatu į JAV prezidentus. Savo įsitikinimus ir poelgius jis grindė Biblijos žodžiais – štai, žiūrėkite, Šv. Rašte nėra nė žodžio apie geologiją, archeologiją, biologiją, fiziologiją – taigi žmonės puikiausiai gali apsieiti be tų niekų! O savo dievobaimingoje knygoje „Jo vardan“ rašė: „Šioje šventraščio vietoje negrai nepaminėti, - vadinasi jie kilę ne iš Nojaus, iš kurio po Tvano atgimė baltųjų rasė. Jei taip, tai negrai nepriklauso tikrųjų žmonių giminei, o yra savitos rūšies gyvuliai“.

16 a. gyveno labai gabus prancūzų puodžius Bernaras Palisis2) – ir ne tik molio puodus žiedė, bet išmoko daryti ir porceliano bei fajanso indus ir tiekė juos karaliui. Dar jis susidomėjo Žemės istorija ieškodamas indams žaliavos, kalnuose rado suakmenėjusių žuvų, moliuskų, augalų. Tada pradėjo skaityti viešas paskaitas apie tai, kad pasaulyje, turbūt, būta ne vieno tvano, kad Žemės paviršius ne kartą keitėsi. Betgi vienas teologas buvo paskaičiavęs, kad pasaulis, atseit, sutvertas 4004 m. pr.m.e. spalio 23 d. 9 val. ryto – ir iki šiol yra toks, koks buvo tada. Tad B. Palilis mirė Bastilijoje – ir tik mirtis jį išgelbėjo nuo sudeginimo.

O po 200 m. Žoržas Lui de Biufonas išleidžia pirmuosius 4-is „Gamtos istorijos“ tomus, kuriuose irgi įrodinėjo, kad ne tik planeta „mainė rūbą savo“, bet ir gyvoji gamta, veikiama aplinkos, keitėsi. Bet juk bažnyčia mokė kitaip! Ir Biufonui teko 5-me tome atgailauti: „Aš prisiekiu, kad neturėjau nė mažiausios mintelės prieštarauti Šv. Rašto tekstui, ir kuo tvirčiausiai tikiu viskuo, kas Biblijoje pasakyta apie pasaulio sukūrimą...“

Į Daitoną V. Brajanas atvyko trejetu dienų anksčiau ir, stebimas šimto korespondentų ir lydimas iš kelių valstijų suplaukusių palaikytojų, sakė kalbas, organizavo procesijas ir pamaldas. Daugelyje parduotuvių atsirado užrašai: „Žmogbeždžioniai čia neaptarnaujami“, ant namų sienų šūkiai: „Išvykime bedievius!“, „Skaitykime Bibliją!“

„Beždžionių procesas“ truko 11 d. Kiekvienas teismo posėdis prasidėdavo malda. Teismo tarėjais buvo išrinkta 12 mažaraščių ir beraščių, bet giliai religingų fermerių kai vienas gynybos liudininkas, zoologijos profesorius, pasakė, kad gyvybė Žemėje atsirado maždaug prieš 600 mln. m., tai jiems sukėlė didelį juoką. Pasitaręs teismas nusprendė, kad daugiau nėra reikalo kviestis mokslininkų nei liudininkais, nei ekspertais – visa išmintis juk ir taip yra Biblijoje. Nesulaukė dėmesio išradėjo T. Edisono laiškas JAV vyriausybei, kuriame jis rašė: „Jei tikėti darvinizmu ir jį skelbti yra nusikaltimas, tai ir mane sodinkite į kaltinamųjų suolą“.

Keli universitetai į Daitoną atsiuntė įspėjimus: jei Skoupsas bus nuteistas ir taip patvirtinta, kad draudžiama skelbti mokslo tiesą, jie nepriims mokytis baigusių Tenesio valstijų koledžus. Tada Brajano šalininkai po visą šalį pradėjo rinkti aukas, kad Tenesyje būtų įsteigta aukštoji mokykla, kurioje gamtos mokslai būtų dėstomi pagal Bibliją – ir toks universitetas dar tais pačiais metais buvo atidarytas!

Susidarius tokioms aplinkybėms, išradingas advokatas Klarensas Darou4) padarė netikėtą manevrą – liudininku iškvietė ... patį kaltintoją, Brajaną, kuris, neabejodamas savo pozicijų tvirtumu, sutiko – ir patyrė patį skaudžiausią savo gyvenime pralaimėjimą. Per vieną dieną įsiamžino save anekdotuose ir karikatūrose. Klausimų pliūpsniais advokatas atskleidė, kad kaltintojas neišsilavinęs ir nenorintis to suprasti žmogus. Bet prisiskyręs sau laisvę visus kitus „sukirpti“ pagal save.

Jų dialogas vietomis buvo tarsi išbaigtos satyrinės miniatiūros. Pvz., Biblijoje sakoma, kad žaltys už tai, kad Ievai įsiūlė uždraustą vaisių, buvo prakeiktas „šliaužioti pilvu savo ir ėsti dulkes“. Brajanas: „Aš tikiu tuo“. – „O ar įsivaizduojate, kaip žaltys judėjo iki tol?“ – „Ne.“ – „Gal jis šokčiojo ant uodegos?“. Brajanas paraudęs tyli.. jis tikėjo, kad Žemė plokščia, kad galima sustabdyti Saulę ir prailginti dieną...

Tačiau šventeivos nejautė nei sąžinės graužimo, nei gėdos. Kitą dieną teisėjas nurodė išbraukti iš protokolo visą vakarykštį dialogą – esą teismas susirinko ne evoliucijos teoriją nagrinėti, o aptarti mokytojo elgesį. Tiesiog puikiai mėtė pėdas – kaip kokie jėzuitai! Ir prisiekusieji mokytoją pripažino kaltu. Advokatas Darou pareiškė: „Visai kaip 16-me amžiuje. Vienintelis skirtumas, kad teisiamasis nebus sudegintas, kaip būtų tada“. Mąstytojas

Šventeivos skubėjo įsitvirtinti – dar 14 valstijų evoliucijos teorijos dėstymas buvo uždraustas arba bent suvaržytas įvairiomis išlygomis. O Meridone (Misisipės valst.) net įsiliepsnojo tikrų tikriausias laužas – iš vadovėlių buvo plėšomi „nuodėmingi“ puslapiai ir metami į ugnį (oi, kaip tai primena Verygos iniciuotą žurnalų „valymą“ nuo alkoholio reklamų). Broktono (Masačiūsetso valst.) teisėjas pareiškė, kad tuoj pat areštuotų advokatą Darou, jei šis peržengtų valstijos sieną. O kol kas jis suėmė pažangų lietuvį Antaną Bimbą5), kurį apkaltino viešoje paskaitoje „įžeidus Dievą ir kursčius nuversti šalies valdžią“. Ir aišku, ir čia neapsieita be dievobaimingų tautiečių įskundimo.

Tačiau ir šventeivų pergalė nebuvo tokia, kokios jie tikėjosi. Pažangūs žmonės telkėsi, sklido ir stiprėjo pasipiktinimo ir pajuokos banga, neleidusi visu griežtumu taikyti „antibeždžioniškų“ įstatymų. Bernardas Šo šaipėsi: „Ne taip dažnai nutinka, kad viena šalis ar vienas žmogus visą žemyną paverstų pajuokų objektu. Tačiau šiuo metu Tenesio valsijai ir Viljamsui Brajanui pavyko tai padaryti“.

Bet JAV klerikalai žygyje prieš darvinizmą nebuvo vieniši. Pvz., Berlyno un-to prof. H. Štreblingas rašė: „Vokietijoje priimtas naujas įstatymas apie mokyklų programas, - ir, deja, jis nedaug kuo geresnis už Tenesio įstatymą“. O Jugoslavijoje vieną profesorių už kandų straipsnį apie „beždžionių procesą“ arkivyskupas atskyrė nuo bažnyčios ir patraukė į teismą. Būta ir kuriozų: Olandijoje vienas pastorius norėjo padėti Brajanui (beje, netrukus po proceso mirusiam po aštraus cukraligės priepuolio) ir ėmė aiškinti, kad biblinį pasakojimą apie žaltį reikia suprasti perkeltine prasme. – ir tai yra meninis vaizdinys. Bet už tokį „atradimą“ pastorius gavo pylos nuo savų: kam viešai piktžodžiauja prieš Šv. Raštą.

„Beždžionių proceso“ nuosprendį advokatas Darou iškart apskundė Aukščiausiajam Tenesio teismui. Bet mokytojo Skoupso bylos peržiūrėjimui nepakako ir 40 m. tai buvo atidėliojama įvairiais pretekstais, vilkinama, net sakoma, kad prie jos neverta grįžti, nes tai egzotiška seniena. Ir net 1961 m. Tenesio un-to prof. Artūras Džonsas pareiškė „New York Times“ korespondentui: „Darviną pasmerkęs įstatymas nėra pamirštas, kaip kai kam gali atrodyti. Mokyklų inspektoriai sistemingai informuoja savo viršininkus kaip mokyklos laikosi įstatymų, taipogi ir „antibeždžioniško“. Valstijos švietimo reikalų komisija kruopščiai peržiūri visus vadovėlius, net ir aritmetikos uždavinyną, ar nėra kur paminėtas Darvinas ir jo erezija“.

Kovos centras persikėlė į Arkanzaso valstiją, kurioje 1965 m. Litlroko koledžo biologijos mokytoja Siuzena Eperson6), neapsikęsdama nuolatinių persekiojimų ir grasinimų, pateikė teismui skundą, kad, jei jai draudžiama dėstyti evoliucijos teoriją, tuo iš jos atimama konstitucinė teisė išreikšti savo nuomonę ir įsitikinimus. Mokytoja visoje šalyje sulaukė didelio pritarimo, byla kopė į vis aukštesnes instancijas. Tada išsijudino ir Tenesio teisėjai – po 42 m. pripažinę, kad ir nuosprendis dėl mokytojo Skoupso yra neteisingas, ir pats įstatymas. O 1968 m. JAV Aukščiausiasis teismas panaikino ir Arkanzaso „antibeždžioninį įstatymą“. Bet daugelyje privačių mokyklų (o JAV jų nemažai) ir toliau tebekaraliavo Biblija. Ir trintis tęsėsi, imtasi šmeižto, bandymų ir toliau riboti darvinizmo sklaidą.

1) Džonas Skoupsas (John Thomas Scopes, 1900-1970) – mokytojas iš Tenesio valstijos Daitono miesto, apkaltintas Batlerio akto (priimto 1925 m.) pažeidimu. Teismo procesas pramintas „Beždžionių procesu“. Jis buvo Džonas Skoupsas, 1925 pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti 100 dolerių baudą. Byla paveikė Skoupso gyvenimą: jį išjuokdavo animatoriai, karikatūristai, medijos priemonės. Jis stengėsi neiškilti į viešumą ir dėmesį sutelkti į karjerą. Išvyko į Venesuelą, kur dirbo naftos kompanijoje; vėliau dirbo JAV naftos pramonėje. 1967 m. parašė prisiminimų knygą „Audros centre“ – tais pačiais metais atšauktas ir Batlerio aktas.

2) Bernaras Palisis (Bernard Palissy, apie 1510-1589) – prancūzų hugenotų puodžius, hidraulikos inžinierius, dailininkas ir gamtamokslininkas. Žinomas ir atradimais sodininkystės, geologijos ir fosilijų tyrinėjimo srityse. Garsėjo savo rustique stiliumi, paprastai ovalinėmis lėkštėmis su reljefiniais mažais gyvūnėliais tarp augmenijos. Nemažai jo neįprastų meninių kūrinių eksponuojama Atgimimo epochos muziejuje Ekueno pilyje.
Teigė, kas suakmenėjusios iškasenos yra kažkada gyvavusių organizmų. 1575 m. jis Paryžiuje surengė fosilijų parodą, pirmąkart jas palygindamas su gyvenančiomis rūšimis. Iki 1584 m. skaitė viešas paskaitas apie chemiją ir mineralogiją. Mokslinius tyrinėjimus paskelbė traktate „Nuostabūs samprotavimai apie mineralinių vandenų ir šaltinių ... prigimtį“ (1580), esančiame pirmuoju kūriniu prancūzų kalba apie mineralogiją.

3) Dženingsas Brajanas (William Jennings Bryan, 1860-1925) – JAV teisininkas, politikas ir visuomenės veikėjas, Demokratų partijos populistinio sparno atstovas. Triskart kandidatavo į JAV prezidento postą (1896, 1900, 1908). Palaikė Sausojo įstatymo įvedimą, Buvo kaltintoju „Beždžionių procese“ Tenesio valstijoje.

4) Klarensas Darou (Clarence Seward Darrow, 185-1938) – amerikiečių teisininkas, vienas Pilietinių laisvių sąjungos vadovų, iš idėjinių sumetimų dalyvavęs daugelyje garsių teismo procesų, išgarsėjęs gindamas žudikus Leopoldą ir Loeb’ą (1924). Buvo gynėju ir „Beždžionių procese“. Pasisakė už džordžizmo ekonominę reformą.

5) Antanas Anthony Bimba (1894-1982) – JAV lietuvių komunistinis veikėjas, publicistas. Gimė Valaitiškyje, Panemunėlio valsčiuje; į JAV atvyko 1913 m. Nuo 1915 m. pradėjo bendradarbiauti JAV lietuvių socialistų periodikos leidiniuose. Nuo 1919 m. JAV komunistų partijos narys; už komunistinę veiklą kalintas. 1919– 1920 m. redagavo profsąjungos leidinį „Darbas“. Nuo 1923 m. dirbo laikraštyje „Laisvė“, 1967-82 m. buvo jo redaktoriumi. Po Antrojo pasaulinio karo kelis kartus lankėsi Lietuvoje, palaikė glaudžius ryšius su sovietine valdžia, skaitė paskaitas Vilniaus un-te. 1963-67 m. jam iškelta byla dėl JAV pilietybės atėmimo. Parašė sovietinę santvarką liaupsinančių propagandinių knygų, propagavo marksistinę ideologiją, reiškė antireligines nuostatas. Išleido knygų apie JAV darbininkų socialistinį judėjimą.

6) Siuzena Eperson (Siuzena Eperson) – biologijos mokytoja, būdama 24 m. amžiaus 1965-ais iškėlusi ieškinį Arkanzaso valstijai už antievoliucinį įstatymą. Ji laimėjo bylą, bet pralaimėjo apeliacinį. Tačiau 1968 m. Aukščiausiasis teismas pripažino, kad Arkanzaso įstatymas pažeidžia 14-ąją JAV Konstitucijos pataisą.
Ji gimė presbiteronų šeimoje. Gavo zoologijos magistro laipsnį Ilinojaus un-te ir 1964-ais grįžusi į Arkanzasą pradėjo dėstyti biologiją „Little Rook“ (Mažojo akmens) mokykloje, naudodama vadovėlį, kuriame buvo skyrius apie evoliuciją. Tai tapo precedentu, leidusiu pripažinti Skoupso nuosprendį neteisėtu. Vėliau ji dėstė chemijos įvadą Kolorado un-te. Tiki globaliu atšilimu.

Mąstymo aušra
Ar tai mokslas?
Beždžionių byla
Žemė - beždžionių planeta
Kadaise nebuvome vieni
Naujausias kreacionizmo veidas
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Panspermija: kosmoso užkratas
Evoliucija pagal teosofiją
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę
Thomas Huxley: išgarsėjęs anglų savamokslis
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Senasis mano kūnas
Kaip jie mus darė
Nojaus arka surasta?
Jie tebegyvena!?
Kriptozoologija
Neandertalietis
Žemiausi žmonės
Vartiklis